Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-856-318/2011 Teisėja Regina Gudienė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00074-2010-8 Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.3.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.1.; 1.2.14.5.2.;

2.1.7.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.;

2011 m. lapkričio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti UAB „C“ (duomenys pakeisti) priklausančius 250000 Lt, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir neketindamas grąžinti skolintų pinigų, 2007-11-07 (duomenys neskelbtini) su UAB „C“ (duomenys pakeisti) direktore S. M. sudarė paskolos sutartį, kuria įsipareigojo grąžinti paskolą per tris mėnesius iki 2008-02-07. Po to į jo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) per tris kartus buvo pervesta iš viso 250000 Lt (2007-11-13 pervesta 85000 Lt, 2007-11-15 - 130000 Lt, 2007-12-13 - 35000 Lt). Nurodytu terminu V. D. įsipareigojimo grąžinti skolą nevykdė ir pinigų negrąžino, siekdamas išvengti turtinės prievolės grąžinti įsiskolinimą, turtą, kuris galėjo būti pateiktas skolai grąžinti, perdavė kitiems asmenims: 2009-07-16 turto pasidalinimo sutartimi neatlygintinai perleido savo sutuoktinei O. D. 0,6 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), 2009-06-29 buto pirkimo-pardavimo sutartimi bei žemės sklypo su statiniais pirkimo-pardavimo sutartimi viso už 228000 Lt pardavė I. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini) (sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokiu būdu V. D. tyčia apsunkindamas kreditoriaus galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, apgaule, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB „C“ (duomenys pakeisti) priklausančius 250000 Lt.

Teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad A. M. ir S. M. apsisprendimas S. M. valdomos bendrovės UAB „C“ (duomenys pakeisti) lėšomis paskolinti kaltinime nurodytą pinigų sumą buvo nulemtas kokių nors V. D. atliktų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip sąmoningas paskolos davėjo klaidinimas. Paskolos išmokėjimą V. D. nulėmė ne jo prieš paskolos davėjus naudota apgaulė (nėra nustatyta, kad šis apskritai būtų pateikęs A. M. ar S. M. kokią nors tikrovės neatitinkančią informaciją), bet pačių paskolos davėjo vardu veikusių asmenų – A. M. ir S. M. nepateisinamai rizikingas elgesys nustatant paskolos sąlygas, nenumatančias visiškai jokių garantijų paskolos davėjui skolininko įsipareigojimų nevykdymo atveju. Ta aplinkybė, kad V. D. paskolos gavimo metu buvo valstybės tarnautojas ir pats verslu užsiimti negalėjo, nereiškia, kad jis negalėjo užsiimti investicine veikla, t.y. investuoti pinigus į kito asmens verslą ir gauti iš to pelną. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad V. D. turtinė padėtis 2007 m. pabaigoje buvo tokia, jog jau sudarydamas 2007-11-07 paskolos sutartį su UAB „CRG-7“ jis žinojo, kad laiku įvykdyti šia sutartimi prisiimtų finansinių įsipareigojimų nesugebės ir jų vykdyti neketino.

V. D. veiksmai daugiau nei po pusantrų metų po paskolos įgijimo artimiems žmonėms (sutuoktinei ir uošvei) perleidžiant savo turtą negali būti vertinami kaip išankstinis ketinimas negrąžinti paskolos, turėtas jau paskolos gavimo metu. Paskolos davėjas UAB „C“ (duomenys pakeisti) visą šį laiką neturėjo jokių kliūčių civilinėmis teisinėmis priemonėmis spręsti klausimą dėl įsiskolinimo išieškojimo iš V. D.. Šiuo metu UAB „C“ (duomenys pakeisti) neprarado galimybės civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginti savo kaip kreditoriaus pažeistas teises ir tą daro. V. D. savo įsiskolinimo UAB „C“ (duomenys pakeisti) ir jo sumos neginčija.

