- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-12-30
- Bylos Nr.
- 1A-281-658/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Alenas Piesliakas, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- M. U.
- Nukentėjusysis
- V. I., V. I., atstovaujamos K. I.
- Advokatai
- Faustas Vrubliauskas, Eugenijus Šuliokas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako, Ernesto Rimšelio,
nukentėjusiosios V. I. atstovei pagal įstatymą K. I. ir jos atstovui advokatui Eugenijui Šuliokui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. gynėjo advokato Fausto Vrubliausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:
– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (2020 m. sausio mėnesio veika) laisvės atėmimu 4 metams;
– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2020 m. kovo mėn. pabaigos–balandžio mėn. pradžios veika) laisvės atėmimu 4 metams;
– pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2020 m. gegužės mėn. pabaigos–birželio mėn. pradžios veika) laisvės atėmimu 4 metams;
– pagal BK 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu bei M. U. paskirta subendrinta 4 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Iš M. U. nukentėjusiosios V. I., atstovaujamos K. I., naudai priteista 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
M. U. nuteistas už tris pavienes nusikalstamas veikas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, tai yra už tai, kad jis 2020 metų sausio mėnesį, dienos metu tiksliau nenustatytu laiku, 2020 metų kovo mėnesio pabaigoje – balandžio mėnesio pradžioje, 2020 metų gegužės mėnesio pabaigoje – birželio mėnesio pradžioje, tiksliau nenustatytais laikais (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą analiniu būdu, susitarė su mažamete V. I., gim. (duomenys neskelbtini), susitikti jo namo kieme esančiame sandėliuke, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės, įkišo savo lytinį organą – varpą į mažametės nukentėjusiosios V. I. analinę angą ir kiekvieną kartą po 10 minučių atliko lytinės aistros tenkinimo judesius, tokiu būdu tenkino lytinę aistrą analiniu būdu su mažamečiu asmeniu – V. I.. Taip pat M. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes anksčiau aprašytais veiksmais padarė nukentėjusiajai V. I. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kaip kitos reakcijos į stiprų stresą (F 43.8).
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo M. U. gynėjas Faustas Vrubliauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – priimti išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę nuteistajam. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Nuteistasis, santykiaudamas analiniu būdu su nukentėjusiąja, sąžiningai tikėjo, kad nieko blogo nedaro, ir nesuvokė, kad naudojasi bejėgiška nukentėjusiosios būkle, nes ji pati buvo tokių santykių iniciatore, santykiai vyko jos iniciatyva;
Nukentėjusiosios nurodomos prievartos ar smurto prieš ją nepatvirtina bylos duomenys. Priešingai, iš SMS susirašinėjimų matosi, jog ji pati nustatydavo santykiavimo laiką, pati nurodė, kad būtų santykiaujama lėčiau, o taip pat parašė, kad jai patiko taip santykiauti. Taip pat nuteistąjį kviesdavosi į svečius, nors ir santykius su juo slėpdavo nuo šeimos narių;
Nukentėjusioji, dar būdama 10 metų amžiaus, rašė apie savo meilę nuteistajam, domėjosi lytiniais organais ir santykiais, o būdama 12 metų amžiaus siūlė tapti sekso draugais, aktyviai domėjosi kitais vaikinais, kas rodo jos ankstyvą fizinę brandą;
Byloje nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistasis naudojosi bejėgiška nukentėjusios būkle, todėl nuosprendžio išvada, jog nukentėjusiosios sutikimas nebuvo tinkamas, padaryta išsamiai neištyrus bylai reikšmingų aplinkybių dėl nukentėjusiosios fizinės, psichinės ir socialinės brandos. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog veikoje yra visi BK 150 straipsnio 4 dalies požymiai, nes vien tai, kad nukentėjusioji buvo mažametė, savaime nereiškia, kad ji buvo bejėgiškos būklės.
Nuteistasis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kadangi teismo psichologijos ekspertizės aktu nukentėjusiajai konstatuotos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) kilo dėl jos ir kitų bendraamžių apklausų, jos mamos sužinojimo, todėl jai ir atsirado baimės, gėdos ir kaltės jausmai, o mokyklą ji psichologei nurodė kaip nesaugią aplinką;
Teismo psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymų dalis, kurioje ji kalba apie tai, jog nuteistasis prieš ją panaudojo fizinę prievartą, vertintina kritiškai. Pats kaltinimas suformuluotas, jog nuteistasis „susitaręs su mažamete“ atliko neteisėtus veiksmus, todėl nėra nuteistojo tyčinės kaltės formos, nėra nustatyti jokie neteisėti jo veiksmai, kurie sukėlė nukentėjusiajai akte nurodytas pasekmes ir nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir pasekmių;
Nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta, nes jis yra neteistas, jauno amžiaus, pasirengęs dirbti ir atlyginti priteistą žalą, jo veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo lygio, dėl kurio jis turėtų būti izoliuotas nuo visuomenės.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. U. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti,x prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą – jį atmesti, o jos įgaliotas atstovas klausimą dėl bausmės nuteistajam sušvelninimo prašė spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Nuteistojo M. U. gynėjo advokato Fausto Vrubliausko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde ginčijamas padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, nesutinkama su įrodymų vertinimu, o taip pat su paskirta bausme, kurią prašoma mažinti vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį
Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią, būtinai esant bent vienam iš alternatyvių požymių: a) panaudojant fizinį smurtą, b) grasinant tuoj pat jį panaudoti, c) kitaip atimant galimybę priešintis ar d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Apeliantas kelia klausimą dėl bejėgiškos būklės ir mažametystės santykio, teigdamas, jog šiuo atveju mažametė nebuvo bejėgiškos būklės, o vien tik pats mažametystės faktas savaime nesąlygoja nuteistojo veiksmų vertinimo kaip nusikalstamų, atitinkančių BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo, tai yra seksualinio prievartavimo, sudėtį.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nukentėjusiojo asmens bejėgišką būklę, be tokių faktorių kaip neįgalumas, liga, kita būsena (pvz. miegas), dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui, be kita ko, lemia ir amžius. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Todėl sutiktina su gynėjo skundo argumentais šioje dalyje, kad vien tik mažametystės konstatavimo nepakanka nusprendžiant, jog padarytas seksualinis prievartavimas. Būtina savarankiškai įrodinėti bei spręsti ne tik, ar nukentėjusiajai esant mažametei, (ne)buvo pasinaudota jos bejėgiška būkle, bet ir ar mažametė gebėjo suprasti su ja siekiamų atlikti ar atliktų seksualinių veiksmų pobūdį, kad būtų įvertintas jos gebėjimas suvokti santykių reikšmę ir išreikšti dėl jų savo valią. Tai reiškia, kad visi šie požymiai turi būti įrodinėjami bei aptarti nuosprendyje.
