Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04516-2015-7 Procesinio sprendimo kategorija 1.11.1; 1.11.2; 3.21

2016 m. gegužės 31 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjui Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, Rolandui Kruopiui, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Daivai Stalionienei, atsakovams V. I., A. I. ir jų atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei, A. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. I., A. I. ir A. V., trečiajam suinteresuotam asmeniui notarei Nijolei Gansiniauskienei dėl administracinio akto dalies panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras 2015-09-14 teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP padavė pareiškimą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005-01-14 sprendimą Nr. 2.6-81-20458 dalyje dėl 2,93 ha ploto V. I. suteiktos žemės, atkuriant nuosavybės teises į B., M. ir T. D. išlikusį nekilnojamąjį turtą; 2) panaikinti 2011-08-29 pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp V. I., A. I. (pardavėjų) ir A. V. (pirkėjo), dalyje dėl 37,53 proc. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 3) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisti Lietuvos valstybei iš V. I. ir A. I. 576 €.

Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo išnagrinėtas NŽT Ukmergės skyriaus pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo. Pareiškimo nagrinėjimo metu nustatyta, kad iki 1940 m. nacionalizacijos 13,17 ha ploto žemė, buvusi (duomenys neskelbtini), buvo valdoma M., B. ir T. D. lygiomis dalimis, todėl konstatuota, kad nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas bendrai į 13,17 ha turėtą žemę. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į šią žemę pradėta vykdyti dviem pretendentams – E. D. G. ir H. D. E. D.G. teisę atkurti nuosavybės teises į 4,39 ha ploto žemę perleido Z. M., o ši – V. I.. V. I. taip pat turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 4 ha žemės, priklausiusios J., A., M., S., D. ir K. J. Vilniaus apskrities viršininko 2005-01-14 sprendimu Nr. 2.6-81-20458 V. I. perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtam 4,29 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas ir 1,80 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini). 2011-08-29 pirkimo-pardavimo sutartimi 0,52 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), ir 3 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), perleisti A. V.. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 str. 1 d. 4 p., nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininko vaiko, kuris miręs, sutuoktiniui, vaikams į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Todėl pretendentai į buvusios savininkės B. D. turtą – 4,39 ha žemės – turėjo teisę pretenduoti ir gauti po 1/3 šio turto (po 1,46 ha), todėl Vilniaus apskrities viršininko 2005-01-14 sprendimas dėl 2,93 ha (4,39 ha – 1,46 ha) naikintinas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, būtina panaikinti sandorio, kuriuo V. I. suteikti sklypai perleisti kitiems asmenims, dalį ir taikyti restituciją. Ginčijamu apskrities viršininko sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 9 557 Lt vertės turtą, o buvusių savininkių B., T. ir M. D. turto dalis sudaro 66,10 proc. šios vertės. V. I. atkurta buvusių savininkių turto dalis mažintina 2/3 (66,67 proc.), todėl iš bendrai atkurtos žemės atimama dalis, kuri pagal vertę sudaro 44,07 proc. visos turto vertės, sudaranti 4 212 Lt. Taikant restituciją natūra, iš V. I. priteistinas natūra žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o kitų trijų sklypų, perleistų sąžiningiems įgijėjams, atžvilgiu taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu.

Per teismo posėdį pareiškėjo atstovas pareiškimą prašė tenkinti.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepime į pareiškimą nurodė su juo sutinkanti.

NŽT teigimu, remiantis tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra H. D. ir E. D. G. vykdyta į per didelį iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės B. D. valdytą žemės plotą. V. I. ginčijamo apskrities viršininko sprendimo pagrindu suteikti 4 žemės sklypai: 1,8 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdomas paties V. I.; 0,52 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas A. V.; 0,77 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas T. N. ir J. N., o vėliau pastarųjų dovanojimo sutartimi perleistas V. R.; 3 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas A. V.. Atsižvelgiant į tai, kad V. I. nuosavybės teisės atkurtos į 2,93 ha per didelį plotą, sutiktina su viešąjį interesą ginančio prokuroro reikalavimais.

Per teismo posėdį atsakovės atstovė pareiškimą palaikė.

Atsakovai A. I. ir V. I. atsiliepime į pareiškimą nurodė su juo nesutinkantys ir prašė jį atmesti.

