- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-03-07
- Bylos Nr.
- A-63-2604-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Trečiasis asmuo
- Ž. S.
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės SEB banko
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai
- Advokatai
- Edvardas Sinkevičius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė),
trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. S. dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas AB SEB bankas (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I tomas, b. l. 3–8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir atsakovas, Vertybinių popierių komisija, Komisija) 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 2K-182 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad Ž. S. (toliau – ir klientas), turėdamas banko sąskaitoje nuosavas lėšas 2006 m. balandžio 7 d. įsigijo vertybinių popierių, kiek vėliau iš UAB „Automobilių lagūna“, kurios direktoriumi buvo, jis gavo paskolą, už kurią taip pat įsigijo vertybinių popierių. Vėliau, siekdamas papildomai gauti piniginių lėšų, klientas kreipėsi į banką su prašymu suteikti paskolą, o jos grąžinimo užtikrinimui pasiūlė jo turimus vertybinius popierius. 2006 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartis Nr. RD 060921/02 (toliau – ir REPO). Atsakovas sandorius kvalifikavo kaip REPO sandorius (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.417 str.). Paaiškino, kad REPO sandorio tikslas buvo paskolos klientui suteikimas, paskolos grąžinimą užtikrinant kliento turimų vertybinių popierių nuosavybės teisės perdavimu kreditoriui. Bankas ir klientas buvo sutarę, kad banko įgyti vertybiniai popieriai nepriklausomai nuo jų vertės svyravimų bus atpirkti už iš anksto nustatytą ir nekeistiną kainą. 2008 m. rugsėjo – spalio mėnesiais ženkliai krito vertybinių popierių kaina, todėl atsirado sutarties vykdymo problemų. Kilus civiliniam ginčui tarp jo ir kliento dėl sutarties vykdymo, klientas su skundu kreipėsi į atsakovą. Atsakovas surašė sprendimą už Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 1 ir 3 dalių bei Investicinių paslaugų teikimo ir kliento pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 125 punkto pažeidimą, skyrė poveikio priemonę – įspėjimą. Atsakovas skundžiamame sprendime tiksliai apibūdino REPO sandorio esmę – kaip vertybinių popierių pirkimą už šalių sutartą kainą, kuri buvo mažesnė už rinkos kainą, perkeliant nuosavybės teises bankui, su įsipareigojimu vėliau juos atpirkti už iš anksto sutartą kainą, kuri su atpirkimo momentu nusistovėjusia rinkos kaina neturi nieko bendro. Manė, kad atsakovas teisingai konstatavo, jog pagal REPO sandorį vertybiniai popieriai iš kliento vertybinių popierių sąskaitos pervesti į jo vertybinių popierių sąskaitą. Tačiau atsakovas netinkamai įvertino faktinę ir teisinę padėtį. Teigė, kad atsakovo argumentai, susiję su FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių bei Taisyklių 125 punkto ir net Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnio taikymu, yra nepagrįsti. Paaiškino, kad netvarkė kliento vertybinių popierių sąskaitos, kiek tai liečia iš kliento nupirktus vertybinius popierius, nes nuosavybės teisė į šiuos popierius perėjo jam. Dėl to manė, kad atsakovo argumentai, susiję su FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 125 punkto ir Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnio taikymu, yra nepagrįsti. Pastebėjo, kad šiame Direktyvos straipsnyje nurodytas šios normos adresatas ir juo yra investicinė įmonė, mažmeninių klientų vardu vykdanti portfelių valdymą arba valdanti (tvarkanti) mažmeninio kliento sąskaitas. Jis pradiniu sandorio sudarymo momentu vertybinių popierių kliento vardu netvarkė, nes nuosavybės teisė į popierius perėjo jam. Šie vertybiniai popieriai buvo jo asmeninėje sąskaitoje. Manė, kad Taisyklių nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į Direktyvą, todėl Taisyklių 125 punkto taikymo sąlygų nesudaro atvejai, kai finansų maklerio įmonė iš kliento nupirktus vertybinius popierius valdo kaip savo ir juos apskaito ir tvarko savo sąskaitoje. Dėl to manė, kad Taisyklių 125 punktas taikytas nepagrįstai. Dėl kliento pareigos atpirkti vertybinius popierius ir pareigos mokėti garantinę įmoką teisinio įvertinimo paaiškino, kad atsakovas neteisingai aiškina sąlygas, kurioms esant klientui turi būti pranešama apie nuostolius. Pirma esminė sąlyga, kad klientui turi būti pranešama, yra tada, kai kliento sandoriai su vertybiniais popieriais yra apskaitomi kliento sąskaitose ir toks sandoris yra sąlyginių įsipareigojimų sandoris nepadengta atvirąja pozicija. Šiuo atveju kliento pagal REPO sandorį jam parduoti vertybiniai popieriai nėra apskaitomi kliento sąskaitose. Aiškino, kad REPO sandoriu perleistiems vertybiniams popieriams nėra būdinga atviroji pozicija. Nepadengta atviroji pozicija sąlyginiame sandoryje galima tik tada, kai kliento sudarytas sandoris yra sąlyginis, t. y. numatantis tam tikromis sąlygomis galimus įsipareigojimus. Sąlyginio sandorio definicija yra pateikta Direktyvos 2006/73/EB Preambulės 63 straipsnyje, pagal kurį sąlyginių įsipareigojimų sandoris – tai toks sandoris, kuris apima bet kuriuos dabartinius ar galimus kliento, kuris viršija priemonės įsigijimo sąnaudas, įsipareigojimus. Pažymėjo, kad šioje byloje klientas ne įsigydavo, o pardavinėjo jam vertybinius popierius ir po tam tikro laiko įsipareigodavo juos atpirkti už iš anksto sutartą kainą. Sutartyje tarp banko ir kliento numatyta garantinių įmokų paskirtis – jų panaudojimas kaip užstatas, užtikrinant vertybinių popierių atpirkimą. Pats savaime vertybinių popierių atpirkimas negalėjo sąlygoti jokių papildomų kliento įsipareigojimų, nes iki vertybinių popierių atpirkimo termino klientas neturėjo ir negalėjo turėti šių popierių įsigijimo sąnaudų, kadangi jis juos buvo pardavęs. Antra, esminė pranešimo apie nuostolius sąlyga yra tai, kad pareiga informuoti kyla tada, kai tarp įmonės ir kliento susitarta dėl nustatytos nuostolių ribos. Nuostolis galimas tik sąlyginiame sandoryje ir šį nuostolį gali patirti tik klientas, nuostolis turi atsirasti tik dėl kliento nuosavybės teise valdomų vertybinių popierių. Šiuo atveju klientas pardavė vertybinius popierius, todėl jokio nuostolio klientas objektyviai patirti negalėjo. Akcentavo, kad dėl nuostolio nustatymo ribos galioja sutarties laisvės principas. Atsakovas nepagrįstai sprendime nurodė, kad susitarimas dėl nuostolių ribos privalėjo būti sudarytas. Visuose REPO sandoriuose klientas iš anksto žinojo vertybinių popierių atpirkimo tikslią datą ir kainą, kuri visiškai nepriklausė nuo vertybinių popierių vertės pokyčių rinkoje. Dėl FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatų pažeidimo paaiškino, kad atsakovas neteisingai vertina faktines aplinkybes, nes su FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta informacija klientas buvo supažindintas pasirašytinai ir jokie tokios informacijos pateikimo pažeidimai atsakovo protokole nebuvo užfiksuoti. Dėl to nurodytos normos pažeidimas konstatuotas nepagrįstai. Paaiškino, kad FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyti finansų maklerio įmonių veiklos principai, nustatytos ir šių principų veikimo ribos. Todėl norint konstatuoti principų pažeidimą, turi būti konstatuotas nors vienas iš FPRĮ 22 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimas, o tokių pažeidimų atsakovas nėra konstatavęs. Todėl atsakovas FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą konstatavo nepagrįstai. Aiškino, kad atsakovas, suprasdamas, kad nėra nei vieno FPRĮ 22 straipsnyje numatytų reikalavimų pažeidimo, nusprendė Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutarties Nr. RD 060921/02 4.5 punkte numatytą jo teisę pareikalauti garantinės įmokos papildymo išaiškinti kaip jo pareigą pranešti apie kliento nuostolius, tokį aiškinimą skundžiamame sprendime motyvuodamas „nepagrįstu Pareiškėjo pareigų susiaurinimu Kliento atžvilgiu“. Pareiškėjas pripažino, kad moraliniai ir doroviniai imperatyvai yra svarbūs, bet atsakovas neturi įstatymu suteiktos teisės ir įgalinimų keisti šalių sudarytos sutarties sąlygų, aiškinti sutartyje numatytą jo teisę reikalauti papildomos garantinės įmokos kaip pareigą informuoti klientą apie nuostolius. Paaiškino, kad jam poveikio priemonė negali būti taikoma pagrindžiant tai sutarties sąlygų interpretavimu. Manė, kad atsakovas veikė ultra vires, todėl šioje dalyje skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vertybinių popierių komisija atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 189 – 192) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandoriai (REPO) yra susiję su ypatingai didele ir dažnai sunkiai identifikuojama papildoma rizika. Šioje situacijoje svarbu, kad Ž. S., kuris sudarė sutartį su banku, priskiriamas neprofesionaliųjų investuotojų kategorijai. Būtent todėl bankas jam turėjo taikyti maksimalų interesų apsaugos rėžimą. REPO sandoriai laikytini investicine paslauga. Pagal Taisyklių 125 punktą, bankas, administruodamas neprofesionaliojo kliento sąskaitas, kuriose buvo apskaitoma REPO sandorio atviroji nepadengta pozicija, turėjo pareigą apie iš anksto sutartus nuostolius – viršytą garantijos koeficientą – pranešti klientui iki darbo dienos pabaigos. Pastebėjo, jog tokia banko pareiga kyla ne iš REPO sutarties Nr. RD 060621/02, tačiau iš viešosios teisės. Aiškino, kad aptariamų sandorių esminė rizika, kurią tenka prisiimti šį sandorį sudariusiam asmeniui – rizika dėl galimų papildomų finansinių įsipareigojimų ir pareigų, viršijančių sandorio sudarymo momentu prisiimtus įsipareigojimus – nukritus finansinių priemonių rinkos kainai, asmuo ne tik patirs nerealizuotą nuostolį dėl investicijų vertės kritimo, bet ir privalės įnešti papildomų piniginių lėšų į garantinės įmokos sąskaitą (kitaip tariant – suformuoti užstatą) tam, kad būtų išlaikyta parduotų finansinių priemonių ir už jas gautų piniginių lėšų verčių pusiausvyra. Akcentavo, kad REPO sandoriai laikytini investicine paslauga, jiems taikomi specialūs investicinių paslaugų teikimą reglamentuojantys teisės aktai. Paaiškino, kad kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse susiformavo praktika, kad šie sandoriai yra investicinė paslauga. Kitose šalyse nacionalinėje teisėje įtvirtinta nuostata, kad tai investicinė paslauga (Danijoje, Jungtinėje karalystėje, Vokietijoje, Belgijoje). Pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų nuostatų taikymą REPO sandoriams palaiko ir Europos Komisija bei Europos vertybinių popierių reguliavimo institucijų komitetas (CESR), pažymėdami, kad direktyvos reikalavimas vykdyti kliento pavedimus geriausiomis sąlygomis taikytinas taip pat ir finansinių priemonių finansavimo sandoriams. Europos Komisijos direktyvos 2006/73/EB preambulės 70 punkte nustatyta, kad pavedimų vykdymo geriausiomis sąlygomis reikalavimas taikomas visų rūšių finansinėms priemonėms vykdant pavedimus kliento sąskaita. Dėl Taisyklių 125 punkto taikymo sąlygų paaiškino, kad Taisyklės detalizuoja įstatymo normas ir perkelia į nacionalinę teisę direktyvos 2006/73/EB nuostatas. Teigė, kad pareiškėjas klaidingai pristato Taisyklių 125 punkto normos hipotezę. Nagrinėjamu atveju Taisyklių 125 punkto normos dispozicijos taikymą nulemia būtent antroji hipotezės dalis, kad bankas administravo neprofesionalaus kliento sąskaitas. Atsakovas aiškino sandorį ir teigė, jog tikimybė, kad nukritus vertybinių popierių vertei klientui atsiras pareiga įmokėti papildomas lėšas į garantinės įmokos sąskaitą, yra „galimas įsipareigojimas“ Taisyklių 125 punkto prasme. Nurodė, kad REPO sandorį sudaro dvi neatskiriamos dalys – vertybinių popierių pardavimas ir atpirkimas sutarta kaina. Kol REPO sandoris nėra galutinai įvykdytas, kol įkeisti vertybiniai popieriai nėra atpirkti sutartą dieną ir numatytomis atpirkimo sąlygomis, kliento sąskaitoje yra apskaitoma atviroji pozicija. Tuo tarpu garantijos koeficientui nukritus žemiau sutartos ribos, atsiranda kliento lėšomis nepadengtas įsiskolinimas pagal sutartį. Pagal Taisyklių 125 punktą, bankas administruodamas neprofesionaliojo kliento sąskaitas, kuriose buvo apskaitoma REPO sandorio atviroji nepadengtoji pozicija, turėjo pareigą apie iš anksto sutartus nuostolius – viršytą garantijos koeficientą – pranešti klientui iki darbo dienos, kurią koeficientas peržengė nustatytą ribą, pabaigos. Pažymėjo, kad ši banko pareiga kyla ne iš REPO sutarties Nr. RD 060621/02, bet iš viešosios teisės (FPRĮ ir Taisyklių imperatyvių normų), kurios sandoriu pakeisti, apriboti ar panaikinti negalima. Dėl FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalų pažeidimo paaiškino, kad pareiškėjas teisingai nurodo, jog principų pažeidimas galimas tik tada, kai užfiksuotas nors vienas 22 straipsnio pažeidimas. Pažymėjo, kad poveikio priemonė skirta už FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimą. 