Apeliantas tvirtina, jog apylinkės teismo nuosprendyje pateiktas surinktų įrodymų vertinimas yra neišsamus ir nepagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas neteisingai interpretavo nustatytas faktines aplinkybes, todėl padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias ikiteisminio tyrimo metu nustatytų ir teisme nepaneigtų faktinių aplinkybių visumos, kuri patvirtina, kad V. D. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Prokuroras teigia, jog apylinkės teismas privalėjo vykdyti BPK 1 str., 44 str. 5 d. reikalavimus, t.y. reaguoti, kai prokuroras netiksliai formulavo kaltinimą ar kvalifikavo kaltinamojo veiksmus. Tvirtina, jog V. D. pareikštame kaltinime aprašyti visi BK 182 str. 2 d. numatytą alternatyvią veiką – turtinės prievolės išvengimą – atitinkantys požymiai, nors kaltinimas buvo reiškiamas tik dėl svetimo turto įgijimo apgaule. Todėl V. D. veiksmus kvalifikuojant ne kaip svetimo turto įgijimą apgaule, o kaip turtinės prievolės išvengimą apgaule, faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės iš esmės nesiskirtų nuo išdėstytų kaltinamajame akte, nes nesikeistų nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ar kaltės forma, taip pat ir veikos juridinė kvalifikacija. Esant tokioms aplinkybėms, prokuroro nuomone, teismas, nustatęs, kad V. D. veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip turtinės prievolės išvengimas apgaule, o ne turto įgijimas apgaule, turėjo teisę ir pareigą savo iniciatyva kaltinimą koreguoti ir tai nebūtų laikoma kaltinimo pakeitimu bei asmeniui laiduotos teisės į nešališką teisminį nagrinėjimą ribų peržengimu. Todėl teismo sprendimas V. D. veiksmus, sudarant sandorius dėl turto perleidimo jam artimiems asmenims, vertinti tik tiek, kiek tai susiję su jam inkriminuotu paskolos įgijimu apgaule, ir nevertinti jų baudžiamąja teisine prasme, prokuroro manymu, yra nepagrįstas.

Apeliantas pažymi, jog, remiantis 2007-11-07 paskolos sutarties tarp V. D. ir UAB „C“ (duomenys pakeisti) 3 p., paskola buvo suteikta trijų mėnesių laikotarpiui iki 2008-02-07. V. D. nustatytu laiku neįvykdžius įsipareigojimų, buvo reikalaujama grąžinti skolą, skambinta telefonu, siųsti reikalavimai paštu. Paskutinis raginimas grąžinti skolą buvo išsiųstas 2009-06-10, V. D. jį gavo 2009-06-17. 2009-07-01 V. D. surašė mokėjimo grafiką, kuriuo įsipareigojo iki 2009-07-15 UAB „C“ (duomenys pakeisti) sumokėti 20000 Lt, o iki 2009-08-01 – likusią sumą. Tačiau po 2009-06-17 gauto raginimo pastarasis, nepranešęs kreditoriams, tyčia 2009-06-17 turto pasidalinimo sutartimi ir 2009-06-29 pirkimo pardavimo sutartimis perleido visą savo nekilnojamąjį turtą šeimos nariams, tokiu būdu apsunkino kreditoriaus galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Šie kaltinamojo veiksmai, prokuroro manymu, patvirtina kaltinamojo tyčios apgaule įgyti svetimą turtą susiformavimo momentą, siekį išvengti turtinės prievolės grąžinti skolą, vykdyti savo pareigą.

Prokuroras tvirtina, jog V. D. nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, nes pastarasis, žinodamas apie esamus didelius kreditorinius įsipareigojimus, 2009-07-01 surašydamas mokėjimo grafiką, kuriuo įsipareigojo iki 2009-07-15 sumokėti 20000 Lt, o iki 2009-08-01 likusią sumą, apgaule suklaidino kreditorius, nes įtikino juos, kad visa skola iki 2009-08-01 tikrai bus grąžinta, nors pats skubiai ir slapta, nepranešęs kreditoriams, žinodamas, kad dėl jo veiksmų kreditorius patirs turtinę žalą ir negalės priversti jo įvykdyti prievolę civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o jis dėl to gaus turtinės naudos, norėdamas tokių padarinių per šį laikotarpį, t.y. 2009-06-29 ir 2009-07-16, visą savo turėtą didelės vertės nekilnojamąjį turtą, į kurį galėjo būti nukreiptas skolos išieškojimas, perleido šeimos nariams. Nusikalstama veika yra baigta, nes, tapdamas beturčiu, V. D. apgaule išvengė būtinumo vykdyti savo turtinę prievolę UAB „C“ (duomenys pakeisti). Apgaule išvengtos prievolės suma viršija 250 MGL, todėl tai yra didelės vertės turtas (BK 190 str.) ir šis požymis daro sukčiavimą kvalifikuotu. Todėl V. D. veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. kaip apgaule išvengta didelės vertės turtinė prievolė.

