Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d., tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Vadovaujantis BK 82 str. 4 p., 5 p., 86 str. ir 87 str., A. S. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant jį per šį laikotarpį kiekvieną dieną nuo 22 val. iki 7 val. būti namuose ir tęsti mokslą, bei atidavimas tėvui A. S. dviejų metų laikotarpiui jį ugdyti ir prižiūrėti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. S. pripažintas kaltu už tai, kad 2008 m. gruodžio 18 d., apie 19 val., būdamas V. U. bute (duomenys neskelbtini), nuo prieškambaryje stovinčio staliuko pagrobė 434 Lt vertės V. U. turtą – 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną Nokia 6100, 19 Lt vertės Omnitel SIM kortelę ir 15 Lt vertės mobiliojo telefono įdėklą.

Apeliaciniu skundu vyriausioji prokurorė prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti: kartu su paskirtu elgesio apribojimu A. S. papildomai uždrausti be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą ir, pagal BK 87 str. 4 d., nustatyti jam paskirtų įpareigojimų bei draudimų vykdymo atsiskaitymo tvarką – įpareigoti jį apie auklėjamojo poveikio priemonių vykdymą ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atsiskaityti pataisos inspekcijai. Prokurorė skunde dėsto BK 87 str. 4 d. bei 87 str. 3 d. 5 p. esmę, šiose teisės normose įtvirtintų draudimo ir įpareigojimo tikslus bei svarbą ir teigia, kad pirmosios instancijos teisme sakydamas baigiamąją kalbą prokuroras prašė A. S. skirti skunde paminėtą draudimą bei įpareigoti nepilnametį atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą, tačiau pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą ir nemotyvuodamas savo sprendimo, šių priemonių A. S. netaikė.

Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą patenkinti. Gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 93 str. 2 d. numato, kad teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės <...>, skiria jam BK 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones. Šiame straipsnyje numatytos priemonės taikomos siekiant ugdyti ir auklėti nepilnametį asmenį, formuoti dorą jo elgesį ir socialinius įgūdžius, kad jis nepažeidinėtų visuomenėje nusistovėjusių elgesio normų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų, laikytųsi įstatymų ir integruotųsi į aktyvų, prasmingą bei visavertį visuomeninį gyvenimą. Tik įvertinęs nepilnamečio asmenybę, jo auklėjimo ir asmenybės vystymosi sąlygas, teismas parenka ir skiria jam tinkamiausias auklėjamojo poveikio priemones. Auklėjamojo poveikio priemones teismas privalo stengtis taikyti proporcingai, t. y. privalo skirti jų nei per daug, nei per mažai, o tik tas poveikio priemones, kurias nepilnametis realiai gali įgyvendinti ir kurių taikymas pasiektų joms keliamus tikslus.

Nagrinėjamu atveju teismas A. S. paskyrė dvi auklėjamojo poveikio priemones – elgesio apribojimą ir jo atidavimą tėvui ugdyti bei prižiūrėti. Prokurorė šių poveikio priemonių skyrimo neginčija, tačiau mano, jog kartu su elgesio apribojimu tikslinga A. S. papildomai uždrausti be auklėjamojo poveikio priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą ir įpareigoti jį apie auklėjamojo poveikio priemonių vykdymą ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atsiskaityti pataisos inspekcijai. Kolegijos manymu, tą daryti tikrai nėra būtina.

Pagal susiklosčiusią pataisos inspekcijos darbo su įstatymus pažeidusiais nepilnamečiais asmenimis praktiką pirmasis pataisos inspekcijos darbuotojo, vykdančio paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių kontrolę, ir nepilnamečio pokalbis turi vykti dalyvaujant pastarojo tėvams. Pokalbio metu tiek nepilnametis, tiek ir jo tėvai supažindinami su teismo paskirtų įpareigojimų ir draudimų vykdymo tvarka bei jų nevykdymo pasekmėmis. Individualus darbas su nepilnamečiu, kurio metu pataisos inspekcijos darbuotojas ir nepilnametis bei jo tėvai bendrauja tiesiogiai, dirbamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. Jeigu nepilnamečiui teismas paskyrė auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą tėvams ugdyti ir prižiūrėti, pataisos inspekcijos pareigūnas domisi nepilnamečio elgesiu, jo užimtumu ir bendrauja ne tik su pačiu nepilnamečiu, bet ir su jo tėvais, informuoja juos apie netinkamą nepilnamečio elgesį. Tėvų sutikimas bendradarbiauti su pataisos inspekcijos darbuotojais ir teikti jiems būtiną informaciją apie šios priemonės vykdymą yra būtina sąlyga tokiai auklėjamojo poveikio priemonei skirti (BK 86 str. 2 d. 1 p.). Jeigu nepilnamečiui teismas paskiria auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą, ir įpareigoja jį būti namuose nustatytu laiku, pataisos inspekcijos pareigūnas, kontroliuodamas, kaip nepilnametis vykdo šį įpareigojimą, ne rečiau kaip kartą per mėnesį lankosi nepilnamečiui privalomu būti namuose laiku jo gyvenamojoje vietoje. Be to, pataisos inspekcijos darbuotojas, įrašęs į įskaitą nepilnametį, kuriam teismas paskyrė minėtą auklėjamojo poveikio priemonę ir įpareigojo jį būti namuose nustatytu laiku, apie nepilnamečiui paskirtą įpareigojimą informuoja policijos pareigūnus, kurie savo kompetencijos ribose taip pat kontroliuoja, kaip nepilnametis vykdo jam paskirtą įpareigojimą. Prokurorės prašomas skirti A. S. elgesį ribojantis papildomas draudimas (be auklėjamojo poveikio priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą) iš esmės efektyvus būna tik tada, kai asmuo yra pakankamai savarankiškas ir kompetentingas pats priimti sprendimą dėl savo gyvenamosios vietos keitimo. O šiuo atveju, A. S. yra vos 14 metų amžiaus ir yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Realiai, be savo tėvų žinios ar sutikimo nepilnametis pakeisti gyvenamosios vietos neturi galimybės – ją keisti gali tik kartu su savo tėvais, nes kitu atveju jis netektų tėvų išlaikymo. Taigi, nusprendus keisti gyvenamąją vietą ne tik pats A. S., bet ir jo tėvas, vykdydamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą tėvui ugdyti ir prižiūrėti – ir būdamas atsakingas už savo vaiko ugdymą, priežiūrą, jo elgesio kontrolę bei įsipareigojęs bendradarbiauti su pataisos inspekcijos darbuotojais ir teikti jiems reikalingą informaciją, apie gyvenamosios vietos pakeitimą privalės informuoti pataisos inspekcijos darbuotojus. A. S. pakeitus gyvenamąją vietą savarankiškai, be tėvo žinios, jis iš karto pažeistų ir jo elgesį ribojantį įpareigojimą nustatytu laiku būti gyvenamojoje vietoje, o apie šį pažeidimą ir apie A. S. gyvenamosios vietos pakeitimą pataisos inspekcijai pranešti privalėtų A. S. tėvas.

Elgesio apribojimo, kaip auklėjamojo poveikio priemonės, nepilnamečiams taikymo sąlygas ir pagrindus reglamentuoja BK 87 str. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad nepilnametis privalo nustatyta tvarka atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą. Pažymėtina, kad jokie šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja tvarkos, kaip nepilnametis turėtų atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą. Tokia papildoma nusikaltusio nepilnamečio elgesio kontrolės forma galbūt ir būtų efektyvi, tačiau, kolegijos nuomone, pirmiausia ji turėtų būti aiškiai nustatyta, su ja toks nepilnametis turėtų būti supažindintas ir tik tada būtų galima iš jo reikalauti atitinkamo elgesio – reikalauti periodiškai atsiskaitinėti apie jam skirtų įpareigojimų ir draudimų vykdymą. Kita vertus, BK 87 str. 4 d. prasme teismas neturi pareigos nustatyti tokią tvarką ar įpareigoti tai padaryti bet kokią kitą instituciją. Tai reiškia, kad konkrečiame teismo nuosprendyje privalomai jis ir neturi būti nurodytas. Kolegijos nuomone, ši pareiga nepilnamečiam kaltininkui privalo būti išaiškinta jo elgesį kontroliuojančios institucijos atsakingam pareigūnui supažindinant nepilnametį su elgesio apribojimo taikymo sąlygomis ir atsakomybe už jam nustatytų įpareigojimų bei draudimų nevykdymą. Todėl prokuroro reikalavimas teismo nuosprendyje nusikalstamą veiką padariusiam nepilnamečiui, kuriam paskirta aptariama auklėjamojo poveikio priemonė, dar būtinai nustatyti ir pareigą atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą nėra pagrįstas.

Pagal BK 87 str. 2 ir 3 d. teismas gali skirti čia nurodytus įpareigojimus ir draudimus. Tai yra teismo teisė. Todėl kaip pažeidimas ar nuosprendžio trūkumas neturi ir negali būti vertinama tai, jog teismas, atskirai nenurodęs motyvų, nepritarė prokuroro siūlymui paskirti vieną ar kitą draudimą ar įpareigojimą.

Įvertinus visas šias aplinkybes akivaizdu, jog skundžiamu nuosprendžiu A. S. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės yra optimalios, jomis visiškai ir pakankamai gali būti užtikrinta jo elgesio kontrolė ir jo stebėjimas, todėl papildomai jam taikyti naujus draudimus šiuo atveju tikrai nėra jokio būtinumo. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog vyriausiosios prokurorės apeliaciniame skunde dėstomais motyvais keisti skundžiamą nuosprendį pagrindo nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. teismas

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Rokiškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą atmesti.