Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1130-662/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-04
Bylos Nr.: eA-1130-662/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01949-2017-7
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Milda Vainienė
Pareiškėjas: M. P. B.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

Kategorijos

21.2Tarnybinės nuobaudos

Administracinė byla Nr. eA-1130-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01949-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 21.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo, kuriuo skirta tarnybinė nuobauda, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. P. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. EV-139 „Dėl M. P. B. galimo tarnybinio nusižengimo“.

2. Paaiškino, kad skundžiamu įsakymu, pripažinus, kad jis padarė tarnybinį pažeidimą, t. y. ne laiku vykdė vadovo 2017 m. gegužės 23 d. užduotį su pavedimu Nr. 260391, jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Pareiškėjo teigimu, skundžiamu įsakymu vadovas siekia susidoroti su juo dėl to, kad jis ėmėsi veiksmų dėl neteisėtos vadovo veiklos. Pareiškėjas teigė, kad vadovas per pastaruosius dvejus metus organizuodamas daug jo tarnybinių patikrinimų, nuolat siekė, kad jis palūžtų ir pasitrauktų iš tarnybos. Pareiškėjas nurodė, kad jokios neteisėtos veikos neatliko.

3. Pareiškėjas nurodė, jog pagal Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos (toliau – ir Asociacija) skundą, kuriame buvo prašoma patikrinti, ar restoranų tinklo „London grill“ restoranuose nėra pažeidinėjami darbo įstatymai, nei Prezidentūra, nei Vyriausybė neįpareigojo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) atlikti restoranų tinklo „London grill“ patikrinimų. Pareiškėjas manė, jog VDI privalėjo spręsti dėl poreikio tikrinimams atlikti. Pareiškėjas nurodė, kad Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotoja-vyriausioji darbo inspektorė, vykdanti šio skyriaus vedėjo funkcijas, R. P.-B. 2017 m. gegužės 2 d. raštu „Dėl patikrinimo atlikimo“ nurodė jam iki 2017 m. gegužės 16 d. kompetencijos ribose, pagal poreikį bendradarbiaujant (derinant veiksmus) su kitomis Asociacijos skunde nurodytomis kompetentingomis institucijomis atlikti patikrinimą dėl visose Asociacijos skunde išvardintose maitinimo įstaigose galimai vykdomų darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis nėra pavaldus R. P.-B., be to, jos rašte nėra jokių privalomų nurodymų atlikti restoranų tikrinimus. 2017 m. gegužės 16 d. el. laišku jis, atsakydamas į šį R. P.-B. raštą, pažymėjo, kad iš Asociacijos skunde išvardintų restoranų, net 10 yra Kauno mieste ir paminėjo, kad atsakovo Kauno teritorinis skyrius vykdo planines akcijas, todėl informavo, kad atlikti minėtų patikrinimų neturi galimybės. Pareiškėjas, patikrinęs duomenis apie planinius minėtų restoranų tikrinimus ir jų rezultatus, įvertino, kad Asociacijos skunde nėra nurodyta jokių konkrečių įrodymų bei kompetencijos ribose priėmė sprendimą, jog nėra pagrindo atlikti neplaninius patikrinimus.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad vadovas tik 2017 m. gegužės 8 d., t. y. jau po R. P.-B. rašto, suformavo užduotį išnagrinėti Asociacijos skundą ir nurodė išnagrinėjus informaciją pateikti Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriui, pavedus jam koordinuoti tyrimą. Nurodymų atlikti tikrinimus vadovas jam nedavė. Kadangi jam pačiam buvo pavesta koordinuoti tyrimą, jis turėjo teisę nuspręsti, jog atlikti pakartotinį restoranų tikrinimą nėra pagrindo. Atsakovas nepagrįstai jo 2017 m. gegužės 16 d. atsakymą vertina kaip nurodymų nevykdymą, nepagrįstai kaltina jį nereagavus į užduotį. Nors atsakovas nurodo, kad R. P.-B. 2017 m. gegužės 2 d. raštas buvo parengtas esant vadovo užduočiai „Organizuoti patikrinimus, koordinuoti veiksmus, parengti atsakymo projektą“, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikta. Teigė, kad jei R. P.-B. 2017 m. gegužės 2 d. raštas būtų traktuojamas kaip privalomas nurodymas jam atlikti restoranų patikrinimus, tokiu atveju Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyrius viršijo savo kompetenciją. Be to, šiame rašte nėra nurodyta būtinybė atlikti restoranų tikrinimus, ir nėra pateikta tokios būtinybės pagrindimo.

5. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad prie Asociacijos skundo nebuvo pridėta jokių įrodymų. Todėl atsakovas neturėjo pagrindo vos gavęs jokiais įrodymais nepagrįstą skundą pakartotinai tikrinti verslo subjektą. Pareiškėjas pagal minėtus kriterijus įvertino situaciją ir priėmė sprendimą, kad atsižvelgiant į patikrinimų rezultatus ir Asociacijos skundo turinį atlikti pakartotinius patikrinimus nėra pagrindo. Pabrėžė, kad užduotyje nustatytas 4 darbo dienų terminas buvo neprotingai trumpas, nes reikėjo patikrinti net 10 restoranų Kauno mieste, o galimybių tuos tikrinimus atlikti nebuvo. Be to, užduotį atlikti jis pavėlavo vos trimis dienomis. O atlikus restoranų patikrinimus nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, taigi Asociacijos skundas buvo nepagrįstas, o vėlavimas atlikti užduotį nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

6. Pareiškėjas taip pat tvirtino, jog tiriant tarnybinį nusižengimą jam nebuvo pateikti dokumentai, iš kurių jis būtų galėjęs įsitikinti, koks tarnautojas buvo įgaliotas atlikti nusižengimo tyrimą ir ar iš viso buvo pavedimas atlikti tokį tyrimą, todėl buvo neteisėtai ir nepagrįstai užkirstas kelias jo veiksmingam dalyvavimui nusižengimo tyrime ir taip pažeista jo teisė į savo teisių gynybą.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2017 m. birželio 14 d. pranešimu Nr. AD-20 Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjas R. G. nurodė, kad atlieka tarnybinio nusižengimo tyrimą, dėl to, kad jis pavėluotai įvykdė užduotį. Akcentavo, kad jam su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą ir vėliau tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo pateikta vadovo 2017 m. birželio 12 d. elektroninė rezoliucija, kuria buvo pavesta R. G. atlikti tarnybinį tyrimą, be to per atsakovo informacinę sistemą ši rezoliucija jam nebuvo matoma. Gavęs 2017 m. birželio 14 d. pranešimą Nr. AD-20, jis kreipėsi į vadovą 2017 m. birželio 21 d. su tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodė, jog jam nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad R. G. buvo pavesta atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tačiau į jo tarnybinį pranešimą vadovas neatsakė ir vadovo pavedimų kopijos jam nepateikė. Atsakovas tarnybinį nusižengimą paskyrė tirti R. G., o šis – G. P., taigi G. P. jo tarnybinį nusižengimą tyrė negavęs tiesiogiai iš vadovo pavedimo.

