Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-11-09 · Administracinė byla Nr. AS-771-556/2016

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-09
Bylos Nr.
AS-771-556/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02153-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos viceministrui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui
Kategorijos
  • 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-771-556/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02153-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 63.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos viceministrui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl nutarimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2016 m. birželio 8 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo J. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos viceministro L. J. 2016 m. gegužės 5 d. nutarimą Nr. (16-4)-D8-3477 „Dėl skundo“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus K. Š. 2016 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. SR-S-770(1.103) „Dėl skundo“, įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – ir ŠRAAD) surašyti administracinio teisės pažeidimo (toliau – ir ATP) protokolus pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 51³ straipsnio 9 dalį (atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimo nevykdymas) dėl 2015 m. liepos 2 – 3 dienomis neaišku kur išvežtų 72 m³ atliekų iš 300 – 400 m³ atliekų krūvos, buvusios adresu: (duomenys neskelbtini), kurios (atliekų krūvos) visa masė teismų pripažinta atliekomis.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją iki 2016 m. birželio 23 d. ištaisyti nutarties aprašomojoje dalyje nurodytus trūkumus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 1 d.).

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas teismo negali būti priimtas, kadangi paduotas su trūkumais, kuriuos pareiškėjas įpareigotinas pašalinti. Pareiškėjo skunde nenurodomos ginčo šalys (ABTĮ 48 str. 2 d.). Atsižvelgiant į pareiškėjo keliamus reikalavimus ir skunde nurodamas faktines aplinkybes, teismo manymu, atsakovu byloje turėtų būti laikytinas ŠRAAD, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. ABTĮ 38 – 42 straipsniai numato, kad skundai administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. Administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, yra mokamas 28 eurų žyminis mokestis. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl viešojo administravimo subjekto akto panaikinimo nepriskirtinas neapmokestinamų skundų kategorijai, numatytai ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas tinkamais įrodymais. Atsižvelgiant į teismo nutartyje nurodytus trūkumus, pareiškėjas įpareigotas juos ištaisyti iki teismo nurodytos datos.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu ir nutarčiai įsiteisėjus grąžinti pareiškėjui (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Teismas konstatavo, kad ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24, 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Skundas buvo pateiktas su trūkumais (nesumokėtas žyminis mokestis), dėl kurių bylos nagrinėjimas buvo negalimas, todėl 2016 m. birželio 9 d. teismo nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti teismo nutartyje nurodytus trūkumus iki 2016 m. birželio 23 d. Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad nutarties nuorašas pareiškėjui buvo įteiktas 2016 m. birželio 11 d. Kadangi pareiškėjas per teismo nutartyje nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino, todėl skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį; pareiškėjo 2016 m. gegužės 23 d. pareiškimo/skundo priėmimo klausimą grąžinti Šiaulių apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad administraciniame procese tam tikri įstatyme numatyti subjektai turi įgalinimus ginti viešąjį interesą. ABTĮ 56 straipsnyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, jog būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 56 str. 1 d.). Šie subjektai turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Minėtų subjektų atsisakymas savo paduoto pareiškimo neatima iš asmens, kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas pareiškimas, teisės reikalauti, kad teismas išnagrinėtų bylą iš esmės. Teismas gali nepriimti paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 56 str. 2 d.). Viešo intereso sąvoka nėra įstatymiškai apibrėžta, ji suformuota teismų praktikos, pagal kurią viešas interesas turėtų būti suprantamas kaip visuomenės interesas, kuris nebūtinai yra visos visuomenės, tai gali būti ir tam tikros visuomenės dalies interesas. Viešuoju interesu laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga ir vertinga visuomenei. Tai, kas svarbu visuomenės egzistavimui ir raidai. Akivaizdu, kad toks viešo intereso traktavimas nėra konkretus, todėl, ar yra viešas interesas konkrečioje byloje, teismas privalo vertinti atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos atsiranda ir tada, kai tiesioginis pažeistų teisių ar interesų turėtojas dėl tam tikrų aplinkybių negali pats ginti jų arba jo gynybos galimybės yra apribotos. Įstatymo leidėjas diferencijuoja kreipimosi į teismą taisykles pagal tai, kokį interesą – viešą ar privatų – siekiama apginti. Visų pirma, tai reikšminga skundo (pareiškimo) priėmimui. Šaltinis, įtvirtinantis asmenų, galinčių ginti viešąjį interesą, sąrašą, yra ABTĮ (5 str. 1 d. 3 p., 56 str. 1 d.). Reikalavimas sumokėti žyminį mokestį – tai nepagrįstų skundų pateikimo ribojimo priemonė. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis nustato, jog teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, sumokėti žyminį mokestį. Žyminio mokesčio paskirtis apsiriboja teismų išlaidų padengimu bei nepagrįstų skundų ribojimu. Kadangi administraciniuose santykiuose subjektai yra nelygiateisiai, ABTĮ nustato pakankamai platų ratą žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų, tarp jų fizinių asmenų kreipimųsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Aplinkos viceministro L. J. 2016 m. gegužės 5 d. rašte Nr. (16-4)-D8-3477 aiškiai nurodoma, kad pareiškėjas J. S. šį raštą/nutarimą per vieną mėnesį nuo jo gavimo gali skųsti ABTĮ nustatyta tvarka Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šia įstatymo nuostata J. S. pasinaudojo ir 2016 m. gegužės 23 d. pateikė pareiškimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vadovaujantis LVAT praktika, sistemiškai vertinant ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą ir 3 punktą, 56 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad tada, kai pareiškėjas reikalavimą grindžia savo privačių subjektyvių teisių ar interesų pažeidimu, vertintina, jog pareiškėjas kreipėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies tvarka gindamas savo paties pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymų saugomą interesą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo reikalavimus ir skundo argumentus dėl galbūt neteisingų ir suklastotų ŠRAAD direktoriaus K. Š. 2016 m. balandžio 14 d. (raštas Nr. SR-S-770 (1.103)) ir Aplinkos viceministro L. J. 2016 m. gegužės 5 d. (raštas Nr. (16-4)-D8-3477) nutarimų/aktų, dėl ko pažeidžiama visuomenės teisė į saugią aplinką ir pažeidžiami valstybės prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai aplinkosaugos srityje, teigtina, kad pareiškėjas skundą grindžia tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, todėl turėtų būti vertinama, jog pareiškėjas kreipėsi į teismą ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 56 straipsnio 1 dalies pagrindu gindamas viešąjį interesą. Būtent remdamasis šiomis nuostatomis pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą. Šiaulių apygardos administracinio teismo daroma išvada, kad pareiškėjo prašomas apginti viešasis interesas nepatenka į ABTĮ 40 straipsnio reguliavimo sferą, yra teisiškai nepagrįsta. Pareiškėjo pareiškimas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktas ginant viešąjį interesą, neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, nes patenka į ABTĮ 40 straipsnyje nustatytą reguliavimo sferą.

