Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio, kuriuo O. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš O. Š. priteista nukentėjusiajam S. Ž.: 2 563,95 Lt laidojimo išlaidų, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 400 Lt už advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

O. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 17 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), Ž. Z. bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia peiliu sudavė vieną smūgį R. Ž. į krūtinės kairę pusę, padarydamas krūtinės kairės pusės kiauryminę durtinę žaizdą su kairio plaučio, širdiplėvės, širdies durtinėmis-pjautinėmis žaizdomis, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to įvykus širdies tamponadai (širdies maišelyje 350 g kraujo krešulių), kombinuotam (išoriniam ir vidiniam) nukraujavimui nukentėjusysis mirė, ir taip tyčia nužudė R. Ž.

Liudytojo M. D. parodymai, kuriais grindžiama apelianto kaltė, yra melagingi. Liudytojas parodė stovėdamas prie laiptinės durų matęs, kaip apeliantas savo bute plovė kruvinas rankas, tačiau jis negalėjo nieko matyti dėl buto durų ir patalpų išdėstymo. Be to, liudytojas teigė nužudymo metu bute nebuvęs, tačiau tvirtino du kartus kvietęs greitąją medicinos pagalbą, tik neprisiskambinęs. Nelogiška nebūnant bute ir nemačius sužaloto nukentėjusiojo skambinti greitajai medicinos pagalbai. Tokie nelogiški ir melagingi liudytojo parodymai patvirtina apelianto nuomonę, kad būtent liudytojas M. D. įvykio metu buvo bute ir sudavė apeliantui smūgį į nugarą.

Be to, apklausiant liudytoją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, prokurorė jam užduodavo menamus klausimus dėl nužudymo įrankio, o apelianto užduoti klausimai liudytojui protokole neužfiksuoti. Tai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus į nešališką teismą. Apeliantui atsisakius pasirašyti teismo posėdžio protokolą, kadangi liudytojo parodymai melagingi, teisėja paaiškino, jog ši liudytojo apklausa yra nereikšminga ir tik proceso formalumas, o apeliantas galės užduoti klausimus pirmosios instancijos teisme. Tokiu būdu primygtinai liepus pasirašyti protokolą, kad apeliantas dalyvavo liudytojo apklausoje, jis buvo apgautas. Be to, liudytojas nedalyvavo parodymų patikrinimo vietoje, todėl nebuvo patikrintas jo parodymų patikimumas.

Ikiteisminio tyrimo metu neatlikta žuvusiojo ar liudytojo kūno apžiūros bei aprangos ekspertizė siekiant rasti pėdsakų, įrodančių, jog apeliantas buvo mušamas. Tokie įrodymai (apelianto kraujas) turėjo likti ant žuvusiojo ir liudytojo batų, rankų, kai spardė bei smūgiavo apeliantui į veidą, nugarą. Tai irgi įrodo ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumą, nes atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai neatsižvelgė į apelianto parodymus, rinko tik jį kaltinančius įrodymus.

Atliekant įrodymų tyrimą teisme, neperžiūrėta filmuota medžiaga, kurioje matosi, kad apeliantas sumuštas, ir kurioje atsispindi jo parodymai apie smūgį į nugarą. Dėl to teismas įrodymus tyrė šališkai, pažeisdamas Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalį. Apeliantas teisme prašė į posėdį iškviesti tyrėją N. Č., kuri patvirtintų jo sumušimo faktą ir tai, jog duodamas pirminius parodymus jis akcentavo smūgį į nugarą. Taip pat prašė iškviesti liudytoją M. D., kuriam norėjo užduoti klausimų, galėjusių iš esmės pakeisti bylos eigą. Teismui atsisakius tai padaryti, pažeistas Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies e punktas.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apeliantui buvo paskirtas valstybinis gynėjas, kuris nė karto su juo nesusitiko, nesuteikė teisinės informacijos apie ikiteisminio tyrimo ir teismo eigą, nesusipažino su byla, nesuderino su juo gynybos pozicijos. Dėl to pažeistas Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies b punktas. Teisme jis pareiškė nušalinimą gynėjui, tačiau teismas jo prašymą atmetė, to neįforminęs nutartimi.

Apeliantui būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, administracija jo neaprūpino teisine literatūra, todėl jis neturėjo galimybės pasirengti savo gynybai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, O. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo šališkumo

Apeliantas skunde teigia ikiteisminį tyrimą ir teismą buvus šališkus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokius skundo teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Byloje nenustatyta, kad atlikusi ikiteisminį tyrimą tyrėja buvo šališka. Be to, nenustatyta BPK 58 straipsnio 1 dalyje esančių nušalinimo pagrindų, dėl kurių ši pareigūnė nebūtų galėjusi atlikti ikiteisminio tyrimo. Pats nuteistasis taip pat nepareiškė pareigūnei nušalinimo.

