Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2008-08-13 kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento 2008-08-06 sprendimą Nr. (15/5-8) 17U-377; 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui ilgalaikę nacionalinę (D) vizą; 3) įpareigoti atsakovą atlyginti pareiškėjo patirtas žyminio mokesčio išlaidas, taip pat skundo surašymo ir padavimo išlaidas bei kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (b.l. 3-5).

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra Turkijos pilietis, į Lietuvą atvyko teisėtai ir gyveno Lietuvoje nuo 2002 m., turėdamas leidimą laikinai gyventi. Paskutinio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje terminas baigėsi 2008-06-21. Klaipėdos VPK VP Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi. Iki tol, kol prašymas bus išnagrinėtas ir bus priimtas sprendimas, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti ilgalaikę nacionalinę (D) vizą. Atsakovas skundžiamu sprendimu neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė išduoti prašomą vizą. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvoje turi savo verslą – individualią įmonę, gyvena neregistruotoje santuokoje su Lietuvos Respublikos piliete N. D., su kuria augina jų mažametį vaiką. Pareiškėjas siekia ilgalaikio buvimo Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad atsakovui buvo pateikti visi dokumentai, įrodantys paminėtas aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, atsakovas grindžia savo atsisakymą išduoti jam daugkartinę nacionalinę (D) vizą tuo, kad atliekant konsultavimosi procedūrą, kuri nustatyta Bendrosios konsulinės instrukcijos Šengeno konvencijos susitariančių šalių diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų II skyriaus 2 dalyje, buvo gautas neigiamas atsakymas. Pareiškėjo nuomone, spręsdamas klausimą dėl ilgalaikės nacionalinės (D) vizos išdavimo, atsakovas privalėjo vadovautis tarptautiniais teisės aktais ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 21 str. 4 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis prašė atsakovo išduoti ne trumpalaikę (iki 3 mėn.) Šengeno vizą, o ilgalaikę nacionalinę (D) vizą, kurios išdavimo taisykles reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai. Pareiškėjo nuomone, Užsieniečių teisinės padėties įstatyme nėra numatytas nė vienas pagrindas, esant kuriam galima buvo atsisakyti pareiškėjui išduoti prašomą vizą. Atsakovo teiginiai, kad turėdamas tokią vizą, pareiškėjas Lietuvoje gali užsiimti nelegalia veikla, paremti tik prielaidomis ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., kuris įpareigoja gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir draudžia bet kokius šios teisės apribojimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki šiol sprendimas išduoti jam laikiną leidimą gyventi Lietuvoje nėra priimtas, todėl visą šį laikotarpį pareiškėjo teisėtas buvimas Lietuvoje būtų galimas turint ilgalaikę nacionalinę (D) vizą. Neturėdamas vizos, pareiškėjas bus priverstinai atskirtas nuo savo šeimos ir negalės dalyvauti mažamečio vaiko auklėjime, naudotis kitomis kaip vaiko tėvui suteikiamomis teisėmis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas (toliau – VSD) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, aiškindamas bei taikydamas Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo, atvejų nustatymo, kai užsienietis turintis vizą, gali studijuoti, dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109, neteisingai konstatavo, kad vizų išdavimo procedūroje centrinė institucija yra VSD. Taisyklių 80 punktas aiškiai nurodo, jog Migracijos departamentas yra centrinė institucija. Todėl teismo sprendime išdėstyti argumentai, jog „atsakovas be pagrindo taikė Taisyklių 97 str. ir, nagrinėdamas nacionalinės vizos išdavimo klausimą, konsultavosi su centrine institucija“ yra nepagrįsti.

2. VSD nuomone, teismas netinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes bei jose esančius duomenis ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 21 straipsnio 3 dalies 4 punktu, sprendimą dėl trumpalaikių ir nacionalinių vizų išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą priima Migracijos departamentas. Prieš priimdamas sprendimą dėl vizos prašymo Migracijos departamentas turi įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnyje nurodytų vizos neišdavimo pagrindų. Dėl šios priežasties Migracijos departamentas pagrįstai kreipėsi į VSD, kuris rekomendavo neišduoti vizos Turkijos Respublikos piliečiui M. K., nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 4 dalį, buvo ir, VSD nuomone, yra rimtas pagrindas manyti, kad M. K. Lietuvoje gali užsiimti neteisėta veikla. Tokią išvadą VSD padarė įvertinęs turimą informaciją apie minėtą Turkijos Respublikos pilietį, t.y. 2008 m. birželio 16 d. Triero (Vokietija) teismas nuteisė M. K. dėl išžaginimo dviejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant, taip pat, būdamas Lietuvoje M. K. nuolat pažeidinėjo Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas: 2 kartus, t.y., 2005 m. birželio 15 d. ir 2008 m. liepos 31 d., jam buvo skirta 300 Lt bauda už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš jos tvarkos pažeidimus (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 206 straipsnis); M. K. 10 kartų buvo taikyta administracinė atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Taip pat turima ir kitos įslaptintos informacijos (slaptumo žyma - SLAPTAI) apie neteisėtą M. K. veiklą. Be to, manytina, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog norint taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 4 punkte numatytą vizos neišdavimo pagrindą, būtina įrodyti tam tikros neteisėtos veiklos sistemiškumą, nors pagal minėtą įstatymo nuostatą nereikalaujama įrodyti šio požymio. Kita vertus, vien ta aplinkybė, kad M. K. 10 kartų buvo baustas administracinėmis bausmėmis už administracinius teisės pažeidimus bei tai, jog šis Turkijos Respublikos pilietis buvo nuteistas už kriminalinio pobūdžio veikos padarymą, charakterizuoja šį asmenį neigiamai ir parodo jo polinkį nesilaikyti galiojančių teisės aktų reikalavimų ir daryti priešingas teisei veikas.