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, V. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., nes jam inkriminuoti veiksmai sudaro šio nusikaltimo sudėtį.

Išteisintasis V. D. ir jo gynėjas prašė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendis naikintinas Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 d. pagrindu, V. D. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis.

Apylinkės teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, neįvertino prieštaravimų V. D. ir G. V. parodymuose, nepasisakė, kodėl atmeta jų aiškinimą ikiteisminio tyrimo metu, o remiasi tik teisme jų duotais parodymais, kurie akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje esantiems faktiniams duomenims. Tuo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtintą reikalavimą teismui įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šis pažeidimas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo V. D. atžvilgiu priėmimą.

Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. reglamentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. atsako tas, kas savo ar kitų naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pilnai pasitvirtino, kad V. D., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – UAB „C“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), priklausančius 250000 Lt, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, nuslėpdamas savo tikslą ir skolintų pinigų nesiruošdamas grąžinti, 2007-11-07, būdamas (duomenys neskelbtini), su UAB „C“ (duomenys pakeisti) direktore S. M. sudarė paskolos sutartį, įsipareigodamas skolą grąžinti per tris mėnesius, t.y. iki 2008-02-07. Šios sutarties pagrindu 2007-11-13 į V. D. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 85000 Lt, 2007-11-15 - 130000 Lt ir 2007-12-13 - 35000 Lt, tačiau V. D. savo įsipareigojimų neįvykdė, pinigų UAB „C“ (duomenys pakeisti) priklausančius 250000 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. V. D. pareikštame kaltinime buvo pažymėta, kad jis, negrąžinęs iš UAB „C“ (duomenys pakeisti) gautų 250000 Lt, savo turtą, kuris galėjo būti panaudotas paskolai grąžinti, perleido kitiems asmenims, taip tyčia kreditoriams apsunkindamas galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, tačiau ši kaltinimo dalis šiuo konkrečiu atveju gali būti vertinama ne kaip baudžiamojo įstatymo dispozicijoje numatyti alternatyvūs nusikalstami veiksmai – turtinės prievolės išvengimas apgaule -, o kaip V. D. veiksmai, apibūdinantys pastarojo tyčios turinį apgaule svetimą turtą paverčiant savu. Apgaulės pasekmėje sudaryta sutartis yra neteisėta, todėl teisėtos prievolės iš tokios sutarties nekyla (CK 6.2. str., 6.3. str.). Taigi šiuo konkrečiu atveju inkriminuojant abi Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnyje numatytas alternatyvias nusikalstamas veikas: apgaulės įtakoje sudarytos sutarties pagrindu svetimo turto įgijimą ir apgaule teisėtos prievolės išvengimą, kaltinimas būtų prieštaringas, pažeistų kaltinamojo teisę į gynybą. Be to kiekviena alternatyvi veika turi būti įrodinėjama atskirai, nurodant visus jos požymius, tame tarpe ir apgaulę, kaip būdą prievolei išvengti. Ji V. D. pareikštame pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. kaltinime, turint minty teisėtos prievolės išvengimą, nebuvo atskleista. Todėl kolegija pritaria apylinkės teismo argumentams, kad šiuo konkrečiu atveju V. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. buvo inkriminuotas tik didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule. Taigi V. D. atsakomybės klausimą apylinkės teismas turėjo išspręsti pareikšto kaltinimo ribose (Lietuvos Respublikos BPK 255 str.).

Nežiūrint į tai, pagrįstas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad išteisintojo V. D. kaltinime inkriminuoti veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., sudėtį. Tai patvirtina: iš dalies paties V. D. aiškinimas, liudytojo G. V. parodymai apie įvykio aplinkybes, liudytojų B. D., A. M., S. M., O. D., I. K., V. K. parodymai bei byloje esantys teismo nuosprendyje aprašyti rašytiniai dokumentai.

Kaip matyti iš 2007-11-07 paskolos sutarties, UAB „C“ (duomenys pakeisti) suteikė 250000 Lt paskolą, pervesdama pinigus į V. D. sąskaitą, o 100000 Lt žadėjo sumokėti grynais. Paskolos gavėjas įsipareigojo 350000 Lt paskolos davėjui grąžinti iki 2008-02-07 su palūkanomis (t. 1, b.l. 6). Banko dokumentai patvirtina, kad V. D. jam pažadėtus 250000 Lt gavo (t. 1, b.l. 7-10).

Išteisintasis V. D. neginčija gavęs iš UAB „C“ (duomenys pakeisti) 250000 Lt ir žadėjęs šiai bendrovei per tris mėnesius šiuos ir dar 100000 Lt grąžinti, tačiau nurodo, kad to negalėjo padaryti tik dėl to, kad pablogėjo finansinė situacija, o jis, pinigus investavęs į G. V. verslą, jų iki šios dienos neatgavo. Apgauti M. nenorėjo. Nors per ketverius metus nesiėmė jokių teisinių priemonių iš G. V. atgauti jam perskolintus UAB „C“ (duomenys pakeisti) pinigus, tačiau vis dar tikisi, juos atgavęs, grąžinti įsiskolinimus minėtai bendrovei.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad V. D. parodymai nėra nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklausiamas 2010 m. balandžio 19 d. V. D. paaiškino, kad 2007 m. maždaug spalio mėn. jam prireikė pinigų asmeniniams poreikiams tenkinti ir norėjo dalį, t.y. 50000 Lt, perskolinti G. V., nes pastarasis žadėjo pasirašyti sutartis su Čekijos ir Rusijos įmonėmis dėl prekybos metalais. Neprisimena, ar matė sutartis su Rusijos įmonėmis. Būtent dėl šių priežasčių paprašė A. M. 250000 Lt paskolinti per S. M. bendrovę, t.y. UAB „C“ (duomenys pakeisti). Paskolą turėjo grąžinti per 3 mėnesius. G. V. perskolino 50000 Lt be jokių tai patvirtinančių dokumentų, kadangi jis per tris mėnesius žadėjo grąžinti ne 50000 Lt, o 60000 Lt. Likusius 200000 Lt išteisintasis panaudojo savo namo statybai ir kitiems savo poreikiams tenkinti. Bendrovei tikėjosi grąžinti pinigus, kai atgaus 60000 Lt iš G. V. ir parduos butą Biržuose bei sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). (t. 2, b.l. 18-19). Vėliau, pareiškus įtarimą, V. D. atsisakė duoti parodymus, aiškindamas, kad juos duos tik susipažinęs su bylos medžiaga (t. 2, b.l. 25-27), o teisme parodymus pakeitė, nurodydamas, kad G. V. perskolino žymiai didesnę pinigų sumą.

V. D. SEB banko sąskaitos išrašas, esantis civilinėje byloje Nr. 2-1052-560/2011, patvirtina, kad iš UAB „C“ (duomenys pakeisti) gautus 250000 Lt pastarasis naudojo savo namo statybai ir kitiems poreikiams tenkinti (civ. byla, l. 102-104).

Šie faktiniai duomenys neprieštarauja 2010-04-20 liudytojo G. V. aiškinimui ikiteisminio tyrimo metu, kad V. D. pagal žodinį susitarimą nuo 2005 iki 2009 metų per kelis kartus jam paskolino tik 50000 Lt verslui vystyti. Nepavyko sudaryti pelningų sutarčių su Rusijos ir Europos bendrovėmis, todėl pinigų negrąžino. Visas sutartis išmetė. Nors buvo sudaryta sutartis su bendrove „R“ (duomenys pakeisti), tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų pateikti negali (t. 2, b.l. 12-13).