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga finansų maklerio įmonei aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Nesutiko, kad banko pateikta kliento užpildyta anketa laikytina tinkamu bankui tenkančių informavimo pareigų pagal FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį atlikimu. Bankas šia anketa tik vykdė FPRĮ 22 straipsnio 7 dalies reikalavimus surinkti informaciją apie kliento žinias ir patirtį. Teigė, kad bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Dėl kliento pareigos atpirkti vertybinius popierius ir pareigos mokėti garantinę įmoką teisinio įvertinimo paaiškino, kad pareiškėjas klaidingai aiškina Taisyklių 125 punkto taikymo sritį ir normos esmę. Teigė, kad Taisyklių 125 punkto taikymui neturi reikšmės, kieno sąskaitoje apskaitomi vertybiniai popieriai. Pareiškėjas netinkamai aiškina REPO sandorio esmę. Vertinant tokį sandorį iš kliento pozicijų, jį sudaro dvi neatskiriamos dalys – vertybinių popierių pardavimas ir, pasibaigus numatytam terminui, jų atpirkimas. REPO sandoris sudaromas dėl konkrečios finansinės priemonės, kurią pasirinko klientas ir dėl kurios buvo sudaryta sutartis. Manė, kad sandorio sudėtinės dalys negali būti nagrinėjamos atsietai viena nuo kitos. Taikant Taisyklių 125 punktą REPO sandoris yra vertinamas visa apimtimi. Aiškino, kad priemonės įsigijimo sąnaudos reiškia ne parduotų vertybinių popierių atpirkimo sąnaudas, o viso REPO sandorio sudarymo ir vykdymo sąnaudas. Iš sutarties kylanti kliento pareiga mokėti papildomas lėšas į garantinės įmokos sąskaitą nukritus parduotų vertybinių popierių vertei būtent ir yra iš sandorio kylantis galimas įsipareigojimas, kuris viršija priemonės įsigijimo sąnaudas. Dėl pareiškėjo nurodomo sutarties laisvės principo, t. y. kad nebuvo susitarta dėl nuostolių ribos, kad joks teisės aktas neįpareigoja tokį susitarimą sudaryti, paaiškino, kad atsakovas neįpareigojo tokį susitarimą sudaryti, o įvertino sandorį bei nustatė, kad jame jau buvo nustatyta sutarta galimų papildomų įsipareigojimų riba. Tačiau bankas neįsipareigojo pranešti apie žemiau sutartos ribos nukritusį garantijos koeficientą. Nustatyta tik kliento pareiga papildyti garantinę įmoką. Manė, kad bankas negalėjo panaikinti jam pagal teisės aktus privalomų vykdyti pareigų, paprasčiausiai nenumatydamas jų su klientu sudarytoje sutartyje. Paaiškino, kad siekia apsaugoti investuotojų interesus, užtikrinti jų pasitikėjimą finansinių priemonių rinka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. S. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II tomas, b. l. 88 – 93) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Ž. S. nurodė, kad AB SEB banko skunde tendencingai ir šališkai nurodomos kilusio ginčo aplinkybės, jos iškraipomos, tuo siekiama išvengti atsakomybės už klientui padarytą didelę turtinę žalą bei FPRĮ pažeidimus. Paaiškino, kad būtent bankas pasiūlė naują investicinę paslaugą – investavimą vertybinių popierių atpirkimo sandorių forma, kadangi banke buvo apskaitomi jo vertybiniai popieriai. Tik todėl 2006 m. rugsėjo 21 d. tarp jo ir AB SEB banko buvo sudaryta Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartis Nr. RD 060921/02, kuria buvo sutarta dėl vertybinių popierių atpirkimo sandorių, šių sandorių vykdymo sąlygų ir tvarkos. Paaiškino, kad bankas jo nerūpestingumą grindžia keistai, kaltindamas jį, kad jis laiku nesiėmė priemonių dėl vertybinių popierių pardavimo. Tačiau pats bankas nurodo, kad vertybiniai popieriai buvo apskaitomi banko sąskaitoje, tai jis negalėjo imtis jų pardavimo. Pažymėjo, kad buvo numatyta galimybė anksčiau termino jam atpirki vertybinius popierius, tačiau tam buvo būtina, kad jis turėtų informaciją apie vertybinių popierių verčių kritimą. To, vertybiniams popieriams esant banko nuosavybe, jis negalėjo turėti. Paaiškino, kad jis dar sutarties sudarymo momentu siekė, kad jam tokia informacija būtų teikiama, tačiau banko atstovai jam pasakė, kad tai neįmanoma, kad vertybinių popierių rinkos verčių stebėjimo teisę turi tik bankas, kuris rinkos vertėms kintant informuos jį, pareikalaudamas papildomų įmokų garantinės įmokos minimalaus dydžio atstatymui sumokėjimo. Dėl to visuose susitarimuose buvo nustatyta banko pareiga kiekvieną banko darbo dieną apskaičiuoti garantinės įmokos dydį. Tai buvo prevencinė priemonė, kuri turėjo užtikrinti abiejų šalių interesus. Manė, kad tokie susitarimai paneigia banko argumentus dėl pareigos informuoti klientą apie nuostolius nebuvimo. Nurodė, kad atsižvelgiant į minėtą banko pareigą, pareiškėjas jau nuo 2008 metų vasaros pradžios privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad jo bankui parduotų vertybinių popierių vertė krito beveik trečdaliu, nes iš esmės sumažėjo banko turimų, nupirktų vertybinių popierių vertė ir iš esmės padidėjo jo įsipareigojimai išlaikyti banko nustatytą garantinės įmokos lygį. Tačiau jis apie tokią situaciją nebuvo informuotas. Jei jis būtų informuotas, jis galėtų spręsti bei vertinti savo riziką, susijusią su tolimesniu atpirkimu. Atsižvelgiant į tai, kad sutartis numatė išankstinio atpirkimo galimybę, turėdamas informaciją jis būtų galėjęs išvengti nuostolių. AB SEB bankas apie beviltiškai sumažėjusią jo atpirktinų vertybinių popierių vertę informavo tik 2008 m. spalio 8 d., kai visa atpirktinų vertybinių popierių vertė jau net negalėjo padengti vertybinių popierių atpirkimo kainos. Praradus visas į vertybinius popierius investuotas lėšas, bankas dar pareikalavo padengti banko patiriamus nuostolius. Teigė, kad dėl banko aplaidumo ir neveiklumo netekęs visų investuotų lėšų, jis dar formaliai liko skolingas bankui. Nurodė, kad tik 2008 m. spalio mėnesį paaiškėjo, jog bankas savo valia ir nuožiūra buvo nustatęs bendrą garantijos koeficientą visiems jo pagal atpirkimo sandorius atpirktiniems vertybiniams popieriams. Kiekviename susitarime dėl vertybinių popierių atpirkimo buvo nustatyti skirtingi ir individualūs garantijos koeficientai. Apie tai bankas jo niekada nėra informavęs, taip pat neinformavo apie garantinio koeficiento dydį. Net iškilus ginčui, bankas negalėjo paaiškinti, koks bendras garantinis koeficientas jo atpirktiniems vertybiniams popieriams buvo taikytas, kas leidžia daryti išvadą, kad joks bendras garantinis koeficientas realiai taikytas ir nebuvo. Manė, kad bankas tiesiog aplaidžiai vykdė susitarimuose dėl vertybinių popierių atpirkimo sandorių nustatytą pareigą kiekvieną banko darbo dieną apskaičiuoti garantinės įmokos dydį ir jos atitikimą garantiniam koeficientui ir tokį aplaidų pareigų vykdymą siekė pateisinti klientui nesuprantamu bendro garantinio koeficiento taikymu. Nors banko darbuotojų teigimu, jie visada vertino bendrą jo atpirkimo sandorių garantinę įmoką (bendrą vertybinių popierių portfelį), tačiau sandoriuose visada buvo nurodomi skirtingi garantijos koeficientai, todėl jis manė ir tikėjosi, kad kiekvieno atpirkimo sandorio atveju, esant garantinės įmokos neatitikimo garantiniam koeficientui faktui, t. y. poreikiui papildyti garantinę įmoką, jis apie tai bus įspėtas, iš jo bus paprašyta sumokėti papildomas garantinių įmokų sumas, o tai jam leis kontroliuoti savo riziką. Teigė, kad jam buvo žinoma apie tokią banko praktiką su kitais klientais, todėl jis tikėjosi to paties. Vėliau paaiškėjo, kad garantinės įmokos pagal daugumą obligacijų atpirkimo sandorių jau 2007 metų pabaigoje ir 2008 metų pradžioje nebeatitiko minimalių garantinės įmokos reikalavimų, ir jau tuo metu jis apie tai turėjo būti informuotas. Dėl to jo atpirktini vertybiniai popieriai nuvertėjo dar labiau ir pasibaigus atpirkimo sandoriams (dalį vertybinių popierių atpirkus anksčiau nustatyto termino) jis patyrė didelę turtinę žalą 1 160 038,97 Lt sumai, nes jis privalėjo atpirkti visiškai vertę praradusius vertybinius popierius už sutartyse nustatytas atpirkimo kainas ir dar liko skolingas 438 456,34 Lt. Rėmėsi FPRĮ, direktyvų, kurioms įgyvendinti priimtas šis įstatymas, nuostatomis ir aiškino, kad šio teisinio reguliavimo paskirtis yra apsaugoti investuotojų interesus. Paaiškino, kad pagal teisės aktų nuostatas tarp jo ir AB SEB bankas sudaryta Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartis yra investicinė veikla FPRĮ prasme, todėl šiems santykiams ir turi būti taikomi teisės aktai, reglamentuojantys investicinę veiklą. Nesutiko su pareiškėjo pateikiamu teisės aktų aiškinimu ir REPO sandorio vertinimu. Paaiškino, kad REPO sandoris susidaro iš dviejų dalių ir vertybinius popierius perdavus banko nuosavybėn sandoris nesibaigia. Po vertybinių popierių pardavimo banko nuosavybėn, kliento sąskaitoje apskaitoma atviroji pozicija. Visą laikotarpį iki vertybinių popierių atpirkimo termino pabaigos išlieka galimi kliento įsipareigojimai, kas reiškia, kad Taisyklių 125 punkto nuostatos taikytos pagrįstai ir teisėtai. Paaiškino, kad bankas, kaip profesionalus investuotojas, privalėjo vykdyti FPRĮ 98 straipsnio 6 dalyje numatytą pareigą ir pakeisti iki įstatymo įsigaliojimo sudarytą sutartį dėl investicinių paslaugų teikimo taip, kad šios sutartys atitiktų įstatymo reikalavimus. Investicinės paslaugos gali būti teikiamos po 2007 m. gruodžio 31 d. tik tiems klientams, su kuriais yra sudarytos šio įstatymo reikalavimus atitinkančios sutartys. AB SEB bankas šios pareigos nevykdė, sutarties su juo nekeitė. Todėl negalima vadovautis ir banko pozicija, kad 2006 m. rugsėjo 21 d. sutartis turėjo būti vykdoma pagal šios sutarties nuostatas, kuriose įtvirtinta išimtinai tik banko teisės. Paaiškino, kad banko argumentai dėl garantinės įmokos vertinimo, dėl būtinumo informuoti apie nuostolius, neatitinka FPRĮ nuostatų, be to, sutartis tarp banko ir kliento turėjo būti suderinta su įstatymu. Tuomet nebūtų ginčų dėl sąvokų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu (II tomas, b. l. 143 – 159) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad skundžiamu sprendimu AB SEB bankas įspėtas už FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimą. Sprendime konstatuojama, kad nustatytas poveikio priemonių taikymo pagrindas, numatytas FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Atsakomybė už nustatytą pažeidimą numatyta FPRĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kokia apimtimi taikomos Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės. Sprendime nurodoma, kad FPRĮ įtvirtintos nuostatos dėl informacijos, kurią, teikdamos investicines ir (arba) papildomas paslaugas bei veikdamos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, klientams turi pateikti finansų maklerio įmonės, nurodoma, kad įstatymo nuostatos dėl informacijos teikimo detalizuojamos Taisyklėse. Sprendime išdėstomos faktinės aplinkybės, kurias ištyrus taikyta poveikio priemonė. Nurodoma, kad 2006 m. rugsėjo 21 d. Ž. S. sudarė Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartį Nr. RD 060921/02. Sutarties pagrindu vėliau tarp šalių buvo sudaromi vertybinių popierių (investicinių fondų investicinių vienetų ir įvairių emitentų išleistų obligacijų) atpirkimo (REPO) sandoriai, pagal kuriuos klientas įsipareigojo pardavimo dieną perduoti bankui vertybinius popierius, o bankas – priimti vertybinius popierius ir sumokėti klientui pardavimo kainą; atpirkimo dieną klientas įsipareigojo sumokėti bankui atpirkimo kainą ir priimti vertybinius popierius savo nuosavybėn, o bankas – perduoti klientui vertybinius popierius. Nustatyta, kad REPO sandorių metu bankui parduotų vertybinių popierių kaina ženkliai krito ir jau 2007 m. spalio mėnesio pabaigoje garantinių įmokų dydžiai nebeatitiko nustatytų minimalių garantinių įmokų koeficientų reikalavimų. Sprendime pateikiama lentelė, kuri patvirtina nurodytą teiginį. Sprendime nurodoma, kad, bankui parduoto turto vertės ir reikalaujamo užstato dydžio santykiui tapus mažesniam, nei numatytas garantijos koeficientas, bankas nedelsdamas nepaprašė kliento papildyti garantinės įmokos sąskaitos. Apie susidariusią situaciją klientas buvo informuotas tik 2008 m. spalio 8 d., kai jau visa atpirktinų vertybinių popierių vertė nebegalėjo padengti garantinių įmokų sumos. Dėl to klientas įgijo papildomų skolinių įsipareigojimų bankui. Sprendime nurodyta, kad bankas Komisijai pateikė informaciją, susijusią su kliento skundu. Šioje informacijoje nurodė, kad REPO sandoriai laikomi paskolos sandoriais, jie niekada nebuvo laikomi investicinėmis paslaugomis, todėl jiems negali būti taikomos FPRĮ nuostatos. Aiškino, kad REPO sutartyse įtvirtintos nuostatos yra skirtos tik banko, kaip paskolos davėjo, interesų apsaugai. Komisija sprendime, atsikirsdama į banko pateiktus argumentus, pasisako apie REPO sandorių esmę, nurodo, kad šių sandorių objektas įprastai yra finansinės priemonės, kurioms taikomi specialieji įstatymai. Daro išvadą, kad vertinant teisiniu požiūriu šiems sandoriams turi būti taikomos atitinkamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB (toliau – ir MiFID) nuostatos, perkeltos į nacionalinę teisę. Vertindama sandorį remiasi FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 3 punktu ir aiškina, kad šiuo atveju bankas klientui teikė vieną iš pagrindinių investicinių paslaugų. Sprendime paneigiami banko argumentai, kad šiuo atveju sandoriams taikytinos CK 6.418 straipsnio nuostatos. Nurodoma, kad šis straipsnis yra CK XI skirsnyje „Pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise“. Tuo tarpu nagrinėjami sandoriai nustatė klientui ne teisę, bet pareigą nustatytu metu atpirkti bankui perleistus vertybinius popierius, todėl vertybiniai popieriai nėra laikomi užstatu. Toliau sprendime konstatuojama banko pareiga apie iš anksto sutartus nuostolius – viršytą garantijos koeficientą – pranešti klientui iki darbo dienos, kurią koeficientas peržengė nustatytą ribą, pabaigos. Komisija, nustatydama šią pareigą, rėmėsi Taisyklių 125 punktu, kuriame išdėstytos nuostatos perkeltos iš Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnio. Sprendime pasisakoma ir dėl banko teiginių, kad bankas nevaldė kliento portfelio ir neadministravo kliento sąskaitos dėl sandorio, susijusio su tam tikrais galimais įsipareigojimais. Komisija nurodo, kad REPO sandoris priskirtinas sandoriams su tam tikrais galimais įsipareigojimais, priešingai nei aiškina bankas. Komisijos sprendime daroma išvada, kad bankas nesilaikė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių ir jas detalizuojančių Taisyklių 125 punkte nustatytų reikalavimų, nes tinkamai ir laiku nepranešė klientui apie kritusią jo įkeistų finansinių priemonių vertę ir todėl su klientu sudarytoje sutartyje nustatytą ribą peržengusį garantijos koeficientą, t. y. administruodamas neprofesionaliojo kliento sąskaitas, kuriose apskaityta sandorio su galimais įsipareigojimais nepadengta atviroji pozicija, nepranešė klientui apie nustatytą ribą viršijusius nuostolius, tuo pažeisdamas pareigą elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Teismo manymu, ši išvada ir yra pažeidimo esmė. Pažeidimo esmė išdėstyta ir Vertybinių popierių komisijos pažeidimo 2009 m. kovo 24 d. protokole Nr. 12K-13, pažeidimo protokolas iš anksto išsiųstas pareiškėjui. Teismas pirmiausia vertino, ar Vertybinių popierių komisija laikėsi FPRĮ nustatytų procedūrų, kurios būtinos taikant poveikio priemones. Rėmėsi FPRĮ 86 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 87 straipsnio 2 – 4 dalimis. Teismas nustatė, kad sprendime esančioje lentelėje nurodomos pažeidimų datos – nuo 2007 m. spalio 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. Nustatyta, kad Ž. S. 2008 m. gruodžio 4 d. pateikė Komisijai skundą dėl netinkamo AB SEB banko pareigų vykdymo, kliento teisių pažeidimo ir nuostolių. Komisija daugiau nei po mėnesio, 2009 m. sausio 13 d. raštu Nr. 06-24-(11.3-03) pranešė AB SEB bankui, kad gautas kliento skundas. Šiuo raštu prašoma pateikti paaiškinimus bei dokumentus, nustatančius taisykles, kaip vykdomi vertybinių popierių atpirkimo sandoriai. Pareiškėjas į šį raštą atsakė 2009 m. sausio 26 d., pateikdamas paaiškinimus 2009 m. sausio 21 d. rašte Nr. 05.02.03-339 ir pateikdamas prašomus dokumentus. Tuomet Komisija priėmė 2009 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 2K-95, kuriame nurodė, kad komisija, vadovaudamasi FPRĮ 71 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 86 straipsnio 2 dalimi, 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išnagrinėjusi AB SEB banko kliento Ž. S. skundą, susipažinusi su banko pateikta informacija, išklausiusi Teisės ir priežiūros skyriaus darbuotojų paaiškinimus, banko darbuotojų paaiškinimus, nusprendė įpareigoti Teisės ir priežiūros skyrių surašyti bankui FPRĮ pažeidimų protokolą už tai, kad tinkamai ir laiku nepranešęs klientui apie jo įkeistų finansinių priemonių vertę ir todėl su klientu sudarytoje sutartyje nustatytą ribą peržengusį garantijos koeficientą, nesilaikė Taisyklių 125 punkte nustatyto reikalavimo, nevykdė jam tenkančių pareigų, nesielgė sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais ir taip pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalis. Šiame sprendime nenurodytas teisės aktas, kuris leidžia ar įpareigoja komisiją priimti tokį tarpinį sprendimą. Tokio sprendimo priėmimo nenumato ir FPRĮ nuostatos. Teismas padarė išvadą, kad sprendimas yra vidinio administravimo aktas, kuriame konstatuojama, kad padarytas FPRĮ pažeidimas bei nurodoma Komisijos vidiniam padaliniui, kokius veiksmus privalo atlikti Komisija. Vadovaudamasi šiuo sprendimu Komisijos pirmininkė surašė 2009 m. kovo 10 d. pavedimą Nr. 4K-33 tarnautojui surašyti pažeidimo protokolą. Pažeidimo protokolas surašytas 2009 m. kovo 24 d. Protokole nenurodyta, kad jį surašant dalyvavo pareiškėjo AB SEB banko atstovai, tačiau protokole komentuojamas banko paaiškinimas (nenurodyta konkrečiai, kada ir kaip jis pateiktas). Pagal Komisijos pateiktus duomenis, AB SEB banko išsamus paaiškinimas dėl kliento skundo pateiktas 2009 m. sausio 26 d. Įvertinęs protokolo turinį, teismas padarė išvadą, kad buvo atsižvelgiama būtent į šį banko paaiškinimą. Pažeidimo protokolas išsiųstas bankui 2009 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 06-490(9.2-03) ir rašte prašoma per 7 darbo dienas nuo gavimo dienos pateikti Komisijai paaiškinimus raštu dėl protokole užfiksuoto pažeidimo. Bankas raštu paprašė pratęsti paaiškinimo pateikimo terminą, kadangi buvo poreikis susipažinti su kitų ES šalių praktika nagrinėjamu klausimu. 2009 m. gegužės 4 d. bankas pateikė Komisijai paaiškinimą. Komisija 2009 m. gegužės 28 d. priėmė skundžiamą sprendimą, šiame sprendime, kiek tai liečia procedūras, nurodytos tik FPRĮ nuostatos. Sprendimas išsiųstas AB SEB bankui 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. 06-750-(9.2-03). Teismas pastebėjo, jog Komisija teismui nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad AB SEB bankui buvo pranešta, kad 2009 m. gegužės 28 d. bus priimamas sprendimas, taip pat nepateikė klausimo svarstymo protokolo, iš kurio būtų galima nustatyti, kad klausimas dėl poveikio priemonės taikymo buvo svarstomas dalyvaujant pareiškėjo atstovams. Tačiau atsižvelgęs į Komisijos veiksmus (keletą kartų reikalauta iš banko paaiškinimų, šie paaiškinimai gauti), teismas padarė išvadą, kad skirdama poveikio priemonę Komisija laikėsi FPRĮ 87 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų – klausimas dėl poveikio priemonių taikymo buvo svarstomas, pranešus apie tai bankui tokia forma, kaip pažeidimų protokolo išsiuntimas su pasiūlymu per 7 dienas pateikti paaiškinimus. Po to buvo atsižvelgta į banko prašymą pratęsti paaiškinimų teikimo terminą, nes sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo priimtas tik po to, kai buvo gautas AB SEB banko paaiškinimas. Todėl nors ir nepateikta duomenų, kad bankui buvo pranešta, jog 2009 m. gegužės 28 d. bus svarstomas klausimas dėl poveikio priemonių taikymo, tačiau bankui buvo pranešta, kad toks klausimas apskritai bus svarstomas (pažeidimų protokolo išsiuntimas), be to, bankui du kartus sudaryta galimybė teikti paaiškinimus ir dokumentus. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skundo teismui negrindė ta aplinkybe, kad tai, jog pareiškėjui nebuvo pranešta, kad 2009 m. gegužės 28 d. bus priimtas sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo, sutrukdė pareiškėjui pateikti savo argumentus ir samprotavimus apie pažeidimo esmę, teikti įrodymus. Pastebėjo, jog bankas, visais atvejais teikdamas paaiškinimus Komisijai, nurodė, kad vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandoriais klientui teikiama finansavimo paslauga arba iš kliento skolinamos lėšos, todėl tai nėra investicinės paslaugos. Tokiu atveju, banko nuomone, apskritai negali būti taikomos FPRĮ nuostatos bei šio įstatymo pagrindu priimtų taisyklių nuostatos. Bankas paaiškinimuose pripažino, kad klientui neteikė informacijos apie sumažėjusią vertybinių popierių vertę ir būtinumą papildyti garantinę įmoką, bet traktavo tai išimtinai pagal sudaryto sandorio nuostatas, kur bankui tokios pareigos nenumatytos. Teismas rėmėsi FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Nustatė, jog Komisija pripažino, kad bankas nesilaikė FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių ir jas detalizuojančių Taisyklių 125 punkto reikalavimų. Pastebėjo, jog proceso šalys neginčijo aplinkybės, kad pareiškėjas tikrai neinformavo kliento Ž. S. apie tai, kad dalies vertybinių popierių vertė nukrito tiek, jog būtina padengti kliento įsiskolinimą – įnešti papildomas lėšas į garantinės įmokos sąskaitas pagal atskirus susitarimus. Ž. S. buvo informuotas tik tuomet, kai vertybinių popierių vertė nukrito tiek, kad, apskaičiuojant Ž. S. pareigą pagal sandorius įnešti papildomas lėšas į garantinės įmokos sąskaitą, jis tapo skolingas bankui reikšmingą pinigų sumą. Atkreipė dėmesį, jog Ž. S. teigimu, jis tikėjosi gauti iš banko informaciją apie garantines įmokas pagal atskirus susitarimus, todėl, negaudamas tokios informacijos, manė, kad garantinių įmokų sumos nėra peržengtos, ir priimdavo atsižvelgdamas į tai iš esmės klaidingus sprendimus dėl REPO sandorių tęsimo. Bankas paaiškino, kad apskaičiuodavo garantines įmokas bendrai pagal visus susitarimus, todėl garantinių sumų trūkumas pagal vienus vertybinius popierius, galėjo būti padengiamas pagal kitus susitarimus dėl vertybinių popierių atpirkimo. Pareiškėjo atstovai aiškino, kad toks garantinės įmokos skaičiavimas buvo galimas pagal sudarytas sutartis. Vertindamas sandorį teismas nustatė, kad tarp AB SEB banko ir Ž. S. 2006 m. rugsėjo 21 d. sudarytos vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutarties Nr. RD 060921/02 4.5. ir 4.6. punktuose reglamentuojamas garantinių įmokų mokėjimas. Sutarties 4.5. punkte nustatyta banko teisė, o ne pareiga, pareikalauti, kad klientas papildytų garantinę įmoką. Tuo tarpu klientas privalo nustatyta tvarka papildyti garantinę įmoką, t. y. kai to pareikalauja bankas. Sutarties 1 priede nustatyta garantinės įmokos apskaičiavimo ir jos pakankamumo nustatymo tvarka. Pagal šio priedo 3 punktą, jei klientas yra sudaręs kelis atpirkimo sandorius, bankas savo nuožiūra gali skaičiuoti bendrą garantinės įmokos papildymo sumą atpirkimo sandorių portfeliui. Atkreipė dėmesį, kad bankas vadovavosi būtent šia sutarties nuostata, todėl neskaičiavo garantinės įmokos papildymo pagal atskirus atpirkimo sandorius. Tačiau teismo vertinimu, Ž. S. pagrįstai teigia, kad bankas nepateikė jokių įrodymų, jog kiekvieną dieną skaičiavo bent jau bendrą garantinės įmokos papildymo sumą. Pagal 2006 m. rugsėjo 21 d. sutartį tarp banko ir kliento buvo sudaromi akcijų atpirkimo sandorio susitarimai, šių susitarimų vykdymo procese ir nustatyti pažeidimai, už kuriuos bankui taikyta poveikio priemonė. Atsižvelgiant į faktinę situaciją ir į teisinį reglamentavimą, teismo manymu, pirmiausia būtina įvertinti, ar nagrinėti sandoriai tarp pareiškėjo ir Ž. S. gali būti priskirti banko teikiamoms investicinėms ir papildomoms paslaugoms, nes tik tokiu atveju pareiškėjui gali būti taikomos FPRĮ nuostatos. Nustačius šią aplinkybę, būtina įvertinti, ar bankas pažeidė teisės aktuose nustatytą pareigą informuoti neprofesionalų investuotoją apie visas klientui būtinas žinoti aplinkybes, kad klientas galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Tokia pareiga negali būti kildinama vien iš tarp banko ir kliento sudarytos sutarties. Pareigas tokiu atveju nustato FPRĮ ir jo pagrindu priimtos Taisyklės. Dėl to, teismo manymu, šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kad jis tinkamai vykdė sutartį, nėra reikšmingi. Rėmėsi FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 3 punktu. Pastebėjo, kad iš viso FPRĮ 3 straipsnio 13 dalyje yra 8 punktai, nustatantys atvejus, kas yra investicinės paslaugos. Iš šių punktų turinio matyti, kad išdėstomi atskiri atvejai, t. y. nebūtina nustatyti esant visumą nurodytų atvejų. Įvertinęs banko ir kliento sudarytus sandorius, teismas laikė, kad jie susiję su finansinėmis priemonėmis, t. y. vertybiniais popieriais. Visi aptariami šioje byloje susitarimai tarp banko ir kliento buvo sudaromi Vertybinių popierių atpirkimo sandorių 2006 m. rugsėjo 21 d. sutarties Nr. RD 060921/02 pagrindu. Rėmėsi sutarties 2.2. punktu. Pastebėjo, kad pareiškėjas teigia, jog sudaryta sutartis atitinka sandoriui, kuris pagal CK 6.417 straipsnį kvalifikuojamas kaip pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise. Pareiškėjas nurodo, kad REPO sandorio tikslas buvo paskolos klientui suteikimas, paskolos grąžinimą užtikrinant vertybiniais popieriais. Rėmėsi CK 6.417 straipsniu, 6.418 straipsniu. Pažymėjo, jog Komisija teisingai pastebėjo, jog tokio pobūdžio sandoryje pardavėjas, parduodamas daiktą, tik įgyja teisę parduotą daiktą atpirkti, bet tokia pareiga jam nenustatoma. Tuo tarpu šio ginčo objektu esantys sandoriai imperatyviai nustato pareigą pardavėjui atpirkti parduotus bankui vertybinius popierius nustatyta data ir sąlygomis, pagal iš anksto nustatytą kainą. Sandoryje nustatyta tik teisė anksčiau atpirkti vertybinius popierius, tačiau nenumatyta galimybė pardavėjui atsisakyti atpirkti vertybinius popierius nustatytu terminu ir kaina. Toks atsisakymas vertinamas kaip sutarties sąlygų pažeidimas ir sukelia atitinkamas pasekmes, t. y. sutarties nutraukimą. Todėl, teismo manymu, Komisija teisingai nustatė atpirkimo sandorio esmę – toks sandoris laikomas investicine paslauga. Komisija spręsdama, kad tai investicinė paslauga, įvertino, kad tokiais sandoriais sukuriami sudėtingi teisiniai santykiai, tokių sandorių objektas įprastai yra vertybiniai popieriai, t. y. finansinės priemonės (FPRĮ 3 str. 4 d. 1 p., 2 p.). Komisija neneigia, kad šiuo sandoriu siekiama pasiskolinti lėšų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad lėšos gaunamos vertybinių popierių pardavimo ir vėlesnio atpirkimo sandorių visuma, sandoriai vertinami kaip investicinė paslauga. Šiuo atveju sandorio objektu buvo vertybiniai popieriai ir obligacijos, taigi finansinės priemonės, kurios buvo perleidžiamos. Dėl to, teismo vertinimu, nagrinėjamam atvejui taikytinas FPRĮ ir teisės aktai, priimti šio įstatymo pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį, jog Komisija pasisako sprendime, kad šiuo atveju bankas sudarė sutartis su neprofesionaliu investuotoju, o dėl to turėjo vykdyti pareigas, nustatytas FPRĮ tokiu atveju, kai paslauga teikiama neprofesionaliam investuotojui. Rėmėsi FPRĮ 3 straipsnio 29 dalimi, 20 dalimi. Įvertinęs FPRĮ 27, 28 ir 29 straipsnių nuostatas, teismas laikė, kad Ž. S. negali būti laikomas profesionaliuoju klientu ar tinkama sandorio šalimi, todėl jam turėjo būti taikomos investuotojų apsaugos priemonės, nurodytos FPRĮ 22 straipsnyje visa apimtimi ir neatsižvelgiant į tai, kas numatyta tarp banko ir kliento sudarytoje sutartyje. Pabrėžė, jog asmens pripažinimo profesionaliuoju klientu procedūrai įstatymas nustato imperatyvius reikalavimus, be to, net profesionalus klientas gali reikalauti taikyti jam apsaugos priemones. Kas laikytina tinkama sutarties šalimi, nurodyta FPRĮ 29 straipsnyje. Ž. S. nustatyta tvarka nebuvo pripažintas tinkama sutarties šalimi, nes iš jo negautas aiškus patvirtinimas, kad jis sutinka būti laikomas tinkama sandorio šalimi (FPRĮ 29 str. 5 d.). Šiuo atveju teismas konstatavo, kad Ž. S. nebuvo pripažintas profesionaliuoju investuotoju (klientu) FPRĮ nustatyta tvarka. Vien tam tikros anketos užpildymas pagal nurodytas FPRĮ nuostatas neleidžia teigti, kad Ž. S. priskirtinas profesionaliesiems klientams. Teismo manymu, šios anketos užpildymas netiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjas 2007 m. lapkričio 5 d. jau žinojo, jog santykiams tarp banko ir Ž. S. turi būti taikomos FPRĮ nuostatos, bei, kad teikiamos yra