Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. C. (D.C.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas sulaikius ir suėmus nuo 2007 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. sausio 9 d.

Iš D. C. priteista nukentėjusiajai I. M. 50000 Lt neturtinei žalai ir 3635 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. C. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 8 d., apie 1 val. 15 min., prie namo (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su S. V. metu, tyčia stiklo šuke perrėžė jam kairį skruostą ir kaklą, pažeidė kaklo kairės pusės magistralines kraujagysles, dėl to S.V. ūmiai išoriškai nukraujavo ir 1 val. 54 min. mirė, t. y. tyčia nužudė S. V. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė D. C. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jį pripažino kaltu bei nuteisė už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., padarymą.

Apeliaciniame skunde neginčijamos apygardos teismo nuosprendžio išvados, dėl D. C. kaltės ir veikos juridinio įvertinimo, todėl šioje dalyje kolegija pirmosios instancijos teismo išvadų nerevizuoja. Apeliantas prašo tik sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. C. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką pripažino jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe ir, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į šią bei į skundžiamu nuosprendžiu nustatytą D. C. atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo teismo medicinos specialistas.

Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas numato specialisto šaukimą apklausai į teismo posėdį tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti (BPK 284 str. 2 d.).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. M 856/07(03), kurios yra aiškios, kategoriškos, motyvuotos ir nekeliančios abejonių (t. 1, b. l. 13-14). Šios išvados fotonuotraukose aiškiai matyti nukentėjusiajam S. V. padarytų sužalojimų pobūdis, jų skaičius ir lokalizacija (t. 1, b. l. 18-25). Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad dvi pjautinės žaizdos (pažandėje ir skruoste) yra skirtingos orientacijos, t. y. padarytos atskirais poveikiais. Būtent tokią išvadą ir davė teismo medicinos specialistas.

Papildomai tirti sužalojimo skruoste padarymo aplinkybes nėra būtinumo, nes, įvertinus dėl paminėto sužalojimo padaryto sveikatos sutrikdymo mastą, tai neturi esminės reikšmės nuteistojo nusikalstamos veikos juridiniam įvertinimui.

Be to, tiek susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis D. C. jokių prašymų ar papildymų nepareiškė (t. 1, b. l. 128; t. 2, b. l. 19-24). Duomenų, kad nuteistasis negalėjo realizuoti savo teisių, numatytų BPK 22 str. 3 d., byloje nėra.

BK 41 str. 2 d. yra nurodyta bausmės paskirtis: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia reiškia tai, kad bausmė būtų adekvati nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Kartu pažymėtina, kad šio principo įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, nuteistojo asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos.

Kolegijos nuomone, žemesnės instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. C. laisvės atėmimo bausmę vienuolikai metų, BK 41, 54 ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes ir ypatingą žalą visuomenei netekus žmogaus), kaltininko asmenybę (charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas), atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės dydžiui. Nuteistajam D. C. paskirta bausmė, kurios dydis atitinka sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui. Apeliaciniame skunde nurodytos kitos aplinkybės (iki nusikaltimo padarymo dirbo ir išlaikė sergančią motiną) nėra pakankamos dar labiau švelninti nuteistajam D. C. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. C. apeliacinį skundą atmesti.