Šioje byloje nekyla abejonių, jog nuteistasis suvokė, kad nukentėjusioji buvo mažametė, ir tą žinodamas vis tiek santykiavo su ja analiniu būdu. Kolegija konstatuoja, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstai, įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, be kita ko, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą K. I. parodymus, kad tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiosios šeimos gyveno kaimynystėje, vaikai tarpusavyje bendraudavo, bei paties nuteistojo parodymus, jog inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jam buvo žinoma, kad V. I. buvo vos 12 ar 13 metų.
Tačiau, kaip minėta, esminis apelianto keliamas klausimas yra dėl nuteistojo gebėjimo suvokti, kad jis elgėsi neleistinai (nusikalstamai), nes, jo teigimu, šie santykiai vyko pačios nukentėjusiosios sutikimu ir iniciatyva. Tokio pobūdžio bylose nėra reta situacija, kuomet apeliuojama į nukentėjusiojo asmens sutikimą, todėl yra privalomas labai kruopštus visumos įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, laikantis teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Kaip matyti, nukentėjusioji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, apklausoje dalyvavo pats M. U. (1 t., b. l. 107–110). Šios apklausos metu nukentėjusioji nurodė, kad visais trimis atvejais ji buvo seksualiai prievartauta sandėliuke, verkė, stumdėsi ir prašėsi būti neliečiama. Taip pat iš apklausos matyti, jog nuteistasis užrakindavo sandėliuką, jame garsiai paleisdavo muziką. Vertinant šiuos nukentėjusiosios parodymus būtų galima teigti, kad nukentėjusioji nenorėjo savanoriškų santykių ir tai aiškiai išreiškė savo veiksmais bei elgesiu. Tačiau vien tik nukentėjusiosios parodymų vertinimo nepakanka, o ir juos pačius labai svarbu įvertinti ir įrodymams keliamo patikimumo kriterijaus prasme.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta nukentėjusiosios teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizė (1 t., b. l. 135–143). Jos metu, be kita ko, buvo prašoma atsakyti ir į klausimus, ar nukentėjusioji galėjo duoti teisingus parodymus ir ar jai yra būdingas polinkis fantazuoti. Akte nurodyta, jog V. I. nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis tiriamosios parodymų dalimi, kurioje ji kalba apie tai, jog M. U. atliko su ja seksualinio pobūdžio veiksmus. Tačiau parodymų dalis, kurioje ji kalba apie prieš ją panaudotą fizinę prievartą (jog M. U. ją tempė, jėga vertė santykiauti ir pan.), eksperto įvertinta kritiškai. Be to, teismo psichologė dar ir paaiškino tokią išvadą, dėl ko ši nukentėjusiosios parodymų dalis negali būti vertinama kaip patikima, nurodydama, jog nukentėjusioji jaučia kaltę, kad aktyviai nesipriešino M. U., bijo artimųjų reakcijos ir bendraamžių patyčių dėl įvykių, todėl ir pabrėžė fizinę M. U. prievartą bei aktyvius jos pačios veiksmus jam priešinantis. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių bei įvertino nukentėjusiosios parodymų patikimumą atsižvelgdamas ir į kitus įrodymų šaltinius, t. y. į ekspertizės akto išvadas bei jų turinį. Tuo pačiu kolegija akcentuoja, kad ekspertų suformuluotos išvados apie tai, kad nukentėjusioji neturi polinkio fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi yra kategoriškos, kaip ir tos, jog jai nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų (išskyrus prievartos naudojimą). Todėl nukentėjusiosios parodymai teismo buvo vertinti teisingai ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį jais buvo remtasi pagrįstai.
Tačiau apeliantas teigia, kad nebuvo įvertinti ir jo ginamąjį teisinantys įrodymai, tai yra: a) susirašinėjimas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, kas patvirtina jos savanoriškumą turėti seksualinio pobūdžio santykius; b) pačios nukentėjusiosios ir liudytojo L. A. parodymai, kurie patvirtina, kad ji slėpė nuo artimųjų savo santykius su nuteistuoju, o liudytojui pripažino, kad intymūs santykiai su nuteistuoju buvo tik kartą.
Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja nuosprendį priimantį teismą ne tik išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, tačiau nurodyti ir motyvus, kuriais vadovaudamasis, teismas atmetė kitus įrodymus. Tai reiškia, kad turi būti aptarti visi byloje esantys įrodymai, ir įvertinti tiek kiekvienas jų atskirai, tiek jų visuma. Šiuo atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nenurodydamas, ar buvo tokių įrodymų, kuriuos atmetė, vis dėlto aptarė nuosprendyje apelianto nurodomus įrodymus. Sutiktina, kad vertinant apelianto nurodytus įrodymus atsietai, galbūt būtų galima daryti išvadą, jog nukentėjusioji bandė slėpti jos santykius su vyresniu nuteistuoju ir/ar pati juos inicijuoti, tačiau vertinant jų bei kitų įrodymų visumą, darytina tokia pati išvada, kokią padarė ir pirmosios instancijos teismas.
