Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, nepadarius veikų turinčių šių nusikaltimų požymių.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

V. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 4 dalį tuo, kad 2006 m. rugpjūčio 14 d., apie l val., Mažųjų Taurų kaime, Tauragės rajone, išgertuvių metu, turėdamas tikslą patenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu ir išžaginti mažametę R. K. , gim. 1993-04-27, automobiliu „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , nusivežė ją į nuošalią vietą ir liepė nusimauti apatines kelnaites. Mažametei bandant pabėgti, pagavęs tempė ją į automobilį už plaukų, bandant pabėgti antrą kartą, pavijęs vieną kartą įspyrė į veidą ir tempė už rankų. Bandydama pabėgti trečią kartą, mažametė užkliuvo už spygliuotos vielos ir suklupo. V. Ž. sučiupo R. K. , parsivedė iki automobilio, smogė kumščiu jai į veidą ir jėga įsodino į automobilį „Seat Toledo“. Automobilyje V. Ž. nusimovė sportines kelnes ir, ištraukęs varpą, palenkęs R. K. galvą ir laikydamas ją už plaukų, liepė varpą čiulpti, taip tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Po to liepė R. K. nusimauti apatines kelnaites, jėga praskėtė jos kojas, užgulęs laikė jos rankas virš galvos, padarė jai poodines kraujosruvas dešiniajame dilbyje, kairiajame rieše, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlės dešinėje su linijiniu odos įdrėskimu - nubrozdinimu, poodinę kraujosruvą už dešinės ausies - ant dešinės speninės ataugos, kairiajame žaste, odos nubrozdinimus - įdrėskimus pilvo kairėje pusėje, kairiajame klube, dešinės kojos kelyje, kairėje šlaunyje, poodines kraujosruvas šlaunų vidiniuose paviršiuose. Tuo nežymiai sutrikdęs nukentėjusiosios sveikatą, atėmęs galimybę priešintis, kaltinamasis savo varpą įvedė mažametei R. K. į makštį ir taip lytiškai santykiavo su R. K. prieš jos valią.

V. Ž. dėl šių kaltinimų išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti minėtų nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apygardos teismas išteisindamas V. Ž. nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiosios parodymai dėl to, kieno iniciatyva ji atvyko į įvykio vietą, girtavimo, maudynių su drabužiais, vykimo į parduotuvę ir kt. yra prieštaringi ir nenuoseklūs, jie neatitinka kitų byloje nustatytų aplinkybių. Prieštaravimai ir nevienareikšmis aplinkybių aiškinimas nukentėjusiosios R. K. parodymuose pastebimas nuo pat tiriamų įvykių pradžios. Be to, nukentėjusioji bylos teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei ikiteisminio tyrimo teisėjai ir parodė, kad kaltinamasis V. Ž. jos nežagino ir seksualiai neprievartavo. Visos ikiteisminio tyrimo metu nustatytos objektyvios bylos aplinkybės (girtavimo vietos, rūbų susiplėšymo vieta ir aplinkybės) neprieštarauja ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pateiktai įvykio versijai, tačiau neprieštarauja ir versijai kurią nukentėjusioji pateikė teisme. Be to, R. K. parodymai dėl jos nurengimo aplinkybių prieštaringi, taip pat skiriasi jos parodymai apie kai kurių sužalojimų ant jos kūno atsiradimo aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad keisdama parodymus nukentėjusioji R. K. verčia abejoti ne tik tuo, kad kaltinamasis su ja lytiškai santykiavo ar tenkino lytinę aistrą prieš jos valią pavartodamas fizinį smurtą, atimdamas galimybę priešintis, bet ir tuo, kad tokie santykiai tarp jų iš viso buvo.

Ikiteisminio tyrimo metu R. K. ne iš karto davė parodymus, kad jos atžvilgiu buvo atliktas seksualinis prievartavimas, kaltinamajam panaudojus fizinę prievartą ir privertus ją čiulpti jo lytinį organą. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausos metu parodė, kad apie tokį prievartavimą jai pirminės apklausos metu buvę pasakoti gėda, kadangi jos apklausą vykdęs vyriškis. Toks trylikametės nukentėjusiosios motyvas, prokuroro manymu, visiškai priimtinas ir tikėtinas, kadangi objektyviai iš pirmosios apklausos protokolo matyti, kad ją tikrai apklausinėjo tyrėjas vyras.

Prokuroras nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog nukentėjusioji užkliuvusi už spygliuotos vielos susiplėšė drabužius bei upėje maudėsi su rūbais dėl to, kad buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Apelianto teigimu, nukentėjusioji R. K. nei vienos apklausos metu neparodė, kad ji būtų buvusi girta, dėl girtumo išgertuvių vietoje būtų griuvinėjusi. Apie tai neparodė ir išgertuvėse dalyvavę liudytojai I. L. , D. B. , A. B. . Pati nukentėjusioji parodė, jog nuo pasigėrimo ėmėsi priemonių, alkoholinius gėrimus ragavo tik simboliškai, o po to stengėsi išsivemti. Todėl, prokuroras mano, jog tokia teismo išvada, neparemta objektyviais bylos duomenimis.