investicinės paslaugos. Teismas rėmėsi FPRĮ 1 straipsnio 1 dalimi. Atkreipė dėmesį, jog Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutarties Nr. RD 060921/02 4.5. punkte (4 straipsnis: Šalių įsipareigojimai ir sandorių vykdymas) nustatyta, kad jei Banko turimo užstato (pagal sandorį įsigytų vertybinių popierių rinkos vertė ir pagal atitinkamą sandorį sumokėtos garantinės įmokos likutis garantinės įmokos sąskaitoje) ir reikalaujamo užstato (pagal atitinkamą sandorį mažiausia garantinės įmokos suma, apskaičiuojama pagal Sutarties 1 priede pateiktą formulę) santykis tampa mažesnis už garantijos koeficientą, nurodytą atitinkamo sandorio susitarimo 4.8 papunktyje, Bankas turi teisę pareikalauti, kad Klientas, gavęs Banko pranešimą papildyti garantinę įmoką (pranešimas rengiamas pagal Sutarties 4 priede pateiktą formą), ne vėliau kaip kitą Banko darbo dieną garantinės įmokos papildymo sumą pervestų į garantinės įmokos sąskaitą. Sutarties 4.6 punkte nustatyta, kad klientas, gavęs Sutarties 4.5 papunktyje nurodytą pranešimą papildyti garantinę įmoką, ne vėliau kaip iki kitos Banko darbo dienos 15.00 val. privalo pervesti Banko pranešime nurodytą sumą į garantinės įmokos sąskaitą. Sutarties 4.7. papunktyje nustatyta, kad garantinės įmokos yra įkeičiamos Banko naudai, užtikrinant kliento įsipareigojimų vykdymą, įskaitant atpirkimo kainos sumokėjimą. Pagal sutarties 7.1 punktą, tuo atveju, jeigu klientas, gavęs Banko pranešimą papildyti garantinės įmokos sąskaitą, kitą Banko darbo dieną iki 15.00 val. garantinės įmokos sąskaitos pranešime nurodyta suma nepapildo, Bankas turi teisę, išsiuntęs klientui pranešimą, parengtą pagal Sutarties 5 priede nustatytą formą, nutraukti sandorį. Pastebėjo, jog, Komisijos nuomone, kuri išreikšta skundžiamame sprendime, bankas, įgyvendindamas pareigą kiekvieną banko darbo dieną apskaičiuoti garantinės įmokos dydį, turėjo praktines galimybes ir, veikdamas kaip profesionalas ir įvertindamas turimos informacijos svarbą kliento interesams bei tinkamam sutarties vykdymui, privalėjo pateikti pranešimą apie ženkliai nukritusią įkeistų vertybinių popierių vertę. Ši pareiga Komisijos sprendime siejama su pranešimu apie būtinumą papildyti garantinę įmoką. Sprendime argumentuojamas Taisyklių 125 punkto taikymas ir iš šios argumentacijos teismui akivaizdu, kad Taisyklių 125 punkte nurodyta pareiga apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios bankas ir klientas yra susitarę, pranešti neprofesionaliajam klientui, šiuo atveju Komisijos prilyginama pranešimui sumokėti trūkstamą garantinę įmoką, kai krenta vertybinių popierių vertė. Teismas akcentavo, jog aptariamuose sandoriuose vertybinių popierių vertė ir garantinės įmokos koeficiento dydis yra neatsiejamai susiję. Bylos nagrinėjimo eigoje Komisija laikėsi nuomonės, kad pranešimas apie būtinumą papildyti garantinę įmoką prilygsta Taisyklių 125 punkte nurodomam pranešimui apie viršytą nuostolių ribą, o pareiškėjas aiškino, kad tai nesulyginami dalykai. Be to aiškino, kad bankas neprivalėjo tartis dėl nuostolių ribos. Dėl pastarojo pareiškėjo teiginio teismas padarė išvadą, kad iš tiesų teikiant investicines paslaugas teisės aktuose nėra nustatytos pareigos finansų maklerio įmonei (šiuo atveju kredito įmonei) susitarti su klientu dėl nuostolių ribos. Bankas šiuo atveju turėjo pareigas, kurios numatytos Taisyklių 33 ir 34 punktuose: pateikti klientui rizikos aprašymą, kuris turi atitikti konkretų finansinės priemonės tipą, taip pat kliento padėtį bei jo žinių lygį. Nurodytuose Taisyklių punktuose detaliai nurodyta, kokia informacija turi būti pateikiama, taip pat ir 34.4 punkte – pareiga mokėti garantinę įmoką ar kitos panašios pareigos, taikomos tokio tipo finansinėms priemonėms. Šios pareigos Taisyklėse siejamos su finansinių priemonių tipu bei kliento padėtimi ir žinių lygiu, taigi jos nėra imperatyviai nustatytos. Minėtomis Taisyklių nuostatomis Komisija remiasi savo sprendime, tačiau jų pažeidimu bankas nekaltinamas, kadangi šios pareigos nustatytos prieš teikiant investicines paslaugas, o bankui poveikio priemonė taikyta už jo pareigų netinkamą vykdymą investicinių paslaugų teikimo metu. Komisijos sprendime Taisyklių 33 ir 34 punktai nurodomi tik norint argumentuoti, kad bankas turi tam tikras pareigas, kurių turinys atskleidžiamas nurodytuose Taisyklių punktuose. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui poveikio priemonė nebuvo taikyta už tai, kad jis nesusitarė su klientu dėl galimos nuostolių ribos. Priešingai, Komisija pripažino, kad bankas su klientu susitarė dėl nuostolių ribos. Teismo manymu, ginčui reikšminga tik aplinkybė, ar susitarus dėl būtinumo pildyti garantines įmokas, kai krenta vertybinių popierių vertė, tai gali būti laikoma susitarimu dėl nuostolių ribos, apie kurį kalbama Taisyklių 125 punkte. Pažymėjo, jog garantinės įmokos apskaičiavimo tvarka nustatyta Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutarties 1 priede. Kaip matyti iš pateiktų formulių, mažiausios garantinės įmokos apskaičiavimui ir garantinės įmokos papildymo sumos apskaičiavimui, atsižvelgiant į pateiktą akcijų vertės apskaičiavimo formulę, būtinas rodiklis yra „VPv“ – akcijų arba investicinių vienetų vertė garantinės įmokos pakankamumo nustatymo dieną, o „VPv“ apskaičiuojama imant tokį rodiklį kaip „Krinkos“, kas reiškia akcijų centrinės rinkos uždarymo kaina arba investicinių vienetų grynoji vertė garantinės įmokos pakankamumo nustatymo dieną. Teismas laikė, kad apskaičiuojant garantinę įmoką, vienas iš rodiklių yra ir akcijos rinkos kaina, t. y. krentant akcijų rinkos kainai, didėja garantinės įmokos papildymo suma, kurios bankas turėjo pareikalauti iš kliento. Šiuo atveju didėja kliento įsipareigojimas bankui. Teismo nuomone, tokią išvadą patvirtina ir Komisijos atstovo pateiktas grafinis atvaizdavimas, kur atpirkimo kaina visą laiką yra ta pati (kaip skunde nurodo ir pareiškėjas), o užstato vertė keičiasi. Kaip nurodyta grafiko 4 pozicijoje užstato vertė gali tapti mažesnė nei atpirkimo kaina (kaip ir buvo šiuo atveju), o teisė reikalauti užstato ar garantinės įmokos papildymo turėtų išsilaikyti visą laiką vienodame lygyje (atsižvelgiant į aptartos sutarties 4.5 punktą), t. y. užstato vertei kiek viršijant atpirkimo kainą. Komisija, apibendrindama pažeidimo formulavimą, sprendimo aprašomosios dalies vienoje iš paskutinių pastraipų (kuri prasideda: „Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, <...>“) ne tik kvalifikuoja pažeidimą, bet ir nurodo, kad klientui buvo būtina pranešti apie kritusią jo įkeistų finansinių priemonių vertę, o dėl to ir apie nustatytą ribą peržengusį garantijos koeficientą. Iš tolimesnio šios pastraipos teksto daroma išvada, kad tai ir laikoma nustatytą ribą peržengusiais nuostoliais. Reikalavimas pranešti apie kritusią vertybinių popierių vertę Komisijos sprendime neatsiejamas nuo reikalavimo pranešti apie nustatytą ribą peržengusį garantijos koeficientą. Teismo manymu, tokia pozicija atitinka minėtoms sutarties nuostatoms, kur nurodyta, kaip skaičiuojamas garantinis koeficientas. Atkreipė dėmesį, kad proceso šalys aiškino, jog pagal REPO sandorius bankas iš kliento vertybinius popierius pirko, mokėdamas 60 procentų jų rinkos kainos, atpirkimo kaina nustatyta klientui yra kiek didesnė. Laikė, kad klientas už vertybinius popierius gauna iš banko pinigines lėšas, kurios mažesnės už vertybinių popierių rinkos vertę tuo momentu. Atpirkimo susitarimai sudaromi tam tikram laikotarpiui ir gali būti, kad klientas, kai atperka vertybinius popierius (kritus jų vertei), privalo mokėti daugiau nei jie verti tuo metu rinkoje. Pagal susitarimą klientas gali vertybinius popierius atpirkti ir anksčiau. Dėl to klientui turi būti žinoma, kaip kinta vertybinių popierių vertė, o tuo pačiu garantinių įmokų suma, susijusi su vertybinių popierių verte. Akcentavo, jog bankas savo interesus kai krenta vertybinių popierių vertė apsaugo, imdamas garantines įmokas, nustatydamas jų koeficientą. Tuo tarpu klientas tokioje situacijoje, kai vertybinių popierių vertė krito, o jis vis tiek privalo atpirkti, o per tą laiką jam nebuvo pranešta, kad jau atsirado poreikis papildyti garantinę įmoką, neturi pasirinkimo ir jokių priemonių savo interesams apsaugoti. Pažymėjo, jog sutartyje numatyta galimybė atpirkti vertybinius popierius ir anksčiau, tačiau klientui turi būti žinoma, kad pagal atskirus vertybinių popierių atpirkimo susitarimus garantinės įmokos koeficientas jau padidėjo. Tuo atveju, kai jam nepranešta, kad būtina papildyti garantinę įmoką, nes vertybinių popierių vertė krenta, klientas patiria nuostolius. Tokiu atveju klientas lieka skolingas bankui garantinės įmokos sumą, kas ir yra nuostoliai. Nutraukus sutartį 2008 m. spalio mėnesį 144 181,81 Lt suma ir susidarė dėl banko turimo užstato ir paskolos vertės skirtumo, o į užstatą įeina ir garantinė įmoka. Dėl to, teismo manymu, komisija pagrįstai pripažino, kad banko ir Ž. S. susitarimas dėl garantinės įmokos sumos ir yra susitarimas dėl nuostolių ribos, apie kurį klientui turėjo būti pranešama. Nei Komisija, nei teismas šiuo atveju nenustatinėjo nuostolių dydžio, nes tai įmanoma tik visapusiškai įvertinus šalių sutartinius įsipareigojimus, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau pažymėjo, jog šalys neneigė, kad būtent dėl vertybinių popierių vertės kritimo ir atsirado Ž. S. finansinis įsipareigojimas bankui. Minėta, kad vertybinių popierių vertės dydis turėjo įtakos ir garantinės įmokos koeficiento apskaičiavimui. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad bankas ir Ž. S. buvo susitarę iš anksto dėl nuostolių ribos, nes buvo susitarę dėl garantijos koeficiento, ir nesvarbu, kad sutartyje nėra banko pareigos, o tik teisė pranešti apie būtinumą papildyti garantinę įmoką. Banko pareiga pranešti kyla ne iš sutarties, bet iš Taisyklių 125 punkto. Įvertinęs šio punkto nuostatas, teismas laikė, kad Komisija pagrįstai aiškina šios teisės normos hipotezę kaip sudarytą iš dviejų galimų alternatyvų – teisės norma veikia esant vienai iš jų, t. y. arba sandoris yra dėl neprofesionaliųjų klientų portfelio valdymo, arba bankas administruoja neprofesionaliųjų klientų sąskaitas, kuriose apskaitoma sandorio, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai (contingent liability transaction), nepadengta atviroji pozicija sandoryje. Pastebėjo, jog šiuo atveju bankas administravo neprofesionalaus kliento sąskaitas, iš atskirų atpirkimo susitarimų matyti, kad už tai ir ėmė administravimo mokestį. Tai yra kalbama apie antrąją hipotezės alternatyvą. Dėl to, teismo manymu, būtina nustatyti, ar šiuo atveju yra sandoris, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai (contingent liability transaction), nepadengta atviroji pozicija. Laikė, kad nors pareiškėjas ir neigia, jog tai būtent toks sandoris, tačiau pripažino, kad Komisija tinkamai apibrėžė sandorio esmę. Pastebėjo, jog sprendime nurodyti argumentai, kad REPO sandorį sudaro dvi neatskiriamos dalys – vertybinių popierių pardavimas ir atpirkimas sutarta kaina. Tol, kol REPO sandoris nėra iki galo įvykdytas, kol įkeisti vertybiniai popieriai nėra atpirkti sutartą dieną ir numatytomis atpirkimo sąlygomis, Kliento sąskaitoje yra apskaitoma atviroji pozicija. Garantijos koeficientui nukritus žemiau sutartos ribos, atsiranda kliento lėšomis nepadengtas įsiskolinimas pagal sutartį, kas laikytina nepadengta atvirąja pozicija. Kliento galima pareiga mokėti papildomas lėšas į garantinės įmokos sąskaitą yra jo galimas įsipareigojimas. Teismo manymu, šis Komisijos aiškinimas visiškai atitinka tarp banko ir Ž. S. sudaryto susitarimo esmę, todėl padarė išvadą, kad Komisijos sprendimo argumentai šioje dalyje yra pagrįsti. Tokiam aiškinimui atitinka ir šalių pateiktos konsultacijos iš Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komiteto (CESR). Pastebėjo, jog Konsultacijose nurodoma, kad vertybinių popierių skolinimasis pats savaime nebūtinai sukelia sąlyginius įsipareigojimus, tačiau būtina vertinti, ar ši veikla nėra dalimi susitarimo dėl sąlyginių įsipareigojimų su nepadengta atvirąja pozicija. Pažymėjo, jog vienoje konsultacijų paaiškinama, kad sąlyginio įsipareigojimo sandoris – tai išvestinė finansinė priemonė, pagal kurios sąlygas klientas įgis ar gali ateityje įgyti papildomų piniginių prievolių uždarant kliento prisiimtas pozicijas suėjus terminui arba prieš terminą, kai tokios faktinės ar galimos ateityje prievolės nėra padengtos turtu, esančiu kliento asmeninėse sąskaitose, yra paaiškinimas, kad sąlyginių įsipareigojimų sandorio sąvoka reiškia sandorį, kurį vykdant atsiranda faktinis ar galimas kliento įsipareigojimas, viršijantis priemonės įsigijimo sąnaudas. Teismas pripažino, kad Komisijos pateiktas REPO sandorio įvertinimas atitinka tiek nagrinėjamo sandorio esmines sąlygas, tiek CESR konsultacijas, todėl Komisija pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nesilaikė Taisyklių 125 punkto reikalavimų, t. y. pažeidė teisės normą. Pabrėžė, kad Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartyje 1 priedo 3 punkte numatyta bankui teisė skaičiuoti bendrą garantinės įmokos papildymo sumą visam atpirkimo sandorių portfeliui. Tačiau tai prieštarauja atskiriems vertybinių popierių atpirkimo sandoriams, nes juose visais atvejais numatyta, jog garantinė įmoka skaičiuojama kiekvieną darbo dieną. Atsižvelgiant į pagrindinio susitarimo nuostatas, teismo manymu, klientas turėjo pagrindo tikėtis, kad jam pagal atskirus susitarimus bus pranešama, kada atsiras būtinybė papildyti garantinę įmoką. Akcentavo, kad toks pranešimas turėtų įtakos jo apsisprendimui, nes jis rodytų krentančią atskirų vertybinių popierių vertę. Nei teismas, nei Komisija nevertino, ar šalys tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Pažymėjo, jog pareiga informuoti apie būtinumą papildyti garantinę įmoka kyla iš