Taigi šie įrodymai patvirtina, jog faktiškai iš UAB „C“ (duomenys pakeisti) V. D. skolino pinigus pagrinde savo reikmėms tenkinti, tačiau šią aplinkybę nuo A. M. ir S. M. nuslėpė, kaip pagrindinį skolinimosi tikslą iškeldamas investavimą į „neabejotinai“ pelningą verslą. Jis žadėjo po trijų mėnesių grąžinti skolintojui 100000 Lt didesnę pinigų sumą, negu gavo, tuo tarpu kai pats, pagal jo aiškinimą, iš G. V. per 3 mėnesius tikėjosi gauti vos 10000 Lt daugiau, negu paskolino. Iš to seka, kad V. D., prašydamas paskolos, garantavo didelį pelną, nors pats žinojo, kad tokio negaus.

Liudytojai A. M., S. M., Ž. L. (t. 2, b.l. 3-4, 6, 9-10, 11, t. 2, b.l. 158-160) nuosekliai tvirtino, kad V. D. nurodė tik vieną skolinimosi tikslą – investavimą į verslą, susijusį su metalais, kuris bus labai pelningas, nes jis per tris mėnesius galės jiems grąžinti 100000 Lt didesnę sumą, negu jie investavo. V. D. rodė kažkokias sutartis, be to prisistatė UAB „I“ (duomenys pakeisti), užsiimančios šiuo pelningu verslu, akcininku, nors taip nebuvo (t. 2, b.l. 163-165). Kad skolindamasis pinigus, nurodė vienintelį tikslą – investavimą į metalų verslą-, neneigia ir pats V. D.. Ta aplinkybė, kad paskolos sutartyje nebuvo įrašyta, jog pinigai skolinami tikslu juos investuoti į verslą, susijusį su prekyba metalais, nepaneigia to fakto, kad pinigai buvo paskolinti būtent šiuo tikslu, nes tai patvirtina nuosprendyje aptarti įrodymai.

Taigi apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad išteisintasis nuo skolininko nuslėpė esminę jų apsisprendimą dėl pinigų skolinimo nulėmusią aplinkybę. Kad ši aplinkybė, jog skolintus pinigus išteisintasis naudos savo namo statybai ir kitiems asmeniniams poreikiams tenkinti, turėjo lemiamą reikšmę, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patvirtino liudytojas A. M., tvirtindamas, jog UAB „C“ (duomenys pakeisti) niekada nebūtų skolinusi pinigų, jei būtų tai žinojusi. Be to, kaip tvirtina bylos duomenys, išteisintasis, iš anksto žinodamas, kad į verslą galimai investuos tik menką paskolos dalį, o likusius pinigus naudos savo reikmėms tenkinti, faktiškai neturėjo jokios realios galimybės tikėtis, kad visą pasiskolintą sumą ir dar 100000 Lt daugiau jis grąžins skolintojui per tris mėnesius. Juolab, kad, kolegijos manymu, V. D. nurodyta aplinkybė, jog jis dalį paskolos investavo į G. V. verslą, taip pat nepagrįsta objektyviais faktiniais duomenimis, todėl kelia pagrįstų abejonių.

Nors įmonių registro duomenys tvirtina, kad 2007 metais buvo užregistruota UAB „I“ (duomenys pakeisti), kurios vienintelis steigėjas ir direktorius buvo G. V. (t. 2, b.l. 143-144), tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad minėta bendrovė vystė kokį nors verslą, susijusį su metalais. G. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jokių sutarčių, apie kurias kalbėjo V. D., nepateikė ir aiškino jas sunaikinęs. Be to jis nurodė, kad jokių pinigų, gautų iš V. D., jis savo įmonėje neužpajamavo.

