Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-907-327-2013

Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01789-2012-3

2013 m. lapkričio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, se­kre­to­riau­jant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, nuteistojo D. B. gy­nė­jui ad­vo­katui Rimantui Bučmai, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išna­gri­nė­jo bau­džia­mąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apy­linkės teismo 2013 m. rug­sė­jo 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos bau­džia­mojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atė­mi­mu devyniems mėnesiams, baus­mę at­lie­kant pataisos na­muose.

Vadovaujantis BK 64¹ str. bausmė sumažinta trečdaliu ir nustatyta, kad galutinė D. B. paskirta bausmė yra laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos na­muo­se.

Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaičiuoti laikotarpiai, nuteistojo išbūti sulaiky­me ir suėmime - nuo 2013-07-08 iki 2013-09-17, nuo 2013-09-17 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinis ieškinys patenkintas ir iš D. B. R. Z. priteista 1820 Lt (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt litų).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 20 d., apie 15 val., atplėšęs sandėliuko du­ris ir nuplėšęs sandėliuko lentas, įsibrovė į N. Z. priklausantį sandėliuką, esantį (duomenys neskelbtini), ir pagrobė jame buvusį svetimą tur­tą, nukentėjusiojo R. Z. metalinius spaustuvus su metaliniu stalu, 120 Lt vertės, 1 toną juodojo metalo laužo - vamzdžių, strypų, metalinių konstrukcijų, bendros 800 Lt vertės, 27 kg nerūdijančio plieno skardų, bendros 108 Lt vertės, 20 kg aliuminio skardų, bendros 80 Lt vertės, 21 kg žalvario ir bronzos kranų, bendros 189 Lt vertės, 19 kg vario vielos, bendros 323 Lt vertės, storasienį šildymo katilą, 200 Lt vertės, tuo padarydamas 1820 litų žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą ten­kin­ti, pro­ku­roras pra­šė ape­lia­cinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atme­tamas.

Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo kaltė ir nu­si­kals­tamos veikos kvali­fi­ka­vi­mas. Nuteistasis D. B. prašo paskirti jam mažesnę bausmę arba neskirti jos visai. Apeliacinės instancijos teis­mas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina bau­džia­mąją bylą tiek, kiek to prašoma ape­liaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir, skirdamas D. B. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nu­teis­tojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę D. B., atsižvelgė į tai, kad pa­da­ry­tas apysunkis tyčinis nusikaltimas, į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nustatytą vie­ną D. B. atsakomybę len­g­vi­nan­čią aplinkybę – tai, kad prisipažįsta padaręs nusikaltimą ir gai­li­si nusikaltęs (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nuteistojo as­me­nybę – jis nedirba, yra nevedęs, mokosi, baustas ad­mi­nistracine tvarka, iki šios nusikalstamos veikos padarymo jau buvo tris kartus teistas. Visa tai leidžia teigti, kad nuteis­ta­jam anksčiau pa­skir­tos bausmės įtakos nepa­da­rė, nuteistojo padaryti nusikaltimai nėra atsitiktiniai, yra nulemti susi­for­mavusių neigiamų nuteis­to­jo dorovinių ir vertybinių nuostatų.

D. B. nusikaltimą padarė neišnykusio teistumo metu, kas pagal BK 27 str. 1 d. yra lai­koma nusi­kal­timų recidyvu, o toks asmuo – recidyvistu. BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nu­sikaltimo padarymą teis­mas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 178 str. 2 d. sankcijoje be terminuoto laisvės atėmimo yra numatytos ir kitos bausmės – bauda, areštas bei lais­vės apribojimas. Tačiau esant nustatytoms aplin­ky­bėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad pirmosios instancijos teis­mas nu­teis­tajam pagrįstai skyrė laisvės atė­mimo bausmę, nes tik realios laisvės atėmimo bausmės pasky­ri­mas D. B. gali užtikrinti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą – ne tik nu­bausti nusi­kal­ti­mą padariusį asmenį, siek­ti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, bet ir apriboti nuteistajam gali­my­bę da­ryti naujas nusi­kals­ta­mas veikas.

Nustatydamas laisvės atėmimo bausmės trukmę apylinkės teismas va­do­vavosi BK 178 str. 2 d. numatytos sankcijos ribomis. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę len­gvi­nančioms ir (ar) sun­ki­nan­čioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vi­dur­kio. Nustatyta viena D. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo at­sa­ko­my­bę sun­ki­nančių ap­­lin­ky­bių nenustatyta. Nustatydamas bausmės dydį D. B., pirmosios instancijos teismas at­si­žvel­gė į visas bylos aplinkybes ir pagrįstai skyrė devynerių mėnesių lais­vės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra artima BK 178 str. 2 d. sank­ci­joje nu­ma­ty­tos laisvės atėmimo bausmės minimumui. Be to, vadovaujantis BK 64¹ str., D. B. paskirta bausmė sumažinta trečdaliu ir galutine bausme nustatytas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad paskirtoji baus­mė nėra per griežta ir neprieš­ta­rau­ja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyri­mo pagrin­dams (BK 41 str. ir 54 str.), todėl nėra jokio pagrindo dar labiau jos švelninti.

Apeliantas skunde prašo esant galimybei atleisti jį nuo bausmės visiškai, tačiau asmens at­leidimą nuo bausmės atlikimo baudžiamasis įstatymas numato tik asmeniui po nuosprendžio pri­ė­mi­mo susirgus sunkia nepagydoma liga arba kuriam po bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 76 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pir­mosios instancijos teismas, nus­tatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į fak­tines bylos aplinkybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nuteistojo D. B. apelia­ci­nia­me skun­de nurodytos aplinkybės jau buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pir­mo­sios instan­ci­jos teis­me ir jos nesudaro pagrindo paskirtos bausmės švelninimui. Skunde nu­teis­ta­sis deklaruoja norįs tęsti mokslus, tačiau ši aplinkybė nuo nusikaltimų darymo anksčiau jo neat­grasė.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo tei­sės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­ti­namajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies, jos dy­džio ir civilinio ieš­ki­nio pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai moty­vavo, todėl nuosprendis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keis­tas, o nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.