Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) 2021 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 5-S-12422 „Dėl leidimo užtamsinti priekinius automobilio stiklus“ (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Policijos departamentą suteikti pareiškėjui leidimą naudoti transporto priemonę, kurios priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina (toliau – ir Leidimas), bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Pareiškėjas eismo įvykio metu patyrė sunkią traumą, dėl kurios laikotarpiui nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nustatytas darbingumo lygis (duomenys neskelbtini), pareiškėjas negali vaikščioti ir naudojasi neįgaliojo vežimėliu, vairuoja jam nuosavybės teise priklausantį automobilį su automatine pavarų dėže, kuriame įrengta rankomis valdoma greičio reguliavimo ir stabdžių sistemos įranga.

2.2. Pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini), jo darbovietė yra Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas darbo funkcijas gali atlikti tik darbovietėje, nes darbui reikalinga darbdavio turima įranga ir darbdavio ar kliento žaliavos (duomenys neskelbtini) turi būti saugomos įmonėje darbdavio nustatyta tvarka ir sąlygomis, todėl vairuojamu automobiliu važinėja iš gyvenamosios vietos Vilniuje į (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone. Naudodamasis automobiliu jis nuolat susiduria su patirtos traumos liekamuoju padariniu – (duomenys neskelbtini), dėl kurios jis negali (duomenys neskelbtini) įprastu būdu. Vienintelis gydytojų rekomenduotas pareiškėjui tinkantis (duomenys neskelbtini) būdas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas automobilyje nuolat vežiojasi (duomenys neskelbtini) ir kitus reikmenis, kad galėtų (duomenys neskelbtini), kai tam kyla fiziologinis poreikis. Kilus poreikiui (duomenys neskelbtini), pareiškėjas (duomenys neskelbtini) procedūrą turi atlikti neatidėliodamas, nes traumos padariniai yra tokie, kad šis fiziologinis poreikis turi būti atliktas per keletą minučių. Pareiškėjas ne kartą buvo atsidūręs situacijoje, kai jam sustojus automobilių stovėjimo aikštelėje ir atliekant (duomenys neskelbtini) procedūrą tai pastebėję praeiviai, nekreipdami dėmesio, kad jo automobilis pažymėtas ženklu „Neįgalusis“, galimai netinkamai supratę jo veiksmus, juokėsi, tyčiojosi, grasino iškviesti policiją. Pareiškėjas dėl tokio pašalinių asmenų elgesio, kuriuo buvo pažeistas jo privatumas ir pažemintas žmogiškasis orumas, ne kartą jautėsi labai įskaudintas, pažemintas.

2.3. Sprendime neteisingai nurodyta, kokio turinio prašymą nagrinėjo atsakovas (nurodoma, kad pareiškėjas pateikė prašymą leisti užtamsinti priekinius automobilio langus, nors pareiškėjas prašė išduoti leidimą naudotis transporto priemone, kurios priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis, nei nustatyta teisės aktais), be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 1V-319 patvirtinta Leidimų naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, išdavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija) leidimų išdavimo langų užtamsinimui nenumato. Iš pareiškėjo 2021 m. liepos 21 d. prašymo yra aišku, kad jis prašymą pateikė kaip fizinis asmuo, tačiau atsakovas vadovavosi su pareiškėjo (fizinio asmens) situacija nesusijusias Instrukcijos 4 punkto nuostatomis.

2.4. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose administracinio sprendimo turiniui nustatytų esminių reikalavimų. Skundžiamą Sprendimą atsakovas priėmė ignoruodamas faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas yra neįgalus asmuo, neatsižvelgdamas nei į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyviojo protokolo (toliau – ir Konvencija), Europos socialinės chartijos (pataisytos), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) nuostatas, nei į Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir NSIĮ) nuostatas. Sprendimas neteisėtas iš esmės, jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kadangi jame vadovautasi tik poįstatyminiu aktu – Instrukcija.

2.5. Instrukcija buvo priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 123 straipsnio 3 dalimi, nors ANK 123 straipsnyje nebuvo numatyta, jog Vidaus reikalų ministerija gali nustatyti standartus ar techninius reikalavimus automobilių langų stiklų šviesos laidumui. Vidaus reikalų ministro patvirtinta Instrukcija nacionalinės teisės lygmenyje iš esmės yra susijusi su Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, kuris neįgaliems asmenims teisės vairuoti motorines transporto priemones nenustato jokių apribojimų, normų įgyvendinimu.

2.6. Atsakovas, priimdamas ginčo Sprendimą, Instrukciją taikė pernelyg formaliai, nevertino individualios pareiškėjo situacijos, nes pareiškėjui leidimas vairuoti automobilį su mažesniu negu leistina stiklų šviesos laidumu yra būtinas būtent dėl neįgalumo ypatumų. Remiantis vien tik poįstatyminiu teisės aktu, ir nesivadovaujant įstatymais ir tarptautiniais teisės aktais buvo priimtas ne tik nepagrįstas ir neteisėtas, bet ir neteisingas, teisingumo ir protingumo kriterijų neatitinkantis administracinis sprendimas.