Nors bylą nagrinėjant pirma instancija, V. D. pateikė teismui paskolos sutarčių, sudarytų su G. V. bendrove „I“ (duomenys pakeisti) kopijas, kur nurodyta, kad 2007-12-07 V. D. paskolino UAB „I“ (duomenys pakeisti) direktoriui 135000 Lt iki 2008-02-15, o 2007-09-11 paskolino UAB „I“ (duomenys pakeisti) 100000 Lt iki 2008-01-11, tačiau apylinkės teismas neįvertino, jog tai nėra originalios sutartys. Be to jų atsiradimas tik bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje kelia pagrįstų abejonių, nes jų turinys prieštarauja tiek išteisintojo V. D., tiek liudytojo G. V. parodymams ikiteisminio tyrimo metu, kur abu tvirtino, jog pinigai buvo skolinami be jokių rašytinių dokumentų, o G. V. nurodė, kad tokiu būdu nuo 2005 m. iki 2009 m. per kelis kartus V. D. jam paskolino tik 50000 Lt (t. 1, b.l. 12-13). Iš SEB banko V. D. sąskaitos išrašo matyti, kad UAB „C“ (duomenys pakeisti) į jo sąskaitą pervedus pinigus – 250000 Lt, 2008-12-31 jų ten nebebuvo, nes pinigus jis buvo panaudojęs savo poreikiams tenkinti. Paskutinės operacijos data – 2008-02-13. Taigi V. D., būdamas pažadėjęs UAB „C“ (duomenys pakeisti) pinigus grąžinti iki 2008-02-07, ramiai juos naudojo toliau ir pasibaigus skolos grąžinimo laikui, nors puikiai suprato, kad skolos sutartyje nurodytu laiku jis tikrai negrąžins.

Kaip matyti iš 2008-05-29 paskolos sutarties, sudarytos tarp V. K. ir V. D. (civ. byla Nr. Nr. 2-1052-560/2011, l. 9-10), išteisintasis, žinodamas, kad yra neatidavęs UAB „C“ (duomenys pakeisti) 250000 Lt, netrukus vėl pasiskolino 200000 Lt, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojas V. K., nurodydamas tą patį skolinimosi tikslą, t.y. kad investuos į metalų verslą. Išteisintasis V. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog negali paaiškinti, kodėl jis iš paskolintos sumos nepadengė nei dalies ankstesnių savo įsiskolinimų.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad iki 2009-07-17 žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) bei gyvenamasis namas Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), kurio statybai V. D. naudojo iš UAB „C“ (duomenys pakeisti) pasiskolintus pinigus, priklausė išteisintajam ir jo žmonai O. D. bendrosios nuosavybės teise, o 2009-07-16 buvo perduoti O. D. nuosavybėn (t. 1, b.l. 11-19). Tai patvirtina ir 2009-07-16 turto pasidalinimo sutartis (t. 1, b.l. 96), iš kurios matyti, jog V. D. šios nuosavybės atsisakė laisva valia.

Iš 2009-06-29 buto, žemės sklypo su statiniais pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad V. D. I. K. (savo uošvei) pardavė (duomenys neskelbtini) esantį nekilnojamąjį turtą: butą Nr. (duomenys neskelbtini) už 120000 Lt ir sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) su statiniais už 108000 Lt (t. 1, b.l. 148-150-151-154).

Kaip seka iš liudytojos S. M. parodymų, nebetikėdama, kad pakaks jos vyro raginimų, ji 2009-06-17 kreipėsi į V. D. raštu, prašydama grąžinti paskolintus pinigus (t. 2, b.l. 7). Šį raginimą V. D. gavo. Iš S. M. pateikto V. D. pasirašyto 2009-07-01 mokėjimo grafiko matyti, kad pastarasis patikino iki 2009-07-15 grąžinsiąs 20000 Lt, o likusią paskolos dalį iki 2009-08-01 (t. 2, b.l. 8), tačiau, kaip tvirtina pirmiau aptarti bylos duomenys, šio įsipareigojimo nevykdė ir iš karto po jo pasirašymo savo nuosavybėje turėtą turtą perleido kitiems asmenims. Nors pagal sutartis V. D. gavo pinigų sumas, kurios sudarė sąlygas įsiskolinimus padengti, tačiau to nedarė.

Taigi byloje nustatyti V. D. veiksmai iki pinigų įgijimo ir po to neabejotinai patvirtina, kad pastarasis, jau sudarydamas paskolos sutartį, turėjo tikslą UAB „C“ (duomenys pakeisti) pinigus – 250000 Lt – paversti savo turtu ir tai padarė.

Liudytojai Ž. L., S. M., A. M., V. K. parodė, jog V. D., prašydamas paskolinti pelningam verslui, visus informavo, kad jis – aukštas pareigas užimantis pareigūnas. Kaip tvirtino apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojai A. M. ir V. K., šią aplinkybę jie vertino kaip garantą, kad V. D. jų neapgaus ir paskolintus pinigus grąžins.

