Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis D. M. pareiškė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies, pripažįsta, kad sudavė mirtinus smūgius peiliu, tačiau tvirtina, kad tai padarė besigindamas.

Apie įvykio aplinkybes paaiškino, kad nuo 18 metų važinėjo į Norvegiją ir tą kartą, t.y. 2011 m. vasario mėnesį atvažiavo su S. I. į Norvegiją dirbti. Dirbo apie 10 dienų, paskui dar tris dienas laukė, nes buvo pakviesti į M. B. gimtadienį. Tame rajone gyveno daug žmonių iš Biržų. Vasario 19 dieną jis ir kartu gyvenę V., A. bei S. sėdo į mašiną ir išvažiavo į švęsti gimtadienio. Gimtadienis buvo smagus, su šokiais, buvo daug alkoholio. 12 val. nakties pakilojo jubiliatą. Vienu metu pats beveik snūduriavo prie stalo, kai išgirdo, kad vyksta konfliktas. Pamatė, kad S. stumdosi su T., kurio pavardės nežino. Puolė juos skirti. Besistumdant pajuto smūgį į veidą ir suklupo ant žemės. Po to sekė smūgiai kojomis, nuo kurių užsidengė veidą. Kai atsidengė, pamatė, kad kažkas atitraukia T. M.. Pakilo nuo žemės, buvo pasimetęs, išbėgo į lauką. Iš paskos atbėgo T. su T. rėkdami: „kur kišiesi“. Tuomet pribėgo prie mašinos, atsirakino dureles ir pasiėmė peilį, laikytą mašinos durelėse. Liepė jiems nesiartinti, perspėjo, kad ginsis. T. toliau reiškė pretenzijas, šūkavo. Tuomet jiems pasakė, kad viskas tvarkoje, kad jie persigėrė ir kad pats važiuoja namo. Taip bekalbant, pajuto smūgį į šoną, nugriuvo ant žemės, trumpam aptemo sąmonė. Kai atsimerkė, paragino visus, su kuriais buvo atvykęs, važiuoti namo. S., A. ir V. susėdo į mašiną. Bevažiuojant namo, S. prisiminė, kad paliko striukę su telefonu ir dokumentais, todėl prašė apsisukti, bet V. įkalbinėjo negrįžti, siūlė pasiimti striukę kitą dieną. Grįžęs namo S. nenusiramino – norėjo kuo greičiau pasiimti striukę ir dokumentus, net buvo pasišovęs važiuoti pats. S. priminė, kad jis yra girtas ir pasisiūlė nuvežti. Dviese grįžo atgal. Sustojo ant kalno, maždaug 100 metrų iki to namo, kadangi nebenorėjo konfliktų. Liepė S. eiti pasiimti striukės, o pats sėdėjo mašinoje ir laukė. Praėjo nedaug laiko ir pamatė, kaip jubiliato BMW automobilis išvažiuoja iš kiemo. Nuėjo pažiūrėti, kur S.. Einant pamatė, kad kieme kažkas rūko, rėkauja. Sustojo netoli prie stendo nes bijojo eiti. Palaukęs kol visi sueis į vidų, nuėjo prie lango pažiūrėti kur S.. Tuomet prieš akis atsirado T. ir ėmė rėkti. Pasakė jam, kad atvažiavo pasiimti S. striukės ir išvažiuoja. Tada jis liepė eiti. Einant pro šoną, T. čiupo ir permetė ant žemės. Prasidėjo muštynės. Grumtynių metu pats gulėjo apačioje, o T. buvo užgulęs iš viršaus. Jo svoris buvo daug didesnis. T. smaugė, todėl išsitraukė peilį. Tikėjosi padaryti paviršutinius sužalojimus, siekiant nustumti T.. Mano, kad iš inercijos bedė 6 kartus ir tik po to beveik išsilaisvino, nes T.s dar laikė koją. Pribėgęs S., kelis kartus įspyrė T.. Kai T. paleido koją, su S. nubėgo į mašiną. Pavažiavęs kokius tris kilometrus, per langą išmetė peilį. Kaip buvo anksčiau planuota, kitą dieną išvažiavo į Lietuvą, o S. - į Bergeną dirbti.