Sutiktina, kad apelianto nurodyti įrodymai, kaip ir pirmosios instancijos teismo BPK nustatyta tvarka ištirtų ir nuosprendyje aprašytų kitų įrodymų (pvz. nepilnamečių M. V., A. Ž., S. Ž. parodymų) analizė leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusioji domėjosi priešingos lyties atstovais, taip pat ir bendravo su M. U., gaudavo iš jo skystį elektroninėms cigaretėms („garinimui“). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui įsigilinus į šių asmenų parodymų turinį matyti, kad nors ir kaip liudytojai apklausti mažamečiai/ nepilnamečiai nurodė nukentėjusiosios domėjimąsi priešingos lyties atstovais bei galimai jos turėtus lytinius santykius, tačiau objektyvūs duomenys, o būtent, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, kategoriškai teigia, kad nukentėjusiosios mergystės plėvė nepažeista ir nėra duomenų, kad su ja buvo lytiškai santykiauta (1 t., b. l. 59–61). Todėl įvertinus apklaustų liudytojų amžių ir brandą, jų nurodomas nukentėjusiosios domėjimasis priešinga lytimi neleidžia daryti išvados apie jos ankstyvesnį brendimą ar patirtį lytinio gyvenimo srityje, o, greičiau, sudaro pagrindą spręsti apie natūralų pradedančių bręsti vaikų domėjimąsi kita lytimi. Juo labiau, kad dar vienoje psichologinio įvertinimo išvadoje nurodoma, jog dėl išvaizdos, sudėjimo ir ypač plaukų kirpimo nukentėjusioji yra panaši į berniuką (1 t., b. l. 125–128), kas vėlgi leidžia spręsti, kad net išoriškai nesimato jokių ankstyvesnio mergaitės brendimo ar moteriškumo požymių.
Iš nuteistojo pateikto ir, pasak apelianto, teismo neįvertinto susirašinėjimo tikrai matyti, kad nukentėjusioji su nuteistuoju bendravo intymiomis temomis, pati nukentėjusioji rodė susidomėjimą lytiniais organais (prašė nuteistojo juos parodyti ir pati siūlė atsiųsti savo nuotraukas). Tačiau vėlgi, vien tik šis įrodymas neleidžia daryti išvados, jog pati nukentėjusioji suprato intymių santykių reikšmę. Kolegijos vertinimu, net ir iš tų pačių skunde nurodomų susirašinėjimų nuteistajam buvo aišku ir suprantama, kad V. I. nebrandi ir pilnai nesuvokia savo veiksmų. Apie tai leidžia spręsti jo paties atsakymai į nukentėjusiosios meilės prisipažinimą, kur jis rašo: „<...> mum nieko niekada nesigautu. Nebent kaip tu paauktum nes dabar tu man per maža“; arba iš atsakymo į jos siūlymus parodyti savo lytinius organus „<...> n... (necenzūrinis žodis) man seip pilnas intikas tu p... (necenzūrinis žodis reiškiantis moters lytinius organus)“ (2 t., b. l. 11–12).
Juo labiau, negalima sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog nukentėjusioji visais atvejais tuos santykius ir inicijavo. Iš paties apelianto nurodomų susirašinėjimų matyti, kad būtent nuteistasis pirmasis pasiūlė nukentėjusiajai „kokias 3 minutes pačiulpti, kad geriau slystų“, be to, matyti, kad nukentėjusioji prašė nuteistojo „druskos“ (t. y. medžiagos „garinimui“) (1 t., b. l. 35–38), kas patvirtina versiją, jog nuteistasis, būdamas pilnametis ir galėdamas šio produkto legaliai įsigyti, už jį ir tenkino savo lytinę aistrą su mažamete. Tai, beje, patvirtina ir apelianto nurodyta aplinkybė, kad būtent pati mažametė nurodydavo lytinės aistros tenkinimo laiką, kas leidžia spręsti, kad jos santykiavimas analiniu būdu buvo ne meilės, aistros ar noro pasitenkinti seksualiai išraiška, o tik nesusiformavusios asmenybės noras tokiu būdu gauti jai legaliai neprieinamo įsigyti skysčio „garinimui“. Šią aplinkybę, kolegijos manymu, patvirtina vėlgi ir paties nuteistojo parodymai, kad santykiaujant mažametė žiūrėjo į telefoną ir skaičiavo laiką, kas jam, kaip vyresniam už nukentėjusiąją asmeniui, tikrai neturėjo atrodyti normalu, priimtina ir, svarbiausia, suprantama, kad tai normalūs, abipusiai visiškai suvokiami intymūs santykiai, vykstantys abiejų asmenų laisva valia, turint tikslą pasitenkinti, o ne dėl kitų priežasčių. Akivaizdu, kad mažametė tokia forma tik „atsidėkodavo“ nuteistajam už skystį. Dėl to tai dar labiau sustiprina kolegijos nuomonę apie jos nebrandumą ir ekspertizės akte paminėtą lytinių santykių reikšmės nesuvokimą, pritariant ekspertizės akto tiriamosios dalies motyvacijai, kur nurodoma, jog: <...> „tiriamosios (nukentėjusiosios) gebėjimą aktyviai priešintis įtariamajam (nesutikti atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus) galėjo apsunkinti ir galimas įtariamojo manipuliavimas turimu skysčiu, skirtu elektroninėms cigaretėms <...> yra maža tikimybė, jog nukentėjusioji V., būdama nebrandi ir stokojanti žinių apie jos veiksmų reikšmę, pati inicijuotų tokius veiksmus – labiau tikėtina, jog ši iniciatyva buvo iš įtariamojo, o tiriamoji tiesiog nebuvo pajėgi jo veiksmams aktyviai pasipriešinti“ (1 t., b. l. 141).