Apeliantas tyrimo šališkumą grindžia tuo, jog jo kūno apžiūros metu atsisakyta padaryti rentgeno tyrimą, kad būtų įvertinti įvykio metu jam padaryti sužalojimai.

Iš bylos duomenų matyti, jog 2010 m. vasario 18 d., 1.15 val., t. y. praėjus mažiau, nei šešioms valandoms po nusikaltimo, O. Š. pristatytas apžiūrai į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių. Jį apžiūrėjęs chirurgas A. Č., surašęs informaciją apie sužalojimus, nustatė veido sumušimą, veido muštinę žaizdą ir alkoholinį girtumą (t. 1, b. l. 191).

Tą pačią dieną, 11.40 val., O. Š. apžiūrėjo Valstybinės teismo medicinos tarnybos Utenos poskyrio teismo medicinos ekspertas ir pateikė specialisto išvadą Nr. G 63/10 (08), kurioje O. Š. nustatyta dešinio antakio srities muštinė žaizda, kraujosruvos nosies nugarėlės dešinėje ir dešinės akies vokuose (t. 1, b. l. 194).

Aptartų medicininių dokumentų duomenys paneigia nuteistojo teiginius, kad įvykio metu liudytojas M. D. jam sudavė stiprų smūgį į nugarą, nuo kurio liko mėlynė, kadangi kitose kūno vietose, iš jų nugaroje, jokių sužalojimų nenustatė nei apeliantą apžiūrėjęs chirurgas, nei teismo medicinos ekspertas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti informacijos apie sužalojimus ir specialisto išvados duomenimis, juolab kad O. Š. pirmą kartą apžiūrėtas neilgai trukus po įvykio. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo šališkumo šiuo aspektu atmetami kaip nepagrįsti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu neatlikta nukentėjusiojo R. Ž., liudytojo M. D. kūno apžiūros bei aprangos ekspertizė, neatliktas liudytojo M. D. parodymų patikrinimas vietoje, kas taip pat įrodo ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumą.

Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus vienoje ar kitoje baudžiamojoje byloje būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas.

Vadovaudamiesi BPK 178 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuteistasis O. Š. ar jo gynėjas ikiteisminiame tyrime turėjo teisę raštu prašyti prokuroro atlikti konkrečius tyrimo veiksmus. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam ar jo gynėjui buvo suvaržyta teisė pareikšti prašymus. Taip pat byloje nėra duomenų, jog apeliantas ar jo gynėjas prašė atlikti aptariamus tyrimo veiksmus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu neatlikus apelianto minimų tyrimo veiksmų ikiteisminis tyrimas buvo šališkas.

Be to, iš supažindinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolo (t. 1, b. l. 225-226) turinio matyti, jog O. Š. ir jo gynėjas nepateikė jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą.

Kita vertus, Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų pakankamumo reikalavimas reiškia, jog baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės.

Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, teismo pripažintų įrodymais, pakanka pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog apelianto skunde minimų tyrimo veiksmų atlikimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir kaltės.

Apeliantas ginčija savo pirminius parodymus teigdamas, kad jie neteisėti, nes apklausos protokolą pasirašė jo neperskaitęs. Nuteistasis tokį savo elgesį grindžia tuo, jog apklausos metu neturėjo akinių. Tačiau apeliaciniame skunde jis pats pripažįsta, kad tyrėja jam perskaitė apklausos protokolą. Tai reiškia, jog prieš pasirašydamas protokolą jis buvo supažindintas su jo turiniu. Šį faktą patvirtina įtariamojo O. Š. parašas ir ranka įrašytas prierašas: ,,Perskaičiau, iš mano žodžių užrašyta teisingai“ (t. 1, b. l. 170-174).

Apelianto argumentas, kad jis pasirašė apklausos protokolą paveiktas stipraus nervinio streso, dvasinio sukrėtimo ir emocinės depresijos, atmetamas kaip deklaratyvus. Byloje nėra jokių duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu jis buvo kokios nors neįprastos būsenos, dėl kurios negalėjo būti apklaustas, ir todėl tuo metu duoti parodymai būtų netinkami. Juo labiau kad jis apklaustas dalyvaujant gynėjui. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog O. Š. pirminiai parodymai tinka byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis).

