- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-266/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- M.
- Nukentėjusysis
- Z. T.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiam, bausmę atliekant pataisos namuose.
M. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 241 str. 1 d. išteisintas, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių.
Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2010 m. lapkričio 29 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
Iš M. K. priteista nukentėjusiajai Z. T. 4500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. nuteistas už tai, kad 2002 m. gegužės 30 d., apie 00:30 val. (duomenys neskelbtini), kartu su Šiaulių apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu nuteistais E. O. , E. J. , nepilnamečiu A. S. , gim. (duomenys neskelbtini), V. J. , kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, turėdami tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą –O. T. ir Z. T. pinigus – užsidėję veidą maskuojančias kaukes, E. J. ir M. K. išlaužus Z. T. gyvenamojo namo duris, įsibrovė į O. T. ir Z. T. gyvenamojo namo koridorių, E. J. sakant rusiškus žodžius „davai diengi“ (duok pinigus) pasikėsino užvaldyti O. T. ir Z. T. pinigus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes Z. T. per durų tarpą pradėjus šaudyti, išsigandę pabėgo, po to, tęsdami nusikalstamą veiką tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, turėdami tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą – O. T. ir Z. T. pinigus – akmenimis ir plytomis išdaužę O. T. ir Z. T. gyvenamojo namo lango stiklą akmenimis ir plytomis mėtydami į Z. T. , bei M. K. suolu per išdaužtą langą bandant nustumti Z. T. , tokiu būdu Z. T. padarydami kraujosrūvą krūtinės ląstoje, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešiniame dilbyje, pjautinę žaizdą dešiniame dilbyje, nubrozdinimus dešiniame dilbyje, dešinėje plaštakoje, tai yra lengvą kūno sužalojimą nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, bei M. K. vieną kartą iššovus dujiniu pistoletu į orą pasikėsino užvaldyti O. T. ir Z. T. pinigus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jų valios, nes pradėjus šaudyti Z. T. M. K. buvo sužeista ranka, ir visi išsigandę pabėgo.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas, paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatęs tris jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, iš dalies nukentėjusiajai atlygino neturtinę žalą, žinodamas, kad yra ieškomas, pats grįžo į Lietuvą, norėdamas prisistatyti teisėsaugos pareigūnams, taip pat konstatavęs, jog byloje nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nenustatyta, kad jis būtų padaręs kitą kokį nors teisės pažeidimą ar nusikaltimą, tinkamai šių aplinkybių neįvertino ir nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų bei nepaskyrė jam švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės. Anot nuteistojo, išanalizavus byloje esančius duomenis, matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas taikyti tiek Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d., tiek Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 4 p. ir šiais pagrindais taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. 3 d. 3 p. bei paskirti jam švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, atsisakymą taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas nepagrįstai motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Respublikos BK 62 str. taikymas prieštarautų Lietuvos Respublikos BK 41 str. nustatytai bausmės paskirčiai bei Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytiems bausmės skyrimo kriterijams. Tačiau, apelianto nuomone, bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, jam paskyrimas tinkamiau įgyvendintų tikrąją bausmės paskirtį bei teisingumo principą, kadangi, ką pripažino ir pats teismas, jis šiuo metu yra pasikeitęs, nelinkęs nusikalsti asmuo, siekiantis sukurti šeimą, teisėtu būdu užsidirbti pinigų pragyvenimui, kuo greičiau atlyginti nukentėjusiajai likusią neturtinę žalą, tuo tarpu, laisvės atėmimo bausmė atimtų galimybę įgyvendinti šiuos tikslus. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo vieną esminę aplinkybę – nuo nusikalstamos veikos jau praėjo beveik devyneri metai, jo, kaip asmens, pavojingumas akivaizdžiai nėra analogiškas buvusiam laikotarpiui, todėl, atsižvelgiant į šiuo metu esamą visumą kitų jau minėtų aplinkybių, jo nubaudimas laisvės atėmimo bausme neturėtų dominuoti. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su jo tėvo sveikatos būkle, neatsižvelgė į tai, jog jo tėvas yra netekęs 70 procentų darbingumo, gyvena vienas, jis yra vienintelis sūnus ir be jo iš esmės nėra kam pasirūpinti ligotu tėvu.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde neginčija kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, tik prašo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str.
Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad yra sąlygos jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 4 p. ir šiais pagrindais taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 3 d. 3 p. bei paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 - 6 punktuose.
Pirmosios instancijos teismas nustatė tris M. K. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – M. K. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies nukentėjusiajai atlygino padarytą žalą, bei, žinodamas, jog yra ieškomas, pats grįžo į Lietuvą, norėdamas prisistatyti teisėsaugos pareigūnams. M. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nusikaltimas, už kurio padarymą M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas, nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad šioje byloje yra visos formaliai būtinos sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 3 d. 3 p. nuostatas ir paskirti nuteistajam M. K. švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau pagal įstatymą švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d., 2 d. ar 4 d.dalyse numatytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Pagal baudžiamąjį įstatymą taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. teismas gali ne tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Imperatyvas atsižvelgti į visas bylos aplinkybes įtvirtintas Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. ir 2 d. Todėl, teismas, ir taikydamas Lietuvos Respublikos BK 62 str., privalo vadovautis Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Dėl šios priežasties teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kitas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, gali neskirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, nors būtinos sąlygos yra. Kaip matyti iš bylos duomenų, M. K. charakterizuojamas teigiamai, nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus, po nusikaltimo padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, per kurį naujų nusižengimų ar nusikaltimų M. K. nepadarė, byloje nustatytos trys nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau, skiriant bausmę, kaltininko asmenybės bruožams neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė, pagal teismų praktiką, individualizuojant bausmę, visoms Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Nors M. K. inkriminuota nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau M. K. pasikėsino padaryti tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. M. K. nusikalstamą veiką padarė kartu su kitais asmenimis, penki jaunuoliai įsibrovė į senyvo amžiaus dviese gyvenančių moterų namus, užsidėję ant veidų maskuojančias kaukes, akmenimis ir plytomis daužydami langus, pasikėsino pagrobti nukentėjusiųjų turtą, M. K. vaidmuo nusikaltimo daryme buvo vienas aktyviausių ir pagrindinių. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino išdėstytų aplinkybių visumą bei teisingai konstatavo, kad M. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumo laipsnis, veikos motyvai ir tikslai, kaltės forma ir rūšis, jo, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką forma ir rūšis, neduoda pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas bei paskirti M. K. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Į visus nuteistojo M. K. asmenybę teigiamai charakterizuojančius požymius pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir juos įvertino, paskirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos minimumui. M. K. paskirtoji bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, ji yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
n u taria:
nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.