Atsiliepimas

Aplinkos viceministras L. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes, nėra tinkamas atsakovas šiame teisminiame ginče. Vadovaujantis ABTĮ 55 straipsnio 1 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Aptariamu atveju įstatymas nenumato pareiškėjo teisės kreiptis į teismą siekiant ginti viešąjį interesą, todėl žyminis mokestis turėjo būti sumokėtas. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 30 d. nutartimi pagrįstai pripažino pareiškėjo skundą nepaduotu.

Atsakovas ŠRAAD atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro įstatyminio pagrindo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį. Pareiškėjas teigia ginantis viešąjį interesą, tačiau iš turimos informacijos matosi, kad jis yra suinteresuotas asmuo (subjektas) bylinėjęsis dėl pažeistų jo teisių ir įstatymų saugomų interesų. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 7 d. skundu buvo kreipęsis į ŠRAAD Šiaulių miesto agentūrą dėl apie 300 – 400 m³ atliekų krūvos suvežimo į jo išsinuomotoje teritorijoje esančią kietos dangos aikštelę. Minėtas faktas, remiantis pareiškėjo skundais, ne kartą buvo tiriamas administracinės bei ikiteisminės teisenos nustatyta tvarka. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas, prisidengdamas viešojo intereso gynyba, siekia išsiaiškinti 72 m³ atliekų utilizavimą, nekreipdamas dėmesio į pakartotinius paaiškinimus, kad iš krūvos, kuri buvo pripažinta atliekomis, tačiau sudaryta iš daugelio komponentų (grunto, žemių, statybinių atliekų, naudotų padangų ir t. t.), buvo paimtas gruntas, likusi krūvos dalis geranoriškai UAB „Šiaulių melioracija“ sutvarkyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų. Nepaisant to, atkreipia dėmesį, kad 72 m³ atliekų objektyviai negali būti vertinama kaip reikšmingas, rūpimas dalykas visuomenei ar jos daliai. Antra, visa atliekų krūva 2015 m. lapkričio mėnesį buvo sutvarkyta, tuo iš tiesų užtikrinus visuomenės teisę į švarią aplinką. Pareiškėjo pakartotinis reikalavimas pateikti dokumentus įrodančius 72 m³ atliekų sutvarkymą yra ne tik jo subjektyvus reikalavimas, tačiau neturintis ir materialinės teisės pagrindo, nes jo pažeisti interesai buvo patenkinti, o 72 m³ grunto išvežimas iš atliekų krūvos esančios adresu: Išradėjų g. 13, Šiauliai, nepažeidė jo teisėtų interesų bei teisių. Pažymi, jog ne bet kuris teisės normų pažeidimas savaime lemia viešojo intereso pažeidimą, tačiau tik toks, kuris turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams. Pareiškėjas nėra tinkamas subjektas naudotis nurodyta teise, nes galbūt veikia asmeniniais interesais prieš vieną iš jo buvusių atsakovų, siekdamas tęsti bylinėjimosi procesą, nežiūrint į tai, kad jo pažeistos teisės jau yra atstatytos. Be to, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostata dėl fizinių asmenų kreipimosi į teismą dėl viešojo intereso gynimo teisės suteikimo nukreipia į kitą konkretų tokius kreipimosi atvejus reglamentuojantį įstatymą. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė, kokiu konkrečiai įstatymo nustatytu atveju vadovaudamasis jis gina valstybės ar kitus viešuosius interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas ginčija Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą nutarta laikyti nepaduotu.

Vadovaujantis ABTĮ (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismo nutartyje įvardytų skundo (prašymo) trūkumų nepašalinimas per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą (prašymą) nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją iki 2016 m. birželio 23 d. ištaisyti nutarties aprašomojoje dalyje nurodytus trūkumus, be kita ko, sumokėti žyminį mokestį bei pateikti tai patvirtinantį dokumentą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo skundą nutarė laikyti nepaduotu, konstatavęs, jog pareiškėjas nepašalino ankstesne teismo nutartimi nurodyto trūkumo – nesumokėjo žyminio mokesčio.

Pareiškėjas su šia teismo pozicija nesutinka, teigdamas, jog pareiškėjo skundo/pareiškimo reikalavimai patenka į žyminiu mokesčiu neapmokestinamų reikalavimų sąrašą, nes jis kreipėsi, gindamas viešąjį interesą.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 7 punktu, žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimųsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat įstatymų nustatytų valdžios institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimųsi dėl kitų asmenų teisių gynimo.

Tikrinamu atveju teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą taikyti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl skundo trūkumų šalinimo.

Kaip numato ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies nuostatos, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog yra sumokėjęs 28 Eur žyminį mokestį už paduotą skundą. Pareiškėjo teiginiai, jog šio mokesčio jam nereikia mokėti dėl to, jog skundu/pareiškimu ginamas viešasis interesas (ABTĮ 40 str. 1 d. 7 p.), yra atmestini. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui pareikšti reikalavimai ir teisinė argumentacija nėra susiję su viešojo intereso gynyba. Be kita ko, pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodo, kokiu įstatyminiu pagrindu jam suteikta teisė ginti viešąjį interesą ginčijant administracinius aktus.

Todėl, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsniu, 39 straipsnio 1 dalimi bei pripažinus, kad šiuo atveju turėjo būti sumokėtas 28 Eur žyminis mokestis, tačiau pirmosios instancijos teismui toks įrodymas nustatytu laiku nebuvo pateiktas, pareiškėjo skundas pagrįstai ir teisėtai laikytas nepaduotu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ 37 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė