- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-19
- Bylos Nr.
- 2A-2454-345/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-08951-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- L. B., A. B.
- Ieškovas
- A. L.
- Kategorijos
- 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovams L. B. ir A. B. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. L. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. B. ir L. B. 3 000 Lt be pagrindo įgytą turtą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas atliko 3 000 Lt sumos bankinį mokėjimo pavedimą į bendrą atsakovų banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“ Vilniaus I filiale. Mokėjimo pavedime kaip mokėjimo paskirtis buvo nurodyta "paskola", tačiau tarp šalių iš tikrųjų nebuvo sudaryta paskolos sutartis. Dėl šios priežasties minėti 3 000 Lt, kuriuos ieškovas pervedė į atsakovų banko sąskaitą, yra jų be pagrindo įgytas turtas ir jis grąžintinas ieškovui.
Atsiliepimas
Atsakovė L. B. paaiškino, kad į jos sąskaitą ieškovo pervesti 3 000 Lt buvo ne paskola, bet dalinis jos patirtų nuostolių atlyginimas dėl to, kad ieškovas neįvykdė 2010 m. vasario 17 d. sudarytos preliminariosios nekilnojamojo turto – buto su terasa ir garažu, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties su atpirkimo teise reikalavimų. Atsakovės teigimu, ieškovas vilkino pagrindinės buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą ir pinigų sumokėjimą bei sutartį pasirašė tik 2010 m. liepos 20 d., o pinigus sumokėjo 2010 m. rugpjūčio 10 d., dėl ko atsakovė patyrė nuostolių. Todėl pagal šalių susitarimą 3 000 Lt į atsakovės sąskaitą buvo pervesta nuostolių atlyginimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 7 d. sprendimu ieškovo A. L. ieškinį tenkino. Ieškovo A. L. naudai solidariai iš atsakovų A. B. ir L. B. teismas priteisė 3 000 Lt be pagrindo įgytą turtą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. spalio 5 d. ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 109,50 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Teismo vertinimu, nors 2010 m. rugpjūčio 3 d. atliktame mokėjimo pavedime kaip mokėjimo paskirtis buvo nurodyta „paskola“, tačiau tarp šalių nėra ginčo, kad tarp jų nebuvo sudaryta paskolos sutartis. Teismas nurodė, jog asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus Civilinio kodekso nustatytas išimtis (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Ieškovo atstovo teigimu, 3000 Lt ieškovo sąskaita atsakovai įgijo dėl šio neatsargumo, suklydus.
Teismas nurodė, kad atsakovė L. B. teismui pateikė rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad tarp šalių buvo susiklostę piniginiai-turtiniai santykiai – šalys 2010 m. vasario 17 d. buvo sudarę preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį su atpirkimo teise. Vilniaus miesto 35-ąjame notaro biure 2010 m. liepos 20 d. buvo patvirtinta šio buto pirkimo-pardavimo sutartis. Į bylą pateiktas šalių pasirašytas susitarimas dėl pinigų pervedimo ir kt. Teismo vertinimu, pateiktuose dokumentuose nėra nurodytos ieškovo pareigos atlyginti nuostolius. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog ieškovas buvo įsipareigojęs jai atlyginti nuostolius, o taip pat rašytinių įrodymų, jog šalių susitarimu į atsakovės sąskaitą ieškovas turėjęs pareigą įnešti 3 000 Lt. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai neįrodė, jog ieškovas į jų sąskaitą pervesdamas 3 000 Lt sumą elgėsi pagal šalių susitarimą atlyginti nuostolius, o tai reiškia, kad nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė L. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – A. L. ieškinį dėl 3 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atmesti kaip nepagrįstą bei atleisti atsakovę L. B. nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, jog teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, neteisingai aiškino ir vertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir neteisingai nustatė tikrąjį ginčo teisinį santykį, atsakovei nebuvo suteikta teisė gintis ir apsiginti, teismas įrodymus vertino šališkai ir neobjektyviai, pažeidė įrodymų verinimo ir sutarčių aiškinimo taisykles.
Nurodo, kad atsakovės pateiktos preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutarties 1.4 punkte numatyta, jog A. L. turėjo pasirašyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį ir iki 2010 m. gegužės 1 d. sumokėti atsakovei. Tačiau ieškovas vilkino šios sutarties pasirašymą ir pinigų sumokėjimą bei šią sutartį pasirašė tik 2010 m. liepos 20 d., o pinigus sumokėjo 2010 m. rugpjūčio 10 d. Atsakovė nurodo, kad dėl tokių ieškovo veiksmų ji patyrusi nuostolius. Atlikdamas 2010 m. rugpjūčio 3 d. bankinį 3000 Lt sumos pavedimą, ieškovas kompensavo dalį patirtų nuostolių, nors minėtos sumos sumokėjimas ir nėra numatytas sutartyje.