8. Pareiškėjo nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo padaryti kiti esminiai pažeidimai, kurie iš esmės tokį tyrimą daro neteisėtu. Atsakovas nurodo, kad jo tarnybinio nusižengimo tyrimą R. G. pavedė atlikti 2017 m. birželio 12 d. rezoliucija, tačiau joje R. G. nurodyta „pradėti tarnybinį tyrimą LR Vyriausybės nustatyta tvarka“, o ne tarnybinio nusižengimo tyrimą. Frazė „tarnybinis tyrimas“ gali reikšti bet kokius tiriamuosius veiksmus vykdant tarnybines funkcijas. Be to, vadovo rezoliucijoje nenurodyta, kad ji priimta dėl jo.

Šalies argumentai

9. Pareiškėjas teigė, kad tiriant tarnybinį nusižengimą jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą. Pažymėjo, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą nėra nurodytos esminės aplinkybės, dėl kurių jis yra įtariamas tarnybinio nusižengimo padarymu, jame yra nurodyta vienintelė aplinkybė – tai, kad jis pavėlavo atlikti užduotį. Šiame pranešime jam reiškiami įtarimai nėra siejami su galimybių atlikti užduotį iki nustatyto termino buvimu, t. y. pranešime visiškai nepasisakyta dėl aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie jo kaltę. Pranešime taip pat nenurodytos ir kitos aplinkybės, iš kurių būtų galima spręsti, kokio konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėtis turima galvoje, t. y. nėra nurodyta, ar buvo pasekmės ir kokios jos, nenurodytas priežastinis ryšis. Be to, nenurodyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas ne tik dėl užduoties vykdymo, bet ir iki jos atliktų veikų. Todėl 2017 m. birželio 14 d. pranešime Nr. AD-20 nebuvo pakankamai informatyviai išdėstyta, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis yra įtariamas. Pažymėjo, kad aptariamu pranešimu R. G. nurodė jam iki 2017 m. birželio 21 d. pateikti paaiškinimą dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo. Gavęs šį pranešimą, jis kreipėsi į vadovą 2017 m. birželio 21 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodė, jog jam nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad R. G. vadovas yra pavedęs atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tačiau į šį jo tarnybinį pranešimą nebuvo atsakyta, vadovo pavedimų kopijos, kurios patvirtintų, kokiam konkrečiam tarnautojui yra pavesta atlikti tyrimą, jam nebuvo pateiktos. Tokiu būdu jam nebuvo suteikta galimybė susipažinti su atsakovo turima informacija apie tariamą tarnybinį nusižengimą.

10. Pareiškėjas taip pat teigė, kad pats vadovas, nustatydamas užduoties terminą, nulėmė tai, kad Asociacijos skundas nebus išnagrinėtas per numatytą terminą. Vadovas užduotį jam skyrė 2017 m. gegužės 23 d. ir nustatė jos įvykdymo terminą – iki 2017 m. gegužės 29 d. Tokio trumpo termino nustatymas yra objektyviai neprotingas ir nepakankamas užduočiai atlikti. Pabrėžė, kad Asociacijos skundo nagrinėjimo terminas baigėsi 2017 m. gegužės 26 d., o užduotis pavesta atlikti iki 2017 m. gegužės 29 d. Pareiškėjas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju sprendimą dėl Asociacijos skundo nagrinėjimo jis buvo priėmęs laiku, nurodant, kad nėra pagrindo atlikti neplaninių patikrinimų ir tokią informaciją pateikiant atsakymą rengiančiam skyriui. O termino praleidimą sąlygojo tai, kad vadovo netenkino jo kompetencijos ribose priimtas sprendimas.

Atsiliepimas

11. Atsakovas VDI su skundu nesutiko.

12. Teigė, kad pareiškėjui skundžiamu įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda už vieną konkretų tarnybinį pažeidimą – ne laiku įvykdytą Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. gegužės 23 d. užduotį su pavedimu Nr. 260391. Manė, kad ši tarnybinė nuobauda yra paskirta teisėtai, teisės aktų nustatyta tvarka atlikus visus tam būtinus veiksmus.

13. Nurodė, kad pareiškėjas, gavęs 2017 m. gegužės 2 d. VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus raštą, iki nustatytos atsakymui pateikti dienos (2017 m. gegužės 16 d.) į jį nereagavo. Tik 2017 m. gegužės 16 d. buvo gautas pareiškėjo atsakymas el. laiške, kuriame jis nurodė, jog atlikti jam priskirtų maitinimo įstaigų patikrinimų nėra galimybės, šie ūkio subjektai jau buvo tikrinti 2015–2016 metais, todėl atlikti pakartotinius patikrinimus nėra tikslinga. 2017 m. gegužės 23 d. VDI vadovas Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinėje sistemoje suformavo pakartotinę užduotį pareiškėjui Nr. 260391 atlikti patikrinimus Asociacijos rašte nurodytose 7 įmonėse ir iki 2017 m. gegužės 29 d. pateikti patikrinimų rezultatus VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriui. Pareiškėjas į šią užduotį taip pat nereagavo. Dėl pareiškėjo neveikimo ir nustatytu terminu negavus atsakymo iš pareiškėjo vadovaujamo skyriaus, VDI vadovas 2017 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-25-6714 pavedė patikrinti Kauno mieste esančias viešojo maitinimo įstaigas VDI Vilniaus, Marijampolės ir Alytaus skyriams. Tik po šio VDI rašto pareiškėjas 2017 m. gegužės 31 d. ėmėsi veiksmų įvykdyti užduotį Nr. 260391

14. Atsakovas, vertindamas visą Asociacijos skundo tyrimo eigą, manė, kad vadovo užduotis nebuvo atlikta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytais terminais tik dėl pareiškėjo kaltės.

15. Teigė, kad VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyrius, prašydamas VDI teritorinių skyrių tarnybinės pagalbos, savo įgaliojimų neviršijo, remdamasis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2015 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. V-211 patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dokumentų valdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 21 ir 23 punktais, VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2014 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. V-237 (toliau – ir Nuostatai), 6.8, 7.1 punktais. Atkreipė dėmesį, kad tokia tarnybinio bendradarbiavimo praktika, kai užduotys VDI teritoriniams skyriams skiriamos ne VDI vadovo ar jo pavaduotojų, bet tam turinčių teisę VDI administracijos skyrių, yra įprasta. Atsakovas teigė, kad VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyrius turėjo teisę kreiptis dėl tarnybinės pagalbos į kitus VDI teritorinius skyrius.

16. Akcentavo, kad tarnybinė nuobauda – pastaba pareiškėjui buvo skirta ne už VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus 2017 m. gegužės 2 d. rašto, bet už VDI vadovo 2017 m. gegužės 23 d. užduoties Nr. 260391 su pavedimu neįvykdymą per nustatytus terminus.

17. Manė, jog nagrinėjamu atveju 2017 m. gegužės 2 d. pirminis VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus raštas atlikto tarnybinio tyrimo ir paskirtos tarnybinės nuobaudos kontekste yra reikšmingas tuo, kad pagal faktines aplinkybes pareiškėjas apie Asociacijos skundą ir jam adresuotus prašymus žinojo, tačiau nereagavo. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl pernelyg trumpo užduoties įvykdymo termino, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo vadovaujamas skyrius šiuo laikotarpiu neproporcingai užimtas. Akcentavo, kad nekomunikavimas pasireiškė ir gavus VDI vadovo užduotį Nr. 260391, kurią pareiškėjas privalėjo įvykdyti, todėl šios pareigos nevykdymas ir nesiėmimas jokių veiksmų užduočiai vykdyti ar bent jau VDI administracijos informavimui apie negalėjimą įvykdyti užduoties, reiškia jo kaltę, kaip tai nustatė VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyrius, atlikęs tarnybinio nusižengimo tyrimą.

18. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjui apie tikrintinus ūkio subjektus jau buvo žinoma 2017 m. gegužės 2 d., be to, pareiškėjas, jau po to, kai buvo suėjęs pavedimo Nr. 260391 įvykdymo terminas, ir po to, kai ūkio subjektus, esančius Kaune, buvo pavesta patikrinti kitiems VDI teritoriniams skyriams, per 1 darbo dieną suspėjo atlikti patikrinimus. Atsižvelgiant į tai, tvirtino, kad pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas, turėjo galimybę ir pareigą atlikti jam priskirtą užduotį su pavedimu laiku.

Atsiliepimas

19. Atsakovas teigė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra nepažeista. Nurodė, kad faktinės aplinkybės ir atsakovo aiškinimas, susiję su Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus valia įpareigoti atitinkamą asmenį Valstybinėje darbo inspekcijoje tirti tarnybinius nusižengimus, įskaitant ir pareiškėją, jam buvo žinomi dar iki skundo pateikimo teismui dienos. VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto, vykdančio skyriaus vedėjo funkcijas, 2017 m. liepos 27 d. raštu Nr. AD-26 ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. SD-39-10155 pareiškėjas buvo informuotas apie tai, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. EV-393 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus nuostatų pakeitimo“, funkcija Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įpareigojimu, tirti tarnybinius nusižengimus ir pateikti dėl to motyvuotas išvadas yra pavesta atlikti VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriui (ne atskiram VDI valstybės tarnautojui), o šiame skyriuje tarnybinių nusižengimų tyrimus gali atlikti visi trys jame dirbantys valstybės tarnautojai, kuriuos kiekvienu konkrečiu atveju tai daryti paskiria skyriaus vedėjas. Pareiškėjui buvo pranešta, kad jo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas VDI vadovo įpareigojimu ir tai buvo padaryta rezoliucija, pateikta VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriui elektroniniu būdu per Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinę sistemą. Po to, kai pareiškėjas raštu išreiškė norą susipažinti su jo atžvilgiu įvykdytų tarnybinių nusižengimų tyrimo medžiaga, jis buvo pakviestas atvykti į įstaigos administraciją ir betarpiškai tuo įsitikinti, tačiau to nepadarė. Analizuojant VDI vadovo rezoliucijas, esančias VDI DSS IS, matyti, kad įpareigojimas pareiškėjo atžvilgiu „pradėti tarnybinį tyrimą Vyriausybės nustatyta tvarka“ buvo duotas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjui R. G., kuris šiam darbui betarpiškai atlikti paskyrė specialių teisinių žinių turintį skyriaus valstybės tarnautoją G. P.. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus 2017 m. liepos 21 d. išvadą „Dėl M. P. B. galimo tarnybinio nusižengimo“ Nr. AD-25 kartu pasirašė du asmenys, t. y., R. G. ir G. P..

20. Atsakovo nuomone, 2017 m. birželio 14 d. pranešime Nr. AD-20 informacija apie pateiktus įtarimus pareiškėjui buvo suteikta tinkamai. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jam nepateikus Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. birželio 12 d. elektroninės rezoliucijos ir kitų tyrėjo turimų dokumentų kopijų, pareiškėjui buvo užkirstas kelias veiksmingai dalyvauti tiriant tarnybinį nusižengimą, kuriuo jis buvo įtariamas, įskaitant ir galimybę pateikti dėl to savo paaiškinimą, buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą, taip pat teiginiai, jog pareiškėjo tarnybinį nusižengimą tyrė neteisėtai paskirtas tarnautojas, o Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus 2017 m. birželio 14 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. AD-20 pasirašė R. G., kuris nebuvo tam įgaliotas, vertintini kaip nepagrįsti.

21. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės dėl 2017 m. vasario 21 d. vykusio valstybės tarnautojų kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo, ankstesnių tarnybinių patikrinimų yra visiškai nesusijusios su ginčo dalyku.

II.

22. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu skundą atmetė.

23. Teismas nustatė, kad skundžiamame 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakyme Nr. EV-139, pripažinus, kad VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėjas – vyriausiasis darbo inspektorius M. P. B. padarė tarnybinį nusižengimą, kai ne laiku įvykdė Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. gegužės 23 d. užduotį su pavedimu Nr. 260391, pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Šis įsakymas priimtas atsižvelgus į 2017 m. liepos 21 d. motyvuotą tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą Nr. AD-25.

24. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 28 straipsnio, 2 straipsnio 12 dalies, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

25. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo argumentus, kad būtent dėl konkrečių pareiškėjo nurodytų veiksmų ir jo išsakytos kritikos, viešinant vadovo neteisėtą veiklą ir akivaizdžią kompetencijos stoką, įstaigos vadovas jį neteisėtai ir nepagrįstai persekioja, siekia jam kenkti, susidoroti su juo, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai vertinti kaip subjektyvios prielaidos, pripažinti deklaratyviais, abstrakčiais ir nepagrįstais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo paminėtų ankstesnių tarnybinių patikrinimų išvadose tarnybinių nusižengimų faktai nebuvo nustatyti, taigi tyrimai buvo objektyvūs, nešališki ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad pareiškėjo atžvilgiu vadovas nebuvo (nėra) nusiteikęs priešiškai. Be to, šie tarnybiniai patikrinimai niekaip nedarė įtakos ginčijamos tarnybinės nuobaudos paskyrimui.

26. Ginčijamu įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta už tai, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą, ne laiku įvykdęs Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. gegužės 23 d. užduotį su pavedimu Nr. 260391, ir kaip nurodyta Išvadoje Nr. AD-25, kuri yra ginčijamo įsakymo motyvuojamoji dalis, taip pažeisdamas VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, taip pat šio straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą – tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, t. y. neatliko 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. EV-131 patvirtinto Kauno skyriaus vedėjo vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymo 7.2 punkte nustatytos funkcijos – planuoti ir organizuoti skyriaus veiklą bei 7.12 punkte nustatytos funkcijos – vykdyti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus bei jo pavaduotojų nenuolatinio pobūdžio pavedimus ir nurodymus tam, kad būtų pasiekti VDI strateginiai tikslai. Tinkamai neatlikęs šių funkcijų, tarnautojas taip pat pažeidė ir VDI Vidaus tvarkos taisyklių 19.5 papunkčio reikalavimą tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

Žemesnės instancijos teismas

27. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas savo skunduose išsamiai analizuoja bei vertina aplinkybes, susijusias ne tik su 2017 m. gegužės 23 d. vadovo pavedimo, bet ir su 2017 m. gegužės 2 d. ir gegužės 8 d. pavedimų, susijusių su to paties Asociacijos skundo tyrimu, vykdymu. Teismas pabrėžė, kad išvadoje dėl pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo jo veiksmai nevykdant 2017 m. gegužės 2 d. ir gegužės 8 d. pavedimų nebuvo kvalifikuoti, tarnybinio nusižengimo padarymas, priešingai nei teigė pats pareiškėjas, iš esmės nebuvo grindžiamas pareiškėjo veiksmais (neveikimu) ir aplinkybėmis, kurios atsirado iki 2017 m. gegužės 23 d. pavestos užduoties su pavedimu, taigi esminės įtakos, skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą neturėjo. Teismas akcentavo, kad ir 2017 m. birželio 14 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą jam buvo reiškiami įtarimai tik dėl ne laiku įvykdytos 2017 m. gegužės 23 d. užduoties su pavedimu Nr. 260391. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda taip pat skirta tik už vadovo 2017 m. gegužės 23 d. užduoties Nr. 260391 neįvykdymą laiku, todėl, esant tokiai situacijai, teismas detaliai neanalizavo, ar vykdant Asociacijos skundo tyrimą iki 2017 m. gegužės 23 d. vadovo pavedimo, pareiškėjo veiksmuose buvo tarnybinių nusižengimų sudėtis. Teismo vertinimu, paminėti ankstesni pavedimai pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos kontekste yra reikšmingi tik tuo, kad pareiškėjas žinojo apie Asociacijos skundą ir tikrintinus subjektus, tačiau, kaip VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėjas, kuriam taikomi itin aukšti veiklos ir asmeninės atsakomybės standartai, nebuvo rūpestingas, elgėsi aplaidžiai, nebendradarbiavo su kitais VDI padaliniais, taip sukeldamas grėsmę išsamiam bei savalaikiam skundo išnagrinėjimui ir atsakymo pateikimui teisės aktuose nustatytais terminais. Būtent toks pareiškėjo neveikimas sąlygojo pakartotinį 2017 m. gegužės 23 d. vadovo pavedimą pareiškėjui, už kurio neįvykdymą laiku jis ir buvo nubaustas.