Be to, apeliantas mano, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas neobjektyviai ir vienašališkai įvertino ant nukentėjusiosios kūno rastus sužalojimus, taip pat ant jos rūbų esančius sugadinimus ir kelnaičių praradimą. Teismo medicinos specialistas, apžiūrėjęs nukentėjusiąją R. K. , rado kraujosruvas dešiniame dilbyje, kairiame rieše, kurios galėjo būti padarytos rankos pirštais. Taip pat rasta poodinė kraujosruva nosies nugarėlės dešinėje su linijiniu odos įdrėskimu - nubrozdinimu, rastos kraujosruvos už dešinės ausies, kairiame žaste, įdrėskimai pilvo kairėje pusėje - kairiame klube, dešinės kojos kelyje, kairėje šlaunyje. Taip pat rastos poodinės ovalų formos kraujosruvos šlaunų vidiniuose paviršiuose, kurios, tikėtina, susidarė spaudžiant šias sritis ribotus paviršius turinčiais daiktais (galbūt rankos pirštais skečiant kojas į šalis). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji kelių apklausų metu, tame tarpe ir apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, buvo davusi parodymus apie jos atžvilgiu V. Ž. panaudotą fizinį smurtą, siekiant ją pasodinti į automašinos saloną. Ji buvo parodžiusi, kad V. Ž. ją nusivežus į atokesnę nuo kompanijos vietą, ji tris kartus bandė pabėgti iš automašinos priekines keleivio sėdynės, bet pastarasis ją pasivydavęs, spardęs, ranka sudavęs smūgius į veidą, dėl ko jos veidas buvęs sukruvintas, tempęs už rankų ir plaukų į automašiną. Bėgdama nuo V. Ž. ji užkliuvusi už ant kalvelės buvusi kelmo, pargriuvusi ant spygliuotų vielų, dėl to susibraižiusi kūną, suplėšiusi sijoną. Palauždamas jos pasipriešinimą automašinos salone jis rankomis skėtęs kojas, o po to įvedęs savo varpą jai į makštį. Tokie nukentėjusiosios parodymai, prokuroro nuomone, objektyviai atitinka ant jos kūno rastus kūno sužalojimus, sijono sugadinimus, taip pat liudytojų I. L. , V. N. parodymus bei išžaginimo vietą, užfiksuotą įvykio vietos apžiūroje. Liudytoja I. L. parodė, kad po to, kai į išgertuvių vietą grįžo R. K. ir V. Ž. , tai R. K. buvo nusiverkusi, rodė subraižytą dešinį kelį, skundėsi, kad skauda nosį, nes gavusi smūgį, mačiusi sukruvintą R. džinsinį švarkelį. Be to, R. K. jai pasakiusi, kad V. Ž. ją išžaginęs. Esant tokiems liudytojos I. L. parodymams, prokuroro nuomone, reikėtų laikyti nustatytu, kad R. K. buvo V. Ž. sužalota ir išžaginta. Liudytoja V. N. parodė, kad R. K. jai pasakiusi, jog ją išprievartavęs „ačkarikas". Ji taip pat parodė, kad Rima plovėsi rūbus, nes jie buvo purvini, jos sijonas buvęs suplyšęs, ji pati buvusi subraižyta, o kelnaites išmetusi į šiukšlių dėžę.

Prokuroras nurodo, kad apygardos teisme savo ankstesnius parodymus nukentėjusioji R. K. pakeitė motyvuodama tuo, jog dėl suplyšusių ir suteptų rūbų bijojo motinos priekaištų. Tačiau, prokuroro manymu, toks motyvas yra neįtikimas, nes L. Š. - UAB Šilutės psichikos sveikatos ir psichiatrijos centro specialistė parodė, kad dėl tokio fakto, kaip rūbų sutepimas ar sugadinimas negalėjo nukentėjusiajai būti nustatytas potrauminio streso sutrikimas, o tai galėjo būti susiję su jos nurodytu išžaginimu. Liudytoja I. K. - teismo psichologė – ekspertė atlikusi R. K. psichologinį tyrimą, parodė, kad nors nukentėjusioji apie išžaginimą pasakojo nenoriai, tačiau jai, kaip specialistei, nekilo jokių įtarimų, kad nukentėjusioji apie išžaginimą galėtų meluoti, nes tai ji būtų užfiksavusi savo pagalbiniuose užrašuose. Iš Teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad R. K. nebūdingas padidėjęs polinkis fantazuoti, ką nepagrįstai nuosprendyje konstatuoja teismas.

Apelianto nuomone, iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu V. Ž. panaudojo smurtą ir išžaginimą bei seksualinį prievartavimą atliko prieš nukentėjusios R. K. valią, kaip tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2007 m. gruodžio 30 d. nutarimo „ Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose" 4 punkte. Nors pats V. Ž. neigia panaudojęs fizinę prievartą R. K. atžvilgiu, ją mušęs, išžaginęs ir seksualiai prievartavęs, tačiau neneigia tos aplinkybės, kad jis kartu su nukentėjusiąja buvo nuošalesnėje vietoje nuo kompanijos automobilio salone, kur buvęs lytiškai susijaudinęs dėl ko jam išsiliejusi sperma. Šiuos jo parodymus, prokuroro nuomone būtina vertinti kritiškai, nes jie neatitinka byloje nustatytų objektyvių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Tai vertintina kaip jo gynybos pozicija stengiantis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl aukščiau nustatytų aplinkybių, prokuroro manymu, atmestini ir apygardos teisme nukentėjusiosios duoti parodymai, kad kai kuriuos kūno sužalojimus, tame tarpe ir veide, ji gavo besimaudydama. Tokių aplinkybių, jog ji būtų susižalojusi maudymosi metu neparodė nei vienas iš kartu išgertuvėse ir maudynėse dalyvavusių liudytojų, nors akivaizdu, kad tai jie iš karto būtų pastebėję. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas be pagrindo atmetė R. K. parodymus apie išžaginimo ir seksualinio prievartavimo aplinkybes, duotus per kelias apklausas ikiteisminio tyrimo metu, tame tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, o patikėjo jos parodymais, duotais tik teisminio nagrinėjimo metu, kurie yra teisinantys kaltinamąjį ir nemotyvuoti bei neparemti objektyviais bylos duomenimis.

Išteisintasis V. Ž. atsikirtimu į apeliacinį skundą prašo atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą.

Išteisintasis atsikirtime nurodo, kad su Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro skunde išdėstytais argumentais nesutinka, nes teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo yra nenuoseklūs, prieštaraujantys objektyviems įrodymams, todėl jais tikėti nėra pagrindo. Abejoti nukentėjusios parodymais verčia tai, kad R. K. apie seksualinį prievartavimą nurodė, tik apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo ir praėjus beveik pusei metų nuo įvykio dienos. Nors skunde nurodoma, kad nukentėjusioji galėjo to nepasakoti tyrėjui vyrui, tačiau ji to nepapasakojo ir tyrėjai G. Š. 2008-08-21 papildomos apklausos metu. R. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad po prievartinio lytinio akto jai stipriai kraujavo lytinių organų srityje, tačiau teismo medicinos ekspertas jokių sužalojimų lytinių organų srityje iš karto po įvykio nenustatė, be to ant automobilio sėdynių užvalkalų nebuvo rasta kraujo pėdsakų, nors nukentėjusioji teigė, kad sėdynė buvo kruvina. Taip pat nukentėjusioji teigė, kad prieš prievartinį lytinį aktą V. Ž. jai rovė plaukus, spyrė koja į galvos sritį, tačiau tokio pobūdžio sužalojimų ekspertas nenustatė. Apeliantas, darydamas išvadą, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pasakojo tiesą, nepagrįstai remiasi teisminio nagrinėjimo metu apklaustų specialisčių L. Š. ir I. K. ir tyrėjos G. Š. subjektyvia nuomone.

Išteisintojo nuomone, teismas pagrįstai nusprendė, kad nukentėjusioji būdama neblaivi griuvo ir užkliuvusi už spygliuotos vielos susiplėšė rūbus. Nors skunde daroma nuoroda į nukentėjusiosios aiškinimą apie simbolinį alkoholinių gėrimų vartojimą, tačiau apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjos R. K. nurodė, kad įvykio dieną galėjo išgerti net 400 gramų degtinės. Atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių, kūno sudėjimą, galima daryti pagrįstą išvadą, kad R. K. nuo tokio kiekio alkoholio įvykio metu buvo stipriai apsvaigusi.

Todėl išteisintasis V. Ž. mano, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nekonkretūs, o teismo padarytos išvados dėl jo kaltės yra pagrįstos ir motyvuotos, logiškai išplaukiančios iš teismo išdėstytų argumentų ir abejoti jomis nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo jo skundą patenkinti, išteisintasis bei jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji nepalaiko prokuroro apeliacinio skundo, jos atstovė pagal įstatymą bei atstovės pagal įstatymą atstovė neprieštarauja tokiai nukentėjusiosios pozicijai.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertinęs byloje padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl V. Ž. pareikšto kaltinimo padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje. Kolegijos nuomone, Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina V. Ž. kaltės išžaginus ir seksualiai prievartavus mažametę R. K. , taip pat šie argumentai nepaneigia ir V. Ž. pateiktos įvykio versijos.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. Ž. , kaltu padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas neprisipažino ir viso proceso metu nuosekliai parodė, kad draugui A. B. pakvietus, 2006 m. rugpjūčio 13 d., apie 10 val., atvyko iš Šilutės į Tauragę, prie Jūros upės. Ten susitiko su A. B. , D. B. , vaikinu pravarde Foma, nukentėjusiąja R. K. , mergina vardu I.. Savo automobilį V. Ž. paliko prie A. B. namų. Prie upės jis gėrė sidrą, o kiti gėrė degtinę. V. Ž. , A. B. , R. maudėsi. R. buvo išgėrusi ir maudėsi su rūbais. A. B. R. davė savo rūbus, kad ši persirengtų. A. B. su R. K. trumpam buvo išvažiavę į parduotuvę. Vėliau į miestą palydėti F. važiavo V. Ž. , nukentėjusioji ir D. B. . Prie upės liko I. ir A. B. . Prie upės sugrįžo be F. ir toliau girtavo. Kai užsinorėjo į tualetą, D. automobiliu, kuriame sėdėjo nukentėjusioji R., nuvažiavo nuo vietos, kur buvo girtaujama, toliau. Atlikęs gamtinius reikalus, su R. kalbėjosi automobilyje. Išsiaiškino, kad Šilutėje abu gyvena netoli vienas kito. Kai dėl gamtinių reikalų iš automobilio išlipo R., ji ilgai negrįžo, todėl jis išėjo jos ieškoti. Tuo metu jau buvo tamsu ir R. jis rado už 5-7 metrų nuo automobilio gulinčią ant žemės. Paėmęs už rankos, parsivedė ją į automobilį. Po pasisėdėjimo automobilyje R. ėjo prie upės nusiprausti, po to abu parvažiavo į girtavimo vietą, su nukentėjusiąja lytinių santykių neturėjo, jos seksualiai neprievartavo (t. 2, b. l. 35-36). Tokių V. Ž. parodymų nepaneigė nei nukentėjusioji, nei kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, nei teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Šioje byloje pagrindinis įrodymų šaltinis yra nukentėjusiosios parodymai. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji R. K. , ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad būnant pas mamos brolį K. N. Tauragėje, į svečius atėjo I. L. , kuri su K. N. gėrė sidrą. Vėliau abi nuėjo į parduotuvę nusipirkti daugiau sidro. Prie parduotuvės sutiktas I. pažįstamas pasiūlė nuvykti prie upės. I. vykti prie upės sutiko, pasiėmė ir nukentėjusiąją. Prie upės jau buvo du girti vyriškiai. Visi, taip pat ir nukentėjusioji, gėrė degtinę. Nukentėjusioji parodė, jog Ineta vyriškiams sakė, kad R. K. yra 20 metų amžiaus. Vėliau atvažiavo V. Ž. su žalios spalvos automobiliu ir jie girtavo toliau. V. Ž. gėrė sidrą. A. sugalvojus visi persikėlė į kitą vietą ir ten girtavo toliau, alkoholį vartojo ir ji. Po to, I. jai liepė važiuoti su V. Ž. dar nupirkti degtinės, ji nenorėjo, tačiau I. ją grūste įgrūdo į automobilį. Bevažiuojant vaikinas pasuko važiuoti kitu keliu, sustojo ir baigė gerti sidrą. V. Ž. liepus jai nusimauti kelnaites, ji iššoko iš automobilio ir bandė pabėgti, tačiau V. Ž. ją pasivijo ir partempė už plaukų. Pasodinęs į automobilį, užrakino automobilio dureles, tačiau ji atsirakino ir vėl bandė pabėgti. Bebėgdama pargriuvo ir vėl buvo partempta į automobilį. Tada ji trečią kartą bandė pabėgti, bet vėl pargriuvo ir įsivėlė į spygliuotą vielą. V. Ž. vėl ją sugavus, jis trenkė jai kumščiu į nosį ir ji kraujavo. Partempus ją į automobilį, jis liepė rinktis arba išprievartaus arba patenkinti jį oraliniu būdu. Po to V. Ž. išsitraukė savo lytinį organą ir liepė jį čiulpti. Ji tai ir darė, tačiau jis nepajuto pasitenkinimo ir užlipo ant jos. Ji nusimovė kelnaites pati. Pakėlęs sijoną V. Ž. įvedė savo varpą į makštį, ji šaukė, kad skauda, maldavo paleisti. Tai jai buvo pirmi lytiniai santykiai. Atlikus lytinius veiksmus ji nematė ar iš varpos išbėgo koks skystis, nes jai pačiai kraujavo iš makšties. Tada V. Ž. liepė jai eiti nusiprausti į upelį ir abu grįžo į tą pačią vietą kur laukė kiti asmenys (t. 1, b. l. 47-52). Tačiau šie nukentėjusiosios R. K. parodymai apie įvykio aplinkybes nenuoseklūs ir prieštaringi. Jie prieštarauja pačios nukentėjusiosios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmos instancijos teisme duotiems parodymams, taip pat esminėse detalėse prieštarauja ir kitų liudytojų parodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apygardos teismas.

Ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios R. K. parodymai prieštarauja jos pirmos instancijos teismo posėdžio metu duotiems parodymams. Apygardos teismo posėdžio metu, nukentėjusioji iš esmės pakeitė parodymus ir kategoriškai paneigė, kad buvo išžaginta. Ji parodė, jog būnant pas mamos brolį K. N. , Tauragėje, į svečius atėjo I. L. , kuri su K. N. gėrė sidrą. Vėliau abi nuėjo į parduotuvę nusipirkti daugiau sidro. Prie parduotuvės sutiktas Inetos pažįstamas pasiūlė nuvykti prie upės. I. vykti prie upės sutiko, pakvietė kartu ir nukentėjusiąją. Prie upės jau buvo du girti vyriškiai. Visi, taip pat ir nukentėjusioji, gėrė degtinę. R. K. parodė, jog Ineta vyriškiams sakė, kad nukentėjusioji yra 20 metų amžiaus. Vėliau atvažiavo V. Ž. ir jie visi girtavo toliau. V. Ž. gėrė sidrą. Nukentėjusioji su A. B. važiavo į parduotuvę parvežti dar degtinės ir cigarečių. Parvažiavusi nukentėjusioji vėl vartojo alkoholį, buvo girta. Kadangi susipurvino rūbus, todėl maudėsi upėje su rūbais. Atėjus vakarui ir sutemus, pradėjo lyti, todėl toliau visi girtavo mikroautobuse. Nukentėjusiajai iš girtavimo vietos einant link savo dėdės namų Tauragėje, automobiliu ją pavijo V. Ž. ir jie abu nuvažiavo prie upės pasikalbėti. Nukentėjusiajai išlipus iš automobilio ir einant atlikti gamtinių reikalų, ji užkliuvo už pagalio, spygliuotos vielos tvoros, kurį laiką gulėjo ant žemės, susiplėšė sijoną. Sugrįžusi į automobilį, toliau kalbėjosi su V. Ž. . Su juo nesibučiavo, gal tik kojų keliais vienas prie kito buvo prisiglaudę. Ėjo prie upės praustis, nes veidas ir rankos buvo purvinos. V. Ž. klausė, kiek jai metų, bet ji nesakė. Su juo parvažiavo iki girtavimo vietos. Kadangi jos rūbai (sijonas, kelnaitės) buvo suplyšę, I. L. pasisakė, kad ją išprievartavo. V. Ž. nukentėjusiąją ir I. nuo paupio pavežėjo iki benzino kolonėlės. Nukentėjusioji tą naktį nakvojo pas I.. Į motinos brolio namus grįžo ryte. Kadangi rūbai buvo suplėšyti, akis paraudusi, pusseserei pasisakė, kad ją išprievartavo. Taip pasakė nepagalvojusi apie pasekmes. Ikiteisminio tyrimo metu sakydama, kad nuo V. Ž. bėgo, kad jis ją išprievartavo, melavo. Kodėl, ikiteisminio tyrimo metu prievartautoją pavadino R. vardu, nukentėjusioji paaiškinti nesugebėjo. Liemenuko petnešėlę galėjo pamesti besimaudydama. Nukentėjusioji parodė, kad prieš atvykdama į Tauragę namuose taip pat nenakvojo, turi draugą, su kuriuo yra turėjusi lytinių santykių, o V. Ž. yra nekaltas, jį apkalbėjo. Apkalbėjo todėl, kad taip norėjo pateisinti rūbų sugadinimą bei negrįžimą nakvoti į namus (t. 2, b. l. 34-35).