Teismo sprendime teigiama, kad pateiktuose dokumentuose nėra nurodytos ieškovo pareigos atlyginti nuostolius, tačiau preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 4.5 punkte nurodyta, kad prievolę pažeidusi šalis privalo atlyginti nukentėjusiai šaliai tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Atsakovė teigia, kad ieškovas pažeidė prievolę ir nesumokėjo jai sutartų pinigų iki 2010 m. gegužės 1 d., vadinasi, vadovaujantis anksčiau nurodytu sutarties punktu, jis privalėjo atlyginti atsakovei jos patirtus nuostolius, o jo pervesta 3 000 Lt suma kaip tik ir yra dalinis atsakovės patirtų nuostolių atlyginimas. Atsakovė pažymi, kad teismas privalėjo išaiškinti, kokiu pagrindu ieškovas atsakovei pervedinėjo pinigus, jeigu nebuvo jokios prievolės jų pervedinėti.
Atsiliepimas
Ieškovas A. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti atsakovės L. B. apeliacinį skundą visa apimtimi, svarstyti klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo bei priteisti iš atsakovės ieškovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo sprendimą naikinti.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str. įtvirtinta pareiga šalims įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog jai nesuteikta teisė gintis bei apsiginti, tačiau šios aplinkybės atsakovė nepagrindžia. Ieškovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, tačiau jeigu asmuo netinkamai naudojasi CPK nuostatomis arba piktnaudžiauja jomis, teismas gali atsisakyti ginti jo pažeistą teisę (Civilinio kodekso 1.137 str. 3 d.). Teisme atsakovei buvo suteikta galimybė procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus paaiškinti teismo posėdžio metu ir pateikti atsikirtimus į ieškovo pateiktą reikalavimą. Ieškovas nurodo, jog atsakovė šiomis galimybėmis pasinaudojo pateikdama teismui procesinius dokumentus ir paaiškindama savo poziciją dėl kilusio ginčo. Atsakovė nepagrindžia ir apeliaciniame skunde išsakyto teiginio, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tokia atsakovės pozicija laikytina piktnaudžiavimu turimomis proceso teisėmis, kadangi atsakovė tokiu būdu sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir jos išsprendimą (CPK 95 str. 1 d.).
Ieškovas nurodo, kad nesutinka, jog dėl preliminaraus susitarimo nevykdymo dėl ieškovo veiksmų atsakovai galimai patyrė nuostolių. Tam, kad atsakovai įgytų teisę į nuostolių atlyginimą, jie turėjo kreiptis į teismą ir įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas šiems nuostoliams priteisti (Civilinio kodekso 6.245 str.). Nei vienas iš atsakovų nesikreipė į teismą dėl nuostolių priteisimo. Atsakovė niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl nuostolių atlyginimo, Susitarime su ieškovu atsakovė aiškiai nurodė, jog dėl ieškovo uždelstų terminų pagal preliminarią sutartį nekelia jokių reikalavimų, o apeliaciniame skunde atsakovė nurodo priešingas savo prisiimtiems įsipareigojimams aplinkybes. Be to, ieškovas teigia esant nelogiška, jog 2010 m. liepos 22 d. atsakovė iš ieškovo pasiskolino 13 000 Lt, nors, pasak jos, ji turinti teisę į neva jos patirtus nuostolius. Ieškovas pažymi, jog ginčo sumą atsakovams pervedė be teisinio pagrindo, todėl ši suma ieškovui buvo pagrįstai ir teisėtai priteista pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Remdamasis CPK 95 str. 1 d., ieškovas nurodo, kad atsakovės pateiktas apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir juo siekiama ne apginti neva pažeistą atsakovės teisę, o vilkinti sprendimo vykdymą. Atsakovė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jos argumentus grindžiančių įrodymų, be to, atsakovės piktnaudžiavimą procesu ir siekį vilkinti šios bylos nagrinėjimą rodo byloje surinkti dokumentai – atsakovės 2011 m. lapkričio 14 d. prašymas sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kurį pirmos instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą, atsakovė vengė atvykti į paskirtus teismo posėdžius ir tokiu būdu siekė vilkinti bylos nagrinėjimo procesą. Todėl atsakovas mano, jog yra pagrindas svarstyti klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą atsakovei skyrimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai bei išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.). Nesant viešojo intereso byla apeliacine tvarka nagrinėtina apeliacinio skundo teisinio bei faktinio pagrindų suformuotose ribose.
Byloje kilo ginčas dėl be teisinio pagrindo įgyto turto (pinigų) grąžinimo (CK 6.237–6.242 str.).
