Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Radviliškio rajone, lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, pradinio išsilavinimo, našlė, nedirbanti, registruota darbo biržoje, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta – Radviliškio rajonas, (duomenys neskelbtini) neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, tai yra 2017 m. gruodžio 27 d., apie 18 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdama sunkinančiomis aplinkybėmis – būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto su sugyventiniu Č. Š. metu, tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam Č. Š. į krūtinės sritį ir padarė sužalojimą: kairės krūtinės ląstos pusės kiauryminę durtinę žaizdą, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip tyčia sunkiai sutrikdė šeimos nario Č. Š. sveikatą.

Apklausta teisiamajame posėdyje kaltinamoji D. Š. kalta prisipažino visiškai ir parodė, kad nukentėjusysis Č. Š. yra jos sugyventinis, jos mirusio pirmo vyro brolis. Kartu, kaip vyras ir žmona, jie gyvena jau apie 10 metų, bendrą ūkį veda. Jie susitaikė, gyvena ir toliau kartu, kaip iki įvykio, santykiai geri. 2017 m. gruodžio 27 d. Č. Š., ji, jos sesuo R. D. ir kaimynas V. D. vartojo alkoholį. Buvo stipriai išgėrę, kai Č. Š. pradėjo ją „kolioti“, necenzūriniais žodžiais vadinti, išprovokavo tiek, kad ji nebesusilaikė ir virtuviniu peiliu vieną sykį pastarajam sėdinčiam įdūrė. Nežiūrėjo, kur įdūrė, taikėsi į petį, bet, kai suvokė, pamatė, kad pataikė į krūtinės kairės pusės sritį. Nenorėjo sužaloti nukentėjusįjį. Viskas buvo apie 18 val., buvo tamsu. Visi, sėdintys prie stalo, matė tą įvykį, girdėjo ir matė viską. Kai ji pamatė kraują, pradėjo šaukti: „Ką aš padariau?“. Tuomet jos sesuo (R. D.) pakvietė kaimynystėje gyvenančią A. M., pastaroji iškvietė greitąją pagalbą. Ji pati neiškvietė greitosios pagalbos, nes sutriko, išsigando. Kai nukentėjusysis nugriuvo, jo veido spalva pasikeitė, ji išsigando. Č. Š. buvo apsirengęs su žieminiais rūbais, nelabai matėsi sužeidimas, tik kai pakėlė rūbus, matėsi kraujas.

Specialisto išvadoje Nr. G 101/2018(04) nurodyta, kad Č. Š. padarytas sužalojimas – kairės krūtinės ląstos pusės kiauryminė durtinė žaizda. Sužalojimas galėjo būti padarytas vienu trauminiu poveikiu. Nustatytas kūno sužalojimas galėjo būti padarytas tyrimui pateiktu peiliu. Č. Š. nustatytas kiauryminis krūtinės ląstos sužalojimas, remiantis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktu, kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 49–50).

Daiktų apžiūros metu nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu rastą peilį sudaro geležtė ir rankena. Bendras peilio ilgis 19,5 cm, peilio geležtės ilgis 8,5 cm. Maksimalus geležtės plotis 2 cm. Peilio rankenos ilgis 11 cm. Peilio geležtė pagaminta iš pilkos spalvos metalo. Peilio rankena plastikinė juodos ir raudonos spalvų. Ant peilio geležtės nuo peilio smaigalio link rankenos matyti raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują. Raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują, ant peilio geležtės nuo peilio smaigalio yra apie 5 cm ilgio (1 t., b. l. 35–39).

Įrodymų analizė, vertinimas, kaltinamosios veikos juridinė kvalifikacija

Spręsdamas kaltinamosios D. Š. kaltės klausimą ir nustatydamas faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas remiasi kaltinamosios D. Š. visišku savo kaltės pripažinimu, tiesiogiai mačiusių įvykį liudytojų R. D. ir V. D. bei liudytojų A. M., L. G. parodymais. Kaltinamosios D. Š. ir liudytojų nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, apibūdinančios nukentėjusiojo Č. Š. sužalojimo mechanizmą ir pobūdį, sutampa su teismo medicinos specialisto išvadomis, kad vienu trauminiu poveikiu tyrimui pateiktu peiliu (paimtu įvykio vietoje) Č. Š. padaryta kairės krūtinės ląstos pusės kiauryminė durtinė žaizda. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina kaltinamosios ir liudytojų parodymus apie nukentėjusiojo Č. Š. sužalojimo vietą.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs šiais bylos duomenimis, neturinčiais esminių prieštaravimų, nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu, nesant jokių prielaidų, jog Č. Š. galėjo sunkiai sužaloti kitas asmuo ar jis galėjo būti sužalotas kitu metu, galima daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą durdama peiliu padarė būtent kaltinamoji D. Š. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje, nes tai yra vienintelė objektyviai įmanoma galimybė. Taigi, byloje nustatyta, jog tarp kaltinamosios D. Š. veikos ir Č. Š. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Neneigdama savo kaltės dėl Č. Š. sužalojimo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kaltinamoji D. Š. teigia, jog supykusi dėl nukentėjusiojo Č. Š. įžeidinėjimų, ji peiliu dūrė nukentėjusiajam, nežiūrėjo, kur įdūrė, taikėsi į petį, sunkiai sužaloti nukentėjusįjį nenorėjo. Tokie kaltinamosios parodymai bei byloje nustatyta įvykio eiga, kaltinamosios elgesys po nukentėjusiojo sužalojimo neduoda pagrindo teismui spręsti, kad kaltinamoji D. Š. siekė sunkiai sužaloti nukentėjusįjį. Tačiau byloje nustatytos įvykio aplinkybės – smūgis stipriai žalojančiu įrankiu – peiliu nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą (krūtinę), rodo, kad kaltinamoji D. Š. neabejotinai suprato kelianti pavojų nukentėjusiojo Č. Š. sveikatai, numatė sveikatos sutrikdymo galimybę ir, nors to ir nenorėjo, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Taigi šioje situacijoje atsiradę padariniai yra dėsningi, ir normalaus protinio išsivystymo, kaip ir bet kuris kitas panašią gyvenimišką patirtį (44 metų amžiaus) turintis žmogus, kaltinamoji negalėjo nesuvokti, jog suduodama smūgį peiliu kitam žmogui į krūtinę daro veiką, ne tik sukeliančią fizinį skausmą, bet ir keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai. Visa tai leidžia spręsti, kad kaltinamoji D. Š. sužalojo Č. Š. veikdama netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Išanalizavęs bylos duomenų visumą, teismas mano, kad kaltinamosios D. Š. padarytos nusikalstamos veikos – sunkaus sveikatos sutrikdymo – paskatos buvo dėl konflikto su nukentėjusiuoju Č. Š. kilęs jos pyktis.

Kaltinamosios aiškinimu, išgertuvių metu Č. Š. pradėjo ją „kolioti“, necenzūriniais žodžiais vadinti, išprovokavo tiek, kad ji nebesusilaikė ir virtuviniu peiliu vieną kartą pastarajam įdūrė. Iš tokių kaltinamosios parodymų reiktų suprasti, jog pats nukentėjusysis išprovokavo kaltinamąją taip elgtis (durti peiliu). Liudytojai R. D. ir V. D. patvirtino kaltinamosios parodymus, kad girtas nukentėjusysis įžeidinėjo kaltinamąją, necenzūriniais žodžiais vadino. Nukentėjusiojo Č. Š. teigimu, dėl buvusio girtumo jis įvykio neprisimena, negali nurodyti, ar konfliktavo su kaltinamąja. Kaltinamosios D. Š. ir minėtų liudytojų nurodytas nukentėjusiojo elgesys, teismo nuomone, neduoda pagrindo daryti išvados, kad kaltinamoji dėl Č. Š. elgesio įvykio metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Nagrinėjamos bylos kontekste kilęs konfliktas nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad sukeltų kaltinamajai didelio susijaudinimo būseną. Teismo nuomone, kaltinamąją nusikalsti paskatino pyktis dėl nukentėjusiojo elgesio (ją įžeidžiančių žodžių), o ne didelis susijaudinimas. Įvertinęs bylos aplinkybes teismas sprendžia, kad kaltinamoji sudavė smūgį peiliu nukentėjusiajam sąmoningai, suvokdama pavojingą tokių veiksmų pobūdį, todėl daryti išvadą, kad kaltinamoji nusikalstamą veiką padarė labai susijaudinusi dėl neteisėtų nukentėjusiojo asmens veiksmų ir kvalifikuoti jos veiką pagal BK 136 straipsnį (Sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus) nėra pagrindo. Tačiau, atsižvelgęs į byloje nustatytas nagrinėjamos veikos padarymo aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nukentėjusiojo Č. Š. elgesys, pasireiškęs kaltinamosios įžeidinėjimu, įvykio metu buvo provokuojantis ir turėjo įtakos – paskatino kaltinamąją nusikalsti prieš nukentėjusįjį. Todėl yra pagrindas šią aplinkybę pripažinti kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą baudžiamoji atsakomybė kyla už sunkų savo artimojo giminaičio ar šeimos nario sužalojimą ar susargdinimą. BK 248 straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą asmenys, bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos (partnerystės), t. y. sugyventiniai, taip pat pripažįstami šeimos nariais.

Kaip matyti iš bylos duomenų – kaltinamosios D. Š. ir nukentėjusiojo Č. Š. parodymų, pastarieji, nors ir nėra įregistravę santuokos, bet apie dešimt metų gyvena faktinėje santuokoje ir bendrai tvarko namų ūkį. Kad kaltinamoji D. Š. ir nukentėjusysis Č. Š. (kaltinamosios mirusio vyro brolis) gyvena kartu, patvirtina ir liudytojų R. D., V. D. ir A. M. parodymai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kaltinamąją ir nukentėjusįjį sieja sugyventinių santykiai, kurių turinys atitinka šeimos teisinius santykius, taigi jie yra vienos šeimos nariai. Todėl kaltinamosios D. Š. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą kaip sunkus savo šeimos nario sužalojimas.

Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

Kaltinamoji D. Š. viso baudžiamojo proceso metu prisipažino sužalojusi savo sugyventinį Č. Š., atskleidė padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir išreiškė nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veiksmų. Šią aplinkybę teismas pripažįsta kaltinamosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip jau aptarta anksčiau, nukentėjusiojo Č. Š. elgesys betarpiškai prieš jo sužalojimą buvo prieštaraujantis moralės normoms, todėl teismas pripažįsta kaltinamosios D. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad kaltinamosios veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Kaltinamosios D. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad ji nusikalto būdama apsvaigusi nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tokią išvadą teismas daro remdamasis asmens blaivumo testo rezultatais, kad 2017 m. gruodžio 27 d. 18.49 val. D. Š. nustatytas 3,25 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 23) bei pačios kaltinamosios parodymais, kad blaivi nebūtų taip pasielgusi. Be to, teismo nuomone, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad alkoholio vartojimas susilpnino kaltinamosios D. Š. savikontrolę, turėjo įtakos adekvačiam situacijos vertinimui.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kaltinamajai teismas vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį už padarytą nusikalstamą veiką teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamoji D. Š. veikdama netiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 11 straipsnio 6 dalis), tačiau anksčiau neteista (1 t., b. l. 153), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., b. l. 151–152), Psichikos sveikatos centre stebimų ligonių grupei nepriklauso, tačiau šiame centre lankėsi, nustatytas priklausomybės sindromas alkoholiui (1 t., b. l. 133), nedirbanti, tačiau registruota Darbo biržoje (1 t., b. l. 137), Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Š seniūnijos pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad D. Š. gyvena kartu su sugyventiniu Č. Š., registruota darbo biržoje, pragyvena iš atsitiktinių darbų, socialinių pašalpų, kada nevartoja alkoholio yra darbšti, paslaugi, padedanti kaimynams (1 t., b. l. 136). Be to, byloje nustatytos dvi kaltinamosios D. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Paminėtos reikšmingos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei kaltinamosios asmenybę apibūdinančios aplinkybės leidžia teismui spręsti, kad iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo kaltinamosios D. Š. antivisuomeninės nuostatos nebuvo susiformavusios, kad ji nusikalto atsitiktinai.

Kaltinamajai D. Š. inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų.

Teisingumo ir teisinės valstybės siekis yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatymu nustato ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Taigi, BK 41 straipsnyje, reglamentuojančiame bausmės paskirtį, greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskirtas bausmės teisingumo principas, kuris yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. Skirti švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga, įvertinus visas bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju, vertindamas anksčiau išdėstytų aplinkybių visumą, teismas atsižvelgia ir į nukentėjusiojo Č. Š. poziciją dėl jo atžvilgiu padaryto nusikaltimo – jis kaltinamajai D. Š. atleido, civilinio ieškinio nepareiškė, jokių pretenzijų jai neturi, po nusikaltimo padarymo su sugyventine susitaikė, toliau gyvena kartu, veda bendrą ūkį ir prašo neskirti kaltinamajai realios laisvės atėmimo bausmės. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad kaltinamoji jau atlygino ir dalį (127,33 Eur) žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui (1 t., b. l. 181, 193). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog kaltinamoji D. Š. nėra tiek pavojinga, kad bausmės tikslai jos atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jai realią laisvės atėmimo bausmę. Teismo nuomone, kaltinamosios atžvilgiu paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti ir neizoliavus jos nuo visuomenės, jos resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Todėl, nesant byloje nustatytų BK 62 straipsnyje, reglamentuojančiame švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą, privalomų sąlygų, kaltinamosios D. Š. atžvilgiu taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jai skirtina švelnesnė bausmė – laisvės apribojimas vienerių metų terminui (BK 48 straipsnio 2 dalis) su įpareigojimais tam tikru laiku būti namuose ir per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 5 punktas). Teismo vertinimu, D. Š. paskirti BK 48 straipsnyje numatyti įpareigojimai, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, ribojančios kaltinamosios elgesį ir kartu turinčios auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, bus pakankamai efektyvios, ir tokiu būdu kaltinamoji bus pakankamai nubausta.

Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė 507,33 Eur dydžio civilinį ieškinį žalai, atsiradusiai Č. Š. teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginti (1 t., b. l. 55–59). Dėl šios žalos atlyginimo pasirašyta Žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis Nr. 2356, kuria D. Š. įsipareigojo padarytą žalą atlyginti per 25 mėn. nuo 2018 m. balandžio 1 d. (1 t., b. l. 66–67). Esant tokioms aplinkybėms Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio klausimas nesprendžiamas.

Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti, – peilis, kaip nusikaltimo įrankis, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintinas (BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–299, 301–305, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

D. Š. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir, pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, paskirti jai laisvės apribojimą vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 5 punktu, įpareigoti D. Š. bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 23 val. vakaro iki 5 val. ryto būti namuose ir per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsniu, 66 straipsniu, į laisvės apribojimo bausmės laiką D. Š. įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. gruodžio 27 d. 18.20 val. iki 2017 m. gruodžio 28 d. 10.55 val., vieną sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo D. Š. palikti tą pačią – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – peilį, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.