Atsakinėdamas į klausimus, D. M. patikslino, kad grumtynių su T. metu, kai šis užgulęs smaugė alkūne, gulėjo ant nugaros ir dešine ranka sudavė smūgius peiliu. Gimtadienio metu pats alkoholio nevartojo. Apie tai, kad M. mirė, sužinojo iš kalbų ir spaudos grįžęs į Lietuvą. Iš pradžių nelabai norėjo tuo tikėti. Minėtą naktį buvo sužalotas ir pats – buvo sužalota nosis, prakirsta lūpa.

Kai antrą kartą atvažiavo į gimtadienio vietą, kieme buvo kokie keturi žmonės. Paskui jie suėjo į vidų ir liko vienas T. M.. T. M. nerūkė. Besigrumiant su T. M., kažkas buvo išėjęs į lauką, tačiau jo nepažino, nes buvo smaugiamas. Įvykio metu vilkėjo džinsus ir dryžuotą megztinį, žieminius batus. Peilis buvo atlenkiamas, jį kartais naudodavo prie statybų.

T. M., kaip ir visi vakarėlio dalyviai, linksminosi, šoko, agresyvus nebuvo. Vėliau gal per daug išgėrė alkoholio, gal užpyko, kad jo draugą „užkabino“, tada ėmė elgtis kitaip. Matėsi, kad jis buvo apsvaigęs, bet paėjo. Tuo metu pats svėrė apie 65 kg, o T. buvo žymiai vyresnis ir svėrė apie 100 kg.

Duodamas smūgius peiliu, nesitaikė į tam tikras kūno vietas, nežiūrėjo, kur taiko - norėjo tik nustumti T. nuo savęs. Kai jį nustūmė, peilio daugiau nebenaudojo.

Teigia, jog alkoholio tą vakarą nevartojo. Buvo išvargęs, nes balius ilgai tęsėsi, todėl buvo prisnūdęs.

Neprisimena, kaip išsitraukė iš kišenės peilį, kaip jį atlenkė grumtynių metu - buvo streso būsenoje.

S. pribėgo muštynių pabaigoje, kai jau buvo sudavęs T. M. smūgius peiliu. Pats jau buvo atsistojęs, tik T. M. dar laikė už kojos. Nieko nesakė S. apie peilį net ir kitą dieną.

Į Norvegiją važiavo iš Ramūno išnuomotu autobusiuku. Kitą dieną išvažiavo namo V. mašina, nes jis buvo prašęs ją parvaryti į Lietuvą. O S. planavo grįžti su autobusiuku į Lietuvą po Bergeno.

Kaltinamasis S. I. pripažįsta, kad kelis kartus spyrė T. M., tačiau neigia savo kaltę dėl jo nužudymo ir automobilio vagystės.