Todėl apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti (cituojami) įrodymai nepaneigia to, jog dėl mažametystės nukentėjusioji, nors ir turėdama paviršutiniškų žinių apie su ja atliekamų veiksmų pobūdį, vis tik jų reikšmės nesuprato ir negalėjo aktyviai priešintis M. U.. Todėl sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent dėl mažametystės nukentėjusioji ir buvo bejėgiškos būklės. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad visuma įrodymų leido daryti pirmosios instancijos teismui išvadą apie tyčinę kaltės formą, tačiau teismas aiškiai nepasisakė apie kaltės rūšį. Seksualinio prievartavimo sudėtis yra formali, ir jis gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Dar kartą įvertinusi visą bylos medžiagą bei teismo nustatytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. U. žinojo, kad V. I. yra mažametė bei, nors ir pakankamai siaurai, tačiau išreiškė suvokimą dėl neteisėto lytinių santykių su tokiu asmeniu pobūdžio, seksualiai prievartaudamas intymių santykių reikšmės nesuprantančią mažametę, šiuos santykius įvertindamas ir atlikdamas kaip atsiskaitymo už „garinimo“ skystį formą. Tai yra nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, o jo tyčinės kaltės intelektualinis ir valinis momentai visiškai atitinka mažamečio seksualinio prievartavimo sudėties tyčios turinį.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį
Apeliantas netinkamą veikos kvalifikavimą ir jo ginamojo pripažinimą kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį iš esmės kvestionuoja nurodydamas, kad nebuvo įrodyti subjektyvieji šios veikos sudėties požymiai bei nėra priežastinio ryšio tarp nuteistojo padarytos veikos ir ekspertizės akte nurodytų kilusių pasekmių, nes santykiai buvo savanoriški, o tik dėl vėlesnių galimų patyčių mokykloje mažametei galėjo atsirasti šis sutrikimas.
Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba nurodytą veiką padarė kankindamas nukentėjusį asmenį. Iš normos konstrukcijos matyti, kad veikos yra alternatyvios, ir bent vienos jos pakanka, kad būtų galima konstatuoti buvus objektyviuosius jos sudėties požymius. Be to, matyti, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl akivaizdu, kad visais atvejais įrodinėtinos kilusios pasekmės.
Apeliantas teigia, kad jo ginamasis jokios įstatymu uždraustos veikos nepadarė, nes joks smurtas nebuvo vartojamas, lytiniai santykiai vyko savo noru. Tačiau kolegija nesutinka su tokiais apelianto teiginiais. Konstatuotina, kad inkriminuojant BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą nėra būtina visais atvejais nustatyti nukentėjusiojo mušimą. Remiantis teismų praktika išžaginimo ir seksualinio prievartavimo bylose, BK 140 straipsnio atitinkama dalis papildomai neinkriminuojama tais atvejais, kuomet dėl seksualinio prievartavimo metu panaudoto fizinio smurto nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas arba sukeliamas fizinis skausmas. Tačiau visiškai kitokia situacija susiklosto tuomet, kai atitinkamo laipsnio sveikatos sutrikdymas (šioje byloje – nežymus) pasireiškia potrauminio streso sindromu ar kita reakcija į buvusį smurtą, ir tai nėra susiję su fizinio smurto panaudojimu tiesiogiai palaužiant mažametės pasipriešinimą kaltininkui siekiant seksualiai tenkinti savo lytinę aistrą. Tokiu atveju veika turi būti kvalifikuojama ir pagal BK 140 straipsnį. Toks kvalifikavimas pripažįstamas teisingu ir kasacinio teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-495-697/2015).
Taigi, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, kaltininko veikos turinys turi būti vertinamas individualiai kiekvienu atveju, nes baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tik tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.
Kaip jau minėta, nėra abejonių, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamete, ir to nėra jokio pagrindo pripažinti savanorišku abiejų asmenų lytiniu santykiavimu. Priešingai, buvo pasinaudota nukentėjusiąja, buvusia bejėgiškoje būklėje dėl mažametystės. Nusikaltimai žmogaus seksualiniam apsisprendimui yra smurtiniai nusikaltimai, nes visuomet padaromi prieš asmens valią. Todėl ir šiuo atveju, konstatavus, jog nuteistasis padarė tris smurtinio pobūdžio atskiras nusikalstamas veikas prieš mažametę, tuo pačiu konstatuojamas ir BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytas objektyvusis šios veikos požymis – „kitaip smurtaudamas“.
Pasisakant dėl pasekmių, kurios taip pat yra būtinos, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymu, vadovavosi ir nuosprendyje išsamiai pagrindė bei analizavo teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas aplinkybes bei pagrįstai nusprendė, kad mažametei buvo konstatuota diagnozė – kitos reakcijos į stiprų stresą (F43.8) dėl prieš ją padarytų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai motyvacijai. Tuo pačiu atmetami apelianto argumentai, kad šios pasekmės atsirado ne dėl nuteistojo padarytų veikų, bet dėl kitų asmenų patyčių po šių įvykių. Kolegija, priimdama tokį sprendimą, įvertina ne tik minėtą ekspertizės aktą, tačiau ir pačios nukentėjusiosios parodymus, kad po santykių, „kai išeidavo iš būdelės, jautėsi tragiškai, labai bijodavo“. Tai parodo ne vėlesnę, o būtent momentinę jos būseną po analinio santykiavimo. Be to, tai, kad tokia jos būsena tęsėsi ilgą laiką, vėlgi patvirtina jos parodymai: „Po šių įvykių per pamokas dažnai galvodavo apie tai kas nutiko, bijodavo eiti iš mokyklos. Pažymiai suprastėjo. Iki šių įvykių miegodavo visą naktį. Šiuo metu per naktį keliasi tris kartus“. Šiuos subjektyvaus pobūdžio įrodymus (nukentėjusiosios parodymus) patvirtina objektyvaus pobūdžio įrodymas – 2020 m. rugsėjo 21-23 d. globos namų „(duomenys neskelbtini)“ psichologinio vertinimo akte aprašytos tiriamosios reakcijos į byloje tiriamus įvykius: „įtampa, nerimas, liūdesys, pyktis prieš ją galimai smurtavusiam asmeniui, be to, po šio įvykio jai nevalingai iškildavo prievartos prisiminimai ir vaizdiniai, iki šiol yra sutrikęs jos miegas, mergaitei sunkiau susikaupti, ji tapo dirglesnė, uždaresnė, atsirado nesaugumo, nestabilumo jausmas, baimė vienai išeiti iš namų“. Todėl atmetami apelianto argumentai tiek dėl pasekmių nebuvimo, tiek dėl priežastinio ryšio su seksualiniu prievartavimu ir diagnozuota su juo susijusia reakcija į stiprų stresą (F43.8). Kolegijos vertinimu, šios pasekmės, nors ir nėra susijusios su tiesioginiu fizinio smurto panaudojimu tiesiogiai palaužiant mažametės pasipriešinimą siekiant tenkinti lytinę aistrą prieš jos valią, tačiau neabejotinai tai yra nevienkartiniais nusikalstamais nuteistojo veiksmais sukurtos psichologinės įtampos ir streso pasekmė.
Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kaltės formos ir rūšies, pripažindamas nuteistąjį padarius ir BK 140 straipsnio 3 dalyje aprašytą nusikalstamą veiką, nors yra būtina analizuoti ir vertinti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Todėl apeliantui keliant šiuos klausimus apie tai pasisako apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad, skirtingai nei BK 150 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia, fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (t. y. veika, numatyta BK 140 straipsnyje) gali būti padaromi tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nors apeliantas teigia, kad jokios tyčinės formos kaltės jo ginamojo veikoje nėra, ir tai matosi iš jo parodymų, tačiau kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be paties kaltininko nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį.
Nuteistasis tris kartus santykiavo su mažamete analiniu būdu, ir už tai davė jai skysčio, skirto elektroninėms cigaretėms. Iš byloje pateikto jų susirašinėjimo turinio matyti, kad jis neplanavo ir nenorėjo su nukentėjusiąja vystyti rimtesnių, jausmais pagrįstų santykių. Tai rodo jo absoliučiai indiferentišką požiūrį į mažametę, jos jausmus bei, akivaizdu, į jos būseną po lytinės aistros tenkinimo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Tokią išvadą kolegija daro, nes šiai kaltės rūšiai būdinga, jog kaltininkas suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams. Akivaizdu, kad šiuo atveju būtent taip ir įvyko.
Taigi, apibendrinus konstatuojama, kad nors ir ne visiškai aptardamas visus nusikalstamos veikos požymius, pirmosios instancijos teismas vis dėlto pagrįstai pripažino, kad nuteistasis taip pat padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Tuo pačiu pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo išsamiau aptartas šios nusikalstamos veikos santykis su BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytomis nusikalstamomis veikomis, nors ji turėjo būti kvalifikuota kaip padaryta esant idealiajai nusikalstamų veikų (seksualinio prievartavimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo) sutapčiai. Pirmosios instancijos teismas apie tai pažymėjo itin glaustai, tai yra aptardamas bausmių bendrinimo tvarką, bet neįvardydamas nusikaltimų daugeto rūšies. Tačiau toks nusikaltimų daugeto rūšies įvardijimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepažeis nuteistojo teisių ir nepasunkins jo teisinės padėties, nes tokiu atveju bausmės, skirtos už šias nusikalstamas veikas, bendrinamos nuteistajam palankesniu – apėmimo būdu.
Dėl paskirtų bausmių, jų bendrinimo
Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę (jos dydį), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bausmės už atskirus nusikaltimus nagrinėjamoje situacijoje buvo skirtos nepakankamai atidžiai įvertinus nuteistojo asmenybę ir brandą, todėl buvo per griežtos ir turi būti mažinamos. Šiuo atveju pirmiausiai būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamasis įstatymas diferencijuoja bausmių skyrimo taisykles pilnametystės sulaukusiems ir nepilnamečiams (ar pagal socialinę brandą tokiems prilyginamiems) veikos padarymo metu buvusiems asmenims. Bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumai apibrėžiami BK XI skyriaus nuostatose, be kita ko, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį šiai asmenų grupei, kuri realizuojama ne tik atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje reglamentuojamus, tačiau ir į specifinius, šiems socialinės brandos nepasiekusiems asmenims individualizuotus tikslus, kuriais be kita ko siekiama užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą (BK 80 straipsnio 1 punktas). Šią aplinkybę būtina įvertinti ne tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui parenkant sankcijoje numatytą bausmės rūšį, bet ir jos dydį, kuris turi būti proporcingas kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytai aplinkybių visumai, nesuabsoliutinant asmens padarytų veikų kiekio ir pobūdžio.
Atsižvelgiant į tai, kad asmens socialinė branda negali būti visais atvejais kategoriškai apibrėžiama tam tikra amžiaus riba, BK 81 straipsnio 2 dalyje numatyta išlyga, kad šio kodekso 90–94 straipsnių nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieni metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Taigi, teismui priskiriama diskrecijos teisė asmenį pripažinti pagal socialinę brandą nepasiekusiu pilnametystės. Šiame kontekste pažymėtina, kad įprastai asmens socialinė branda perkopia nepilnamečio asmens statusą tuomet, kai jis įgyja tam tikrą išsilavinimą, profesiją, nuolatinai vykdo darbo veiklą, tuo išreikšdamas savo nepriklausomumą bei savarankiškumą nuo tėvų šeimos, sukuria savo šeimą ar imasi tokių visuomeninių funkcijų, kurios sudaro pagrindą spręsti apie asmens susiformavusias socialines vertybes, atitinkančias visuomenėje egzistuojančias normas.
