Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija Nr. X-272) – 250 MGL (32 500 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu, 52 vnt. pakuočių su cigaretėmis, dvi plastikinės ir trys metalinės statinės su dyzeliniu kuru, dėžė su elektriniu siurbliu-skaitliuku ir guminėmis žarnomis konfiskuoti kaip nusikaltimo priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, iki 2010 m. rugsėjo 20 d. 9 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 4-200 patvirtintas Fiziniams asmenims taikomas alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. rugsėjo 25 d. įsakymo Nr. 270 patvirtintas Naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo kuro talpyklose tvarką ir naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų apskaitos taisykles bei Lietuvos Respublikos Akcizų įstatymo nuostatas, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis už 95 925,76 Lt, kurių bendra vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą, t. y. neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas 1 000 vnt. pakelių cigarečių „XXX“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 7 152 Lt, 4 715 vnt. pakelių cigarečių „XXX“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 33 724,05 Lt, 920 vnt. pakelių cigarečių „XXX“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 6 580,40 Lt, 3 500 vnt. pakelių cigarečių „XXX“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 25 034 Lt, 1 250 vnt. pakelių cigarečių „XXXX“, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 81 77,50 Lt, 100 vnt. pakelių cigarečių „XXXX“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 721 Lt, 800 vnt. pakelių cigarečių „XXXX“, paženklintų Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 5 770 Lt, 200 vnt. pakelių cigarečių „XXXXX“, paženklintų Rusijos Federacijos banderolėmis, kuriu muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 1 621 Lt.

Taip pat, G. S. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir Baltarusijos Respublikos piliečio S. I. neteisėtai įgijo ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, t. y. tris statines po 200 litrų dyzelinio kuro (KN kodas 27101941), iš viso 600 litrų (497,86 kg), kurio muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 1 705,38 Lt bei dvi talpas po 1 000 litrų, dyzelinio kuro (KN kodas 27101945), iš viso 2 000 litrų (1 657,6 kg), kurio muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 5 440,43 Lt.

Skunde atkreipia dėmesį į tai, kad BK 97 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad suėjus nustatytam terminui, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir skirdamas bausmę nepagrįstai atsižvelgė į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 5 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl teistumas išnykęs, tačiau teismas tai nepagrįstai nurodė kaip jį neigiamai charakterizuojančią aplinkybę.

Nuteistasis skunde pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus visiškai negalvodamas apie pasekmes. Pasak apelianto, policijos pareigūnai jį suklaidino ir įkalbėjo sakyti, jog cigaretes pirko savo reikmėms.

Skunde paršo atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme teisminio proceso metu davė teisingus parodymus, labai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir supranta, kad padarė nusikaltimą. Apeliantas prašo atsižvelgti į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Taip pat nuteistasis tvirtina, kad šios kategorijos baudžiamosios bylos yra užbaigiamos prokuroro pareiškimu ir teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau ikiteisminio tyrimo metu neturėjo gynėjo, todėl nepasinaudojo tokia įstatymo suteikta galimybe.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo G. S. kaltė padrius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertno įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. G. S. kaltė padarius BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, o tik kritiškai vertina savo poelgį, gailisi ir prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Todėl Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri tik dėl švelnesnės bausmės (baudos) paskyrimo, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinis teismas pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam G. S. pagrįstai paskyrė BK 199² straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija Nr. X-272) numatytą bausmę – 250 MGL (32 500 Lt) dydžio baudą.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apygardos teismas nuosprendyje atskirai nenurodė, jog G. S. įvykdė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), tačiau nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir kaltės forma atspindi nuosprendžio motyvuose ir šis trūkumas nelaikytinas esminiu. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nusikaltimas padarytas esant atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, t. y. kad nuteistasis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nuteistajam nenustatė.

Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodymus davė teisingus, labai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir prašo tai pripažinti kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybę.