Taisyklių 125 punkto reikalavimų. Pareiškėjo argumentas, kad Komisijos priimtas sprendimas papildyti Taisykles 125/1 punktu rodo, kad 125 punktas bankui niekaip negalėjo būti taikomas, teismo nuomone, nėra pagrįstas. Komisija aiškina, kad tik detalizavo ir aiškiau reglamentavo finansų maklerio įmonės pareigas, sudarius būtent REPO sandorį. Pasisakydamas dėl FPRĮ pažeidimų teismas rėmėsi FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Teigė, kad FPRĮ 22 straipsnio 1 dalis pažeista dėl to, kad bankas neveikė geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Nagrinėjant bylą teisme nustatyta, kad bankas to ir neneigė. Aiškino, kad atpirkimo sandorių sutartimi užtikrino tik banko interesus, ir laikėsi pozicijos, kad neprivalėjo rūpintis turimais kliento vertybiniais popieriais, nes laikė juos kliento nuosavybe bei banko turimu užstatu. Tokia banko pozicija paaiškinama tuo, kad bankas nepripažino, jog teikė klientui investicines paslaugas. Teismo nuomone, dėl neteisingo sandorio vertinimo, nebuvo paisoma kliento interesų, t. y. pažeidimas padarytas ne piktybiškai, į ką ir buvo atsižvelgta taikant poveikio priemonę. Dėl FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimo teismas pažymėjo, jog iš Komisijos sprendimo matyti, kad ši dalis pažeista, nes klientui nepranešta apie kritusią jo vertybinių popierių vertę ir nustatytą ribą peržengusį garantijos koeficientą. Bankas neneigė tos aplinkybės, kad pagal atskirus susitarimus garantinis koeficientas buvo viršytas, bet bankas klientui pranešė tik tada, kai pagal visus vertybinių popierių atpirkimo susitarimus garantinis koeficientas jau nebuvo pakankamas. Teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Komisija sprendime nenustatė, jog pagal atskirus susitarimus jau turėjo būti pildoma garantinės įmokos suma, nenustatė, kada tai įvyko. Pastebėjo, jog iš sprendime esančios lentelės matyti, kad nustatyta data, kai vertybinių popierių kaina nebeatitiko garantijos koeficiento reikalavimų – tai 2007 m. spalio 22 d. Dėl to, teismo manymu, Komisija ir neprivalėjo nurodyti to paskutinio atvejo 2008 m. spalio mėnesį, kai jau visų vertybinių popierių kaina nebeatitiko garantijos koeficiento reikalavimų. Lentelėje išdėstyti atvejai, kai klientui turėjo būti pateikiama informacija, kad garantinė įmoka jau nepakankama. Bankas šių duomenų kitais įrodymais nepaneigė. Nustatyta, kad bankas teigia informavęs klientą 2008 m. spalio 8 d. ir pateikė tai patvirtinantį garso įrašą. To proceso šalys neneigia, tačiau teismo manymu, pranešti buvo būtina dar 2007 m. spalio 22 d. ir kitomis Komisijos lentelėje nurodytomis datomis. Atkreipė dėmesį, jog bankas pateiktais garso įrašais įrodinėjo, kad Ž. S. telefonu buvo teikiama informacija apie viršytą garantijos koeficientą, tačiau, teismo vertinimu, išklausius banko tarnautojų ir Ž. S. pokalbius negalima išvada, kad buvo pranešta apie garantinio koeficiento padidinimą, apie būtinumą įnešti papildomą įmoką į garantijos sąskaitą. Visais kitais atvejais buvo pokalbiai dėl atskirų susitarimų pratęsimo bei sąlygų, kaip bus pratęstas susitarimas. Pokalbiai vyko naudojant specifinius posakius, kaip „repuoti“, „perrepuoti“. Banko atstovai patvirtino, kad „repuoti“ reiškia pratęsti REPO sandorį jam pasibaigus (jie sudaromi 3 – 6 mėnesiams), „perrepuoti“ – pratęsti REPO sandorį, papildomai „repuoti“ – papildomas sandoris, pagal kurį papildomai duodama pinigų užstato, t. y. vertybinių popierių papildymui ir pan. Be to, pastebėjo, jog visi pokalbiai pateikti už 2008 metus, kai tuo tarpu pagal atskirus susitarimus garantinės įmokos turėjo būti papildytos dar 2007 m. spalio 22 d. ir dar 4 kartus 2007 metais ir 19 kartų 2008 metais (pagal Komisijos pateiktą lentelę). Teismo vertinimu, kadangi Komisija nustatė FPRĮ ir Taisyklių pažeidimą, atsirado FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas pagrindas taikyti poveikio priemonę. FPRĮ 86 straipsnio 1 dalies 1 punktas leido Komisijai taikyti tokią poveikio priemonę kaip įspėjimas. Pažeidimo pašalinimo terminas nebuvo nustatytas, nes tarp sandorio šalių sutartiniai santykiai sprendimo priėmimo metu jau pasibaigė. Dėl pareiškėjo pateikto kito Komisijos sprendimo, kuriame nuostoliai traktuojami kitaip teismas pažymėjo, kad iš pateikto sprendimo pavyzdžio matyti, kad tuo atveju klientui buvo laiku pranešama apie krentančią vertybinių popierių vertę ir klientas turėjo galimybę priimti pagrįstus investicinius sprendimus, bet jų nepriėmė. Todėl tuo atveju, kai klientas pardavė savo vertybinius popierius ir patyrė dėl to nuostolius, bankas, Komisijos nuomone, už tai neatsako. Čia nuostoliais laikomas vertybinių popierių vertės kritimas, tačiau tai nereiškia, kad nuostolių riba nėra sutartas garantinės įmokos koeficientas. Minėta, kad garantinės įmokos paskaičiavimas susijęs su vertybinių popierių verte. Teismo vertinimu, šis sprendimas nepaneigia šiame ginče nagrinėjamų Komisijos išvadų, nes sprendimuose yra tirtos kitos faktinės aplinkybės.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 165 – 173) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti; esant teisiniam pagrindui, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas ta apimtimi, kuria suteikia atsakovui teisę taikyti poveikio priemones (tame tarpe administracines nuobaudas ir pinigines baudas) už veikas, kurios nenumatytos (neuždraustos) įstatymu, neprieštarauja Konstitucijos Preambulėje nustatytam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai; esant teisiniam pagrindui, kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su šiais klausimais: ar vertybinių popierių atpirkimo sandoris, kurio metu klientas parduoda investicinei įmonei finansines priemones pavyzdžiui už 60 proc. jų rinkos vertės, įsipareigodamas juos po tam tikro laiko atpirkti už pardavimo kainą ir palūkanas, bei sutartyje numatant banko teisę reikalauti garantinių įmokų sumokėjimo, tuo atveju, jei bankui parduotų finansinių priemonių vertė krenta žemiau sutartyje nustatyto garantijos koeficiento, patenka į 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai Preambulės 63 punkte numatytą sąlyginių įsipareigojimų sandorio sąvoką, jei atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas, tai ar finansinių priemonių atpirkimo sandoriai, gali būti laikomi kaip „apskaitomi sąskaitose, kurios apima nepadengtą atvirtą poziciją sąlyginių įsipareigojimų sandoryje“ 2004 m. balandžio 21 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EB, 93/6/EEB ir Europos parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB 19 straipsnio 8 dalies ir Direktyvos 2004/39/EB 42 straipsnio prasme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies pažeidimas gali būti konstatuotas tik kartu su kitos FPRĮ 22 straipsnio dalies pažeidimu. Teismas FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą nepagrįstai konstatavo kaip savarankišką nustatęs pareigą bankui rūpintis kliento vertybiniais popieriais, nors po atpirkimo (REPO) sandorių pirmo etapo įvykdymo, tokie popieriai tapo banko nuosavybe.
2. Nepagrįstai konstatuodamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis privalo būti aiškinama ir taikoma tik kartu su FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kadangi FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų įgyvendinimas reglamentuotas FPRĮ 22 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodomas išsamus sąrašas aplinkybių, apie kurias privaloma pateikti investuotojui (klientui) informaciją. Išanalizavus FRPĮ 22 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų turinį, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas konstatavo pažeidimą motyvuodamas kliento neinformavimu apie kritusią vertybinių popierių vertę ir nustatytą ribą peržengusį garantijos koeficientą, tačiau tokia pareiga nėra numatyta FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 1–4 punktuose.
3. FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas ta apimtimi, kuria suteikia atsakovui teisę taikyti poveikio priemones (tame tarpe administracines nuobaudas ir pinigines baudas) už veikas, kurios nenumatytos (neuždraustos) įstatymu, prieštarauja Konstitucijos Preambulėje nustatytam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai.
4. REPO sandorio ekonominis tikslas aprūpinti klientą pinigais, tačiau vėliau šiuos pinigus ir palūkanas už jų naudojimą susigrąžinti atgal, o tuo tikslu iš kliento už žemesnę nei rinkos kainą nuperkamos finansinės priemonės ir užbaigiant sandorį klientas privalo atpirkti iš banko prieš tai pardotas finansines priemones už kainą, kuri nepriklauso nuo rinkos pokyčių. Pagal REPO sandorį už gautus pinigus banko nuosavybėn perleisti vertybiniai popieriai naudojami kaip užstatas, tikslu užtikrinti pinigų grąžinimą. Kiti sutartyje nustatyti papildomi sutartiniai įsipareigojimai, nors ir laikytini esminėmis sutarties sąlygomis, tačiau jie nekeičia atpirkimo (REPO) sandorio esmės. Vienas jų, tai banko teisė pareikalauti papildomų garantinių įmokų sumokėjimo, tai atvejais, kuomet kliento parduotų bankui ir naudojamų kaip užstatas finansinių priemonių rinkos vertė dėl kainos svyravimo sumažėja ir viršija kliento ir banko sutartyje nustatytą garantijos koeficientą. Kliento sumokėtos garantinės įmokos pinigai lieka kliento nuosavybe ir yra įkeičiami bankui, tikslu užtikrinti įsipareigojimus atpirkti vertybinius popierius. Tokiu būdu sumokėtini garantinės įmokos pinigai nėra laikomi kliento nuostoliu (praradimu), kadangi juos klientas valdo nuosavybės teise ir klientui įvykdžius įsipareigojimus bankui, minėti pinigai privalomai grąžinami klientui arba jei kliento įsipareigojimai neįvykdomi, tai garantinės įmokos pinigai panaudojami mažinant kliento įsiskolinimą bankui. Teismas neatskleidė REPO sandorio esmės ir turinio bei sprendė, kad kliento parduoti bankui vertybiniai popieriai lieka kliento nuosavybe, ko objektyviai negali būti, taip pat nuspręsta, kad pareiškėjas nepagrįstai neturėjo pareigos rūpintis kliento vertybiniais popieriais, nors šie vertybiniai popieriai pirmame REPO sandorio vykdymo etape tapo banko nuosavybe, o tai galiausiai sąlygojo netinkamą Taisyklių 125 punkto taikymą.
5. Šios bylos aspektu Taisyklių 125 punkto taikymo sąlygos yra šios: a) bankas administravo neprofesionalaus kliento sąskaitas; b) kliento sąskaitoje, turi būti apskaitoma sandorio, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai, nepadengta atviroji pozicija sandoryje; c) turi egzistuoti kliento ir banko susitarimas dėl visų nuostolių, viršijančių iš anksto nustatytą ribą. Tik visų paminėtų sąlygų visuma sukuria banko prievolę tam tikrais terminais pranešti apie nuostolius viršijančius nustatytą ribą, dėl kurios klientas ir bankas buvo susitarę.
6. Atsakovo į bylą pateikta Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų (CESR) konsultacija, tačiau teismas visiškai neatkreipė dėmesio į tai, jog šis CESR atsakymas buvo duotas į klausimą Nr. 274, kuomet buvo klausiama ne apie REPO sandorius, o apie vertybinių popierių skolinimo sandorius, be to, minėtoje konsultacijoje buvo teigiama, kad vertybinių popierių skolinimas paprastai nesukelia galimų įsipareigojimų, viršijančių priemonės įsigijimo kaštus.
7. Teismas neteisingai atskleidęs REPO sandorio esmę, nepagrįstai šiuos sandorius priskyrė sąlyginių įsipareigojimų sandoriams. Nei skundžiamame atsakovo nutarime, nei skundžiamame teismo sprendime nėra jokių motyvų ir argumentų, pagrindžiančių tai, jog pareiškėjo ir kliento sudaryti REPO sandoriai, galėtų patekti į „sąlyginių įsipareigojimų sandorių“ sąvokos turinį, nes byloje net nesidomėta kliento finansinių priemonių įsigijimo sąnaudomis, tam nebuvo ir negalėjo būti nustatyta, kad kliento įsipareigojimai tokias sąnaudas viršijo ar bent galėjo viršyti.
8. Esant REPO sandoriui, Kliento įsipareigojimų suma žinoma iš anksto ir rinkos pokyčiai neįtakoja šių įsipareigojimų dydžio, nes visuomet susitariama dėl konkrečios, nuo rinkos svyravimų nepriklausančios kainos. Teismas vertybinių popierių atpirkimo sutartyje numatytas garantines įmokas nepagrįstai ir neteisėtai priskyrė prie sąnaudų, kurios didina kliento įsipareigojimus. Iš tikrųjų garantinės įmokos jokių kliento sąnaudų nedidina, nes garantinės įmokos paskirtis yra papildomas užstatas. Vadinasi garantinės įmokos pinigai, jei tokia buvo sumokėta, visuomet lieka kliento nuosavybe, o jei pastarasis nevykdo pareigos atpirkti vertybinius popierius, šie pinigai patenka į vertybinių popierių atpirkimo kainą. Garantinės įmokos pinigai atpirkimo kainos neįtakoja, tačiau jie mažina kliento įsipareigojimų, atpirkti vertybinius popierius už nustatytą kainą, dydį.
9. Sąlyginių įsipareigojimų sąvoka reglamentuota 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai, Preambulės 63 punkte ir jei teismui kyla abejonių dėl šios sąvokos turinio ir požymių, tikslinga būtų kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą su prašymu pateikti prejudicinį sprendimą, dėl minėtos Direktyvos Preambulės 63 punkte įtvirtintos sąlyginių įsipareigojimų sandorio sąvokos, tikslu nustatyti ar šioje byloje tarp šalių sudaryti REPO sandoriai, Direktyvos 2004/39/EB Preambulės 63 punkto prasme, laikytini sąlyginių įsipareigojimų sandoriais.
10. Nuostolis ekonomine prasme, kliento yra patiriamas dėl vertybinių popierių kainos rinkoje svyravimų, įvykus jų vertės sumažėjimui, ir tai yra objektyvu, tačiau pareiga sumokėti garantines įmokas nėra ir negali būti priskiriamas prie nuostolių, nes garantinės įmokos sumokėjimas nekeičia kliento turtinės padėties, kadangi pinigai lieka kliento nuosavybe. Net jei garantinės įmokos pinigai panaudojami kliento skoloms padengti, jie nekeičia kliento turtinės padėties, nes minėti pinigai, juos įskaičius į vertybinių popierių atpirkimo kainą, pinigų dydžiu mažina kliento įsipareigojimus bankui, kas gerina kliento turtinę padėtį jo turto pasyvo (skolų visumos) sferoje.