Šiuo atveju, M. U. pirmosios nusikalstamos veikos nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvei padarymo metu buvo 19 metų amžiaus, o kitas dvi šios rūšies veikas padarė vos sulaukęs 20 metų amžiaus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, spręsdamas nuteistajam skirtinų bausmių klausimą, atsižvelgė į M. U. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį apibūdinančias aplinkybes, jį charakterizuojančią medžiagą, tačiau, neįvertinęs jo jauno amžiaus bei kitų objektyvių aplinkybių, rodančių nuteistojo socialinį nebrandumą, nesprendė klausimo dėl BK 81 straipsnyje numatytų nuostatų taikymo. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija, nagrinėdama nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, siekdama visapusiškai individualizuoti M. U. skirtiną bausmę, atnaujinusi įrodymų tyrimą byloje, įpareigojo specialistus parengti nuteistojo socialinio tyrimo išvadą bei paskyrė nuteistajam ambulatorinę teismo psichologijos ekspertizę. Atsižvelgdama į specialistų pateiktą nuteistąjį charakterizuojančią informaciją bei kitus objektyvius byloje esančius duomenis, apibūdinančius M. U. elgesį socialinėje erdvėje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo socialinė branda veikos padarymo metu nebuvo pakankama, kad būtų galima spręsti apie jo, kaip pilnamečio asmens, baudžiamąją atsakomybę. Kaip minėta, svarstant baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens socialinės brandos klausimą, vertinamas jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, motyvai bei kitos aplinkybes, rodančios, ar asmens kognityviniai bei psichosocialiniai įgūdžiai yra pakankami jo, kaip brandžios asmenybės, susiformavimui.
Remiantis viešai internete pateikiamais Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, nusikalstamos veikos seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui patenka būtent į nepilnamečių dažniausiai daromų nusikalstamų veikų sąrašą. Nors jos, padarytos prieš mažametį asmenį, priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad nuteistojo tyčia nusikalsti susiformavo neapgalvojant tolesnių galimų savo veiksmų pasekmių tiek sau pačiam, tiek ir nukentėjusiajai, kas būdinga nebrandžių asmenybių tipui. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad M. U. veiksmai neapėmė nusikaltimų asmens seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui sudėtis įprastai sudarančių fizinio ar kitokio smurto panaudojimo, palaužiant nukentėjusio asmens valią, požymių. Šiuo atveju nukentėjusiosios valios nebuvimas pasireiškė jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, nesugebant tinkamai įvertinti seksualinių santykių socialinės reikšmės, kurio išorinis atspindėjimas yra mažiau išreikštas. Šis subjektyvusis nukentėjusiojo asmens valios nebuvimo elementas priskirtinas vertinamiesiems kriterijams, todėl nuteistasis šią aplinkybę turėjo įvertinti remdamasis savo turima gyvenimiška patirtimi bei visuomenėje priimtų pozityvių normų reikalavimais.
Tačiau, kaip matyti iš ambulatorinės teismo psichologijos ekspertizės akte pateikiamos informacijos, nuteistojo gebėjimas tinkamai reaguoti į socialiai sudėtingesnes situacijas yra nepakankamas. Tai matyti ir iš jo parodymų turinio, argumentuojant nusikalstamos veikos įvykdymo motyvus. M. U., nors ir teigė žinojęs, jog seksualiniai santykiai su pilnametystės nesulaukusiais asmenimis nėra leistini, tačiau negalėjo tinkamai argumentuoti šio neleistinumo motyvų. Teismo ekspertizės akte nurodoma, kad nuteistajam žinomos pagrindinės konvencinės elgesio normos, tačiau jos nėra pakankamai įsisavintos, jis visapusiškai nesuvokia, sunkiai numato galimą pasekmių spektrą, šios taisyklės gali neturėti įtakos jo sprendimams ar poelgiams. Nuteistojo išsakomas seksualinės prievartos supratimas panašus į mažametės nukentėjusiosios, jog pilnametystės nesulaukusiam asmeniui sutinkant santykiauti su suaugusiuoju, tai nelaikytina nusikalstama veika. Nuteistasis nuosekliai pabrėžia, kad seksualiai santykiaudamas su mažamete jis neturėjo jokių piktų, nusikalstamų ketinimų, tokio elgesio juridines pasekmes vertina pernelyg tiesmukai ir siaurai, o jo intelektiniai gebėjimai yra itin žemi ir lenkia vos 3 procentus jo amžiaus grupėje esančių asmenų.
Kaip matyti iš pateiktos socialinio tyrimo išvados, nuteistasis augo su girtaujančiu tėvu, kuris vartojo prieš jį tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Jo motina mirė, kai jis dar buvo mažametis, o šių aplinkybių visuma, pasak teismo psichologijos ekspertės, galėjo turėti įtakos jo psichosocialiniam, kognityviniam vystymuisi. Nuteistojo turimas išsilavinimas pagrindinis, jis nuo 14 metų serga I tipo cukriniu diabetu, o duomenų, kad artimųjų ar kitų socialinės aplinkos suaugusiųjų pastangomis nuteistasis, būdamas nepilnametis, būtų buvęs įtrauktas į pozityvų užimtumą skatinančias priemones, byloje nėra. Pats M. U. nurodo jaunesnių, nepilnamečių draugų ratą, teigia, kad su jais bendraudamas amžiaus skirtumo nejaučia, kartu žaidžia tuos pačius kompiuterinius žaidimus, kas rodo, kad jo interesų spektras nėra pakankamai platus, veikiau sutampantis su pilnametystės nesulaukusių asmenų socialiniu statusu. Veikų padarymo metu jis gyveno tėvo namuose, savo šeimos bei savarankiško gyvenimo iš esmės nebuvo pradėjęs. Ekspertizės išvadoje konstatuojama, kad M. U. veikos padarymo metu nustatyti paauglystės amžiaus tarpsniui būdingi elgsenos ypatumai, žemesnis nei daugumos jo bendraamžių psichinio išsivystymo ir socialinio supratingumo lygis, kas galėjo turėti įtakos ir jo elgesiui byloje nagrinėjamų įvykių metu, tai yra apriboti jo galimybes visapusiškai teisingai suvokti situaciją ir atitinkamai koreguoti savo elgesio modelį. Nors ekspertų pateikiamas asmens psichologinis vertinimas nėra imperatyvus sprendžiant dėl asmens socialinės brandos ir šis klausimas, kaip minėta, priskiriamas baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų aplinkybių bei kitos nuteistąjį charakterizuojančios informacijos visuma šiuo atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad bausmės skyrimo pilnamečiams asmenims taisyklės labiausiai atitiktų M. U. skirtinos bausmės paskirtį. Aptartos aplinkybės, nors ir nėra pakankamos konstatuoti nuteistojo tyčios, kaip asmens psichinio santykio su daroma nusikalstama veika, nebuvimą, tačiau neabejotinai rodo nepakankamą nuteistojo, kaip pilnamečio asmens, socialinę brandą bei turi įtakos jo atsakomybės apimčiai, parenkant individualizuotą, jo paties bei jo pasirinkto elgesio modelio pavojingumą visuomenei atitinkančią bausmę.
BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.
Šiuo atveju M. U. pripažintas kaltu padaręs tris labai sunkius nusikaltimus mažamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvei (BK 150 straipsnio 4 dalis) ir, tais pačiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai traumuojančius išgyvenimus, – vieną nesunkų nusikaltimą sveikatai (nežymų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą). Už minėtų labai sunkių nusikaltimų padarymą baudžiamasis įstatymas numato vienintelę terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kuri, atsižvelgiant į BK 90 ir 91 straipsnio nuostatas, nepilnamečiui (ar tokiam pagal socialinę brandą prilygintam asmeniui) gali būti skiriama nuo 1 metų 6 mėnesių iki 10 metų. Už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmės rūšis – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.
Kaip jau minėta, nuteistasis pirmąją nusikalstamą veiką padarė būdamas 19 metų, kitas dvi – vos sulaukęs 20 metų amžiaus. Jis augo be mamos, anksčiau neteistas, savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, suvokia būtinumą atlyginti padarytą žalą ir dalį jos (1 400 eurų) jau atlygino, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaip matyti iš socialinio tyrimo išvadoje pateikiamų duomenų, jis yra itin motyvuotas dirbti ir atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme įsidarbino, darbovietėse yra charakterizuojamas teigiamai. Tačiau gyvenamosios vietos seniūnijoje charakterizuojamas patenkinamai, pažymint apie galimą nuteistojo pakankamai agresyvų elgesį. Nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą nurodė, kad nuteistasis ir toliau nevengia bendrauti su mažametėmis mergaitėmis. Šių aplinkybių visuma, atsižvelgiant ir į tai, kad buvo padaryti labai sunkūs nusikaltimai, sukėlę padarinius nukentėjusiosios sveikatai, sudaro pagrindą spręsti, jog nuteistajam pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas atitinka bausmės paskirtį.
Pažymėtina, kad valstybė, diferencijuodama bausmes, skirtinas asmenims, kurie nusikaltimus įvykdė būdami nepilnamečiais (ar tokiais pagal socialinę brandą prilygintais asmenimis), prioritetą teikia auklėjamajam bausmės poveikiui. Todėl, nustatant jos dydį, būtina įvertinti ne tik vykdytų nusikaltimų pobūdį, stadiją, pavojingumą, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, tačiau atsižvelgti į jau aptartus duomenis apie kaltininko asmenybę, į jo socialinę brandą, gebėjimą suvokti savo kaip visuomenės nario elgesiui keliamus reikalavimus, jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, kurias įvertinti teismą įpareigoja BK 91 straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai šių aplinkybių neįvertino ir dėl šios priežasties paskyrė nuteistajam bausmes, kurios per griežtos ir neproporcingos vertinant BK 41 ir 80 straipsnių kontekste. Todėl darytina išvada, kad bausmės paskirtis nuteistajam bus pasiekta skiriant minimalias sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytas laisvės atėmimo bausmes, įvertinant ir BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatas, tai yra skiriant pusę įstatyme numatytų bausmių minimumų.
Vadovaujantis BK 92 straipsniu, bausmės vykdymas pagal socialinę brandą nepilnamečiams prilygintiems asmenims gali būti atidėtas, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, bausmės paskirtį įvardija BK 41 ir 80 straipsniai, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia priemonė bus pakankamai efektyvi ne tik norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, tačiau taip pat ar tokiu būdu kaltininkas bus pakankamai nubaustas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Šio principo įgyvendinimas skiriant bausmę, teismų praktikoje aiškinamas ir kaip nukentėjusiojo pozicijos įvertinimas (nukentėjusiosios atstovė viso proceso metu prašė skirti tik realiai atliekamą laisvės atėmimo bausmę), kuris nors ir nėra lemiamas kriterijus teismui parenkant bausmės rūšį ar nustatant jos dydį, tačiau negali būti ir visiškai ignoruojamas.
Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pagrindo M. U. taikyti BK 92 straipsnio nuostatas nėra, o nuteistasis privalo realiai atlikti jam skiriamą bausmę. Tokia išvada darytina visų pirma įvertinant pakartotinį nuteistojo vykdytų nusikaltimų pobūdį. M. U. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, kuriais pažeidžiamos dvi įstatymo saugomos vertybės – sveikata bei asmens seksualinio apsisprendimo neliečiamumas ir laisvė, o pastarieji dėl savo pobūdžio (nukreipti į socialiai pažeidžiamą visuomenės grupę – mažamečius vaikus) pasireiškė ypatingu visuomenėje priimtų normų nepaisymu. Nusikaltimai buvo daromi pasinaudojant susiklosčiusia situacija bei nukentėjusiosios mažametės aktyviai neišreikštu prieštaravimu lytiniams santykiams. Taigi, nei paties nuteistojo asmenybė, nei apeliaciniame skunde nurodytos bausmei skirti turinčios reikšmės aplinkybės (teigiama darbovietės pateikta asmens charakteristika, ankstesnių teistumų nebuvimas, jaunas amžius, įsipareigojimas atlyginti žalą), kurios yra gana dažnos baudžiamosiose bylose ir kolegijos vertintinos kaip daugiau tipinės nei išimtinės, nesudaro pagrindo dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį. Be to, į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas jau atsižvelgė sumažindamas nuteistajam paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas iki minimumo, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesąlygoja pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės rūšies paskyrimas netaikant nuteistajam probacijos, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nei nuteistojo asmenybė, nei pati situacija nėra tiek išskirtinės, kad būtų galima atidėti bausmės vykdymą, nes tik realiai atliekant bausmę bus įgyvendintas ne tik teisingumo, bet ir kaltininko nubaudimo principas, bei tokia bausmė atitiks byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyrą bei užtikrins BK 41 ir 80 straipsniuose numatytų tikslų įgyvendinimą. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes jokių išskirtinių aplinkybių nėra.
Vertinant baudžiamojo įstatymo taikymo teisingumą skundžiamame nuosprendyje, taip pat pažymėtina, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė) dalis turi būti grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tai reiškia, kad ir skiriant bausmes bei jas bendrinant šios dvi nuosprendžio dalys neturi prieštarauti viena kitai. Šiuo atveju, aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje pirmosios instancijos teismas, nors ir pasisakė, jog „pagal BK 150 str. 4 d. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės turi būti bendrinamos dalinio bausmių sudėjimo būdu – prie už pirmąjį nusikaltimą pridedant po minimalią pridėtiną bausmės dalį, o ši subendrinta bausmė su už BK 140 str. 3 d. paskirta bausme bendrintina taikant bausmių apėmimą, nes kaltinamojo padaryti nusikaltimai ne tik, kad labai skiriasi pagal savo pavojingumą, bet ir buvo padaryti tais pačiais nusikalstamais veiksmais“, tačiau paskyręs bausmes už tris BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas (po 4 metus už kiekvieną), jas subendrinęs gavo 4 metus 9 mėnesius (nes už BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę bendrino apėmimo būdu). Sekant tokia teismo logika, reikėjo prie už pirmą nusikaltimą (2020 m. sausio mėnesio veika) paskirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės, pridėti minimalią galimą trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę (BK 50 straipsnio 2 dalis) už antrąjį nusikaltimą (2020 m. kovo mėn. pabaigos–balandžio mėn. pradžios veika) ir dar tokią pačią minimalią trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę pridėti už trečiąją, t. y. 2020 m. gegužės mėn. pabaigos–birželio mėn. pradžios, nusikalstamą veiką. Taip nuteistajam turėjo būti paskirta 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, teismo nurodytu apėmimo būdu, turėjo būti subendrinta didesne bausme pilnai apimant mažesnę, t. y. už BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Todėl galutinė 4 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė pagal nuosprendyje nurodytą subendrinimo būdą yra neteisinga ir turėjo būti trimis mėnesiais švelnesnė.
Nepaisant nurodytos pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos nustatant galutinės bausmės dydį, paskyrus M. U. bausmes iš naujo už atskiras jo padarytas nusikalstamas veikas, jos bendrinamos sutinkant tiek su pirmosios instancijos pasirinktu bausmių bendrinimo būdu, tiek ir pasirinkta pozicija, kad pridėtinos minimalios bausmių dalys. Tačiau pridedant dalinio sudėjimo būdu paskirtas bausmes taip pat taikytini nepilnamečiams skiriamų bausmių ypatumai, tai yra kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės minimumas šiuo atveju yra ne trys, o pusantro mėnesio.
Dėl civilinio ieškinio
Byloje iš esmės tinkamai išspręstas mažametės V. I. atstovės pagal įstatymą pareikšto civilinio ieškinio klausimas nustatant priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Jis yra proporcingas dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams ir nuteistojo galimybėms atlyginti padarytą žalą, taip pat neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams ir formuojamai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Tačiau šioje dalyje nuosprendis patikslinamas nurodant, jog šias lėšas uzufrukto teise pavedama tvarkyti nepilnametės atstovei pagal įstatymą motinai K. I., ją įpareigojant šias lėšas naudoti išimtinai vaiko interesams. Toks tikslinimas daromas įvertinant teisinį reglamentavimą, tai yra tai, jog: a) CK 3.161 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vaikų turto neliečiamumo principas ir tėvų turto atribojimas nuo vaikų turto; b) nepilnamečių vaikų turtą tėvai tvarko uzufrukto teise, kuri negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar suvaržyta, iš šio turto negali būti išieškoma (CK 3.185 straipsnio 1 dalis); c) pagal CK 3.186 straipsnio 1 dalies normą tėvams draudžiama naudoti vaikų turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir nustatyta, kad tėvai, įgyvendindami nepilnamečių vaikų turtines teises, privalo veikti išimtinai vaikų interesams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 14 d. nuosprendį dėl M. U. paskirtų bausmių ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo pakeisti.
M. U. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2020 m. sausio mėnesio veika), pritaikius BK 91 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2020 m. kovo mėn. pabaigos–balandžio mėn. pradžios veika), pritaikius BK 91 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (2020 m. gegužės mėn. pabaigos–birželio mėn. pradžios veika), pritaikius BK 91 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 91 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą 1 (vienam) mėnesiui 15 (penkiolikai) dienų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, 91 straipsnio 3 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu bei M. U. paskirti subendrintą 1 (vienų) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Patikslinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio, ją išdėstant taip: priteisti iš M. U. nukentėjusiajai V. I. 5 000 (penkis tūkstančius) Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti jos atstovei pagal įstatymą motinai K. I., ją įpareigojant šias lėšas naudoti išimtinai vaiko interesams.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.