Taip pat kolegija pastebi, kad nukentėjusiosios R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieštarauja ne tik pirmos instancijos teisme jos duotiems parodymams, kuriuose ji nurodė iš esmės kitokias įvykio aplinkybes, bet ir kitiems jos ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, taip pat kitų liudytojų parodymams. Apklausiama 2006 m. rugpjūčio 15 d. nukentėjusioji R. K. parodė, kad jiems pradėjus girtauti, vaikinas pravarde „Banginis“ į įvykio vietą atsivežė stambaus sudėjimo vaikiną. Šis vaikinas ilgai nebuvo ir „Banginis“ jį išvežė, o kai grįžo atsivežė kita vaikiną, vardu R., kuris vėliau ją išžagino (t. 1, b. l. 27-28). Tuo tarpu apklausiama 2007 m. vasario 20 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji jau parodė, kad ją išžaginęs vaikinas atvažiavo pats, žalios spalvos automobiliu (t. 1, b. l. 47-52). Tiek 2006 m. rugpjūčio 15 d., tiek 2007 m. vasario 20 d. vykusių apklausų metu, nukentėjusioji teigė, kad su V. Ž. ji važiavo į parduotuvę cigarečių, važiuoti į parduotuvę ją privertė I. L. , tiesiog „įgrūdo“ į automobilį, bevažiuojant V. Ž. pasukęs iš kelio, ją išžagino. Tačiau 2007 m. rugpjūčio 2 d. akistatos tarp liudytojos I. L. ir nukentėjusiosios metu bei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, R. K. jau tvirtino, kad namo išėjo pati, pėsčiomis, o V. Ž. ją pasivijo raudonos spalvos automobiliu (t. 1, b. l. 141-142, t. 2, b. l. 34-35). V. Ž. taip pat parodė, kad iš girtavimo vietos pavažiavo atokiau, kad atliktų gamtinius reikalus, o nukentėjusioji automobilyje atsirado atsitiktinai. Liudytoja I. L. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad nukentėjusioji R. K. link namų iš girtavimo vietos išėjo viena, o kada iš girtavimo vietos pasišalino V. Ž. , nepastebėjo (t. 1, b. l. 71-72). Apie tai, kad maudėsi upėje su rūbais, ikiteisminio tyrimo metu, pirmųjų apklausų metu, nukentėjusioji kalbėti vengė, visgi 2007 m. rugpjūčio 2 d. apklausos metu parodė, kad ją su drabužiais kažkas įstūmė į upę (t. 1, b. l. 140). Tačiau, apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji jau tvirtino, kad maudėsi savo iniciatyva, nes sėdėdama ant žemės išsipurvino rūbus (t. 2, b. l. 34-35). Tą aplinkybę, kad nukentėjusioji upėje su drabužiais maudėsi savo iniciatyva, patvirtino ir kiti liudytojai. Liudytojas D. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad nukentėjusioji ėjo maudytis savo noru, grįžo visa šlapia ir sėdėjo su šlapiais drabužiais (t. 1, b. .l. 66-67, t. 2, b. l. 31). Liudytoja I. L. taip pat parodė, kad jai sėdint su kitais įvykio vakarą dalyvavusiais asmenimis, matė nuo upės grįžtančią visą šlapią nukentėjusiąją (t. 2, b. l. 47). Kolegijos nuomone, toks nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas verčia abejoti jų nuoširdumu ir objektyvumu.

Be to, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie paties išžaginimo ir seksualinio prievartavimo aplinkybes taip pat prieštaringi. Jie prieštarauja tiek jos pačios parodymams, tiek faktinėms bylos aplinkybėms. 2006 m. rugpjūčio 15 d. apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad išžaginimo metu, ji tris kartus mėgino pabėgti nuo V. Ž. , tačiau jis vis pagaudavo. Bėgdama ji užkliuvo už spygliuotos vielos ir susiplėšė sijoną. Pavijęs V. Ž. ją pastūmė, spyrė koja į galvą bei trenkė kumščiu į veidą, po to ji neteko sąmonės, o kai atsipeikėjo pamatė, kad guli ant priekinės automobilio sėdynės visiškai nuoga, jos drabužiai mėtėsi ant galinės automobilio sėdynės. Jos veidas, lyties organai bei automobilio sėdynė buvo kruvini. 2006 m. rugpjūčio 21 d. apklausos metu bei 2007 m. vasario 20 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji papildomai parodė, kad sudavęs kumščiu jai į veidą V. Ž. išsitraukė savo lyties organą ir liepė jį čiulpti, po to užlipo ant jos ir įvedė varpą jai į makštį, ten ir baigė lytinį aktą. Jai iš makšties kraujavo, tai buvo pirmieji jos lytiniai santykiai (t. 1, b. l. 27-31, 47-52).