Negalima sutikti ir su kitu apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojo M. D. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo šališka.

BPK 184 straipsnyje įtvirtinta ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos liudytojo apklausos tvarka. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoją M. D. apklausė ikiteisminio tyrimo teisėja (t. 1, b. l. 138-139). Jo apklausa atlikta nepažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo teisėja liudytoją M. D. apklausė, dalyvaujant įtariamajam O. Š. bei jo gynėjui. Baigus apklausą, apklausos protokolas perskaitytas, tačiau niekas nepareiškė jokių pastabų dėl apklausos, teisėjos ar prokurorės šališkumo, prokurorės užduodamų tariamai menamų klausimų ir pan.

Pagal susiformavusią teismų praktiką ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai turi įrodomąją reikšmę, jeigu juos duodant įtariamajam buvo suteikta tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti jam klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-431/2006, 2K-577/2010, 2K-611/2010 ir kt.). Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, apeliantas pasinaudojo teise pateikti liudytojui klausimų. Iš aptariamo protokolo turinio matyti, jog apklausos metu įtariamasis buvo aktyvus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad liudytojo M. D. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai yra neteisėtais būdais gauti faktiniai duomenys, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais nustatant apelianto kaltę.

Tas pat pasakytina dėl bylą nagrinėjusio teismo tariamo šališkumo.

Šališkumas susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo teisėjas ar teisėjai, negalėję dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, nepagrįstas.

Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo išankstinę nuomonę dėl O. Š. kaltės. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei pageidavo apeliantas, nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Apeliantas teisėjo šališkumą sieja su tuo, jog atliekant įrodymų tyrimą teisme neperžiūrėta vaizdajuostė, kurioje užfiksuotas jo parodymų patikrinimas vietoje.

Šį prašymą nuteistasis O. Š. pakartojo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija patvirtina, kad teismas turėjo pagrindą atmesti tokį prašymą.

Teismas, vertindamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, vadovaujasi vieninteliu kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui teisme.

Nuteistojo prašymas susijęs su jam padarytų kūno sužalojimų nustatymu, tačiau to, ar buvo suduota nuteistajam į nugarą, iš vaizdo įrašo negalima nustatyti, o dėl to, jog buvo sužalotas veidas, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme abejonių nekilo, kadangi tuoj po įvykio nuteistąjį apžiūrėjo medicinos specialistas ir nustatė padarytus kūno sužalojimus. Parodymai apie padarytus kūno sužalojimus užfiksuoti parodymų patikrinimo vietoje protokole (t. 1, b. l. 175-177), todėl nebuvo reikalo peržiūrėti parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašo, iš kurio nebūtų galima gautų naujų duomenų, neužfiksuotų protokole.

Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą teisiamajame posėdyje peržiūrėti vaizdo įrašą, nes išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui jis nebuvo reikšmingesnis, nei parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Dėl tos pačios priežasties analogišką prašymą atmetė apeliacinės instancijos teismas.

Apeliantas skunde nurodo neturėjęs galimybės visapusiškai įgyvendinti savo teisės į gynybą nuo pareikšto kaltinimo, nes teismas pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 3 dalies e punkte kaltinamajam garantuotą teisę apklausti liudytojus. Šį pažeidimą apeliantas sieja su jo prašymų į posėdį iškviesti liudytoją M. D. ir tyrėją N. Č. atmetimu.

Beje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas neprašė iškviesti ir apklausti tyrėjos N. Č. Apeliacinės instancijos teisme šis prašymas atmestas.

Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad baigdamas įrodymų tyrimą teisėjas klausė nagrinėjimo teisme dalyvių, ar jie turi prašymų. Kaltinamasis O. Š. bei jo gynėjas prašė iškviesti liudytoją M. D. ir jį apklausti (t. 2, b. l. 73). Teisėjas šį prašymą atmetė nenurodęs motyvų, o liudytojo M. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus perskaitė, nors tuo metu nebuvo jokių duomenų, kodėl liudytojas neatvyko į teismą.

Šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių surasti ir iškviesti liudytoją M. D., tačiau to nepavyko padaryti dėl objektyvių priežasčių (nepavyko nustatyti jo gyvenamosios vietos). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant tokiai situacijai liudytojo M. D. parodymai teisiamajame posėdyje pagrįstai perskaityti ir įvertinti kaip įrodymas, kuriuo grindžiamas nuosprendis. Liudytojo M. D. parodymuose esminių prieštaravimų nenustatyta.