Atsakovų teigimu, nesant duomenų apie tai, kad buvusių savininkių valdyta žemė buvo padalinta tarp bendraturčių, laikytina, jog visos trys savininkės bendrai, nenustatytomis dalimis, valdė 13,17 ha žemės sklypą. Prašymą atkurti nuosavybės teises į taip valdytą buvusių savininkų žemę vienam pretendentui, nuosavybės teisė buvo atkuriama į visą žemės plotą. Pretendentė E. D. G. prašymą atkurti nuosavybės teisę pateikė į 1/3 dalį, t. y. 4,39 ha plotą. E. D. G. perleido teisę atkurti nuosavybės teisę į 4,39 ha plotą Z. M., o ši – atsakovui V. I.. Be to, V. I. buvo kreipęsis į apskrities viršininką dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra (duomenys neskelbtini). Kita nuosavybės teisių perleidimo sutartimi V. I. įgijo teisę atkurti nuosavybės teisę į 4 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), valdytą buvusių savininkų J., A., M., S., D. ir K. J. Bendra 4,39 ha ir 4 ha žemės sklypų vertė (duomenys neskelbtini), V. I. vietoje 8,39 ha bendro ploto pamatuotas lygiavertis 4,29 ha 7187 Lt sklypas ir 1,80 ha 2370 Lt sklypas (duomenys neskelbtini). Atkuriant nuosavybės teisę į žemę (duomenys neskelbtini), paskaičiuota šios žemės vertė, žemė perkelta į (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad prokuroras reikalauja panaikinti 3 ha ploto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kitų sandorių neprašo naikinti ir nenurodo jokių argumentų. Prokuroras nepateikia duomenų apie įgijėjo A. V. nesąžiningumą, tačiau reiškia reikalavimą šio asmens atžvilgiu. Be to, atsakovai prašo taikyti senatį, nes nuosavybės teisė atkurta prieš daugiau nei 10 metų. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių perleidimo sutartyse nurodyti plotų dydžiai neginčijami, o nuo sutarčių sudarymo praėjo 14 metų.

Per teismo posėdį atsakovai ir jų atstovė prašė pareiškimą atmesti.

Atsakovas A. V. atsiliepime į pareiškimą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad 2011-08-29 pirkimo-pardavimo sutartimi iš V. I. įsigijo 3 ha ploto žemės sklypą ir 0,52 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Dėl pardavėjo sąžiningumo abejonių nekilo, o kokiu būdu buvo V. I. įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, atsakovui nebuvo žinoma. Atsakovo teigimu, prokuroras nepagrįstai reikalauja panaikinti sandorį būtent jo atžvilgiu.

Per teismo posėdį atsakovas prašė pareiškimą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo notarė Nijolė Gansiniauskienė atsiliepimo į pareiškimą nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.

Pareiškimas netenkintinas.

Remiantis Ukmergės apskrities Siesikų valsčiaus Mikėnų kaimo žemės išskirstymo vienkiemiais 1935 m. planu, patvirtintu 1936-02-05, nustatyta, kad B., M. ir T. D. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 13,17 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini).

1991-10-25 E. D. G. (B. D. duktė) Ukmergės rajono Siesikų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės B. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą 13,17 ha ploto žemę, kitais pretendentais nurodė brolį H. D. ir O. A.

1994-06-14 E. D. G. savo dukteriai Z. M. perleido teisę atkurti nuosavybės teises į 1/3 buvusių savininkių M., B. ir T. D. valdytos žemės, t. y. į 4,39 ha. 2001-08-22 Z. L. (buv. M.) perleido teisę atkurti nuosavybės teises į šį plotą V. I.. Remdamasi šia sutartimi, 2001-09-19 Vilniaus apskrities Ukmergės rajono skyriaus vedėja parengė išvadą Nr. 5097, kuria pripažino, kad V. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,39 ha buvusių savininkių M., B. ir T. D. valdytos žemės dalį, kurios vertė (duomenys neskelbtini).

2001-04-11 H. D. taip pat perleido teisę atkurti nuosavybės teises J. N. į 4,39 ha buvusių savininkių M., B. ir T. D. valdytos žemės. Remiantis šia sutartimi, 2001-07-09 parengta išvada Nr. 81-1295, kuria pripažinta, kad J. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,39 ha buvusių savininkių valdytą žemės sklypą.

2001-07-26 S. V. perleido V. I. teisę atkurti nuosavybės teises į 4 ha buvusių savininkų J., A., M., S., D. ir K. J. valdytos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Remdamasi šia sutartimi, 2001-10-30 Vilniaus apskrities Ukmergės rajono skyriaus vedėja parengė išvadą Nr. 5180, kuria pripažino, kad V. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4 ha buvusių savininkų J., A., M., S., D. ir K. J. valdytos žemės sklypo dalį, kurios vertė 3 240 Lt.

2003-10-17 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 53-18926 J. N. (kuriam teisės atkurti nuosavybės teises perleistos iš H. D.) perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 3,88 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).