Apygardos teismas pagrįstai suabejojo tokiais nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, kad teismo medicinos ekspertas sužalojimų, liudijančių, kad nukentėjusiajai buvo suduotas smūgis koja į veidą bei tokių, nuo kurių buvo galima prarasti sąmonę, nenustatė (t. 1, b. l. 17-18), todėl kelia abejonių nukentėjusiosios parodymai, kad visiško nurengimo metu ji buvo be sąmonės. Antra, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie jos patirtus sužalojimus paneigti tiek jos pačios teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, tiek medicinos specialisto išvadomis. Ikiteisminio tyrimo teisėjai nukentėjusioji parodė, jog V. Ž. jai išrovė dalį galvos plaukų, vilko žeme, kumščiu sudavė į nosį, nuo suduoto smūgio ištino akis, tvirtino, kad į galvą spyrė (t. 1, b. l. 27-28), po lytinių santykių iš makšties kraujavo, griūdama ant žemės nusibrozdino dešinįjį skruostą, į spygliuotą vielą susižalojo pilvą, kojas, žagindamas V. Ž. nukentėjusiosios rankas buvo užlaužęs virš galvos ir laikė už riešų, nuo ko jie pamėlynavo (t. 1, b. l. 47-52). Dešiniajame dilbyje ir kairiajame rieše teismo ekspertas nustatė kraujosruvas, taip pat nustatė kraujosruvą, įdrėskimą-nubrozdinimą ir nosies nugarėlėje, rastos kraujosruvos už dešinės ausies, kairiajame žaste, tačiau nerasta galvos sužalojimų, kurie galėjo būti padaryti spiriant, neįmanoma nustatyti, ar sužalojimai galvoje padaryti kito asmens tyčia (t. 2, b. l. 33-34). Nenustatyta sužalojimų paakyje ar kad buvo rauti galvos plaukai, nerasta nukentėjusiosios vilkimo žeme požymių(t. 1, b. l. 17-18, 143-144, t. 2, b. l. 33-34). Nerasta jokių sužalojimų nukentėjusiosios lytiniuose organuose, kurie galėjo kraujuoti ir galėjo likti kraujo pėdsakų automobilyje, kuriuo nukentėjusioji važiavo su V. Ž. . 2006 m. lapkričio 15 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad tampone ir tepinėliuose su R. K. makšties prieangio turiniu, ant R. K. liemenėlės, sijono, švarkelio, ant automobilio Seat Toledo v/n (duomenys neskelbtini) sėdynių užvalkalų spermos nerasta, taip pat ant užvalkalų nerasta žmogaus kraujo (t. 1, b. l. 22-24). Teismo ekspertas taip pat nepaneigė nukentėjusiosios parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, kad kraujosruvos vidiniuose nukentėjusiosios šlaunų paviršiuose galėjo atsirasti žaidimų metu (t. 2, b. l. 32, 34). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ranka dukrai į veidą, sužinojusi apie netinkamą jos elgesį, sudavė motina R. K. , tai R. K. patvirtino teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 32). Nukentėjusiosios parodymus dėl rūbų suplėšymo paneigia jos pačios pirmos instancijos teisme duoti parodymai, kad juos susiplėšė būdama išgėrusi, eidama atlikti gamtinių reikalų ir atsitiktinai užkliuvusi už kelmo bei spygliuotos vielos. Tokius parodymus nukentėjusioji patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 141-145). Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina ir V. Ž. parodymai, kad nukentėjusiajai ilgai negrįžtant, jis išėjęs pastarosios ieškoti ir rado gulinčią ant žemės (t. 2, b. l. 35-36). Kolegijos nuomone, tokia galimybė reali, nes iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir per skubėjimą tamsoje kliūčių galėjo nepastebėti. Kolegija atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad įvykio metu nukentėjusioji nebuvo apsvaigusi nuo alkoholio, nes alkoholinius gėrimus ragavo simboliškai bei stengėsi išsivemti, kad mažiau apsvaigtų. Prokuroras teigia, kad nukentėjusioji nė vienos apklausos metų neparodė, kad buvo apsvaigus nuo alkoholio ir įvykio vietoje griuvinėjo. Nukentėjusioji R. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio vakarą išgėrė apie 400 g degtinės (t. 1, b. l. 28), kolegijos nuomone, toks kiekis alkoholio trylikos metų mažametei iš esmės turėjo sukelti didelį apsvaigimą. Aplinkybę, kad nukentėjusioji prie upės girtavo kartu su kitais dalyvavusiais asmenimis, patvirtino ir liudytojai I. L. , D. B. . Be to, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nukentėjusioji parodė, kad įvykio metu vartojo degtinę ir buvo apsvaigusi nuo vartoto alkoholio (t. 2, b. l. 34). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad įvykio vakarą buvo nemažai išgėrusi, todėl kai kurių įvykio aplinkybių nepamena (t. 2, b. .l. 142). Kolegija konstatuoja, kad įvertinus nukentėjusiosios R. K. amžių bei išgertą alkoholio kiekį, jos parodymai, kad ėmėsi priemonių nuo apsvaigimo ir išsivėmė, šiuo atveju esminės reikšmės neturi.

Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras kaltinimą V. Ž. grindžia 2006 m. rugpjūčio 16 d. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 1568/06 (03) nurodytais, ant nukentėjusiosios kūno objektyviai rastais sužalojimais, kurie jo manymu, atsirado išžaginimo bei seksualinio prievartavimo metu ir kuriuos teismas įvertino neobjektyviai ir šališkai. Tačiau, kolegijos nuomone, specialisto išvadoje nustatyti nukentėjusiosios R. K. sužalojimai atitinka jos pirmos instancijos teisme duotus parodymus, taip pat atitinka V. Ž. bei kitų liudytojų parodymus. Minėti sužalojimai, neprieštarauja ir apygardos teismo nustatytai įvykio eigai bei aplinkybėms. Todėl, kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, sužalojimus, rastus ant nukentėjusiosios kūno įvertino išsamiai ir nešališkai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija prokuroras.

Kolegijos nuomone, vertinant nukentėjusiosios R. K. parodymus, būtina atsižvelgti ir į jos asmenybę. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad teismo psichologė ekspertė I. K. parodė, jog jai nekilo įtarimų, kad nukentėjusioji apie išžaginimą galėtų meluoti. Taip pat prokuroras nurodo, kad iš teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto matyti, kad nukentėjusiajai nebūdingas padidėjęs polinkis fantazuoti. Tačiau, kolegijos manymu, šie ekspertės I. K. parodymai bei ekspertizės aktas šiuo atveju negali būti vertinami kaip neginčijamai patvirtinantys, kad šiuo atveju nukentėjusioji tikrai nemelavo. Šilutės psichikos ir psichiatrijos centro specialistė L. Š. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad į ją nukentėjusioji ir jos motina kreipėsi tris kartus, pirmąjį po konfliktų mokykloje, antrą - po vagystės, kurią įvykdė nukentėjusioji, trečią – po šio tariamo išprievartavimo. Nors specialistė parodė, kad jai taip pat nekilo abejonių, jog nukentėjusioji nemeluoja, tačiau patvirtino, kad specialiai šios aplinkybės netyrė, o tik mėgino padėti vaikui, kuris jos manymu tuo metu blogai jautėsi, todėl negali pasakyti ar tikrai R. K. nemelavo. Be to specialistė parodė, kad sąvoka „fantazavimas“ labiau susijusi su ikimokyklinio amžiaus vaikais, tai reiškia, kad vaikas tiki tuo ką sako. Tuo tarpu „melas“ yra tada, kai vaikas suvokia, kad meluoja, sako netiesą. Specialistės teigimu, 13 metų vaikui netiesos sakymas reiškia, kad jis meluoja, o ne fantazuoja, nes tokio amžiaus vaikai skiria kas yra melas ir kas yra fantazavimas. Taigi, kolegijos nuomone, aukščiau minėtoje psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusiajai nebūdingas padidėjęs polinkis fantazuoti, neleidžia neginčijamai spręsti, kad ji ikiteisminio tyrimo metu nemelavo ar, kad jai nebūdingas polinkis meluoti. Juolab, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji R. K. , buvo problemiškas, sunkiai auklėjamas vaikas. Nukentėjusiosios motina, liudytoja R. K. , apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad nukentėjusioji linkusi meluoti, buvo sunkiai auklėjama, vogdavo iš parduotuvių, bėgdavo iš namų, gėrė tabletes (t. 2, b. l. 143). Pati nukentėjusioji taip pat teigė, kad duodama parodymus melavo, nes bijojo mamos, kadangi buvo suplėšiusi naujus, ką tik nupirktus drabužius, tačiau nepagalvojo apie tokio melo pasekmes. Už tai mama jos būtų neleidusi į lauką pas draugus. Liudytoja R. K. tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės teisme patvirtino, kad dukrą bardavo dėl drabužių, nes ji drabužių nesaugojo. Kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės neleidžia neginčijamai spręsti, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą apie tariamą jos išžaginimą. Tokie jos parodymai vertintini kaip siekimas išvengti bausmės už ne namie praleistą naktį bei sugadintus rūbus. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusios norą pasiteisinti dėl netinkamo elgesio patvirtina ir liudytojos R. K. parodymai, kuri apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad įvykio vakarą jai paskambino liudytoja V. N. ir pasakė, jog jos dukra dingo, negrįžo nakvoti pas jos brolį į namus. Tada ji ėmė ieškoti dukros Šilutėje, Tauragėje, tačiau jos nerado. Kitos dienos rytą, jai vėl paskambino V. N. ir pasakė, kad R. K. atsirado. Tada ji atvažiavo į Tauragę parsivežti dukros. Atvykus pas brolį į namus, tarp jos ir dukros kilo konfliktas, ji stipriai barė dukrą, šaukė ant jos, sudavė jai, paskui paėmė dukros ką tik nupirktus, sugadintus rūbus ir nuvarė ją į automobilį (t. 2, b. l. 143).

