- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-20
- Bylos Nr.
- I-2804-505/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui S. K., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. liepos 2 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, o nuo 2014 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 28 d. perkeltas į ūkio aptarnavimo būrį. Visą kalinimo laikotarpį jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose trūko gyvenamojo ploto, valgyti teko sėdint ant lovos. Pasivaikščiojimui buvo suteikta viena valanda per parą, tačiau pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat trūko ploto judėti. Langai kamerose tamsaus stiklo, kas kenkė akims. Dušų naudojimosi dieną tekdavo laukti, kol nusipraus kiti asmenys, o neužtekus laiko, pareiškėjas likdavo nenusiprausęs. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 8-13).
Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. liepos 2 d. buvo laikomas įvairiose Kauno tardymo izoliatoriuje kamerose. Nuo 2014 m. liepos 2 d. perkeltas į Kauno tardymo izoliatoriaus Ūkio skyrių. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje dėl objektyvių priežasčių atskirais laiko tarpais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m) normą, kamerose. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Mažo ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas trumpais laikotarpiais, todėl laikytina, kad tai įtakos jo fizinei ir psichikos sveikatai neturėjo, tai patvirtina ir įrašai jo asmens sveikatos istorijoje.
Kauno tardymo izoliatoriaus kameros įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginio, jog buvo privestas valgyti sėdėdamas ant lovos.
Užtikrinant reikalavimą, kad asmenys, laikomi tardymo izoliatoriuje galėtų pabūti gryname ore, Kauno tardymo izoliatoriuje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui ploto normos. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.
Daugumoje Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų yra įrengti standartiniai skaidraus stiklo langai. Langai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus.
Atmestini pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo laiko nusiprausti duše. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto „suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo“ 7 punkte nustatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu, 8 punkte numatyta galimybė, kad esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 min. Kauno tardymo izoliatoriuje yra 3 dušų patalpos po 3 vietas ir viena – keturių. Tokia prausimosi tvarka tenkina absoliučią daugumą suimtųjų.
Pažymėjo, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dėl sveikatos sutrikimų ir jų ryšio su laikymo sąlygomis raštu į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Mano, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
Pareiškėjui, atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 75 str. 1 d.). Jų neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau tekste – Kauno TI).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjo asmens kameros kortelės (b. l. 14) bei atsakovo parengtos 2016 m. balandžio 19 d. pažymos Nr. II-2187 „Apie S. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ (b. l. 15-17) duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 320, 211, 170 buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. liepos 2 d.
Iš teismui pateiktos Kauno TI 2016 m. balandžio 19 d. pažymos Nr. II-2187 „Apie S. K. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 82,5 paros, iš kurių 18,5 paros jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Kauno TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis buvo 2,52 kv. m. ir 3,13 kv. m. (iki 3,6 kv. m nustatytos normos trūko 1,08 kv. m ir 0,47 kv. m gyvenamojo ploto), todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje ginčo laikotarpiu (viso 18,5 paros) nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje. Nors pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 57 str. 1 d.), tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. S. K. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose trūkstant gyvenamojo ploto, valgyti teko sėdint ant lovos.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Taisyklės), reglamentuojančių kamerų įrengimą III skyriuje nurodyta, jog kameroje, be kitų nurodytų būtinų inventoriaus daiktų, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (Taisyklių 14.5 p., 14.6 p., 14.7 p., 14.8 p.). Kamerų baldai ir inventorius turi būti pagaminti ir įrengti taip, kad jų nebūtų galima lengvai išardyti ar naudoti užpuolimui (Taisyklių 17 p.). Iš į bylą pateiktų foto lentelių (b. l. 19-20) duomenų matyti, jog Kauno TI kamerose esantis inventorius bei jo eksploatavimas atitinka teisinį reglamentavimą.
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus nustatė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog valgyti tekdavo sėdint ant lovos. Pažymėtina, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikalinga palaukti norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl netinkamų maitinimosi sąlygų nepripažįstama pažeidimu pagal Konvencijos 3 straipsnį, o kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde teigė, jog langai kamerose tamsaus stiklo, kas kenkė akims.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009-07-17) 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau - ir Higienos norma HN 76:2010) 22 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o pagal 23 punktą gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog 1 ir 2 aukštų kameros turi atidaromus skaidraus stiklo langus, kurie atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovo atstovas pripažino, kad trečiojo aukšto kamerų langai, esantys A. M. g. pusėje, ir septyni 2-jo aukšto atidaromi skaidraus stiklo langai pakeisti į tamsinto stiklo su natūralia ventiliacija langus.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušų naudojimosi dieną tekdavo laukti, kol nusipraus kiti asmenys, o neužtekus laiko, pareiškėjas likdavo nenusiprausęs.
Lietuvos Respublikos vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Iš byloje pateikto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo matyti, jog kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikiama galimybė 10 min pasinaudoti dušu (13 punktas), esant didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu pratęsiama 10 min (14 punktas) (b. l. 26-27).
Minėtas aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas savo skunde, pažymėdamas tik tai, kad tam prausimuisi po dušu skirta per mažai laiko. Taigi, Kauno TI užtikrina suimtųjų ir nuteistųjų teisę pasinaudoti dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę, kaip numatyta Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 68 punkte. Atsakovo veiksmuose neteisėtos veiklos požymių nėra, dėl to pareiškėjo argumentai dėl jo teisių pažeidimo šiuo klausimu yra atmestini.
Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemuose vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti, nes nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra nustatyta.
Byloje duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas perpildytose kamerose nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1124/2014, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2424-624/2015) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 2000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 160 Eur, kuri ir priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, o kita pareiškėjo skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teisėja
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (kodas (duomenys neskelbtini) ), 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.