28. Teismas nustatė, kad vadovo užduotis su pavedimu pareiškėjui buvo skirta 2017 m. gegužės 23 d., nustatant terminą iki 2017 m. gegužės 29 d. Pareiškėjas privalėjo vykdyti šią Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nenuolatinio pobūdžio užduotį su pavedimu, tačiau dėl neveikimo šios funkcijos užduotyje nurodytu terminu neatliko. Teismas sprendė, jog tai, kad pareiškėjas pavėluotai pavedimą įvykdė – 2017 m. birželio 1 d., nešalina jo atsakomybės. Pabrėžė, kad pavedime nurodytos trukmės termino nustatymą tiesiogiai lėmė paties pareiškėjo neveikimas. Konkrečių veiksmų užduočiai įvykdyti pareiškėjas ėmėsi tik po to, kai VDI vadovas, pavedime nustatytu terminu negavęs iš pareiškėjo jokių duomenų, 2017 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-25-6714 pavedė atlikti patikrinimus Kauno mieste esančiose maitinimo įstaigose kitiems VDI skyriams, kas būtų sukėlę neracionalų ir neefektyvų materialiųjų ir žmogiškųjų išteklių panaudojimą. Pareiškėjas tik 2017 m. gegužės 31 d. suformavo užduotis savo vadovaujamo skyriaus darbuotojams. Objektyvių bei svarbių priežasčių, kurios nepriklausė nuo jo valios ar kurios trukdė jam veikti laiku bei taip, kaip buvo nurodyta vadovo pavedime, pareiškėjas nenurodė. Galimybę per pavedime nustatytą laiką atlikti nurodytus veiksmus patvirtino ir tai, kad faktiškai visų įmonių patikrinimai buvo atlikti per vieną darbo dieną. Be to, šiuo aspektu svarbios ir aplinkybės, susijusios su visa Asociacijos skundo tyrimo eiga nuo jo gavimo VDI momento, 2017 m. balandžio 27 d. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjui skirto termino užduočiai atlikti trukmę tiesiogiai nulėmė jo paties netinkamas elgesys nuo 2017 m. gegužės 2 d., kai VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus raštu Nr. D-19 „Dėl patikrinimo atlikimo“ VDI Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teritorinių skyrių vedėjams buvo pavesta iki 2017 m. gegužės 16 d. atlikti patikrinimus visose Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos skunde išvardintose maitinimo įstaigose ir informaciją bei išvadas apie atlikto tyrimo rezultatus bei taikytas priemones pateikti VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriui, kuris buvo įpareigotas apibendrintą informaciją pateikti pareiškėjui, Respublikos Prezidento kanceliarijai ir Vyriausybės kanceliarijai. Pareiškėjas į šį raštą nereagavo, tik 2017 m. gegužės 16 d. el. laišku informavo, jog atlikti pakartotinius patikrinimus nėra tikslinga. Pareiškėjas neatliko jokių veiksmų ir pagal 2017 m. gegužės 8 d. vadovo suformuotą užduotį: „Išnagrinėti skubos tvarka ir medžiagą pateikti AATT skyriui. Tyrimą koordinuoja M. P. B.. Gerb. R. B., gavus medžiagą parengti atsakymo projektą“. Teismas sutiko su pareiškėju, kad Vyriausybės nutarime Nr. 875 yra nustatytas 20 darbo dienų skundo nagrinėjimo terminas, tačiau ginčo atveju šis terminas taikytinas nuo Asociacijos skundo gavimo dienos, t. y. nuo 2017 m. balandžio 27 d. Šiuo aspektu taip pat atkreiptas dėmesys, kad pasibaigus skundo nagrinėjimo terminui, būtent dėl pareiškėjo aplaidaus neveikimo vadovo sprendimu jis buvo pratęstas iki 2017 m. birželio 23 d., todėl pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad pats vadovas, nustatydamas užduoties terminą nulėmė tai, kad Asociacijos skundas nebus išnagrinėtas per teisės normose numatytą terminą.

29. Teismas, įvertinęs ginčo teisinį reglamentavimą, nustatytas reikšmingas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darė išvadą, jog skundžiamas įsakymas buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus visas tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, tarnybinio nusižengimo aplinkybes, pagrįstai konstatuojant pareiškėjo kaltę. Teismas iš esmės sutiko su atsakovu, jog aplinkybės, susijusios su tarnybiniu nusižengimu, buvo išsamiai išnagrinėtos tarnybinio patikrinimo metu ir motyvuotai išdėstytos Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra ginčijamo įsakymo sudėtinė dalis, todėl pareiškėjo argumentai tuo aspektu, jog nebuvo atliktas objektyvus tyrimas ir nenustatyta tarnybinio pažeidimo sudėtis, nepagrįsti.

30. Teismas pareiškėjo teiginius dėl, jo manymu, atsakovo padarytų esminių procedūrinių pažeidimų atmetė kaip nepagrįstus. Teismo vertinimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo bei tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

31. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. EV-393 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus nuostatų pakeitimo“, nurodė, kad funkcija tirti tarnybinius nusižengimus ir pateikti dėl to motyvuotas išvadas yra pavesta atlikti ne atskiram VDI valstybės tarnautojui, bet VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriui. Taigi kiekvienas šiame skyriuje dirbantis valstybės tarnautojas, kurio pareigybės aprašyme tai yra numatyta, įgyja teisę atlikti bet kurį tokio pobūdžio tyrimą po to, kai skyriaus vadovo įpareigojamas tai padaryti. Į bylą pateiktos VDI Informacinėje sistemoje įformintos vadovo rezoliucijos patvirtino, kad įpareigojimas pareiškėjo atžvilgiu „pradėti tarnybinį tyrimą Vyriausybės nustatyta tvarka“ buvo duotas VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjui R. G., kuris šiam darbui betarpiškai atlikti paskyrė skyriaus valstybės tarnautoją G. P.. Tokia tarnybinių nusižengimų tyrimo VDI organizavimo tvarka pagrindė, kad 2017 m. birželio 14 d. pranešimas apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui pateiktas teisėtai ir tam įgalioto asmens – būtent VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjo R. G.. Teismas pabrėžė ir tai, jog VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus 2017 m. liepos 21 d. išvadą „Dėl M. P. B. galimo tarnybinio nusižengimo“ Nr. AD-25 pasirašė du asmenys, t. y., VDI vadovo įpareigotas „pradėti tarnybinį tyrimą Vyriausybės nustatyta“ šio skyriaus vedėjas R. G. ir pastarojo betarpiškai tai atlikti paskirtas vyriausiasis specialistas G. P., kurio pareigybės aprašyme yra nustatyta funkcija atlikti tarnybinių nusižengimų tyrimus bei teikti dėl to motyvuotas išvadas.

32. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentus paneigiančia atsakovo pozicija, kad prievolės pateikti turimą informaciją negalima tapatinti su menama prievole pranešimo įteikimo dieną įtariamajam pateikti ir tyrėjo turimų dokumentų, susijusių su tarnybiniu nusižengimu, kopijas. Tokie per tarnybinio nusižengimo tyrimo laikotarpį surinkti dokumentai sudaro jo tyrimo medžiagą, su kuria įtariamasis turi teisę visa apimtimi susipažinti baigus tarnybinio nusižengimo tyrimą (Taisyklių 9 punktas). Taisyklėse pateiktame pranešimo apie tarnybinį nusižengimą formos pavyzdyje nėra nurodyta jokių galimų priedų, iš ko būtų galima daryti išvadą, kad įtariamajam reikia teikti atitinkamų dokumentų kopijas. Priešingai, po tekstu skliaustuose yra paaiškinta, jog privalu nurodyti tik tarnybinį nusižengimą ir aplinkybes. Svarbiausia yra pranešime įtariamajam nurodytos informacijos apie tiriamą tarnybinį nusižengimą išsamumas, leidžiantis jam gerai suprasti dėl ko jis yra įtariamas ir tinkamai realizuoti teisę į gynybą.

33. Teismo nuomone, pareiškėjas netinkamai aiškino Taisyklių 3, 4, 7 punktų nuostatas, jo teiginiai apie tai, kad kartu su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą jam nepateikus Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. birželio 12 d. elektroninės rezoliucijos ir kitų tyrėjo turimų dokumentų kopijų, buvo užkirstas kelias veiksmingai dalyvauti tiriant tarnybinį nusižengimą, kuriuo jis buvo įtariamas, įskaitant ir galimybę pateikti dėl to savo paaiškinimą, taip pažeidžiant jo teisę į gynybą, taip pat teiginiai, jog pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. AD-20 pasirašė bei jam įteikė ir tarnybinio nusižengimo tyrimą atliko neįgalioti valstybės tarnautojai, taip pat, kad įsakymu jam nuobauda paskirta už veikas, apie kurias pranešimu apie tarnybinį nusižengimą jam nebuvo pranešta, todėl įsakymas priimtas pažeidžiant jo teisę į pažeistų teisių gynybą, vertintini kaip deklaratyvūs ir yra nepagrįsti. Teismo vertinimu, pareiškėjui kartu su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą neturėjo būti teikiami dokumentai, patvirtinantys pareigūno, kuriam pavestas tyrimas, įgalinimus, tokia situacija, priešingai nei nurodo pareiškėjas 2017 m. birželio 21 d. tarnybiniame pranešime „Dėl R. G. pateikto pranešimo“, negali būti vertinama, kaip informacijos ir teisės į gynybą ribojimas, sąmoningas veiksmas siekiant suklaidinti, paneigiant jo teisę teikti paaiškinimus.

34. Išanalizavęs pareiškėjui įteikto 2017 m. birželio 14 d. pranešimo Nr. AD-20 apie tarnybinį nusižengimą turinį, teismas darė išvadą, kad jis pakankamai aiškus, išsamus ir informatyvus, nepažeidžiantis tarnybinio patikrinimo procedūrų ir pareiškėjo teisių. Jame konkrečiai įvardinti galimai neteisėti pareiškėjo veiksmai ir nurodytas tarnybinis nusižengimas, kuriuo padarymu įtariamas pareiškėjas.

35. Teismo nuomone, pareiškėjas taip pat nepagrįstai tvirtina, kad tiriant tarnybinį nusižengimą jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą, gintis nuo pareikštų įtarimų. Tokia pareiškėjo nurodoma aplinkybė vertinta įrodymų visumos kontekste. Akcentuota, jog pranešime apie tarnybinį nusižengimą, kurį pareiškėjas gavo, buvo aiškiai įvardinta pareiškėjo teisė iki 2017 m. birželio 21 d. pateikti paaiškinimą dėl nurodyto tarnybinio nusižengimo. Taigi apie galimybę paaiškinti reiškiamus įtarimus, įvykio aplinkybes, jas paneigiant ar patvirtinant, pareiškėjas buvo informuotas. Teismas nustatė, kad šia teise jis nepasinaudojo. Tai, kad jis pranešime nurodytu laiku neteikė paaiškinimo, vertintina kaip jo paties pasirinktas vienas iš gynybos būdų ir negali būti vertinamas kaip atsakovo netinkamas veikimas tarnybinio patikrinimo procedūrose. Be to, vertinant tokio pobūdžio pareiškėjo argumentus dėl tariamai padaryto procedūros pažeidimo, pažymėta ir tai, kad tokio pobūdžio pažeidimai nepripažinti esminiais, sudarančiais pagrindą pripažinti pareigūno atleidimą iš tarnybos neteisėtu. Teismas sprendė, kad kiti pareiškėjo skunde ir patikslintame skunde nurodyti samprotavimai ir argumentai yra pertekliniai, neturintys esminės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui.

36. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas darė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas, kurio 2017 m. liepos 21 d. išvada remiantis yra priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos (pastabos) skyrimo pareiškėjui, atliktas visapusiškai ir objektyviai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų, tvarkos ir pagrindinių procedūrų, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, tarnybinio tyrimo išvadoje motyvuotai, pakankamai aiškiai nurodant, kurie pareiškėjo aplaidūs veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, adekvačiai ir pakankamai išdėstant motyvus. Tai atitinka teismų praktikoje formuojamus reikalavimus tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadai. Atsižvelgiant į nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis, kaltės formą, nenustačius tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, daryta išvada, jog pareiškėjui paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba yra adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui.

III.

37. Pareiškėjas M. P. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

38. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, vertino juos atsietai, o ne kaip visumą, todėl neįvertino esminių bylai aplinkybių, patvirtinančių, kad nuobauda pareiškėjui paskirta siekiant susidoroti su pareiškėju, nesant jo kaltės dėl tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo. Pareiškėjas patikslintame skunde buvo išsamiai išdėstęs darbovietėje ir santykiuose su vadovu susiklosčiusias aplinkybes, kurios nors tiesiogiai ir nepagrindžia skundžiamo įsakymo nepagrįstumo, tačiau akivaizdžiai patvirtinta, kad yra sąmoningai ir sistemingai vykdomas susidorojimas su pareiškėju. Todėl teismas turėjo atsižvelgti į bendrą situacijos kontekstą. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės pritardamas visiems atsakovo argumentams, neįžvelgė to, kad pareiškėjo tariamas aplaidumas ir neveikimas buvo sąmoningai hiperbolizuoti, o jo kaltės dėl to, kad atsakovas nesugebėjo laiku pateikti atsakymo Asociacijai, iš viso nebuvo. Pareiškėjo manymu, atsakovas neskubėjo išnagrinėti Asociacijos skundo, neteikė reikšmės Asociacijos skundo išnagrinėjimo išsamumui ir tikslumui, o tik ieškojo pagrindų sukurti situaciją, kuri leistų pareiškėją patraukti tarnybinėn atsakomybėn.

39. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo įsitikinimu, su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą jam turėjo būti pateikta atsakovo turima informacija apie tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjui taip pat turėjo būti pateikti dokumentai, iš kurių jis būtų galėjęs įsitikinti, koks tarnautojas buvo įgaliotas atlikti nusižengimo tyrimą, ir ar iš viso buvo toks pavedimas. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Taisyklių 4 punktu teisė inicijuoti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą priklauso ne bet kuriam atsakovo tarnautojui, o tik vadovui. Atsakovo tarnautojui teisė atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą galėjo atsirasti tik tada, jei vadovas tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimą būtų pavedęs būtent jam. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad G. P. buvo įgaliotas tirti pareiškėjo tarnybinį nusižengimą.

40. Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai paneigė jo argumentą, jog ginčijamu įsakymu nuobauda paskirta už veikas, apie kurias pranešime apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui nebuvo pranešta (veikas, atliktas iki užduoties paskyrimo), be to, pats teismas savo sprendimą motyvavo tokiomis veikomis.

41. Pareiškėjo manymu, pagal Interesų derinimo įstatymą vadovas dėl asmeninių konfliktų su pareiškėju neturėjo teisės pats skirti tarnautojo tirti pareiškėjo tarnybinį nusižengimą.

Atsiliepimas

42. Atsakovas VDI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

43. Atsakovas pareiškėjo teiginius, kad skirdamas tarnybinę nuobaudą atsakovas siekė susidoroti su juo, vertina tik kaip jo asmeninę nuomonę, neturinčią teisinės reikšmės nustatant ginčijamos tarnybinės nuobaudos teisėtumą. Pažymi, jog pareiškėjui nebuvo nei trukdoma, nei buvo sudarytos kokios nors kliūtys atlikti jam priskirtą užduotį.

44. Atsakovas pažymi, jog, kaip teisingai nustatyta Kauno apygardos administracinio teismo sprendime, išvadoje dėl pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo jo veiksmai nevykdant 2017 m. gegužės 2 d. ir 2017 m. gegužės 8 d. pavedimų kvalifikuoti nebuvo ir tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas nebuvo grindžiamas aplinkybėmis, atsiradusiomis iki 2017 m. gegužės 23 d. pavestos užduoties su pavedimu, o šios aplinkybės yra reikšmingos tik tuo, kad pareiškėjas žinojo apie Asociacijos skundą ir tikrintinas įmones.

45. Atsakovo teigimu, tinkamas Asociacijos skundo tyrimas nustatytu laiku nebuvo atliktas tik dėl pareiškėjo neveikimo, kuriam nedarė jokios įtakos VDI veiksmai.

46. Atsakovas pažymi, jog aplinkybėmis, kurios atsirado dar iki užduoties paskyrimo, išvadoje dėl galimo tarnybinio nusižengimo buvo grindžiamas ne šio nusižengimo padarymas, o Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus veiksmai, nustatant trumpą pareiškėjui paskirtos užduoties įvykdymo terminą.

Šalies argumentai

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė visiškai naują pagrindą, kad vadovas dėl asmeninių konfliktų su pareiškėju neturėjo teisės pats skirti tarnautojo pareiškėjo galimai tarnybiniam nusižengimui tirti, dėl kurio nebuvo pasisakęs procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius siekia su pareiškėju susidoroti dėl išsakytos kritikos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

48. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymo Nr. EV-139, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

49. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

50. Paprastai pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklėse numatytą procedūrą nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2016 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-98-575/2016, 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-454-261/2017). Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintos bendrosios valstybės tarnautojų pareigos, o atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigos nustatomos specialiaisiais įstatymais, detalizuojamos pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2416/2012).

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.). Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

52. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus 2017 m. liepos 21 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda skirta už tai, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą ne laiku įvykdęs Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. gegužės 23 d. užduotį su pavedimu Nr. 260391.

53. Tokiais veiksmais M. P. B. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. EV-131 patvirtinto Kauno skyriaus vedėjo - vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.12 punktus bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1-100 (2017 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. V-65 redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vidaus tvarkos taisyklių 19.5 punktą.

54. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų (1 punktas) bei tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis (4 punktas). Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. EV-131 patvirtinto Kauno skyriaus vedėjo vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymo 7.2 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, atsižvelgiant į VDI nustatytus prioritetus, planuoja ir organizuoja skyriaus veiklą, o 7.12 punkte – vykdo Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus bei jo pavaduotojų nenuolatinio pobūdžio pavedimus ir nurodymus tam, kad būtų pasiekti VDI strateginiai tikslai. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1-100 (2017 m. vasario 14 d. įsakymo Nr. V-65 redakcija) patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vidaus tvarkos taisyklių 19.5 punktą, Valstybinės darbo inspekcijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.

55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog VTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybės tarnautojų bendrąsias pareigas valstybės tarnautojas gali pažeisti konkrečiais veiksmais (neveikimu), kurie tuo pačiu metu pažeidžia ir atitinkamo specialiojo teisės akto atitinkamą normą (straipsnį, dalį, punktą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, bet nustatyti kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamai savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011; 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014). Taigi tam, kad valstybės tarnautojas galėtų būti pripažintas kaltu padaręs pažeidimą, nustatytą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, būtina nustatyti, kokios konkrečiai pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos ar funkcijų valstybės tarnautojas neatliko ar atliko netinkamai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011 ir kt.).

56. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos Respublikos vyriausiasis darbo inspektorius 2017 m. gegužės 23 d. informacinėje sistemoje suformavo pakartotinę užduotį pareiškėjui kaip Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus vedėjui Nr. 260391 atlikti patikrinimus Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos rašte nurodytose 7 Kauno įmonėse ir iki 2017 m. gegužės 29 d. pateikti patikrinimų rezultatus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Asmenų aptarnavimo ir taikymo skyriaus vedėjai. Pareiškėjui neįvykdžius pavedimo ir nepateikus atsakymo, Lietuvos Respublikos vyriausiasis darbo inspektorius 2017 m. gegužės 30 d. raštu Nr. SD-25-6714 šias Kauno miesto viešojo maitinimo įstaigas pavedė patikrinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus, Marijampolės ir Alytaus skyriams. Pareiškėjas taip pat 2017 m. gegužės 31 d. ėmėsi vykdyti 2017 m. gegužės 23 d. suformuotą užduotį Nr. 260391 ir tos pačios dienos pavedimais nurodė pavaldiems darbuotojams atlikti minėtų viešojo maitinimo įstaigų patikrinimus nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. birželio 2 d. Taigi ginčo byloje dėl to, kad M. P. B. laiku neįvykdė pakartotinai jam suformuotos Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. gegužės 23 d. užduoties su pavedimu Nr. 260391, nėra.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas deramai neatliko įrodymų vertinimo, jog nuobauda pareiškėjui paskirta nesant jo kaltės dėl tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo (1), neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra atitiko teisės aktų reikalavimus (2), kad nuobauda paskirta už veikas, apie kurias pranešime apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui nebuvo pranešta (3), kad Lietuvos Respublikos vyriausiasis darbo inspektorius dėl asmeninio konflikto su pareiškėju neturėjo teisės pats skirti valstybės tarnautojo M. P. B. tarnybiniam nusižengimui tirti (4). Atkreiptinas dėmesys, jog panašiais argumentais buvo grindžiamas ir skundas pirmosios instancijos teismui.