2.7. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas pažymėjo, kad Policijos departamentas 2003 m. birželio 20 d. tarpininkavimo raštu, adresuotu (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui pagal tuometinę pareiškėjo gyvenamąją vietą, tarpininkavo, kad jam būtų išduotas leidimas išimties tvarka. (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatas 2003 m. išdavė pareiškėjui leidimą, galiojant Vidaus reikalų ministro 2000 m. sausio 5 d. įsakymu patvirtintai Leidimų išdavimo kelių transporto priemonėms, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, instrukcijai. Ši instrukcija neteko galios nuo 2007 m. rugsėjo 16 d.

3. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. (duomenys neskelbtini) rajono pirminės sveikatos priežiūros centro 2020 m. rugsėjo 10 d. medicinos dokumentų išraše užfiksuoti duomenys neįrodo pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, kad pareiškėjo nurodyti fiziologiniai poreikiai negali būti tenkinami naudojant kitas alternatyvias priemones – (duomenys neskelbtini) ar momentaliai prilipdomas ar nuleidžiamas užuolaidas ant automobilio priekinių šoninių langų.

3.2. Konvencijoje, Chartijoje, NSIĮ nėra nurodyta, kad pareiškėjui turi būti išduotas Leidimas, šiais teisės aktais nėra paneigta galimybė taikyti ir kitas alternatyvias specialiąsias priemones pareiškėjo nurodytiems fiziologiniams poreikiams tenkinti. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kurie leistų nenuginčijamai teigti, kad jo atveju netinka kitos leistinos ir tinkamos alternatyvios priemonės visapusiškam ir lygiateisiškam naudojimuisi visomis teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, nurodytomis Konvencijoje, Chartijoje ir NSIĮ.

3.3. Instrukcijoje išvardintas aplinkybių sąrašas, kada gali būti išduodamas leidimas, yra baigtinis, ir jame nenumatyta galimybė išduoti Leidimą kaip neįgaliųjų techninės pagalbos priemonę NSIĮ pagrindu. Transporto priemonės savo esame nėra skirtos žmonių fiziologiniams poreikiams tenkinti. Pareiškėjui negali būti teikiamas prioritetas prieš kitų eisme dalyvaujančių žmonių saugumo interesą. Neįgaliojo teisė naudotis transporto priemone negali būti absoliuti ir paneigianti kitų žmonių lūkestį dalyvauti eisme saugiai.

3.4. Administracinėje byloje Nr. eI-1488-644/2018, į kurią apeliuoja pareiškėjas, priimta nutartis negali būti vertinama kaip precedentas šioje byloje, nes bylos šalys bei šalių argumentacija, įrodymai bylose yra skirtingi, o po bylos išnagrinėjimo jai grįžus iš apeliacinės instancijos, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.

3.5. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi galiojančia leidimų išdavimo tvarka, teisės aktais bei pareiškėjo prašymo turiniu. Pareiškėjo prašymas buvo formalus, susidedantis vos iš kelių sakinių nenurodant konkrečių aplinkybių bei jų plačiau neaiškinant, kokiu priežastiniu ryšiu jos yra susijusios su prašymu.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

5. Teismas nustatė, kad 2021 m. liepos 12 d. pareiškėjas pateikė Policijos departamentui prašymą išduoti leidimą naudoti transporto priemonę, kurios priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina teisės aktais. Atsakovas ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Instrukcijos 4 punkto nuostatomis, neišdavė pareiškėjui leidimo naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina.

6. Teismas, įvertinęs Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, 4 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos I antraštinės dalies 1 straipsnio, III antraštinės dalies 26 straipsnio, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 punktų, Instrukcijos 2, 4, 5 punktų nuostatas, konstatavo, kad šie teisės aktai reglamentuoja neįgaliųjų lygių teisių ir galimybių, socialinės integracijos visuomenėje, nediskriminacijos klausimus, kurie yra svarbūs nagrinėjamo ginčo kontekste, tačiau jie nenustato jokių privilegijų neįgaliesiems ar išimčių, kuriomis remdamasis teismas galėtų konstatuoti, kad Leidimas pareiškėjui gali būti išduodamas išimties tvarka. Teismas nustatė, kad leidimas naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, išduodamas valstybės institucijoms teisės aktais nustatytai operatyvinei veiklai vykdyti, konvojuoti, eskortuoti ir lydėti, saugumo ar viešosios tvarkos užtikrinimo ir ikiteisminio tyrimo srityse atlikti, privatiesiems juridiniams asmenims inkasavimo veiklai vykdyti, fiziniams asmenims, kuriems paskirtos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės. Šiame sąraše nenumatyta galimybė išduoti Leidimą dėl asmens neįgalumo.

7. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nustatytas ribojimas naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis nei leistina, siejamas su eismo saugumo užtikrinimu. Priekinių šoninių langų tamsinimas itin riboja transporto priemonės vairuotojo matomumo lauką, dėl to gali kiti reali grėsmė kitiems eismo dalyviams. Visuomenės interesas dalyvauti eisme saugiai negali būti paneigiamas vieno konkretaus asmens interesais.