2005-01-14 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.6-81-20458 V. I. atkurtos nuosavybės teisės į 8,39 ha buvusių savininkų B., M. ir T. D. bei J., A., M., S., D. ir K. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,29 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 1,80 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2005-01-14 sprendimu Nr. 2.6-81-20458, V. I. suteikti 4 žemės sklypai: 1) 1,8 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. 8132/0003:221, esantis (duomenys neskelbtini).; 2) 0,52 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); 3) 0,77 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypasb(duomenys neskelbtini).; 4) 3 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini).

2010-03-09 V. I. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido Teresei Naujanienei ir Jonui Naujaniui 0,77 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), o šie – 2012-08-13 dovanojimo sutartimi šį sklypą perleido V. R.

2011-08-29 V. I. pirkimo-pardavimo sutartimi perleido A. V. 0,52 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir 3 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, (duomenys neskelbtini).

2015-02-19 H. D. kreipėsi į NŽT dėl pretendentų į buvusių savininkių M., B. ir T. D. skaičių.

2015-08-07 NŽT raštu Nr. 47SD-2387-(14.47.7) kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo (gautas 2015-08-13).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005-01-14 sprendimo Nr. 2.6-81-20458, kuriuo V. I. perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 8,39 ha žemės sklypas, ir 2011-08-29 tarp V. I. bei A. V. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo ir pagrįstumo bei restitucijos taikymo.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar asmenų grupės interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Taigi, nors įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Teismas kiekvieną kartą ad hoc turi nustatyti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tinkamas teisės normų laikymasis, priimtų administracinių aktų neprieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti gintinais viešojo intereso objektais. Teismo įsitikinimu, nekvestionuotina, jog visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad, priimant administracinius aktus, būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (2006-01-16 nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-07-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014, 2014-08-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2014). Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu apskrities viršininko sprendimu neteisėtai, t. y. pažeidžiant Atkūrimo įstatymo nuostatas, V. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,39 ha (visas buvusios savininkės Bronislavos Dzigaitės nekilnojamasis turtas) vietoje 1,46 ha ploto (pretendentui tenkanti 1/3 dalis) žemės, todėl 2,93 ha žemės grąžintina į laisvos valstybinės žemės fondą.

Atsižvelgdamas į keliamo ginčo pobūdį ir tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas. Prokuroro kreipimasis į teismą nagrinėjamuoju atveju yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d., Prokuratūros įstatymo 9 str. 3 d. 7 p. ir 19 str. įtvirtinta jo pareiga.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d., jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui kreipiantis dėl viešojo intereso gynimo į administracinį teismą turi būti laikomasi šio termino. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta, nuo kokios datos turi būti skaičiuojama termino eigos pradžia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205–230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8–660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-700/2014; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5 (15), 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882-65/2009, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2907/2011 ir kt.).

Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas prašymą teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 14 d., t. y. ne vėliau nei per 30 dienų nuo duomenų iš Nacionalinės žemės tarnybos gavimo dienos (2015 m. rugpjūčio 13 d.). Byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, kad prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą atkuriant V. I. nuosavybės teises buvo gavęs anksčiau nei iš Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. rugpjūčio 7 d. rašto Nr. 47SD-2387-(14.47.7). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas dėl viešojo intereso į teismą kreipėsi nepažeisdamas nustatyto termino.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad viešojo intereso gynimas – tai specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla, viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, todėl nors viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas yra viešojo intereso dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Pažymėtina, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo dešimties metų laikotarpis, tai yra pakankamai ilgas laiko tarpas, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti byloje ginti viešąjį interesą, ieškinio senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. liepos 25 d nutartyje administracinėje byloje Nr. A146–335/2008, be kita ko, pažymėjo, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad, nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačioms imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas. Toks stabilumas nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas viešojo intereso gynimo procesas teisme. Nepateisinamai ilgas viešojo administravimo subjektų delsimas informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus galėtų lemti, kad prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinos praėjus ilgam laikui po atitinkamo administracinio akto priėmimo. Tokiu atveju galimybė kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą taptų praktiškai neribota laiko požiūriu, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Todėl teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A146–335/2008 suformuota praktika nuosekliai plėtojama kitose bylose dėl viešojo intereso gynimo (žr., pvz. LVAT 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1151/2010, 2012 m. spalio 11 d. administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012, 2013 m. spalio 2 d. administracinėje byloje Nr. A525-1561/2013, 2014 m. gegužės 2 d. administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 ir kt.).

Pareiškimai dėl viešojo intereso gynimo paprastai būna susiję ne tik su valstybės, visuomenės ar jos dalies neindividualizuotomis teisėmis, bet ir su teisėmis, kurios priklauso konkrečiam asmeniui ar asmenims. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės, šios konstitucinės vertybės negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, turi būti vertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą laiką nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės. Taigi viešojo intereso pažeidimo mastas, kai nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas, konkrečių bylos aplinkybių visumos kontekste teismo gali būti vertinama kaip viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgiama teismui atsisakant ginti viešąjį interesą (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2758/2012).