11. Jei Taisyklių 125 punktas kalba eina apie praradimus, galima spręsti, jog kalbama apie banko iš kliento nupirktų vertybinių popierių vertės kritimą, tai dėl praradimų, jei toks susitarimas tarp šalių būtų pasiektas, protingos šalys būtų susitarusios dėl procentinio kiekvieno popieriaus vertės kritimo arba dėl viso finansinių priemonių bendros vertės kritimo procentais ar kainos arba iki tam tikros finansinių priemonių vertės piniginės sumos. Tačiau visais atvejais kalba sutartyje eitų apie dalykus, kurie tiesiogiai susiję su vertybinių popierių vertės kritimu. Susitarimas dėl pareigos mokėti garantinę įmoką ir jos dydžio nustatymo mechanizmo negali būti laikomas susitarimu dėl praradimų ribos, nes net sumokėjus tokią įmoką ji neturi įtakos nei vertybinių popierių atpirkimo kainai, nei jos dydis rodo vertybinių popierių vertės praradimo mastą. Banko teisė reikalauti garantinės įmokos sumokėjimo apie tai pranešant klientui, kuomet garantijos įmokos dydis nustatomas taikant koeficientą, negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo ir kliento susitarimas dėl pranešimo apie nuostolius, viršijančius tam tikrą iš anksto susitarimu nustatytą ribą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vertybinių popierių komisija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III tomas, b. l. 1–4) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimai yra tarpusavyje susiję, kadangi FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga, taikoma investicines paslaugas teikiančioms įmonėms, o kitos FPRĮ 22 straipsnio dalys šią pareigą detalizuoja. Tačiau nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma tik kartu su FPRĮ 22 straipsnio 4 dalimi. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis įpareigoja investicines paslaugas teikiančią įmonę suteikti klientui visą reikalingą informaciją, kurios pobūdis ir apimtis kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo teikiamų investicinių paslaugų pobūdžio ir jų apimties. Tuo tarpu FPRĮ 22 straipsnio 4 dalyje yra numatyta minimalios informacijos apimtis, kurią investicines paslaugas teikianti įmonė privalo suteikti kiekvienam klientui, nepriklausomai nuo jam teikiamų paslaugų pobūdžio ir apimties. Be to, FPRĮ II skyriaus antrojo skirsnio nuostatas detalizuoja Taisyklės, dėl to Taisyklių nuostatos (įskaitant ir Taisyklių 125 punktą) pagrįstai ir teisėtai detalizuoja FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą.
2. Tiek FPRĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių, tiek Taisyklių 125 punkto nuostatos yra perkeltos iš Europos Sąjungos teisės, t. y. šių teisės normų pirminis šaltinis yra atitinkamai Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB (toliau – ir MiFID direktyva) 19 straipsnis ir Europos Komisijos direktyvos 2006/73/EB, kuria įgyvendinama MiFID direktyva (toliau – ir MiFID II lygio direktyva), 42 straipsnis.
3. FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuriuo Komisijai suteikta teisė taikyti poveikio priemones už kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimą, neprieštarauja nei konstituciniam teisinės valstybės principui, nei Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, kadangi FPRĮ yra nustatytos atitinkamos blanketinės normos, kuriomis detalizuojami atitinkami FPRĮ reikalavimai, ir yra tinkamas bei pakankamas teisinis pagrindas taikyti poveikio priemones už nustatytų reikalavimų nesilaikymą.
4. Komisija sutinka su banko pateiktu finansinių priemonių atpirkimo (REPO) sandorio aiškinimu, pagal kurį REPO sandoriu klientas paprastai sutinka perleisti bankui finansines priemones už mažesnę nei rinkos kaina, o vėliau atpirkti šias priemones už iš anksto sutartą kainą, kurią įprastai sudaro kliento parduotų bankui finansinių priemonių kaina ir palūkanos, mokamos už naudojimąsi banko pinigais, kurie buvo sumokėti už parduotas finansines priemones. REPO sandorio ekonominė nauda klientui pasireiškia klientui reikalingų piniginių lėšų suteikimu, tuo tarpu bankas gauna palūkanas už klientui paskolintas pinigines lėšas, o taip pat turi kliento būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimą (kliento perduotas bankui ar banko naudai įkeistas finansines priemones).
5. Esminis REPO sandorio požymis, kuris buvo nustatytas tarp banko ir kliento sudarytoje sutartyje dėl REPO sandorių sudarymo, ir kurio neatspindi Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktas apibrėžimas, yra tai, jog sandorio šalys susitarė, kad jei bankui kaip užstatas parduotų finansinių priemonių rinkos vertė sumažėja ir nebetenkina minimalių garantijos koeficiento reikalavimų, klientui atsiranda papildoma pareiga – padidinti bankui perduoto užstato vertę sumokant papildomas garantines įmokas. Būtent šis kliento įsipareigojimas (atitinkamai ir šalių susitarimas dėl iš anksto susitartos nuostolių ribos) reiškia nepadengtą atvirąją poziciją sąlyginių įsipareigojimų sandoryje, t. y. nors finansinių priemonių atpirkimo kaina ir palūkanos už klientui paskolintas pinigines lėšas yra iš anksto žinomi, tačiau nėra ir negalėjo būti iš anksto žinomi kliento sąlyginiai įsipareigojimai bankui (t. y. ar klientui teks sumokėti garantinę įmoką ir jei taip – kokio dydžio). Šių sąlyginių įsipareigojimų žinojimas klientui yra esminis, kadangi negalėdamas jų įvykdyti, klientas būtų priverstas pirma laiko užbaigti REPO sandorį (uždaryti atvirąsias pozicijas) pačiu nepalankiausiu klientui metu (kai finansinių priemonių kainos yra nukritusios) ir tokiu būdu užfiksuoti nuostolį. Vien tai, jog kliento sumokėtos garantinės įmokos yra įskaitomos į atpirkimo kainą (t. y. ją mažina), jokiu būdu nepašalina esminės tarp banko ir kliento sudarytos sutarties sąlygos – klientui prisiimti su parduotų finansinių priemonių vertės sumažėjimu susijusią riziką, o bankui – tinkamai valdyti kitos sandorio šalies (kliento) riziką ir informuoti klientą apie nukritusią įkeistų finansinių priemonių vertę.
6. Nuostoliai yra kliento patiriamos išlaidos, reikalingos užstatą sudarančioms lėšoms pritraukti ir palaikyti (pvz., palūkanos už lėšas, perduotas bankui kaip garantinė įmoka), taip pat kitos bankui kaip užstatas mokėtinos sumos už prisiimtą riziką, kurios klientas neketino prisiimti arba žinodamas apie nukritusią įkeistų finansinių priemonių vertę, nebūtų prisiėmęs. Kliento informavimas apie nukritusią jo parduotų finansinių priemonių vertę reiškia kliento supažindinimą su jam tenkančių įsipareigojimų dydžiu, tačiau nėra ir negali būti laikomas priemone kliento nuostoliams apriboti ar išvengti, jei klientas savo valia nuostolius prisiima. Klientas, sudaręs REPO sandorį, visuomet prisiima atitinkamo dydžio riziką, ir tik žinodamas jam tenkančius įsipareigojimus, gali tinkamai ją valdyti; tuo tarpu jau vien tas faktas, kad klientas buvo informuotas apie nukritusią finansinių priemonių vertę po to, kai užstato vertė ne tik kad neatitiko garantijos koeficiento, bet netgi nepadengė banko išduotos paskolos sumos, o bankas, informavęs klientą, pareikalavo nedelsiant atstatyti užstato vertę taip, kad ji atitiktų garantijos koeficiento reikalavimus (kliento buvo pareikalauta įmokėti 1,2 mln. Lt), reiškia ne ką kita, kaip tai, jog pats Bankas savo veiksmais dar sykį patvirtino, kad sandorio šalys buvo susitarę dėl nuostolių dydžio (t. y. finansinių priemonių vertės sumažėjimas, kai nebetenkinami minimalūs garantijos koeficiento reikalavimai).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. S. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III tomas, b. l. 5 – 12) prašo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir dėl kreipimosi į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą; apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Sisteminis kliento teisių pažeidimas, įtakojęs esminių nuostolių klientui padarymą, bankui pripažįstant banko veikimą ne kliento, o vien banko interesais, pats savaime gali būti vertinamas kaip banko pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, pažeidimas FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies prasme.
2. Bet koks investicinis sprendimas tinkamai pasvertas ir pagrįstas gali būti tik turint optimalią informaciją apie investicinius vienetus. Tuo būdu FPRĮ, įgyvendinantis Europos bendrijų teisės normų reikalavimus, neprofesionalių investuotojų interesų apsaugą įtvirtino nustatydamas finansų maklerio (kredito įstaigos) pareigą neprofesionaliam investuotojui suteikti visą būtiną informaciją, susijusią su jo valdomo (turimo) investicinio portfelio (aplinkybė, kad po pirmojo atpirkimo (REPO) sandorio etapo įgyvendinimo investiciniai vienetai tampa banko nuosavybe, yra nereikšminga, nes pats AB SEB banko atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad net ir šiuo atveju bankas investicinius vienetus laiko kliento nuosavybe, ir investiciniai vienetai yra saugomi būtent klientui ir jo interesais) rizika. Tokio pobūdžio informacijos neteikimo klientui apie jo galimą riziką pripažinimas kaip teisės aktų pažeidimo, negali būti vertinamas kaip nepagrįstai išplečiantis FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies normą, nes priešingu atveju iš esmės nebūtų užtikrinamas pagrindinio FPRĮ tikslo – investuotojų interesų apsaugos (FPRĮ 1 str. 1 d.) – įgyvendinimas.
3. AB SEB banko prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrįstas, nes FPRĮ jau pats savaime nustato ribas ir apimtis, kurių laikantis Vertybinių popierių komisija turi teisę priimti sprendimus dėl finansų institucijų, veikiančių vadovaujantis FPRĮ normomis, ir/ar licencijuotų kredito įstaigų veiksmų ir/ar neveikimo, pažeidžiančių FPRĮ reikalavimus ir šio įstatymo įgyvendinimo pagrindu priimtų poįstatyminių aktų reikalavimus. Poveikio priemones, nustatytas FPRĮ 86 straipsnyje, Vertybinių popierių komisija turi teisę taikyti jos taikomo reguliavimo ir priežiūros sferose už reikalavimų, nustatomų licencijuojamai veiklai vykdyti, nesilaikymą ir pažeidimą, visų licencijuojamų ir/ar prižiūrimų subjektų atžvilgiu. Priimdama 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 2K-182, Vertybinių popierių komisija neviršijo jai įstatymu suteiktų įgalinimų, sprendimą priėmė vykdomo reguliavimo ir priežiūros ribose.
4. Teismas nepateikė jokios nepagrįstos REPO sandorio sąvokos. Teismas ginčijamame sprendime paneigdamas AB SEB banko poziciją, tik pagrindė tarp AB SEB banko ir trečiojo suinteresuoto asmens sudarytų sandorių reglamentavimo taikymą – tarp AB SEB banko ir trečiojo suinteresuoto asmens sudaryti ir vykdyti sandoriai buvo investicinė veikla, reglamentuojama FPRĮ ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvų, nustatančių investicinės veiklos reguliavimą, normomis.
5. Rinkoje svyruojant vertybinių popierių kainai, jai krentant, atsiranda galimi kliento įsipareigojimai bankui, įmokėti papildomas įmokas minimalios garantinės įmokos dydžio užtikrinimui. AB SEB bankas neteisus teigdamas, kad net ir tokiu atveju klientui neatsiranda jokių galimų nenumatytų įsipareigojimų, nes bet kuriuo atveju vertybiniai popieriai yra atperkami iš anksto nustatyta kaina, kuri nepriklauso nuo rinkos svyravimų, o papildomai įmokėtomis garantinėmis įmokomis yra dengiami kliento skoliniai įsipareigojimai bankui. Nuvertėjant vertybiniams popieriams, kliento galimi įsipareigojimai papildomų garantinių įmokų forma ir yra ne kas kita, o iš anksto nenumatytos, tačiau galimos papildomos įmokos, papildomi nenumatyti įsipareigojimai, nes nesikeičiant vertybinių popierių atpirkimo kainai, įmokant papildomas garantines įmokas, yra atperkami nuvertėję, atpirkimo kainos neatitinkantys vertybiniai popieriai, t. y. klientas patiria faktines, iš anksto nenumatytas, tačiau galimas papildomas išlaidas, patiriamas papildomų garantinių įmokų forma.
6. AB SEB banko prašymas kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą siekiant 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos 2006/73/EB Preambulės 63 punkte įtvirtintos sąlyginių įsipareigojimų sandorio sąvokos išaiškinimo yra nereikalingas ir vertintinas kaip be pagrindo užvilkinsiantis administracinio ginčo išnagrinėjimą.
7. Nėra pagrindo pripažinti, kad teismas, nuostolius vertindamas kaip garantinės įmokos įsipareigojimą, buvo neteisus, nes vertybiniams popieriams nuvertėjant, atsiranda kliento skolininis įsipareigojimas apmokėti sumažėjusią garantinę įmoką, tokiu būdu užtikrinant nuvertėjusių vertybinių popierių atpirkimą iš anksto sutarta kaina.
8. AB SEB banko ir kliento susitarimai dėl nuostolio ribos buvo nustatomi būtent nustatant individualų garantinio koeficiento dydį visuose be išimties susitarimuose dėl vertybinių popierių atpirkimo. Kiekviename susitarime dėl vertybinių popierių atpirkimo buvo nustatomas individualus garantijos koeficientas (4.8 p.), kuriuo remiantis bankas kiekvieną banko darbo dieną privalėjo apskaičiuoti reikalaujamą minimalų garantinės įmokos dydį. Tačiau šią pareigą, veikdamas kaip stipresnioji sandorio šalis, AB SEB bankas susiejo ne su aiškiu neprofesionalaus kliento teisių garantu, o tik išimtinai su banko teise reikalauti papildomų garantinių įmokų sumokėjimo nustatytų minimalių garantinės įmokos nebepakankamumo atvejais. Toks garantinės įmokos koeficiento, garantinės įmokos apskaičiavimo periodiškumo nustatymas sietinas su kliento teisės nepatirti nepagrįstų ir netikėtų nuostolių, užtikrinimu, kuris negali būti įgyvendintas be pareigos bankui informuoti klientą apie nuostolius nustatymo. Klientas susitardamas su banku dėl garantijos koeficiento dydžio, prisiima visų nuostolių, patiriamų dėl vertybinių popierių rinkos vertės kritimo, tačiau neviršijančių nustatyto garantijos koeficiento dydžio, riziką. Vertybinių popierių rinkos vertei krentant žemiau nustatytos garantinio koeficiento ribos, toks kliento patiriamas realus nuostolis, vertintinas kaip nuostolis, kurio rizikos klientas nebeprisiima, dėl to apie tokius nuostolius ir riziką klientas turi būti banko informuojamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2K-182 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“ (I t., b. l. 23–27) panaikinimo. Šiuo sprendimu pareiškėjui už Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir Finansinių priemonių rinkų įstatymas) 22 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimus buvo pritaikyta to paties įstatymo 86 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta poveikio priemonė – įspėjimas. Šį sprendimą atsakovas priėmė konstatavęs Finansinių priemonių rinkų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą aptariamo įstatymo nustatytų poveikio priemonių taikymo pagrindo – Lietuvos Respublikos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo – buvimą.
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo bei 2009 m. kovo 24 d. pažeidimo protokolo Nr. 12K-13 (II t., b. l. 27, 28), minėtų nuostatų pažeidimu buvo pripažintos aplinkybės, jog pareiškėjas laiku ir tinkamai nepranešė trečiajam suinteresuotam asmeniui apie tai, jog pagal tarp jų sudarytus 2006 m. rugsėjo 21 d. Vertybinių popierių atpirkimo sandorių sutartį Nr. RD 060921/02 (I t., b. l. 107–125; toliau ir – Atpirkimo sutartis) ir paskesnius vertybinių popierių atpirkimo sandorius (I t., b. l. 126–150) pareiškėjui parduotų vertybinių popierių vertė tapo mažesnė už atitinkamo sandorio 4.8 papunktyje nurodytą garantinį koeficientą.
Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, jog ginčo tarp proceso dalyvių dėl pastarųjų faktinių aplinkybių nėra. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija atsakovo bei pirmosios instancijos teismo vertinimo, jog ginčo teisiniai santykiai patenka į Finansinių priemonių rinkų įstatymo reguliavimo sritį, o Atpirkimo sutartis ir minėti vertybinių popierių atpirkimo sandoriai patenka į investicinių paslaugų sąvoką (II t., b. l. 167–168). Susipažinusi su bylos medžiaga, išanalizavusi minėtus sandorius bei atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, ypač į Finansinių priemonių rinkų įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 4 punktą, 3 straipsnio 13 ir 22 dalis, 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2004/39/EB (toliau – ir MiFID direktyva) I priedo A ir B skirsnius, 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos Nr. 2006/73/EB (toliau – ir Įgyvendinimo direktyva) 2 straipsnio 8 punktą bei 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1287/2006 2 straipsnio 10 punktą, teisėjų kolegija sutinka su šiuo, pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu, tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens minėtos Atpirkimo sutarties ir vertybinių popierių atpirkimo sandorių pagrindu susiklosčiusių santykių teisiniu kvalifikavimu.