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliacinį skundą padavusios prokuratūros pozicija nagrinėjamoje byloje dviprasmė. Pastebėtina, kad Tauragės rajono apylinkės prokuratūra 2007 m. birželio 13 d. ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutarimais, ikiteisminį tyrimą šioje byloje buvo du kartus nutraukusi, nesurinkus pakankamai įrodymų patvirtinančių V. Ž. kaltę. Tai reiškia, kad Tauragės rajono apylinkės prokuroras byloje surinktus įrodymus įvertino kaip nepakankamus surašyti kaltinamąjį aktą ir bylą perduoti teisminiam nagrinėjimui. Abiem atvejais Klaipėdos apygardos prokuratūra 2007 m. liepos 9 d. ir 2007 m. spalio 18 d. nutarimais ikiteisminį tyrimą atnaujino po nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą, R. K. skundų. 2007 m. liepos 9 d. nutarime panaikinti Tauragės rajono apylinkės prokuratūros nutarimą nutraukti byloje ikiteisminį tyrimą, Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo, kad tyrimas byloje atliktas nepilnai ir nurodė atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Atlikus papildomus tyrimo veiksmus, Tauragės rajono apylinkės prokuratūra 2007 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu dar kartą nutraukė ikiteisminį tyrimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atlikus byloje papildomus tyrimo veiksmus, iš esmės nenustatyta jokių naujų aplinkybių bei nesurinkta jokių papildomų įrodymų. Tačiau, Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2007 m. spalio 18 d. nutarimu dar kartą atnaujino ikiteisminį tyrimą byloje. Šiuo atveju, prokuroras įvertinęs iš esmės tą pačią bylos medžiagą, jau konstatavo, kad Tauragės rajono apylinkės prokuratūra netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis. Taigi, 2007 m. liepos 9 d. ir 2007 m. spalio 18 d. nutarimuose atnaujinti ikiteisminį tyrimą byloje, Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas pirmuoju atveju tą pačią byloje surinktą medžiagą vertina kaip nepakankamą kaltinamojo akto surašymui ir nurodo atlikti papildomus tyrimo veiksmus. Antruoju atveju (nesurinkus jokių papildomų duomenų) tą pačią bylos medžiagą prokuroras vertina kaip pakankamą kaltinamojo akto surašymui ir bylą perduoda teismui. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė rodo, kad kaltinamasis aktas byloje surašytas iš esmės neįsitikinus byloje surinktų duomenų pakankamumu bei siekiant išvengti konfliktinės situacijos su nukentėjusiosios atstove pagal įstatymą, R. K. . Pastebėtina, kad liudytoja R. K. , tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu parodė, kad iki pirmos instancijos teismo posėdžio, ji buvo įsitikinusi, kad jos dukra sako tiesą, todėl ir rašė skundus prašydama atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Tačiau, dukrai pakeitus parodymus, liudytoja R. K. teisme parodė, kad reikia tikėti nukentėjusiosios R. K. parodymais duotais apygardos bei apeliaciniame teisme, jog jos dukra nebuvo išžaginta ir sakė apie įvykį netiesą ir visus klaidino, siekdama pateisinti savo netinkamą elgesį. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės taip pat vertintinos svariu argumentu svarstant V. Ž. kaltės klausimą.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai patikėjo liudytojos I. L. parodymais, jog prie upės nukentėjusioji R. K. važiavo ne jos įkalbėta, o savo noru. Prokuroras iš dalies teisus teigdamas, kad sutiktas parduotuvėje P. B. buvo I. L. pažįstamas, todėl labiau tikėtina, kad jis prie upės švęsti pakvietė ne jam anksčiau nepažįstamą R. K. , o būtent savo pažįstamą I. L. . Tačiau kolegija konstatuoja, kad ši prokuroro skunde nurodyta aplinkybė būtų svarbi tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog buvo V. Ž. ir I. L. išankstinis susitarimas į įvykio vieta atvilioti nukentėjusiąją, tikslu ją išžaginti bei seksualiai prievartauti. Tokiu atveju, liudytojai I. L. turėtų būti inkriminuotas bendrininkavimas padarant šias nusikalstamas veikas. Apygardos teismas pagrįstai pastebėjo, kad byloje iš esmės netirtas ir nespręstas liudytojos I. L. atsakomybės klausimas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad liudytoja I. L. žinojo, jog prie upės atvyks V. Ž. ir organizavo jo bei nukentėjusiosios susitikimą. Liudytoja I. L. , tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad jiems jau atvykus prie upės V. Ž. dar nebuvo, jis atvyko vėliau, girtavimo metu telefonu pakviestas A. B. (t. 1, b. l. 71-72, t. 2, b. l. 46-47). Tokias pat aplinkybės nurodė ir liudytojai D. B. bei A. B. (t. 1, b. l. 66-69, t. 2, b. l. 30-32). Pati nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad V. Ž. atvyko vėliau, jiems jau begirtaujant. Analogiškus parodymus davė ir V. Ž. . Dėl šių aplinkybių, kolegija mano, kad prokuroro apeliaciniame skunde iškelta abejonė dėl to, kieno iniciatyva nukentėjusioji R. K. atsirado įvykio vietoje, šiuo atveju esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Net ir nustačius, kad prie upės nukentėjusioji atvyko įkalbėta liudytojos I. L. , nėra jokio pagrindo šią aplinkybę sieti su V. Ž. inkriminuota nusikalstama veika.

Teismų praktika taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyta objektyvių įrodymų neginčijamai patvirtinančių V. Ž. kaltę. Nukentėjusiosios R. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie yra iš esmės vienintelis V. Ž. kaltinantis įrodymas, nenuoseklūs bei prieštaringi. Jie prieštarauja tarpusavyje, o taip pat nukentėjusiosios pirmos bei apeliacinės instancijos teismuose duotiems parodymams. Teismui šių prieštaravimų pašalinti nepavyko. Kiti byloje surinkti, pirmos bei apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirti ir įvertinti įrodymai taip pat nepatvirtina nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu pateiktos įvykio versijos. Todėl, kolegija mano, kad jie negali būti vertinami kaip patvirtinantys V. Ž. kaltę seksualiai prievartavus bei išžaginus mažametę R. K. . Akivaizdu, kad teismui išnaudojus visas galimybes, nepavyko pašalinti abejonių dėl V. Ž. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi, apygardos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. Ž. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį išteisintinas, nepadarius veikų turinčių nusikaltimų požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.