Nors, kaip tvirtina apylinkės teismas, paskolą suteikę asmenys nebuvo pakankamai rūpestingi savo turto atžvilgiu, nes nepareikalavo užtikrinti paskolos grąžinimą kito turto įkeitimu, tačiau, kolegijos manymu, šis jų nerūpestingumas nebuvo nepateisinamas, nes pastarieji turėjo pakankamą pagrindą tikėtis, kad Lietuvos teisėtvarkos institucijoje pakankamai aukštas pareigas užimantis, kaip jis pats tvirtino, dalyvavęs įstatymų kūrime asmuo laikysis šalyje galiojančių įstatymų ir jų neapgaus, savo sutartinius įsipareigojimus įvykdys.

Nors išteisintasis aiškino, kad jis neturėjo tikslo apgauti ir per 2007-2010 metų laikotarpį siūlė sklypą prie jūros paskolai padengti, tačiau šis jo aiškinimas prieštarauja jo paties parodymams apeliacinės instancijos teisme, kad šis sklypas jam nuosavybės teise nepriklausė, ir jo veiksmams, savo nuosavybės teise turimą turtą perleidžiant tretiesiems asmenims.

Taigi visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad V. D. iki paskolos su UAB „C“ (duomenys pakeisti) sutarties sudarymo, turėdamas tikslą užvaldyti svetimus pinigus – minėtai bendrovei priklausančius 250000 Lt – piktnaudžiavo tuo, kad liudytojai S. M. ir A. M. tikėjo aukštas pareigas užimančiu pareigūnu – V. D., nuslėpė nuo jų tikrąjį pagrindinį pinigų skolinimosi tikslą – savo asmeniniams poreikiams tenkinti-, nesant tam pagrindo, žadėjo didelį pelną ir tokiu būdu jam perverstus UAB „C“ (duomenys pakeisti) 250000 Lt apgaule pavertė savu turtu. Išteisintojo veiksmai po sutarties sudarymo, t.y.: pinigų naudojimas ne pagal skolintojui nurodytą paskirtį, turint galimybę, nei dalies paskolos negrąžinimas, rašytinių įsipareigojimų grąžinti paskolą įsipareigojime nustatytu terminu nevykdymas ir savo nuosavybės teisių į turimą nekilnojamąjį turtą perleidimas sau artimiems asmenims, turint aukštąjį teisinį išsilavinimą, nesiimant jokių teisinių priemonių išieškoti iš G. V. neva į jo verslą investuotų skolintų pinigų dalies, be jokios abejonės patvirtina kolegijos nustatytą aplinkybę, kad V. D. iš UAB „C“ (duomenys pakeisti) skolindamas pinigus jau žinojo, jog jų šiai bendrovei negrąžins. Taigi jis turėjo išankstinį tikslą apgaule užvaldyti UAB „C“ (duomenys pakeisti) priklausančius pinigus ir juos užvaldė, taigi veikė tiesiogine tyčia. Todėl nepagrįstas apylinkės teismo argumentas, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nes V. D. veiksmai peržengė baudžiamosios atsakomybės ribas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 190 str. nuostatomis, turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. V. D. apgaule užvaldytas svetimas turtas – 250000 Lt – yra didelės vertės. Tai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikuojanti aplinkybė. Todėl kolegija V. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoja pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Skiriant V. D. bausmę kolegija atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, jo padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, dėl jo nusikalstamų veiksmų atsiradusias pasekmes.

V. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

V. D. padarė nusikaltimą, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str. 5 d.). Jis nusikalto pirmą kartą (t. 2, b.l. 34), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 2, b.l. 35-36), buvusioje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b.l. 46), šiuo metu nedirba, yra pensininkas. Kita vertus, V. D. nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia. Jo nusikalstamais veiksmais buvo padaryta didelė žala UAB „C“ (duomenys pakeisti), kurios pastarasis iki šiol neatlygino.

Esant šių aplinkybių visumai, kolegija daro išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d., bus pasiekti paskiriant V. D. baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, artimesnę minimaliai sankcijoje nustatytai jos ribai.

Taikyti V. D. atžvilgiu BK 62 straipsnio ar 54 str. 3 d. nuostatas nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nuosprendį, kuriuo V. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

V. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.