Toliau sprendžiant ginčijamo atsakovo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, pirmiausia pastebėtina, jog įstatymų leidėjas detalizuoti minėtas Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 ir 3 dalių, įtvirtinančių finansų maklerio įmonės pareigas teikiant klientams investicines paslaugas, reikalavimus nurodė Vertybinių popierių komisijai (Finansinių rinkų įstatymo 26 str.), kuri, vykdydama šį pavedimą, 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtino Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisykles (toliau – ir Taisyklės), įsigaliojusias nuo 2007 m. lapkričio 1 d. (Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d, nutarimo Nr. 1K-22 2 p.).
Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalis, kurią pažeidusiu pripažintas pareiškėjas, nustato, jog „finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų“.
Lingvistiniu ir loginiu teisės aiškinimo metodais analizuojant pastarąją nuostatą matyti, jog joje įstatymų leidėjas, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, finansų maklerio įmonės pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis kliento sąlygomis ir jo interesais apimties neapriboja Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 2–13 dalyse įtvirtintų pareigų vykdymu. Priešingai, iš pacituotos nuostatos konstrukcijos yra aiškiai matyti, jog pareiga „veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais“ nėra išvestinė iš pareigos veikti laikantis minėtų nuostatų reikalavimų, ji yra savarankiška ir taikoma finansų maklerio įmonės veiklai, susijusiai su investicinių paslaugų ir (arba) papildomų paslaugų teikimu klientui.
Pastarąją išvadą patvirtina ir sisteminė aptartos nuostatos analizė Finansinių priemonių rinkų įstatymo tikslų bei kitų jo nuostatų kontekste. Kaip yra nurodoma pastarojo teisės akto 1 straipsnio 1 dalyje, šio įstatymo paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius siekiant užtikrinti sąžiningą, atvirą ir efektyvų finansinių priemonių rinkų veikimą, investuotojų interesų apsaugą bei sisteminės rizikos ribojimą. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog nėra abejonės, kad tarp finansų maklerio įmonės pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis kliento sąlygomis bei jo interesais ir paminėtų tikslų (ypač siekio užtikrinti investuotojo interesus) egzistuoja tiesioginis ir betarpiškas ryšys. Savo ruožtu, atsižvelgiant į tai, jog Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 2–13 dalys apima tik atskirus finansų maklerio įmonės veiklos, susijusios su investicinių paslaugų ir (arba) papildomų paslaugų teikimu, epizodus, konstatuotina, jog pareiškėjo pozicijos laikymasis ne tik nepagrįstai susiaurintų įstatymų leidėjo nustatytą pareigą, bet ir neatitiktų šios pareigos paskirties bei tikslų.
Akcentuotina ir tai, jog toks aiškinimas atitinka ir MiFID direktyvos 19 straipsnio 1 dalį, kurią, be kita ko, nacionalinėje teisėje įgyvendina aptariama Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalis (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 1 str. 2 d., priedo 3 p.). Pastarojoje Europos Sąjungos teisės akto nuostatoje įtvirtinta, jog „valstybės narės reikalauja, kad, teikdama klientams įvairias investicines ir tam tikrais atvejais pagalbines paslaugas ar jų kombinacijas, investicinė įmonė veiktų garbingai, sąžiningai ir profesionaliai, kiek tik įmanoma nepažeisdama savo klientų interesų, ypač laikydamasi 2–8 dalyse nustatytų principų“. Taigi, iš lingvistinės bei loginės pacituotos nuostatos konstrukcijos yra aiškiai matyti, jog teisėkūros subjektas aptariamos investicinės įmonės pareigos taip pat nesiejo vien tik su MiFID direktyvos 19 straipsnio 2–8 dalyse nustatytų pareigų (šios nuostatos į nacionalinę teisę atitinkamai yra perkeltos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2–13 d.) vykdymu.
Nagrinėjamu atveju pastarosios pareigos pažeidimą atsakovas kildina iš pareiškėjo neveikimo, pasireiškusio nepranešimu trečiajam suinteresuotam asmeniui apie tai, jog vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertė nebeatitiko nustatyto garantinio koeficiento. Todėl nagrinėjamu atveju siekiant konstatuoti tokį Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą būtina nustatyti, ar pareiškėjas turėjo pareigą veikti minėtu būdu. Šiame kontekste pažymėtina, jog, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, atsakovas aptartos pareiškėjo pareigos pažeidimą grindžia Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje bei Taisyklių 125 punkte įtvirtintų reikalavimų nesilaikymu, t. y. minėtą pareiškėjo pareigą veikti atsakovas kildina būtent iš pastarųjų nuostatų.
Būtina pastebėti, jog, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, jam pritaikyta Finansinių priemonių rinkų įstatymo 86 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta poveikio priemonė – įspėjimas – pagal savo pobūdį ir esmę atitinka administracinę nuobaudą. Tai sąlygoja, jog viešojo administravimo subjekto – Vertybinių popierių komisijos – sprendime nurodomas kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, būtina nurodyti kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas konkretus teisės pažeidimas. Atitinkamai būtent pastarosios aplinkybės apibrėžia administracinio ginčo dėl tokio sprendimo ribas, kas savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į atsakovo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 2K-182 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“ (I t., b. l. 23–27) bei minėto protokolo (II t., b. l. 27, 28) turinį, lemia, jog nagrinėjamu atveju atsakovo paskirta poveikio priemonė gali būti pripažinta teisėta tik konstatavus, kad aptariamu neveikimu pareiškėjas pažeidė Finansinių priemonių įstatymo 22 straipsnio 3 dalį ir (ar) Taisyklių 125 punktą.
V.
Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalis įtvirtina, jog „finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma“. Vadovaujantis to paties straipsnio 4 dalimi, įgyvendindama pastarąjį reikalavimą, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: „1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus“.
Taigi, kaip pirmiausia yra matyti iš pacituotų nuostatų, kurios turi būti aiškinamos ir taikomos kartu, turinio, jos nustato finansų maklerio įmonės pareigą suteikti informaciją esamiems ar potencialiems klientams apie siūlomas finansines paslaugas (finansines priemones) bei šios pareigos vykdymo sąlygas. Šiame kontekste vertinant pareiškėjo argumentus, jog Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 4 dalis nurodo baigtinį sąrašą informacijos, kurią privaloma pateikti įgyvendinant aptariamą reikalavimą, pažymėtina, kad pastaroji aplinkybė negali paneigti to paties straipsnio 3 dalies finansų maklerio įmonės pareigos pateikti visą informaciją, būtiną šioje nuostatoje nurodytiems (potencialaus) kliento informavimo tikslams pasiekti. Iš tiesų, sistemiškai bei lingvistiškai analizuojant Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies nuostatas, be kita ko, atsižvelgiant į to paties straipsnio 1 dalyje finansų maklerio pareigą sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis, galima daryti pagrįstą išvadą, jog Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šio subjekto pareiga neapsiriboja vien tik aptariamoje nuostatoje nurodytos informacijos pateikimu. Priešingas vertinimas, atsižvelgiant į Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nurodytos informacijos bendrą pobūdį, neužtikrintų įstatymų leidėjo aptariama pareiga siekiamo tikslo – suteikti klientams ir potencialiems klientams informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
Tačiau pastebėtina, jog ši įstatymo nuostata įgyvendina MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalį, kurią, be kita ko, detalizuoja Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnis. Toks aptariamos nacionalinės teisės akto nuostatos ryšys su minėtomis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, lemia, jog Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama ir taikoma, be kita ko, atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos teisę.
Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal Europos Bendrijų steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (Teisingumo Teismo 1984 balandžio 10 d. prejudicinis sprendimas byloje von Colson ir Kamann (14/83), 26 p.). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. prejudicinis sprendimas byloje Marleasing (C 106/89), 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C 188/07), 84 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 15 d. prejudicinis sprendimas byloje Mau (C 160/01), 34 p.).
Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog „valstybės narės reikalauja, kad investicinės įmonės pakankamai iš anksto, prieš mažmeniniam klientui arba potencialiam mažmeniniam klientui sudarant bet kurį susitarimą dėl investicinių paslaugų arba pagalbinių paslaugų teikimo arba prieš teikiant tas paslaugas – atsižvelgiant į tai, kas įvyksta anksčiau – suteiktų tam klientui arba potencialiam klientui šią informaciją: a) bet kurio tokio susitarimo sąlygas; b) pagal 30 straipsnį reikalaujamą informaciją, susijusią su tuo susitarimu arba su tomis investicinėmis arba pagalbinėmis paslaugomis“. Analizuojant šioje normoje minimas bei kitas MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalį detalizuojančias Įgyvendinimo direktyvos 29–34 straipsnių nuostatas, matyti, jog pagal informavimo tikslus bei informacijos pobūdį jomis siekiama užtikrinti, kad (potencialiam) klientui, prieš priimant sprendimą dėl susitarimo dėl investicinių paslaugų teikimo (arba prieš teikiant šias paslaugas), būtų suteikta visa reikiama informacija investiciniam sprendimui priimti, t. y. prieš pradedant teikti ar iš karto pradėjus teikti paslaugą (Įgyvendinimo direktyvos 29 str. 5 d.). Investicinės įmonės pareiga teikti aptariamą informaciją paslaugų teikimo laikotarpiu numatyta tik Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 6 dalyje ir susijusi su šio teisės akto 30–33 straipsniuose numatytos informacijos, kuri jau buvo pateikta klientui, esminiu pasikeitimu. Pastebėtina, jog minimi Įgyvendinimo direktyvos 30–33 straipsniai detalizuoja MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalies įtraukose nurodomą informaciją (pastarosios nuostatos į nacionalinę teisę yra perkeltos minėtoje Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje) ir jose minima informacija yra bendro pobūdžio.
Paminėto Europos Sąjungos teisinio reguliavimo kontekste sprendžiant Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo klausimą, pažymėtina, jog jose aptariama pareiga primiausia yra siekiama pateikti informaciją, kuri padėtų (potencialiems) klientams „suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką“. Tokia informacijos, be kita ko, nurodytos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje, paskirtis bei jos pobūdis aiškiai iliustruoja, jog aptariamas informavimas pirmiausia yra susijęs su bendro pobūdžio informacijos apie investicines paslaugas (finansines priemones) bei jų teikimo sąlygas ir tvarką pateikimu iš anksto, t. y. prieš (potencialiam) klientui sudarant bet kurį susitarimą dėl investicinių (papildomų) paslaugų (finansinių priemonių) arba prieš teikiant tas paslaugas (finansines priemones),. Pastebėtina, jog toks aiškinimas atsispindi ir atsakovo patvirtintų Taisyklių 21–37 punktų, inter alia detalizuojančių Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 ir 4 dalis, nuostatose.
Šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste lemia, jog pats pranešimas apie ginčo sandoriais parduotų vertybinių popierių vertės sumažėjimą ir susitarime numatytos pareigos mokėti garantinę įmoką atsiradimą, nei pagal savo turinį, nei pagal paskirtį, savaime negali būti prilyginamas informacijai apie finansinių paslaugų (finansinių priemonių) esmę bei būdingą riziką, o tokiu pranešimu nėra siūlomos jokios konkrečios investicinės paslaugos (finansinės priemonės) ar toks pranešimas teikiamas tokiais tikslais. Tokios informacijos pateikimas taip pat negali būti pripažintas ir Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio 6 dalyje numatytu informavimu apie esminį informacijos, pateiktos pagal šio teisės akto 30–33 straipsnius, pasikeitimą, nes ši informacija nepatenka į pastarųjų nuostatų (atitinkamai Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 4 d.) taikymo sritį. Be to, nors ir sutiktina, kad pastarasis pranešimas tam tikra apimtimi gali būti vertinamas, kaip netiesiogiai sudarantis prielaidas klientui priimti pagrįstą investicinį sprendimą ateityje (pvz., atpirkti ginčo vertybinius popierius), vien tokia aplinkybė nėra pakankama pripažinti, kad tokio pranešimo klientui pateikimas laikytinas informavimu MiFID direktyvos 19 straipsnio 3 dalies, Įgyvendinimo direktyvos 29 straipsnio ar (ir) Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalies prasme ir tikslais. Priešingai, tokio pobūdžio informacijos pateikimas pagal savo esmę ir turinį labiau atitinka pranešimą apie suteiktas (teikiamas) finansines paslaugas (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 12 d.), ar (ir) pranešimą apie sąskaitos būklę (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 66 str.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalis nenumato finansų maklerio įmonės pareigos informuoti kliento apie vertybinių popierių atpirkimo sandoriais parduotų finansinių priemonių vertės sumažėjimą ir (ar) atsiradusią pareigą mokėti susitarime numatytą garantinę įmoką. Savo ruožtu konstatuotina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė minėtą įstatymo nuostatą, dėl ko nepagrįstai byloje aptariamą pareiškėjo neveikimą pripažino pažeidusiu Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
VI.
Minėta, jog atsakovas Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareiškėjo pareigos pažeidimą kildino ne tik iš šio straipsnio 3 dalyje, bet ir iš Taisyklių 125 punkte įtvirtintų reikalavimų nesilaikymo.
Pastaroji nuostata įtvirtina, kad „jei finansų maklerio įmonė sudaro sandorius valdydama neprofesionaliųjų klientų portfelius arba administruoja neprofesionaliųjų klientų sąskaitas, kuriose apskaitoma sandorio, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai (contingent liability transaction), nepadengta atviroji pozicija sandoryje, apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę, ji privalo pranešti neprofesionaliajam klientui ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią nustatyta riba buvo viršyta, pabaigos arba – jei nustatyta riba viršijama ne darbo dieną – ne vėliau kaip iki po jos einančios darbo dienos pabaigos“. Pažymėtina, jog šia nuostata į nacionalinę teisę buvo perkeltas Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnis, be kita ko, įtvirtinantis valstybių narių pareigą užtikrinti, kad „kai investicinės įmonės mažmeninių klientų vardu vykdo portfelio valdymo sandorius arba valdo mažmeninio kliento sąskaitas, kurios apima nepadengtą atvirąją poziciją sąlyginių įsipareigojimų sandoryje, jos taip pat praneša mažmeniniam klientui apie bet kokius nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ir įmonės bei kliento sutartą ribą, ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią buvo viršyta ta riba, pabaigos, o jeigu riba buvo viršyta nedarbo dieną – ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos“.
Šiame kontekste pirmiausia pastebėtina, jog ši Įgyvendinimo direktyvos nuostata buvo priimta siekiant detalizuoti MiFID direktyvos 19 straipsnio 8 dalį, įtvirtinančią, jog „iš investicinės įmonės klientas privalo gauti atitinkamas ataskaitas apie klientams suteiktą paslaugą. Kai taikoma, šiose ataskaitose turi būti nurodytos išlaidos, susijusios su kliento naudai sudarytais sandoriais ir suteiktomis paslaugomis“. Atitinkamai pastaroji nuostata į nacionalinę teisę yra perkelta Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 12 dalyje. Tačiau aplinkybė, jog atsakovas ginčijamą poveikio priemonę už Finansinių priemonių įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pažeidimą pritaikė remdamasis ne šio straipsnio 12 dalimi, bet ją detalizuojančiu Taisyklių 125 punktu (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 26 str. 2 d.), savaime negali būti pakankamu pagrindu ginčijamą atsakovo sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu.