Jau aptarta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjai atliekant liudytojo apklausą veikė rungimosi principas, buvo suteikta ir nevaržoma teisė užduoti liudytojui klausimus, o baigus apklausą susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas (BPK 7 straipsnis). Dėl to apeliacinio skundo teiginys, jog nagrinėdamas bylą nedalyvaujant liudytojui M. D. pirmosios instancijos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, atmetamas.

Be to, liudytojo M. D. parodymais nustatytos aplinkybės atitiko nuteistojo O. Š. pirminius parodymus, todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo.

Proceso, kaip visumos, įvertinimas teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad iš nuteistojo O. Š. nebuvo atimta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Apeliantas aktyviai dalyvavo baudžiamajame procese, turėjo galimybę liudytojui pateikti klausimus ikiteisminio tyrimo metu ir išsiaiškinti jo poziciją dėl kaltinimo inkriminuotos veikos.

Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl jam suteiktos netinkamos teisinės pagalbos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neatitinka baudžiamosios bylos medžiagos.

Pagal BPK 10 straipsnio 1 dalies nuostatas įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) turi teisę į gynybą ir ši teisė jam užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos.

Įtariamasis (kaltinamasis) teisę į gynybą gali įgyvendinti pats, per pasirinktą ir pasikviestą ar paskirtą gynėją.

Iš bylos medžiagos matyti, jog visose proceso stadijose O. Š. buvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamąjį O. Š. gynė advokatas J. B. Viso ikiteisminio tyrimo metu O. Š. nebuvo pareiškęs jokių pastabų ar prieštaravimų, kad jam paskirtas gynėjas būtų netinkamai atlikęs savo pareigas. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog gynėjas J. B. nesuteikė įtariamajam kvalifikuotos teisinės pagalbos ar netinkamai vykdė savo pareigas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaltinamąjį gynė advokatas V. Vasilionokas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo galima spręsti, kad jis tai darė aktyviai (t. 2, b. l. 66-74).

Nuteistasis O. Š. apeliaciniame skunde teigia, jog teisme prašė nušalinti gynėją, tačiau teismas jo prašymą atmetė, to neįforminęs nutartimi.

Teisme O. Š. savo prašymą nušalinti gynėją motyvavo tuo, kad gynėjas nesusipažinęs su byla, nereagavo į kaltinamojo siųstą jam laišką susitikti su ginamuoju. Gynėjas paaiškino, jog jokio laiško iš O. Š. negavo, o su bylos medžiaga susipažinęs. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad šį prašymą teismas išsprendė, priėmęs motyvuotą protokolinę nutartį (BPK 253 straipsnio 2 dalis).

Pagal BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas gynėjas įpareigojamas panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą, o pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatas – sąžiningai atlikti savo pareigas.

Jeigu gynėjas šių pareigų nevykdo arba jas vykdo netinkamai, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas turi apie tai pranešti Lietuvos advokatūrai, o prireikus, vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 3 dalimi, paskirti kitą gynėją. Šioje byloje nenustatyta tokių aplinkybių, dėl kurių būtų reikėję keisti gynėją. Apelianto subjektyvi neigiama nuomonė dėl jam suteiktos teisinės pagalbos kokybės nėra pagrindas konstatuoti teisės į gynybą suvaržymą.

Beje, apeliacinės instancijos teisme nuteistąjį O. Š. taip pat gynė advokatas V. Vasilionokas, ir nuteistasis dėl to nepareiškė jokių pastabų. Iš to daroma išvada, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nuteistajam suteikta kvalifikuota teisinė pagalba.

Apelianto skundo teiginys, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jo neaprūpino teisine literatūra, dėl to jis neturėjo galimybės pasirengti gynybai, atmetamas kaip nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas tokios teisės suimtiesiems nenumato. Teisė į gynybą apeliantui užtikrinta per gynėją.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme nepadaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, galėję turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui, taip pat nepažeistos skunde minimo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatos.

Dėl O. Š. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad O. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, dėl tarpusavio konflikto nužudė R. Ž., ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių O. Š. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija. Jis neneigia peiliu sudavęs R. Ž., t. y. pripažįsta padaręs sužalojimą, turintį tiesioginį priežastinį ryšį su pastarojo mirtimi.

Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 23/10 (08), nustatė, jog R. Ž. mirties priežastis yra krūtinės kairės pusės durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda su kairio plaučio, širdiplėvės, širdies durtinėmis pjautinėmis žaizdomis, širdies tamponada (širdies maišelyje 350 g kraujo krešulių), kombinuotu (išoriniu ir vidiniu) nukraujavimu; durtinė-pjautinė žaizda galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 79-83).