Bylos medžiaga patvirtina, kad B., M. ir T. D. nuosavybės teise valdė 13,17 ha ploto žemės sklypą. B. D. turėjo tris vaikus – E. D. G., H. D. ir O. A., kurie kreipėsi į apskrities viršininko administraciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau O. A. reikalingų dokumentų nepateikė, o jai mirus, įpėdiniai taip pat nesikreipė. Taigi nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pradėta vykdyti E. D. G. ir H. D. Kaip minėta, E. D. G. savo teisę atkurti nuosavybės teises perleido dukteriai Z. L. (buv. M.), o ši – V. I., ir 2001-09-21 parengta išvada, teigianti, jog V. I. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 4,39 ha žemės sklypą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p., nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Dėl to pretendentai į B. D. išlikusį nekilnojamąjį turtą turi teisę pretenduoti į būtent jai tenkančią turto dalį. Šiuo atveju išvada, kad B. D. nuosavybės teise valdė 4,39 ha žemės sklypo, todėl jos vaikai turėjo teisę pretenduoti ir gauti po 1/3 dalį, arba po 1,46 ha, šio sklypo, daroma vadovaujantis 1935 m. planu, patvirtintu 1936-02-05. Šiame plane nenurodyta, kokiomis dalimis 13,17 ha ploto žemės sklypą valdė seserys D., todėl prokuroro ir NŽT buvo konstatuota, kad kiekvienai seseriai nuosavybės teise priklausė 1/3 sklypo dalis, t. y. po 4,39 ha. Teismo vertinimu, būtina atsižvelgti į tai, jog nuo minėto plano patvirtinimo 1936 m. iki 1940 m. nacionalizacijos praėjo nemažas laiko tarpas, kitų objektyvių duomenų apie bendraturčių dalis nėra; taigi prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pažeidimo pagrindą sudaro iš esmės vien ši faktinė aplinkybė. Pažymėtina, kad jokių duomenų, jog į buvusių savininkių iki nacionalizacijos valdytą žemę nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos kitiems asmenims, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl asmenų teisės atkurti nuosavybės teisę pagal nuosavybės teisių perleidimo sutartis, nenustatyta, kad tarp kitų pretendentų į buvusių savininkių išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų kilęs ginčas dėl atitinkamų žemės plotų. Taip pat nenustatyta, kad J. N., kuriam teisės atkurti nuosavybės teises buvo perleistos iš B. D.sūnaus H. D., nuosavybės teisės būtų atkurtos pažeidžiant teisinį reguliavimą ar toks atkūrimas būtų pripažintas neteisėtu. Byloje nėra duomenų, kad nuosavybės teisės V. I. būtų atkurtos dėl melagingų duomenų pateikimo ar nusikalstamos veiklos. Nenustatyta, jog ginčo žemė būtų priskirta rezervatams, draustiniams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei. Be to, nuo Vilniaus apskrities viršininko 2005-01-14 sprendimo Nr. 2.6-81-20458 jau yra praėję daugiau nei 11 metų, o nuo teisių atkurti nuosavybės teises perleidimo sutarčių sudarymo – daugiau nei 14 metų; taigi per šį laikotarpį sudarytų sandorių pagrindu asmenys, įgijo teisėtų lūkesčių.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, patenkinus prokuroro prašymą, viešasis interesas būtų apgintas padarant didesnės žalos kitoms viešojo intereso sferoms, o privatiems asmenims, sąžiningai įgijusiems atitinkamus žemės sklypus, bus sukurti papildomi subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai, gali būti pažeista jų teisė į nuosavybę. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Gashi prieš Kroatiją (Nr. 32457/05, 2008-03-13) nurodė, kad valstybės institucijų klaidos turi būti aiškinamos asmenų naudai, ypač tais atvejais, kai nėra pažeidžiamas joks kitas privatus interesas. Valstybė turi prisiimti bet kokių valstybės institucijų padaromų klaidų riziką ir padarytos klaidos negali būti taisomos privataus asmens sąskaita. Šiais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, ar toks nuosavybės aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje Digrytė Klibavičienė prieš Lietuvą).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų, yra praėjęs nepateisinamai ilgas laiko tarpas nuo pareiškėjo ginčijamo administracinio akto priėmimo, toks viešojo intereso gynimas pažeistų teisėtų lūkesčių apsaugą, todėl viešąjį interesą ginti atsisakytina, o pareiškėjo pareiškimas atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.