Tačiau prieš sprendžiant klausimą dėl Taisyklių 125 punkto taikymo nagrinėjamoje byloje, pirmiausia pasisakytina dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiamo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Finansinių priemonių rinkų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai bei joje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje.
Minėta, jog Finansinių priemonių rinkų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad šiame įstatyme numatytos poveikio priemonės gali būti taikomos kai pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti teisės aktai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčijamu atsakovo sprendimu, be kita ko, buvo pripažintas pažeidusiu Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 125 punkto, kuris yra priimtas įgyvendinant Finansinių priemonių rinkų įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą įstatymų leidėjo pavedimą. Savo ruožtu pagrindas atsakomybei už tokį pažeidimą yra numatytas būtent pareiškėjo nurodomoje įstatymo nuostatoje. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas šioje dalyje atmestinas. Pabrėžtina, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos šio įstatymo 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
VII.
Byloje nėra ginčo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo buvo priskirtas neprofesionalių klientų kategorijai, tačiau pareiškėjas pirmiausiai nesutinka su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog jis administravo šio asmens sąskaitas, kuriose apskaitoma sandorio, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai (contingent liability transaction), nepadengta atviroji pozicija sandoryje.
Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pirmiausia pažymėtina, jog ginčo vertybinių popierių atpirkimo sandoriai yra priskiriami vertybinių popierių įsigijimo finansavimo sandoriams (Įgyvendinimo direktyvos 2 str. 8 p.; 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1287/2008 2 str. 10 p.), kurie yra apskaitomi kliento sąskaitoje, tačiau joks ginčo teisiniams santykiams taikytinas norminis teisės aktas eksplicitiškai šių sandorių nepriskiria sąlyginių įsipareigojimų sandoriams (contingent liability transaction).
Pastarasis sandoris Įgyvendinimo direktyvos 63 konstatuojamojoje dalyje yra apibrėžiamas kaip „sandoris, kuris apima bet kuriuos dabartinius arba galimus kliento, kuris viršija priemonės įsigijimo sąnaudas, įsipareigojimus“ (angl. „a contingent liability transaction is one that involves any actual or potential liability for the client that exceeds the cost of acquiring the instrument“). Taigi, tam, kad konkretų sandorį būtų galimą pripažinti sąlyginių įsipareigojimų sandoriu, toks sandoris turi apimti tokius esamus ar potencialiai galinčius atsirasti kliento įsipareigojimus, kurie viršija finansinės priemonės įsigijimo sąnaudas.
Sprendžiant klausimą, ar sąlyginių įsipareigojimų sandorių sąvoka apima ginčo vertybinių popierių atpirkimo sandorius, atkreiptinas dėmesys į šių sandorių sąvoka, pateikiamą Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Pastaroji nuostata įtvirtina, jog atpirkimo sandoris – „susitarimas, kuriuo viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja parduoti finansines priemones ar pinigus kitai šaliai (pirkėjui), o ši sumoka pirkimo kainą, ir kartu susitariama, kad pardavėjas įsipareigoja atpirkti iš pirkėjo tas pačias ar lygiavertes finansines priemones ar tokią pat pinigų sumą už atpirkimo kainą nustatytu laiku ateityje“. Šie sandoriai priskiriami finansinio užtikrinimo susitarimams su nuosavybės teisės perdavimu (Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 str. 10 d.). Byloje nėra ginčo, kad tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens sudaryti vertybinių popierių atpirkimo sandoriai laikytini atpirkimo sandoriais Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme (tai patvirtina ir Atpirkimo sutarties, ypač jos 2.2–2.4 punktų, nuostatos (I t., b. l. 109))
Vertinant atpirkimo sandorį, kaip jis yra apibrėžiamas minėtoje įstatymo nuostatoje, Įgyvendinimo direktyvos 63 konstatuojamojoje dalyje pateikiamos sąlyginių įsipareigojimų sandorių sąvokos kontekste, pažymėtina, jog atpirkimo sandoriu pardavėjo įsigyjamos finansinės priemonės sąnaudas sudaro parduodamos finansinės priemonės ar pinigai (nagrinėjamu atveju – vertybiniai popieriai). Atitinkamai tokio sandorio pagrindu atsirandančių pardavėjo (kliento) įsipareigojimų dydis atitinka jame nurodoma atpirkimo kainą. Savo ruožtu darytina išvada, jog tais atvejais, kai minėta atpirkimo kaina yra didesnė už parduodamas finansines priemones ar (ir) pinigus, toks atpirkimo sandoris laikytinas sąlyginių įsipareigojimų sandoriu Įgyvendinimo direktyvos 63 konstatuojamosios dalies, 42 straipsnio bei Taisyklių 125 punkto prasme. Tačiau būtina pastebėti, jog sąlyginių įsipareigojimų sandoriais laikytini ir tie sandoriai, kurie apima „galimus“ (t. y. potencialiai galinčius atsirasti) priemonės įsigijimo sąnaudas viršijančius kliento įsipareigojimus. Be to, teisėkūros subjektas nekonkretizuoja aptariamoje nuostatoje minimų įsipareigojimų, nurodydamas, jog tai apima „bet kokius“ įsipareigojimus.
Savo ruožtu toks sąlyginių įsipareigojimų sandorių sąvokos nekonkretumas lemia teismo pareigą kiekvieno ginčo atveju individualiai vertinti konkretaus sandorio turinį ir jame nustatytas sąlygas, neapsiribojant vien tik norminiuose teisės aktuose pateiktais atitinkamo sandorio (nagrinėjamu atveju – atpirkimo sandorio) formaliaisiais požymiais.
Šioje byloje yra reikšmingos Atpirkimo sutarties 4.5 ir 4.6 punktų (I t., b. l. 110) nuostatos, nustačiusios trečiojo suinteresuoto asmens (kliento) pareigą tais atvejais, kai nustatyta tvarka apskaičiuotas pareiškėjo turimo užstato (parduotų vertybinių popierių rinkos vertė bei garantinių įmokų sumos) ir reikalaujamo užstato vertės santykis tampa mažesnis už garantijos koeficientą, nurodytą atitinkamo vertybinių popierių atpirkimo sandorio 4.8 papunktyje, įmokėti papildomą garantinė įmoką į garantinių įmokų sąskaitą.
Akivaizdu, jog šiomis nuostatomis buvo nustatyta galimi trečiojo suinteresuoto asmens (kliento) įsipareigojimai viršijantys ginčo finansinės priemonės įsigijimo sąnaudas, kurias nagrinėjamu atveju sudarė atpirkimo sandoriais (I t., b. l. 126–150) parduoti vertybiniai popieriai, t. y. buvo numatyti papildomi įsipareigojimai, kurių klientas neturėjo minėtų sandorių sudarymo metu. Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, jog ginčo atpirkimo sandoriai atitiko sąlyginių įsipareigojimų sandorių požymius, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti ir papildomai nenagrinėtini.
Pasisakant dėl Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnyje ir Taisyklių 125 punkte vartojamos sąvokos „nepadengta atviroji pozicija“, pirmiausia pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atpirkimo sandorių pagrindu atsiradusi atviroji pozicija šių sandorių sudarymo metu buvo visiškai padengta pareiškėjui parduotomis finansinėmis priemonėmis. Tačiau pabrėžtina ir tai, jog teisėkūros subjektas Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnyje numatytos aplinkybės, kad apskaitomi sandoriai su nepadengta atvirąja pozicija, konstatavimo nesieja su šių sandorių sudarymo momentu. Priešingai, iš šios nuostatos yra aiškiai matyti, jog ji taikoma visiems atvejams, kai apskaitomo sandorio atviroji pozicija tampa nepadengta. Iš tiesų, nagrinėjamu atveju atpirkimo sandorių pagrindu atsiradę trečiojo suinteresuoto asmens įsipareigojimai (atviroji pozicija) buvo padengti vertybiniais popieriais, kurių rinkos vertė paprastai yra nepastovi. Savo ruožtu, nukritus šių finansinių priemonių vertei, kaip atsitiko nagrinėjamu atveju, atitinkamai atvirtoji pozicija nebegali būti laikoma padengta.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas administravo trečiojo suinteresuoto asmens sąskaitas, kuriose apskaitoma sandorio, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai (contingent liability transaction), nepadengta atviroji pozicija sandoryje, kaip yra numatyta Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnyje.
Šiomis aplinkybėmis taip pat atmestinas pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apžvelgtų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimais (acte clair doktrina).
VIII.
Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir Taisyklių 125 punktas nustato, jog administruojant minėtą sąskaitą, klientui turi būti pranešama apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę (angl. „report to the retail client any losses exceeding any predetermined threshold, agreed between the firm and the client“). Analizuojant pastarąsias nuostatas, matyti, jog jos įtvirtina finansų maklerio įmonės (investicinės įmonės) pareigą pranešti klientui ne apie visus nuostolius, bet tik apie tuos nuostolius, kurie viršija iš anksto sutartą ribą. Tai reiškia, jog pastaroji nuostata taikoma tik tiems atvejams, kai sąlyginių įsipareigojimų sandorio šalys yra sutarusios dėl nuostolių ribos. Priešingas šios nuostatos aiškinimas iš esmės reikštų finansų maklerio įmonės (investicinės įmonės) pareigą informuoti klientą apie bet kokius (net ir minimalius) nuostolius, kuri (pareiga) laikytina neproporcinga minėtomis nuostatomis siekiamam tikslui.
Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog atsakovas ginčo vertybinių popierių atpirkimo sandorių 4.8 punktuose nustatyta garantinį koeficientą vertino kaip nuostolių ribą minėtų nuostatų prasme. Šią poziciją palaikė ir pirmosios instancijos teismas.
Šiuo atžvilgiu pirmiausia primintina, jog pastarosios nuostatos įtvirtina finansų maklerio įmonės (investicinės įmonės) pareigą informuoti apie nuostolius kylančius būtent iš sąlyginių įsipareigojimų sandorių. Minėta ir tai, jog atpirkimo sandoriai iš esmės susideda iš dviejų dalių – (1) finansinių priemonių ar pinigų pardavimas už pirkimo kainą ir (2) šių finansinių priemonių ar pinigų atpirkimas už atpirkimo kainą. Taigi, skirtingai nuo įprastinių pirkimo–pardavimo sandorių, atpirkimo sandorio atveju finansinės priemonės ar pinigai parduodamas laikinai, su tikslu jas vėliau atgauti sumokant iš anksto sulygtą atpirkimo kainą.
Nėra ginčo, jog nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo, už mažesnę nei rinkos kainą (pardavimo kainą) pardavė pareiškėjui turėtus vertybinius popierius, įsipareigodamas juos atpirkti už susitartą atpirkimo kainą, kurią sudarė pardavimo kaina su nustatytomis metinėmis palūkanomis. Jokių papildomų sąlygų pastaraisiais atpirkimo sandoriais parduotoms finansinėms priemonėms atgauti sandorių šalys nenustatė. Savo ruožtu šios aplinkybės bei aptarta atpirkimo sandorių esmė lemia, jog šią išvestinę finansinę priemonę pasirinkusio kliento nuostoliais laikytinas būtent parduotų finansinių priemonių ar pinigų, kuriuos jis privalo atpirkti, vertės, buvusios atpirkimo sandorio sudarymo metu, sumažėjimas.
Tačiau iš minėtos Atpirkimo sutarties bei vertybinių popierių atpirkimo sandorių nuostatų yra matyti, jog garantinis koeficientas jose yra nustatytas ne kaip minėtų nuostolių, bet kliento pareigos mokėti garantines įmokas riba, t. y. jis nustato ribą, kurią peržengus pareiškėjui atsiranda teisė reikalauti sumokėti garantinę įmoką, o trečiajam suinteresuotam asmeniui, gavus tokį reikalavimą, – pareiga šią įmoką įmokėti į garantinę sąskaitą. Jokios paminėtų sandorių nuostatos minėto garantinio koeficiento eksplicitiškai neįvardina kaip nuostolių ribos Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir (ar) Taisyklių 125 punkto prasme, be to, šiuose sandoriuose nėra jokių nuostatų, kurios leistų vienareikšmiškai pripažinti, kad šalys apskritai susitarė dėl nuostolių ribos ir pareiškėjo pareigos informuoti apie šią ribą viršijančius nuostolius.
Iš Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir Taisyklių 125 punkto yra aiškiai matyti, kad susitarimas dėl konkrečios nuostolių ribos, t. y. ką laikyti nuostolių riba, priklauso būtent sąlyginių įsipareigojimų sandorio šalių diskrecijai. Šiuo atveju, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, vienašališkai nustatydami, kas yra laikytina nuostolių riba minėtų norminių teisės aktų nuostatų prasme, nepagrįstai suvaržė šią ginčo sandorių šalių diskreciją. Pastebėtina, jog Atpirkimo sutartyje minimas ir ginčo vertybinių popierių atpirkimo sandoriuose nustatytas garantinis koeficientas, skirtingai nei teisės aktuose numatyta nuostolių riba, yra skirtas apsaugoti būtent pareiškėjo, o ne trečiojo suinteresuoto asmens turtinius interesus, ir jokios sandorių nuostatos neleidžia teigti, kad šį dydį šalys nustatė kitais tikslais.
Tai, jog šio garantinio koeficiento šalys nevertino, kaip nuostolių ribos Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir (ar) Taisyklių 125 punkto prasme, aiškiai iliustruoja ir aplinkybė, kad Atpirkimo sutarties 4.5 punkte buvo įtvirtinta pareiškėjo teisė, o ne pareiga informuoti apie tai, jog užstato vertė nebeatitinka nustatyto garantinio koeficiento ir reikalauti sumokėti garantinę įmoką. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pareigos esant Atpirkimo sutarties 4.5 punkte numatytoms sąlygoms reikalauti sumokėti garantinę įmoką yra nepagrįstos jokiomis minėtų sandorių ir (ar) norminių teisės aktų nuostatomis, tokio aiškinimo būtinybė nagrinėjamu atveju nėra pagrįsta jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Pastaroji pareiškėjo pareiga negali būti kildinama ir iš Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir (ar) Taisyklių 125 punkto.
Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, jog ginčo vertybinių popierių atpirkimo sandorių 4.8 punkte nustatytas garantinis koeficientas negalėjo būti pripažintas šių sandorių šalių nustatyta nuostoliu riba Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir (ar) Taisyklių 125 punkto prasme.
Pastebėtina, jog aptariamą finansų maklerio įmonės (investicinės įmonės) pareigą numatančios Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir Taisyklių 125 punkto nuostatas pačios savaime neįpareigoja sandorio šalių (kliento ir finansų maklerio įmonės (investicinės įmonės)) minėtą nuostolių ribą nustatyti (tokios pozicijos laikėsi ir Europos vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų komitetas (CESR) 2007 m. kovo 21 d. konsultacijos 4 punkte). Be to, byloje skundžiamu sprendimu pareiškėjas nebuvo pripažintas pažeidusiu sutarčių (sandorių) dėl investicinių paslaugų (finansinių priemonių) sudarymo tvarką reglamentuojančias norminių teisės aktų nuostatas, šias klausimais atsakovo sprendime nėra pasisakyta, todėl nagrinėjamu atveju nevertintina, ar pareiškėjas privalėjo nustatyti (pasiūlyti nustatyti) minėtą nuostolių ribą ir (ar) informavimo apie nuostolius tvarką. Tai lemia, jog aptariamas pareiškėjo neveikimas negali būti pripažintas pažeidusiu aptariamų nuostatų reikalavimus, todėl atsakovo sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas pagrįstu.
Šiomis aplinkybėmis spręstina, jog nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo veiksmais (neveikimu) pareiškėjas pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalies bei Taisyklių 125 punkto reikalavimus, todėl atsakovo sprendimas pripažintinas nepagrįstu ir naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.). Savo ruožtu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, dėl ko skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo akcinės bendrovės SEB banko apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo skundą tenkinti. Panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 2K-182 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-13“.
Sprendimas neskundžiamas.