Nuteistasis apeliaciniame skunde ginčija nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį – kaltę. Jis teigia nukentėjusįjį R. Ž. nužudęs ne tyčia, bet dėl neatsargumo ir prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnį kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Apeliantas skunde nurodo, kad jo veiksmai įvykio metu buvo žuvusiojo R. Ž. ir liudytojo M. D. neteisėtų veiksmų prieš jį pasekmė.

Šią versiją pirmosios instancijos teismas patikrino ir pagrįstai atmetė, nes ją paneigia paties O. Š. pirminiai parodymai, liudytojo M. D. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojos L. I. parodymai, kiti rašytiniai įrodymai.

Nuteistojo O. Š., liudytojų M. D. ir L. I. parodymai labai išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl nekartojami, išskyrus tą liudytojo M. D. parodymų dalį, kuri būtina atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

Aplinkybę, jog R. Ž. O. Š. sužalojo netyčia, nes jam buvo suduotas smūgis į nugarą, dėl to jis krisdamas ištiesė rankas ir taip peiliu įsirėmė į R. Ž., teismas pagrįstai pripažino kaip bandymą išvengti atsakomybės.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas negalėjo remtis M. D. parodymais, nes jis meluoja.

Liudytojas M. D., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tyrėjos (t. 1, b. l. 115-118) ir ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 138-139), iš esmės nuosekliai parodė, jog įvykio dieną jis su R. Ž. girtavo O. Š. bute. Išgertuvių metu jokių konfliktų nebuvo. Apie 16 val. jis grįžo į Ž. Z. butą, kur gyveno, o po kiek laiko į šį butą grįžo ir nukentėjusysis R. Ž., kuris nebuvo nei susinervinęs, nei sumuštas. Apie 19.30 val. į Ž. Z. buto duris kažkas pasibeldė, liudytojas atidarė duris ir pamatė girtą, agresyviai nusiteikusį, su peiliu rankoje O. Š. Šis liepė jam dingti iš buto, jis pakluso ir išėjo. O. Š. įėjo į butą, tačiau gana greitai iš jo išėjo. Tada M. D. įėjo į butą ir pamatė sukniubusį, kriokiantį R. Ž., pastebėjo, kad jis sužalotas.

Apeliantas skunde iškraipo liudytojo M. D. parodymus dėl įėjimo į butą ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo aplinkybių.

Liudytojas M. D. parodė pirmą kartą skambinęs greitajai medicinos pagalbai, kai O. Š. įėjo į butą su peiliu. Skambino, nes manė, jog geruoju tai nesibaigs. Būdamas koridoriuje jis matė, kaip O. Š. išėjo iš Ž. Z. buto su peiliu rankoje. Po to jis įėjo į butą ir pamatė sužalotą R. Ž.. Tada antrą kartą skambino greitajai medicinos pagalbai.

Liudytoją M. D. apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, O. Š. uždavė liudytojui klausimą, kaip būdamas koridoriuje jis matė, kad O. Š. plovėsi rankas. Liudytojas atsakė supratęs, jog plaunasi, nes O. Š. buvo pakišęs rankas virš kriauklės ir bėgo vanduo.

Taip galėjus būti patvirtina nuotraukos prie įvykio vietos ir R. Ž. lavono apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 39, 40).

Dėl to nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad liudytojas M. D. to negalėjo matyti.

Teismas, lygindamas M. D. parodymus su kitais bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, jog jie neprieštarauja kitiems tyrimo metu surinktiems bei teisme patikrintiems įrodymams ir juos patvirtina. Tai teismui leido liudytojo M. D. parodymus vertinti kaip patikimus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo M. D. parodymais, nes jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus.

Netenkinamas nuteistojo O. Š. prašymas jo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numatė, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje apelianto veiksmai suduodant smūgį peiliu į krūtinę nukentėjusiajam, įvertinus kaltininko amžių ir gyvenimo patirtį, išsilavinimą, rodo savo veikos pavojingumo aiškų suvokimą bei galimų padarinių numatymą. Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams atsirasti. Nėra pagrindo galvoti, kad smūgiuodamas peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinę – apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti ir nesuprasti savo veikos pavojingumo.

Dėl išdėstytų argumentų O. Š. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, jog paskirta artima minimaliai bausmė, esant laisvės atėmimo bausmės vidurkiui vienuolikai metų, atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Nuteistojo O. Š. apeliacinį skundą atmesti.