8. Teismas įvertino medicininių dokumentų išrašus dėl pareiškėjo būtinybės atlikti (duomenys neskelbtini) bei dėl kitų (duomenys neskelbtini) priemonių naudojimo, ir nesutiko su pareiškėjo argumentacija, kad šoninių automobilių langų tamsinimas yra vienintelė priemonė jo privatumui užtikrinti. Teismas pažymėjo, kad privatumas atliekant (duomenys neskelbtini) galėtų būti užtikrintas pasitelkiant kitas priemones (pvz. laikinas nuimamas automobilio langų užuolaidėles ar pan.), kurios nesukeltų didesnių nepatogumų pareiškėjui, o tuo pačiu nesukeltų grėsmės kitų eismo dalyvių saugumui.

9. Teismas sprendė, kad Policijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, Sprendimas savo turiniu atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl pripažintinas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti ar keisti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo dėl įpareigoti Policijos departamentą suteikti pareiškėjui Leidimą.

10. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pagrindo remtis pareiškėjo nurodomu Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.eI-1488-644/2018, nes faktinės bylos aplinkybės nėra analogiškos.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Policijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Policijos departamentą suteikti pareiškėjui Leidimą; bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

12.1. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė pažeisdamas arba neteisingai pritaikydamas procesines teisės normas, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, teismas taip pat pažeidė materialines teisės normas.

12.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, visapusiškai ir objektyviai neištyrė bylos aplinkybių, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių; nenagrinėjo pareiškėjo skundo kai kurių esminių argumentų ir dėl jų sprendime nepasisakė; nevertino teismui pateiktų įrodymų visumos pagal įrodymų vertinimo taisykles; nevertino pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų argumentų, kuriuose buvo išdėstytos bylai itin svarbios aplinkybės ir pridėti jas pagrindžiantys rašytiniai įrodymai; sprendime nenurodė pareiškėjo pateiktų įrodymų atmetimo motyvų; procesinį sprendimą pagrindė prielaidomis ir samprotavimais. Nurodytos procesinių teisės normų pažaidos yra esminės, galėjusios lemti neteisėto procesinio sprendimo byloje priėmimą ir pareiškėjo teisės į teisingą teismą ir teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.

12.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skundo argumentų, jog skundžiamas atsakovo Sprendimas yra be motyvų, priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio ir 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, dėl jų nepasisakė, nors VAĮ pažeidimas yra pakankamas pagrindas naikinti administracinį aktą.

12.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo į bylą pateiktus medicininius dokumentus, t. y. įvertino tik dalį jų, taip pat vertino tik atskirų medicininių dokumentų turinio dalis, neatsižvelgė į medicininiuose dokumentuose nurodytas rekomendacijas dėl būtinybės (duomenys neskelbtini), dėl privatumo užtikrinimo ir kt.

12.5. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė medicininius dokumentus, kurie patvirtina ginčui aktualų pareiškėjo negalios ypatumą ir kompetentingų institucijų nustatytus specialiuosius poreikius (tarp jų – specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensavimo poreikį), taip pat kitus su ginčo esme susijusius įrodymus, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų visumos nevertino, nenurodydamas jokių motyvų ir taip pažeisdamas reikalavimą sprendime nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1, 2 dalių ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

12.6. Pareiškėjo argumentai ir pateikti medicininiai dokumentai, jog neatidėliotinas (duomenys neskelbtini) yra vienintelis jo individualiam neįgalumo atvejui tinkamas ir neturintis kitų alternatyvų (duomenys neskelbtini) pašalinimo būdas, kurį atliekant automobilyje privatumo ir žmogiškojo orumo užtikrinimui proporcinga priemonė būtų pareiškėjo prašomo Leidimo išdavimas, byloje yra nepaneigti.

12.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nevertino ir nepasisakė dėl kitų esminių pareiškėjo skundo argumentų, t. y. dėl pareiškėjo galimybės vairuoti transporto priemonę, taip pat dėl aplinkybės, jog pareiškėjas jau yra turėjęs policijos įstaigos išduotą šiuo metu prašomo pobūdžio leidimą, teismas taip pat nevertino pateiktų įrodymų, susijusių su pareiškėjo (neįgalaus asmens) teisės į savarankiškumą, pagarbos neįgalaus asmens prigimtiniam orumui užtikrinimo, į visapusiško ir lygiateisio naudojimosi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo, ribojamą Policijos departamento Sprendimu.

12.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos ir tarptautinių teismų praktika, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kai kurių esminių pareiškėjo skundo argumentų, nevertino įrodymų visumos, dėl to pareiškėjas nebuvo išklausytas ir teisingumas nebuvo įvykdytas, o skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų, neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl pakankamo sprendimo motyvavimo.

12.9. Pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės normų pažeidimai pareiškėjui sukelia pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo, kadangi teismas byloje neužtikrino bylos šalių lygiateisiškumo principo, nes nevertino vienos šalies (pareiškėjo) skundo kai kurių esminių argumentų ir pateiktų įrodymų visumos, sprendime rėmėsi atsakovo argumentais, neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytą teisminį precedentą administracinėje byloje Nr. eA-108-492/2020.

12.10. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, pažeisdamas teisės aktų hierarchijos principą, bylą išsprendė remdamasis žemiausiu nacionalinio lygmens norminiu teisės aktu – Instrukcija. Pareiškėjas įrodinėjo, kad neįgalaus asmens vairavimui pritaikyto automobilio priekinių šoninių stiklų apdorojimas atitinkamu būdu, kuris sumažintų stiklų šviesos laidumą, NSIĮ 2 straipsnio 17 dalies ir 25 straipsnio kontekste gali būti traktuojamas kaip techninės pagalbos priemonė neįgaliajam, šie pareiškėjo argumentai byloje nepaneigti, nes teismas jų net nenagrinėjo.

