- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-13
- Bylos Nr.
- 2-497/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Donatas Šernas
- Atsakovas
- V. S., S. S., T. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5950-603/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Invacomp-Širvis“ ieškinį atsakovams V. S., S. S. ir T. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Invacomp-Širvis“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams V. S., S. S. ir T. M., prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 187 353 Lt žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovams priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant pinigines lėšas, esančias atsakovų bankų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi ieškovo BUAB ,,Invacomp-Širvis“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkino ir ieškovo naudai nutarė areštuoti atsakovų V. S., S. S. ir T. M. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą bendrai 187 353,00 Lt sumai, o nesant ar esant nepakankamai šio turto, areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą pareiškimą.
Teismas konstatavo, kad reikalavimo suma didelė, skolininkų finansinė padėtis nėra žinoma, ir tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas V. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
Skundžiama teismo nutartis priimta, nesant pagrindų, pagrindžiančių būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nemotyvuota ir nepagrįsta.Ieškinio reikalavimas nėra realiai pagrįstas, todėl negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.Pagal teismų suformuotą praktiką, didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti turto areštą. Ar ieškinio suma yra didelė, turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybės, atsakovo finansinės galimybės. Ieškovas turėjo įrodyti, jog ieškinio suma visiems atsakovams yra didelė, tačiau to nepadarė. Ieškinio suma dalintina į tris dalis visiems atsakovams, todėl tik dėl šios dalies turi būti vertinamos kiekvieno atsakovo finansinės galimybės.Išvadą dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismas grindžia ne objektyviais, leistinais įrodymais, o tik prielaidomis.Teismas neargumentavo, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas viešasis interesas.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja:
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis paliktina nepakeista.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).
CPK 144 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, sprendžiant procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-109/2013; ir kt.). Tačiau preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Todėl atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl ieškinio reikalavimo nepagrįstumo šioje stadijoje negali būti nagrinėjami, taigi dėl jų atskirai nepasisakoma.
Iš ieškinio turinio akivaizdu, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio reikalavimą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir išvardino teisės aktus, kuriais jis grindžia savo pareikštus reikalavimus (suformulavo ieškinio pagrindą), nurodė ieškinio sumą ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Todėl, teismo vertinimu, šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimus), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė savo pareikšto ieškinio reikalavimų, kaip ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas, nagrinėdamas prašymo pagrįstumo klausimą, apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, nevertindamas ar įrodymai yra prima facie ir ar jie yra pakankami laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymui.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvaus pobūdžio prielaida, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kilo dėl didelės pinigų sumos, kadangi tai gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1231/2011, 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011). Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju ieškinio suma (187 353 Lt) atsakovams laikytina didele, todėl nutarė atsakovų atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Apeliantas iš esmės pagrįstai teigia, jog prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti skolininko turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju turi būti įvertinamos konkrečios faktinės bylos aplinkybės, skolininko finansinės galimybės, nustatant ar ši suma yra didelė konkrečiam atsakovui. Pažymėtina, kad atsakovas, teikdamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.). Tai gali būti duomenys iš viešų registrų, kredito įstaigų duomenys apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir pan.
Ieškovas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau turi įrodyti CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų, būtinų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą. Teismui pakanka įsitinkinti, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Šiuo atveju tokią grėsmę teismas nustatė, įvertinęs pareikšto ieškinio sumą. Tai, kad ieškovas nepateikė teismui atsakovų finansinę padėtį atspindinčių duomenų, nesudaro pagrindo teigti, jog nebuvo įrodyta reali galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas yra laisvas apsispręsti, kokių įrodymų ir faktinių aplinkybių pagrindu įrodinės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę. Šiuo atveju ieškovas galimai jam palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę iš esmės įrodinėjo didele ieškinio suma. Tuo tarpu atsakovas, neigdamas, kad ieškinio suma jam yra didelė, privalo įrodyti, pateikdamas šį argumentą patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Tačiau, kaip matyti iš atskirojo skundo, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ieškinio suma jam (ir kitiems atsakovams) nėra didelė. Taigi prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nagrinėjamu atveju nebuvo paneigta.
Pažymėtina, kad esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str. 1 d.). Ši materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo (CPK 5 str., 13 str., CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti, iš kurio atsakovo išieškoti priteistą pinigų sumą. Taigi ieškovas turėtų galimybę visą priteistą sumą reikalauti ir iš vieno atsakovo. Todėl apelianto teiginys, jog vertinant ieškinio sumą kiekvieno atsakovo atžvilgiu, reikia tą sumą padalinti į tris dalis, yra nepagrįstas.
Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, jog skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, nes, įvertinus jos turinį ir išdėstytus motyvus, yra pagrindas pripažinti, kad nutartis atitinka CPK 291 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad nutarties motyvuojamojoje dalyje aptarti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, galima grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Todėl apelianto nurodytu pagrindu (dėl motyvacijos nebuvimo) naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo viešojo intereso aspektu pirmosios instancijos teismas nesprendė. Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo šiuo aspektu neįrodinėjo ir ieškovas. Todėl nėra pagrindo atskirai pasisakyti dėl to, ar atsakovų atžvilgiu nepritaikius turto arešto bus pažeistas viešasis interesas.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro (CPK 329 str., 338 str.). Taip pat nenustatyti teismo nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindai (CPK 329 str.). Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį nepakeistą.