58. Atsakant į pirmąjį apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyviosios pusės požymis – pareiškėjo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo – neginčytinai nustatyta (vertintina kaip tyčia). Kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjas nustatytais terminais neįvykdė Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2017 m. gegužės 23 d. užduoties su pavedimu Nr. 260391. Ginčijamame sprendime teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas privalėjo vykdyti šią Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus nenuolatinio pobūdžio užduotį su pavedimu, tačiau dėl neveikimo šios funkcijos užduotyje nurodytu terminu neatliko. Tiek tarnybinio patikrinimo išvadoje, tiek ir pirmosios instancijos teismas sprendime, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, išsamiai išnagrinėjo ir aptarė pareiškėjo (valstybės tarnautojo) tarnybinio nusižengimo sudėtį, t. y. nustatė visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu papildomai nebepasisako.

59. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teisės aktais, reglamentuojančiais tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką, daro išvadą, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo pažeista. Bylos medžiaga (Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2017 m. birželio 12 d. rezoliucija pareiškėjo atžvilgiu pradėti tarnybinį patikrinimą, pareigybių aprašymai) patvirtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimą pradėjo ir vykdė įgalioti valstybės tarnautojai. Apeliacinio skundo argumentai, jog su apeliaciniu skundu pareiškėjui nebuvo pateikta visa informacija (Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2017 m. birželio 12 d. elektroninė rezoliucija, kuria pavesta R. G. atlikti tarnybinį tyrimą, koks tarnautojas įgaliotas atlikti tarnybinį patikrinimą), taip pat kad buvo pažeisti nepiktnaudžiavimo valdžia ir kiti principai, nėra reikšmingi.

60. Iš byloje esančio 2017 m. birželio 14 d. pranešimo apie tarnybinį nusižengimą Nr. AD-20 turinio matyti, jog jis pakankamai aiškus, išsamus ir informatyvus, nepažeidžiantis tarnybinio patikrinimo procedūrų ir pareiškėjo teisių. Pranešime įvardinti preliminarūs duomenys apie darbdaviui žinomus galimai neteisėtus pareiškėjo veiksmus ir tarnybinį nusižengimą, kuriuo įtariamas pareiškėjas, nurodytas pateiktų įtarimų argumentavimas, pareiškėjo galimai neteisėtų veiksmų teisinis įvertinimas, pažeidimo padarymo laikotarpis, pažymėta ir apie institucijos įstaigos Dokumentų valdymo informacinėje sistemoje esančius netinkamos pareiškėjo veiklos įrodymus. Teismo vertinimu, tokios apimties informacija leido pareiškėjui suvokti kaltinimo esmę ir sudarė realias prielaidas įgyvendinti teisę į gynybą. Pabrėžtina ir tai, kad būtent už pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytos veikos padarymą pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda, todėl pareiškėjas visiškai nepagrįstai teigia, kad nuobauda jam skirta ir už veikas, padarytas iki 2017 m. gegužės 23 d. užduoties paskyrimo.

61. Be to, pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 8 punktą paaiškinimo pateikimas yra pareiškėjo teisė, bet ne pareiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-395/2013, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinjėje byloje Nr. A-1554-662/2015 ir kt.).

62. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad Lietuvos Respublikos vyriausiasis darbo inspektorius dėl asmeninių konfliktų su M. P. B. neturėjo teisės pats skirti valstybės tarnautojo tarnybiniam nusižengimui tirti. Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vyriausiasis darbo inspektorius rezoliucija Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjos 2017 m. birželio 12 d. tarnybinį raštą Nr. ED-14 „Dėl Kauno teritorinio skyriaus vedėjo neveikimo“ nukreipė vykdyti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjui R. G., kuris tarnybinio nusižengimo tyrimą pavedė atlikti šio skyriaus vyr. specialistui G. P.. Šiame kontekste nėra jokio pagrindo išvadai, kad Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus veiksmai sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

63. Kaip jau buvo minėta, panašūs argumentai buvo išdėstyti ir skunde pirmosios instancijos teismui, kuriuos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino ginčijamame sprendime. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl skunde nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismui, sutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl tarnybinio pažeidimo procedūros, nusižengimo sudėties, susidorojimo su pareiškėju ir pan., t. y. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atlikdama tarnybinio nusižengimo tyrimą ir skirdama tarnybinę nuobaudą teisės aktais nustatytų reikalavimų nepažeidė. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais, įrodymais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

64. Aplinkybė, jog pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus vedėjas, suponuoja aukštesnį negu paprastai kitų valstybės tarnautojų atsakomybės laipsnį už teritoriniam padaliniui pavestų funkcijų, uždavinių ir pavedimų įgyvendinimą, jo darbo organizavimą, planavimą, koordinavimą ir veiklos kontrolę bei teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Preziumuojama, kad teritorinio padalinio vedėjas žino teisės aktų, reglamentuojančių skyriaus veiklą ir jam pavestų funkcijų įgyvendinimą, reikalavimus, nes priešingu atveju toks asmuo apskritai negalėtų užimti tokių pareigų. Nežiūrint to, kad būtų galima patraukti tarnybinėn atsakomybėn skyriaus vadovą, taip pat turi būti įrodytos visos vadovo tarnybinės atsakomybės sąlygos – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Pažymėtina, jog apeliacinio teismo tiriamu atveju tarnybinio nusižengimo sudėties elementai atsakovo, tuo labiau pirmosios instancijos teismo, visapusiškai atskleisti.

65. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne M. P. B. naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

66. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visumoje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialines ir procedūrines teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotos praktikos.

67. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėMilda Vainienė