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Teisėjų kolegija nurodo, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis G. S. apygardos teisme davė tik iš dalies teisingus parodymus. 2010 m. rugsėjo 30 d. ikiteisminio turimo metu apklaustas G. S. dėl padarytos nusikalstamos veikos kaltu prisipažino ir dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo davė išsamius parodymus (b. l. 58-59). Tačiau, vėlesnio ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu nuteistasis parodė, kad cigarečių kaip ir nepardavinėjo, nes rūko visa jo šeima, todėl sukaupė tokį didelį kiekį cigarečių (b. l. 65-66). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teisimajame posėdyje savo parodymus pakeitė ir neigė cigarečių įgijimo faktą. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad rastos cigaretes priklauso ne jam. Pasak apelianto, vairuotojas iš Kaliningrado, vardu „Ž“ iš kurio pirkdavo dyzelinį kurą, paprašė palaikyti cigaretes, kol ras kam atiduoti (b. l. 64-65, 155-156, 159, 165). Šie duomenys rodo, kad G. S. apklausų metu nebuvo visiškai nuoširdus, išsamių ir nuoseklių parodymų nedavė, esminių bylos aplinkybių nepripažino, o savo kaltę iš dalies pripažino tik verčiamas byloje surinktų objektyvių įrodymų. Apygardos teismas pagrįstai ir motyvuotai atmetė nuteistojo argumentus, jog neva ikiteisminio tyrimo pareigūnai jį suklaidino ir įkalbėjo sakyti, jog cigaretes pirko savo reikmėms. Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apelianto parodymai teisme iš esmės skiriasi nuo duotų ikiteisminiame tyrime. Apeliacinis teismas pažymi, kad nors G. S. skunde nurodo, jog nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybe. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi vidiniai išgyvenimai šiuo atveju didžiąją dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam G. S. pagristai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai įvertino G. S. asmenybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, dirba, praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka. Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad remiantis BK 97 straipsnio nuostatomis, asmuo laikomas neturinčiu teistumo, tačiau ankstesnis teistumas vis tiek neigiamai charakterizuoja kaltininko asmenybę ir rodo, jog nuteistasis yra linkęs pažeidinėti įstatymų nuostatas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad G. S. paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą baudą. Pažymima, kad nuteistajam pritaikyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje yra numatytos dvi alternatyvios bausmių rūšys – laisvės atėmimas iki septynerių metų bei bauda. G. S. padarė sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymo leidėjas numato maksimalų baudos dydį iki 300 MGL. Apygardos teismas, atsižvelgęs į bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apeliantui ne tik parinko švelnesnę bausmės rūšį (baudą), bet ir nustatė jos dydį, kuri yra šiek tiek didesnė už sankcijoje numatytos jos vidurkį. Tokia bausmė negali būti pripažinta aiškiai per griežta.

Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų ar išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam reikėtų paskirtą baudą švelninti. Apelianto nurodyti argumentai, kad šeimos mėnesio pajamos yra mažos, turi išlaikyti mažametę dukrą ir padėti studentui sūnui yra nepakankami ir neįtikinami, kad būtų pagrindas sušvelninti paskirtą baudą. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis G. S. yra darbingas ir dirba, turi specialų vidurinį išsilavinimą, todėl turi visas sąlygas konkuruoti darbo rinkoje ir gauti didesnį darbo užmokestį. Todėl G. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė (250 MGL dydžio bauda) nelaikytina per griežta ar neadekvati įvykdytai nusikalstamai veikai ir ją švelninti, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis skunde nepagrįstai akcentuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu neturėjo gynėjo, todėl nepasinaudojo įstatymo suteikta galimybe ir baudžiamosios bylos neužbaigė baudžiamuoju įsakymu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugsėjo 30 d. G. S. įtariamojo teisės, numatytos BK 21 straipsnio 4 dalyje buvo išaiškintos, pranešimas apie įtarimą, kuriuo buvo pranešta dėl kokios nusikalstamos veikos jis yra įtariamas ir nurodytos jo teisės, buvo pasirašytinai įteiktas tą pačią dieną prieš pirmąją jo apklausą, pirmosios apklausos metu jis buvo apklaustas dalyvaujant gynėjui (b. l. 57-59), tačiau vėlesnių apklausų metu nuteistasis gynėjo paslaugų atsisakė (b. l. 60-61). Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo G. S. teisės į gynybą nebuvo suvaržytos ar pažeistos.

Apeliacinis teismas akcentuoja tai, kad apeliantas neteisingai supranta teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą. Pažymima, kad teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesas galimas tik esant šių sąlygų visumai: 1) už nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama tik bauda arba ši bausmė yra numatyta kaip alternatyvinė; 2) prokuroras nusprendžia kreiptis į teisėją su pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu; 3) bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios; 4) kaltinamasis neprieštarauja proceso užbaigimui teismo baudžiamuoju įsakymu; 5) kaltininkas atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti ar pašalinti. Teismo baudžiamasis įsakymas gali būti priimamas tik tuo atveju, kai bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios. Bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios, kai nekyla jokių abejonių dėl visų teismo baudžiamuoju įsakymu sprendžiamų klausimų, t. y. nekyla abejonių, kad nuteistasis (kaltinamasis) padarė jam inkriminuotą veiką, kai nusikalstamos veikos aplinkybės (vieta, laikas, būdas, padariniai, kitos svarbios aplinkybės) nustatytos teisingai, veika tinkamai kvalifikuota, už nusikalstamos veikos padarymą kaltininkui skirtina bauda. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad remiantis BPK 418 straipsnio nuostatomis matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu tik prokuroras turi teisę nuspręsti kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokurorė Lolita Narmontienė nesikreipė į teismą dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu. Priešingai, pirmosios instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu prokurorė pažymėjo, kad G. S. keisdamas parodymus teisme apsunkino savo teisinę padėtį, dėl to iškilo būtinybė net pakeisti kaltinimą. Taip pat atkreipė teismo dėmesį į tai, kad G. S. nėra tas asmuo, kuris gyvena sąžiningai, darydamas nusikalstamą veiką turėjo versliškumo sumanymą, todėl prokurorė prašė skirti jam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose (b. l. 166). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes mano, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantui pagrįstai nebuvo taikytos BPK 418 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo procesą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, G. S. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.