12.11. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 1 dalį, faktiškai nesivadovavo ginčui aktualiomis Konvencijos ir Chartijos normomis, ir, pažeisdamas materialiąsias teisės normas, neteisėtai suteikė viršenybę žemiausio lygmens nacionaliniam teisės aktui (Instrukcijai). Tarptautiniuose teisės aktuose, kurie nustato žmogaus teises ir laisves, yra apibrėžiami tų teisės aktų tikslai, nurodomi principai, atskleidžiamas atitinkamų teisių ir laisvių turinys ir pan., juose nėra ir negali būti aptarti kokie nors konkretūs atvejai, susiję su atitinkamame tarptautiniame dokumente įtvirtintos teisės įgyvendinimu. Kiekvienas atvejis, kuriuo gali būti pažeistos neįgalaus asmens teisės, ginčo teisme atveju turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į nacionalinėje teisėje tiesiogiai taikytinus tarptautinės teisės aktus, NSIĮ ir kitus ginčo atvejui aktualius nacionalinės teisės aktus.

12.12. 2016 m. balandžio 20 d. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas savo Baigiamosiose pastabose dėl pirminės Lietuvos ataskaitos (apie neįgaliųjų teisių pagal Konvenciją įgyvendinimą) išreiškė susirūpinimą Konvencijos 4 straipsnyje įtvirtinto principo įgyvendinimui. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas 14 Pastabų punkte rekomenduoja Lietuvos Respublikai imtis visų būtinų teisinių, juridinių ir administracinių priemonių, kuriomis būtų skatinamas tinkamas sąlygų pritaikymas neįgaliesiems visuose viešuosiuose ir privačiuose sektoriuose, užtikrinamas ir stebimas jų sudarymas, taip pat, kad būtų pripažįstama, jog toks tinkamų sąlygų pritaikymo nebuvimas yra diskriminacijos neįgalumo pagrindu forma. Konvencijos 2 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „tinkamas sąlygų pritaikymas“ reiškia būtinus ir tinkamus pakeitimus ir pritaikymą, dėl kurių nepatiriama neproporcinga ar nepagrįsta našta ir kurių reikia konkrečiu atveju siekiant užtikrinti neįgaliesiems galimybę naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis lygiai su kitais asmenimis ar galimybę įgyvendinti šias teises ir laisves. Lietuvos Respublika nevykdo kai kurių ratifikuojant Konvenciją prisiimtų įsipareigojimų ir neįgyvendina pareigos tinkamai pritaikyti sąlygas neįgaliesiems naudotis jų fundamentaliomis teisėmis, tokiomis kaip teisės į žmogiškojo orumo gerbimą, lygių galimybių, mobilumo, savarankiškumo, integravimosi į visuomenę skatinimą.

12.13. Instrukcijoje egzistuoja teisės spraga, kuria šio individualaus ginčo atveju pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas, pasinaudojo pareiškėjo skundui atmesti.

12.14. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę, taip pat ir aiškinant teisę (inter alia (be kita ko) teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti).

12.15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr.eA-108-492/2020 teisės taikymo būdu jau yra užpildęs šią spragą ir konstatavęs, kad Instrukcija yra aukštesnės galios aktus teisės aktus (įstatymus) įgyvendinantis aktas, todėl privalu atsižvelgti į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir NSIĮ nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo minimoje byloje pateiktais išaiškinimais. Konstitucinio nediskriminavimo principo įgyvendinimas, pritaikant tinkamas sąlygas pareiškėjui integruotis į visuomenę, pagal jo, kaip neįgaliojo, individualius poreikius nepažeistų viešojo administravimo principų ir užtikrintų Konvencijos nuostatų įgyvendinimą.

12.16. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėją vertinti kaip keliantį ar galintį kelti grėsmę kitiems eismo dalyviams vien dėl to, kad jis yra neįgalus, o atsisakymas pareiškėjui suteikti Leidimą dėl to, kad jis yra neįgalus, diskriminuoja jį kitų asmenų, kuriems Leidimai išduodami Instrukcijos 4 punkto pagrindu, atžvilgiu, juo labiau, kad pareiškėjas jau yra turėjęs tokį Leidimą.

12.17. Pirmosios instancijos teismo vertinimas dėl kitų būdų užtikrinti pareiškėjo privatumą automobilyje (įsirengti nuleidžiamas užuolaidėles) yra grįstas samprotavimais ir prielaidomis, paminėti kiti privatumo užtikrinimo būdai neatitinka medicininių rekomendacijų, pareiškėjo fizinių galimybių, be to, negali užtikrinti visiško privatumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nebuvo tinkamai apgintos pareiškėjo teisės, nebuvo užtikrintas Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimas, apsaugotos žmogaus teisės ir laisvės, buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismą ir teisingą bylos nagrinėjimą.

13. Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti, bei nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

13.1. Pareiškėjas savo rašytiniuose paaiškinimuose savaip interpretavo atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją tiek dėl pateiktų medicininių dokumentų, tiek dėl apelianto diskriminacijos dėl jo neįgalumo, tiek dėl apelianto sveikatos sutrikimų pobūdžio, tiek dėl būtinumo atlikti (duomenys neskelbtini) procedūrą, tiek dėl aplinkybių, susijusiu su apelianto privatumo ir žmogiškojo orumo sąlygų užtikrinimu, tiek dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų bylos išnagrinėjimo aplinkybių. Pateiktais rašytiniais paaiškinimais pareiškėjas jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų pateikęs ir paaiškinęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, nepateikė, o tik papildė keliais rašytiniais įrodymais, dėl kurių jau buvo išdėstęs poziciją skunde.

13.2. Atsakovas, priešingai negu teigia apeliantas, nekvestionuoja apelianto sveikatos būklės aspektų. Apeliantas neįrodė, jog dėl jo neįgalumo bei sveikatos būklės ir poreikio (duomenys neskelbtini) jam netinka kitos alternatyvios specialiosios priemonės, tokios kaip nuleidžiamos užuolaidos ant priekinių šoninių langų, kurios valdomos vieno mygtuko paspaudimu. Teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad atsisakymas išduoti apeliantui Leidimą iš esmės yra siejamas su eismo saugumo užtikrinimu.

13.3. Atsakovo įsitikinimu tam, kad nebūtų pažeisti apelianto interesai, vadovaujantis tiek Lietuvoje ratifikuotos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatomis, tiek Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatomis, kurios reglamentuoja neįgaliųjų socialinę integraciją visuomenėje, jų teises ir galimybes, nediskriminacijos klausimus, Leidimo išdavimas nėra vienintelė priemonė užtikrinanti apelianto privatumą.

13.4. Byloje nėra įrodymų ar duomenų, kad apeliantas išnaudojo visas galimybes, tarp jų ir galimybę naudotis nuleidžiamosiomis priekinių šoninių langų užuolaidomis, ir kad pasitelkiant tokių priemonių pagalbą ir atliekant (duomenys neskelbtini) procedūrą, nebuvo pasiektas norimas privatumo ir jo žmogiškojo orumo užtikrinimas, pažeminimo išnykimo rezultatas. Pasinaudojus nuleidžiamų priekinių šoninių langų užuolaidėlių, kaip alternatyviu privatumo užtikrinimo būdu, būtų apsaugotos apelianto teisės į socialinę integraciją visuomenėje, išnyktų nediskriminacijos klausimai bei būtų užtikrintas jo privatumas automobilyje atliekant (duomenys neskelbtini).

13.5. Teismas tinkamai įvertino visus apelianto pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat ir medicininius dokumentus, o pareiškėjas klaidina teismą dėl atsakovo išsakytų argumentų apie pateiktus medicininius dokumentus ir juose rekomenduojamas privatumo automobilyje užtikrinimo priemones ir kt. Atsakovas neginčija apelianto argumentų dėl medicininiame išraše nustatytų rekomendacijų atlikti (duomenys neskelbtini) ir kitas privatumo reikalaujančias procedūras, bet pažymi, jog medicininiame išraše akivaizdžiai gydytojo yra nurodytos ir kitos alternatyvios privatumą užtikrinančios specialiosios priemonės. Apeliacinio skundo argumentai dėl prašomo Leidimo kaip vienintelės neįgaliojo privatumą užtikrinančios techninės pagalbos priemonės neįgaliajam išdavimo NSIĮ 2 straipsnio 17 dalies ir 25 dalies kontekste, byloje nėra nenuginčijamai įrodyti. Priešingai negu teigia apeliantas, atsakovas nesupriešina apelianto intereso gauti Leidimą su visų kitų eismo dalyvių interesu ir nediskriminuoja apelianto dėl jo neįgalumo, o šiame bylos kontekste siekia veikti savo kompetencijos ribose bei įgyvendinti Lietuvos Respublikos policijos įstatyme, Instrukcijoje bei kitose teisės aktuose atsižvelgdamas ir į tarptautines bylai aktualias teisės aktų normas.

13.6. Instrukcijos 4 punkte išvardintas aplinkybių sąrašas, kada gali būti išduodamas leidimas, yra baigtinis, ir jame nenumatyta galimybė išduoti Leidimą, kaip neįgaliųjų techninės pagalbos priemonę NSIĮ pagrindu. Papildomai tamsinti priekiniai automobilių stiklai leidžiami tik tokiais išimtiniais atvejais, kuomet tai yra būtina siekiant apsaugoti asmenų gyvybę ir sveikatą ar valstybės ir tarnybos paslaptis, ir tik tokios aplinkybės pagrįstai gali konkuruoti su automobilių eisme dalyvaujančių asmenų teise į saugų eismą.

13.7. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, sprendime buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 straipsnio bei 87 straipsnio reikalavimų, sprendimas nėra formalus.

13.8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl galimybės vadovautis pareiškėjo nurodyta teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos Regionų apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. eI-1488-644/2018 faktinės aplinkybės nėra tapačios bei identiškos šios bylos faktinėms aplinkybėms bei pateiktiems įrodymams. Atsakovas apžvelgia administracinės bylos Nr. eI-1488-644/2018 nagrinėjimo aplinkybes, bei nagrinėjant minimą bylą padarytas išvadas, ir pažymi, jog šioje byloje teismo priimta nutartis negali būti vertinama kaip precedentas pareiškėjui šioje byloje gauti prašomą Leidimą, kadangi nurodytoje byloje padarytos išvados neatitinka teisės aktų reikalavimų, bet atsakovas, nebūdamas bylos šalimi, negalėjo jų tinkamai nuginčyti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento 2021 m. liepos 20 d. Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas leisti užtamsinti priekinius šoninius automobilio stiklus, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo įpareigojimo suteikti pareiškėjui leidimą naudoti transporto priemonę, kurios priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina.

15. Ginčijamas Policijos departamento Sprendimu pareiškėjo prašymas išduoti leidimą naudotis transporto priemone, kurios priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis, nei nustatyta teisės aktais, nebuvo patenkintas padarius išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Instrukcijos 4 punkte nustatytų reikalavimų subjektui ar vykdomai veiklai.

16. Pirmosios instancijos teismo vertinimu leidimas naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, išduodamas Instrukcijoje nustatytais atvejais valstybės institucijoms, privatiesiems juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims, kuriems paskirtos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, tačiau sąraše nenumatyta galimybė išduoti Leidimą dėl asmens neįgalumo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad atsakovo Sprendimas nesuteikti Leidimo pareiškėjui yra pagrįstas, atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi pareiškėjo privatumas atliekant (duomenys neskelbtini) galėtų būti užtikrintas pasitelkiant kitas priemones, kurios nesukeltų didesnių nepatogumų pareiškėjui, o tuo pačiu nesukeltų grėsmės kitų eismo dalyvių saugumui.

17. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas formaliai aiškino teisės normas, neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos prisiimtus neįgaliųjų teisių užtikrinimo įsipareigojimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymi, jog teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, nesivadovavo aktualia teismų praktika, be to, sprendimas yra be motyvų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Konvencijos nuostatomis, kuriose yra įtvirtintos neįgaliųjų asmenų teisės, integruojantis į visuomenę, skatinant jų aktyvų dalyvavimą įvairiose gyvenimo srityse, siekia savo pažeistų teisių apgynimo konkrečiu būdu, t. y. įpareigoti atsakovą suteikti leidimą naudoti transporto priemonę, kurios priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina.

18. Atsižvelgiant į bylos šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčijamo Policijos departamento Sprendimo, tikrinamo teismo sprendimo motyvus ir bylos aplinkybes, darytina išvada, kad spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas ginti pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens, nurodomas pažeistas teises jo prašomu konkrečiu būdu. Tam buvo būtina nustatyti ar pareiškėjo individualioje situacijoje vienintele priemone suderinti galimybę vairuoti transporto priemonę ir, atsižvelgiant į sveikatos būklės individualius ypatumus, priimtinu būdu patenkinti fiziologinius poreikius, yra pareiškėjui priklausančios transporto priemonės priekinių šoninių langų užtamsinimas, taip pat išnagrinėti nurodomas teisines prielaidas ginti jo, kaip neįgalaus asmens, pažeistas teises.

19. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 1V-319 patvirtintos Leidimų naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, išdavimo instrukcijos, (redakcija galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 6 d. iki 2022 m. gruodžio 23 d.) 4 punktas, kurį priimdamas ginčijamą Sprendimą taikė atsakovas, nustato atvejus, kuriems asmenims ir kokioms aplinkybėms esant išduodamas leidimas. Leidimas naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina, išduodamas valstybės institucijoms teisės aktais nustatytai operatyvinei veiklai vykdyti, konvojuoti, eskortuoti ir lydėti, saugumo ar viešosios tvarkos užtikrinimo ir ikiteisminio tyrimo srityse atlikti (4.1 p.), privatiesiems juridiniams asmenims inkasavimo veiklai vykdyti (4.2 p.), fiziniams asmenims, kuriems paskirtos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės (4.3 p.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog Instrukcijos 4 punkte įtvirtintas baigtinis subjektų sąrašas, kuriems gali būti išduodamas leidimas ir jame nėra numatyta galimybė išduoti leidimą naudoti kelių transporto priemones, kurių stiklų šviesos laidumas mažesnis nei leistina, dėl asmens neįgalumo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nesitikdamas su atsakovo sprendimu pareiškėjas skundą teismui grindė ir kitomis, nagrinėjamam ginčui aktualiomis teisės aktų normomis – Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gegužės 27 d. įstatymu XI-854 ratifikuota Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija ir jos Fakultatyviuoju protokolu (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir NSIĮ).

20. Nagrinėjamoje byloje yra aktualūs išaiškinimai, pateikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr.eA-108-492/2020 priimtoje 2020 m. vasario 5 d. nutartyje. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad Instrukcija yra aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus, įgyvendinantis aktas, todėl priimant sprendimą, turėjo būti atsižvelgiama ir į kitų, ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, nuostatas, t. y. į Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir NSIĮ nuostatas.

21. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos tikslas skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja užtikrinti ir skatinti visapusišką visų neįgaliųjų visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių įgyvendinimą be jokios diskriminacijos dėl neįgalumo. Šiuo tikslu valstybės, šios Konvencijos šalys, įsipareigoja: a) imtis visų įstatymų leidybos, administracinių ir kitokių priemonių, kad būtų įgyvendintos šios Konvencijos pripažintos teisės; b) imtis visų atitinkamų priemonių, įskaitant įstatymų leidybos priemones, kad būtų pakeisti ar panaikinti galiojantys įstatymai, kiti teisės aktai, papročiai ir praktika, diskriminuojantys neįgaliuosius. Konvencijos 9 straipsnyje įtvirtinta neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės, šios Konvencijos šalys, siekdamos, kad neįgalieji galėtų gyventi savarankiškai ir visapusiškai dalyvauti visose gyvenimo srityse, imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Šios priemonės, kurios apima prieinamumo kliūčių ir trukdžių nustatymą ir pašalinimą, inter alia (be kita ko) taikomos: a) pastatams, keliams, transporto priemonėms ir kitokiems vidaus ir lauko objektams, įskaitant mokyklas, būstą, medicinos įstaigas ir darbo vietas; b) informacijos, ryšių ir kitokioms tarnyboms, įskaitant elektronines ir avarines tarnybas. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinė sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, t. y. tokių sutarčių nuostatos tiesiogiai taikomos Lietuvos teisinėje sistemoje.

22. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme, kuriame neįgalusis asmuo yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuriam šio įstatymo nustatyta tvarka nustatytas neįgalumo lygis arba 55 procentų ir mažesnis darbingumo lygis, arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat yra nustatyta, kad neįgaliųjų socialinė integracija organizuojama, vadovaujantis ir prieinamumo principu, suprantamu kaip neįgaliesiems sudaromos sąlygos veiklai visose gyvenimo srityse ir galimybė naudotis ištekliais, savarankiškumo ir pasirinkimo laisvės užtikrinimo principu, kuris yra pasireiškiantis tuo, kad neįgalieji turi būti nuolat skatinami būti savarankiški (3 str. 5, 6 p.). Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aplinka – tai neįgaliojo viešojo ir asmeninio gyvenimo bei veiklos sąlygos ir galimybės laisvai judėti, naudotis visuomenėje teikiamomis paslaugomis, gauti reikiamą informaciją, bendrauti ir dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse, aplinkos veiksniai – išorinės aplinkybės, lengvinančios arba trukdančios neįgaliojo gyvenimui ir veiklai, kurie neįgaliojo socialinei integracijai gali būti palankūs arba nepalankūs (2 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas, ar galimas aplinkos veiksnių poveikis nėra neproporcinga ar nepagrįsta našta konkrečiu atveju pareiškėjo neįgaliojo individualioms socialinės integracijos galimybėms, turi įvertinti ir aptariamų teisės aktų nuostatas, o priimdamas sprendimą, jei įrodytas faktinis reikalavimo ginti pažeistas teises tam tikru būdu faktinis pagrįstumas, vadovautis ABTĮ 4 straipsnio, 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies nuostatomis.

23. Teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai, nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, minėtoje nutartyje suformuotos taisyklės yra aktualios ir šio ginčo atvejui, nes bylų faktinės aplinkybės labai panašios, o taikytos teisės normos nėra pasikeitusios. Abiejų bylų faktinės aplinkybės iš esmės analogiškos, kadangi minėtoje byloje taip pat buvo sprendžiama, ar vienintele priemone suderinti galimybę vairuoti transporto priemonę ir, atsižvelgiant į neįgalumo ypatumą, reikalaujantį privatumo atliekant (duomenys neskelbtini) procedūrą, yra pareiškėjui priklausančios transporto priemonės priekinių šoninių langų užtamsinimas. Nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti taikytinos tos pačios, kaip ir nagrinėtoje byloje Konvencijos ir NSIĮ teisės normos.

24. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad dėl 2000 m. įvykusio eismo įvykio metu patirtos traumos pareiškėjui buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) invalidumo grupė, taip pat Valstybinė medicininė socialinės ekspertizės komisijos 2001 sausio 16 d. aktu Nr.172 nustatytos medicininės indikacijos specialiam automobiliui įsigyti ir nustatyta, jog pareiškėjas gali vairuoti specialųjį automobilį. 2013 m. liepos 1 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr.2405 laikotarpiui nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nustatytas darbingumo lygis (duomenys neskelbtini), taip pat nuo 2019 m. rugpjūčio 5 d. neterminuotai nustatytas specialusis lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikis (2019 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr.SPA-2751). Byloje nustatyta, jog pareiškėjas nevaikšto, naudojasi neįgaliojo vežimėliu ir vairuoja specialų jo poreikiams pritaikytą automobilį. Pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini) kokybės kontrolieriaus pareigose ir yra atsakingas už darbų paskirstymą tarp darbuotojų, gaminių kokybės patikrinimą, naujų darbuotojų apmokymą, todėl darbo funkcijas atlieka įmonės patalpose. Taigi pareiškėjas automobiliu važinėja iš Vilniaus į Vilniaus raj., (duomenys neskelbtini), esančią darbovietę. Medicininių dokumentų išrašais nustatyta, kad pareiškėjui dėl medicininės būklės 5-8 kartus per dieną arba atsiradus spazmams reikalinga atlikti (duomenys neskelbtini) ir kt. privatumo reikalaujančias procedūras, o alternatyvios priemones ((duomenys neskelbtini)) jam nerekomenduotinos. Policijos departamento 2003 m. birželio 20 d. raštu Nr.35-2732 ir pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, kad atsižvelgiant į šį raštą ir jame nurodytas aplinkybes, pareiškėjui 2003 m. buvo išduotas leidimas tamsinti automobilio stiklus, kuris galiojo iki teisinio reguliavimo pasikeitimo.

25. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo atsiliepimo argumentams, sprendime nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo argumentacija, kad šoninių automobilio langų tamsinimas yra vienintelė priemonė jo privatumui užtikrinti, pažymėdamas, kad privatumas atliekant (duomenys neskelbtini) galėtų būti užtikrintas pasitelkiant kitas priemones (pvz. laikinas nuimamas automobilio langų užuolaidėles, kurios nesukeltų didesnių nepatogumų pareiškėjui, o tuo pačiu nesukeltų grėsmės kitų eismo dalyvių saugumui.

26. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo ir teismo pozicija nesutinka. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (toliau – ir SEAKĮ) nenustato apribojimų neįgaliems asmenims vairuoti transporto priemones. Įstatymų leidėjas SEAKĮ 10 straipsnio 3 dalie 3 punktu pavedė Sveikatos apsaugos ministerijai nustatyti sveikatos sutrikimus, dėl kurių ribojama ar draudžiama vairuoti tam tikros kategorijos transporto priemones. Byloje nustatyta, jog pareiškėjo galimybė vairuoti transporto priemonę buvo įvertinta pagal Sveiktos apsaugos ministerijos teisės aktus, ir nustatyta, kad jis gali vairuoti B kategorijos transporto priemonę, pritaikytą valdymui tik rankomis. Galiojantis pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas patvirtina jo teisę vairuoti B kategorijos transporto priemonę, taip pat ir medicininiu požiūriu patvirtintą jo gebėjimą vairuoti automobilį, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo pareiškėją, vairuojantį transporto priemonę, vertinti kaip galintį kelti grėsmę kitiems eismo dalyviams vien dėl tos priežasties, kad jis yra neįgalus. Vertinat pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą argumentą, jog privatumas atliekant (duomenys neskelbtini) galėtų būti užtikrintas pasitelkiant kitas priemones (nuimamas automobilio langų užuolaidėles), pažymėtina, jog į bylą pateikti medicininiai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjo galimybės pasiekti ir ant šoninio priekinio stiklo iš keleivio pusės pritvirtinti užuolaidėlę yra abejotinos. Be to, pareiškėjui anksčiau jau buvo išduotas leidimas tamsinti automobilio stiklus, šią techninę priemonę pripažįstant kaip veiksmingą neįgalaus asmens teisių į savarankiškumo, nepriklausomumo, pagarbos neįgalaus asmens prigimtiniam orumui užtikrinimą.

27. Teisėjų kolegija byloje nustatytas aplinkybes įvertinusi paminėto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste, nesutinka su Policijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas tenkinant jo individualius fiziologinius poreikius galėtų būti užtikrintas taikant kitas alternatyvias priemones. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos sprendime nepagrįstai konstatuota, jog tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai reglamentuojantys neįgaliųjų lygių teisių ir galimybių, socialinės integracijos visuomenėje, nediskriminacijos klausimus, nesudaro prielaidų ginči pareiškėjo, kaip neįgalaus asmens, teises jo reikalaujamu būdu.

28. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, tikrinamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrindė būtinybę jo, kaip neįgaliojo asmens, teisės ginti reikalaujamu būdu, todėl ginčijamas Policijos departamento Sprendimas naikinamas, kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, o atsakovas įpareigojamas išduoti pareiškėjui leidimą naudoti transporto priemonę, kurios priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina (ABTĮ 4 straipsnio, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).

30. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

31. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 621,45 Eur išlaidas patirtas rengiant skundą teismui, kurias grindžia 2021 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr.RIDD-0745, SEB 2021 m. rugpjūčio 16 d. patvirtinimu apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą bei 2021 m. gruodžio 10 d. mokėjimo nurodymu (11,25 Eur).

32. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – ir koeficientas).

33. Pareiškėjas prašo priteisti 598,95 Eur už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, maksimalus užmokesčio dydis už skundo parengimą yra 2,5. Pareiškėjo prašoma priteisti 598,95 Eur suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio ir yra priteistina pareiškėjui.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį, teikiant teisines paslaugas pareiškėjui šioje byloje, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pareiškėjui priteistina jo pateiktais dokumentais pagrįstų bylinėjimosi išlaidų suma, kurią sudaro 598,95 Eur atstovavimo išlaidų suma ir 33,75 Eur žyminio mokesčio už skundo ir apeliacinio skundo padavimą suma, viso – 632,70 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. K. skundą tenkinti, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. 5-S-12422 „Dėl leidimo užtamsinti priekinius automobilio stiklus“ panaikinti ir įpareigoti Policijos departamentą per dvidešimt darbo dienų suteikti pareiškėjui leidimą naudoti transporto priemonę, kurios priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas yra mažesnis negu leistina.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 632,70 Eur (šešis šimtus trisdešimt du eurus septyniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.