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors apeliantė ir teigia, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas 2010-08-03 atliko 3000 Lt sumos bankinį mokėjimo pavedimą į atsakovų bendrą banko sąskaitą (b. l. 5). Mokėjimo pavedime kaip mokėjimo paskirtis buvo nurodyta „paskola“, nors tarp šalių nėra ginčo, kad tarp jų nebuvo sudaryta paskolos sutartis (b. l. 17). Teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje CK 6.237 str. nuostatos aiškinamos taip, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisės akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau jis išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., byla Nr. 3K-3-593/2008, 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., byla Nr. 3K-3-111/2009; ir kt.). Būtent minėtų sąlygų buvimas sudaro teisinį pagrindą bylą nagrinėjančiam teismui tarp šalių kilusius civilinius teisinius santykius kvalifikuoti kaip nepagrįstą praturtėjimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas apeliacinį skundą nagrinės šių juridinę reikšmę turinčių aplinkybių nustatymo kontekste.
Apeliantė nurodo, kad dėl atsakovo kaltės nustatytu terminu nebuvo pasirašyta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, todėl atsakovas pervesdamas 3000 Lt kompensavo jos patirtus nuostolius. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės argumentacija nesutinka. Bylos duomenys tvirtina, šalys 2010-02-17 sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto – buto su terasa ir garažu adresu (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį su atpirkimo teise sutartį, pagal kurią pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį sutarė sudaryti iki 2010-05-01 (Sutarties 1.4 p.). Vilniaus miesto 35-ąjame notaro biure 2010-07-20 buvo patvirtinta šio buto pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 43-52). Į bylą pateiktas šalių pasirašytas susitarimas dėl pinigų pervedimo ir kt. (b. l. 58-60). Iš preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų matyti, jog šalys susitarė, jog prievolę pažeidusi šalis privalo atlyginti nukentėjusiai šaliai visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius (Sutarties 4.5 p.). Kadangi nuostolius privalo atlyginti šalis, dėl kurios kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, pirmiausia reikalinga nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas - kaltę (CK 6.248 str.), ją sąlygojusius neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.) ir priežastinį ryšį (CK 6.247 str.). Šiuo atveju apeliantė jokių civilinės atsakomybės sąlygų konkrečiai nenurodė bei neįrodė. Kaip matyti, duomenų apie tai, jog ieškovė iki pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties su atsakovu sudarymo kreipėsi į atsakovą dėl nuostolių atlyginimo, byloje nėra. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos patirtus nuostolius (CPK 178 str.). Nors apeliantė nurodo, kad dėl laiku nesudarytos pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties dėl ieškovo kaltės patyrė 3000 Lt dydžio nuostolius, tačiau taip teigdama prieštarauja pati sau, nes apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nebuvo išsiaiškinta, kokiu pagrindu ieškovas atsakovei pervedė pinigus, t.y. pati atsakovė patvirtina, jog pinigai buvo pervesti nesat tam jokio pagrindo, ką patvirtina ir byloje esantis susitarimas (b.l. 58) iš kurio matyti, jog atsakovė aiškiai nurodė, jog jokių reikalavimų pagal preliminarią sutartį gegužės 1 dienos, nekelia. Taigi pati apeliantė patvirtino, jog ieškovo kaltės dėl pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pavėluoto sudarymo nėra ir nuostolių dėl to nepatyrė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovo atsakovei pervesti 3000 Lt buvo nepagrįstai, nesant tam jokio pagrindo.
CPK 256 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės pateiktų įrodymų, nesigilino į ginčo esmę, nepasisakė, kokiu pagrindu ieškovas atsakovei pervedė pinigus. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas analizavo aplinkybes dėl pinigų perdavimo fakto, tyrė byloje esančius įrodymus, vertino šalių paaiškinimus bei teisingai nusprendė, kad atsakovui pinigai buvo perduoti be teisinio pagrindo, nesant šalių susitarimo. Remdamasis bylos medžiagoje esančiais duomenimis teismas padarė tinkamą teisinę išvadą, jog šiuo atveju galima manyti atsakovę įgijus pinigus be pagrindo. Teismo vertinimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta pakankamai aplinkybių ir motyvų, kuriais grindžiamos teismo sprendime padarytos išvados.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, jog priimant sprendimą atsakovei nebuvo duota teisė apsiginti, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovei buvo suteiktos visos galimybės naudotis savo procesinėmis teisėmis, atsakovė teikė reikalingus procesinius dokumentus, savo paaiškinimus, domėjosi bylos eiga. Nors teismo posėdžiuose atsakovė nedalyvavo, kaip ji pati yra nurodžiusi dėl savo sveikatos būklės, tačiau tinkamu jos interesų atstovavimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pati nepasirūpino bei neprašė teismo jai tokią galimybę suteikti ar užtikrinti, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo užtikrintos galimybes naudotis jai įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis.
Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs. Teismo sprendimas priimtas esant įrodymų pakankamumui ir leistinumui.
Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.