3. Taip pat, VSD nuomone, teismas, nagrinėdamas bylą pirmąja instancija, nepagrįstai padarė išvadą, kad Migracijos departamentas neatsižvelgė į pareiškėjo šeimos interesus. Europos Teisingumo Teismas ne kartą yra pažymėjęs (pvz., byloje C-540/03), kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas M. K. nėra pateikęs įtikinančių įrodymų, kad jis negalėtų susijungti su šeima (savo vaiku) kitos valstybės teritorijoje. Mano, kad dėl šių priežasčių, nėra pagrindo tvirtinti, jog neišdavus nacionalinės vizos M. K. būtų pažeista teisė į šeimos gyvenimo gerbimą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą pareiškėjo skundą atmetant. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo M. K. skundą, neteisingai taikė materialines teisės normas. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 19 straipsnio 4 dalis nustato, kad vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad jis Lietuvos Respublikoje gali užsiimti neteisėta veika, už kurią yra nustatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punktas nustato, kad sprendimus dėl trumpalaikių ir nacionalinių vizų išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą, jos panaikinimo, dėl visų rūšių vizų panaikinimo priima Migracijos departamentas. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar yra pagrindas atsisakyti išduoti vizą užsieniečiui kreipėsi į kompetentingą instituciją, t.y. Valstybės saugumo departamentas. Iš Valstybės saugumo departamento buvo gautas neigiamas atsakymas, t.y. nepritarimas dėl vizos išdavimo M. K. pagal Įstatymo 19 straipsnio 4 punktą. Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl vizos išdavimo ar atsisakymo išduoti vizą priėmimą bei kitus su vizų išdavimu susijusius klausimus reglamentuoja Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo, atvejų nustatymo, kai užsienietis turintis vizą, gali studijuoti, dirbti ar užsiimti kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109. Taisyklių 97 punktas nustato, kad gavęs iš centrinės institucijos neigiamą atsakymą dėl vizos išdavimo, nustatęs atsisakymo išduoti vizą pagrindus, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą atsisakyti išduoti vizą užsieniečiui. Teismas, aiškindamas minėtos teisės normos turinį, neteisingai centrine institucija įvardijo Valstybės saugumo departamentą. Taisyklių 80 punktas nustato, kad centrinė institucija yra Migracijos departamentas.

2. Nesutinka su teismo išvada, jog Migracijos departamentas netinkamai vykdė Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostatą (sprendimus dėl trumpalaikių ir nacionalinių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti priima Migracijos departamentas), t.y. nevertino visų reikšmingų aplinkybių. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra kompetentingas vertinti pagrindų, kurie leistų spręsti, ar užsienietis gali vykdyti neteisėtas veikas Lietuvos Respublikoje, todėl būtent šiuo tikslu Migracijos departamentas kreipėsi į kompetentingą instituciją - Valstybės saugumo departamentą, iš kurio gavo neigiamą atsakymą. Be to, Valstybės saugumo departamentas informavo, kad turi ir kitos įslaptintos informacijos (slaptumo žyma - SLAPTAI) apie pareiškėjo neteisėtą veiklą. Taigi šiuo atveju Migracijos departamentas negalėjo neatsižvelgti į kompetentingos institucijos išvadą ir pats savarankiškai vertinti informacijos apie neteisėtas pareiškėjo veikas.

3. 2007-06-21 M. K. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7221387 galiojo iki 2008-06-21. Pasibaigus leidimo galiojimui M. K. nustatytu laiku prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nepateikė. M. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje nuo 2008-06-22 tapo neteisėtu, kadangi Įstatymo 39 straipsnio 2 punktas nustato, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjas Vokietijos teismo sprendimu buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo, dėl ko buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime ir Vokietijos kalėjime neleidžia manyti, kad pareiškėjas negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių ir pareigų, atsirandančių jam, kaip užsieniečiui gyvenančiam Lietuvoje, dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių. Atkreipia dėmesį, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo įvertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-28 įsakymu Nr. 1V-329 (Žin., 2005, Nr. 126-4509) 6 punktas prašymams pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti nustato 2 mėnesių terminą iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos. Kaip jau minėjome aukščiau, pareiškėjas 2008-06-19 padavė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl minėtas 2 mėnesių terminas, kuris yra aktualus pateikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, čia yra netaikomas. Be to, Įstatymo 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad prašymo išduoti leidimą gyventi pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Migracijos departamento nuomone, aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi individualią įmonę, nėra svaresnė už tai, kad dėl jo padarytų neteisėtų veikų yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali užsiimti neteisėta veika. Pareiškėjui 10 kartų buvo taikyta administracinė atsakomybė už administracinius teisės pažeidimus, taip pat pareiškėjas Vokietijos teismo sprendimu yra pripažintas kaltu dėl išžaginimo, 2 kartus buvo baustas už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ir išvykimo iš jos tvarkos pažeidimus (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 206 straipsnis). Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas yra linkęs daryti priešingas teisei veikas ir nesilaikyti galiojančių teisės aktų normų, kas kelia grėsmę viešajai tvarkai.