Kaltinamasis paaiškino, kad nuvažiavo švęsti M. B. 30 metų sukaktį. Vartojo alkoholį, linksminosi. Mano, kad nuo jo (S. I.) prasidėjo konfliktas. Kažkuriuo metu priėjo prie T. M. ar T. M., atlošė kėdę, neišlaikė kėdės ir tas žmogus krito. Galbūt jis dėl to įsižeidė ir puolė. Muštynių nebuvo, bet įvyko konfliktas. Suėjo daugiau žmonių. D. bandė išskirti, tačiau jis gavo pora smūgių. Konfliktas persikėlė į lauką. Pats tuo metu jau buvo stipriai apgirtęs. Asmeniškai nesudavė nei vieno smūgio, gal pats kažkiek nukentėjo. Po to išvažiavo namo. Mano, kad kelionės metu buvo užmigęs. Grįžęs namo, atsiminė, kad paliko striukę, o kitą dieną turėjo važiuoti į Bergeną. Reikėjo grįžti dėl dokumentų. Grįžo į šventės vietą kartu su D. M. ir pats asmeniškai nuėjo pasiimti striukės. D. nusprendė nevažiuoti į kiemą, jis bijojo konflikto. Neatsimena ar prieidamas prie pastato matė žmonių, prisimena tik užvestą M. automobilį. Nutarė pajuokauti, įsėdo, pagazavo, pavažiavo truputį, bet ne su ta mintimi, kad pavogti, nes su M. bendraudavo, dalindavosi automobiliais. Pavažiavo apie 100 metrų, bet negalėjo apsisukti, nes ten buvo pusnys, siauri takeliai. Grįžo pėsčias į kiemą ir 10-15 metrų atstumu nuo pagrindinio įėjimo pamatė, kad D. M. stovi, o T. M. buvo ant kelių, praktiškai gulomis buvo. Suprato, kad D. bando išsilaisvinti. Peilio nematė. Pribėgęs kelis kartus spyrė tam žmogui į korpusą. Išgirdo, kaip durys atsidarė ir moteriški balsai ėmė rėkti. Tada su D. pabėgo, sėdo į autobusiuką ir išvažiavo. Mano, jog kelionės metu užmigo, nes nemažai buvo išgėręs.

Atsakinėdamas į klausimus, S. I. paaiškino, kad kitą dieną po to įvykio ryte važiavo į degalinę pavalgyti. Vėliau D. išvažiavo namo, o pats į Bergeną, nes buvo sutaręs dažyti namą. Važiavo pas draugo panelę, ten turėjo pagyventi pora savaičių ir grįžti atgal. Bergene į darbą nenuėjo, nes lijo lietus. Kitą dieną buvo suimtas.

Dėl girtumo neatsimena visų įvykio aplinkybių. Nežino tiksliai kiek metrų nuvažiavo automobiliu. Nesupranta, kodėl negrįžo atgal į kiemą. Nebuvo jokių kliūčių išvažiuoti su automobiliu. Jei būtų norėjęs pavogti automobilį, būtų galėjęs tai padaryti. Tas BMW automobilis buvo M. B.. Jis anksčiau duodavo pavažinėti juo. Tą kartą nepaklausė M., ar leidžia pavairuoti automobilį. Po šio įvykio toliau bendravo su M. B. iki tol kol uždraudė bendrauti. M. B. neturėjo pretenzijų dėl automobilio, jis nereikalavo atlyginti žalos.

Nematė pas D. peilio, pats jokio ginklo neturėjo. D. nepasakojo apie peilį. Nematė kraujo prie nužudytojo. Pas D. po nosimi buvo kraujo, nes jis buvo sužalotas. Striukės nepasiėmė. Važiuojant į vakarėlį buvo sutarę, kad D. negers ir vairuos.

Kitą dieną skambino M. pasakyti, kad reikia striukės, bet jis atsakė, kad negali kalbėti, nes jis yra policijoje. Kodėl jis policijoje nesakė. Išsigando, pamanęs kad dėl muštynių rašo pareiškimą, todėl nevažiavo pasiimti striukės. Bergene, bendraudamas per „skypą“ su draugu, sužinojo, kad situacija rimta. Draugas pasakė, kad mirė žmogus, subadytas 19 kartų. Negalėjo tuo patikėti.

Nukentėjusioji G. S. paaiškino, kad T. M. buvo vienintelis sūnus. 2011 m. vasario 20 d., apie 18 valandą sulaukė skambučio iš Norvegijos, paskambino J. M. ir pasakė, kad įvyko didžiulė tragedija, kad T. subadytas ir yra ligoninėje, kad jis neišgyvens. Jau sekančią dieną, t.y. vasario 21 d. nuskrido į Norvegiją. Oslo ligoninėje gydytojas pasakė, kad nėra jokių šansų išgyventi, nes mirė smegenys. Paprašė dar paaukoti organus donorystei. Atjungė aparatus. Kažkas sakė, kad M. su I. užpuolė ir subadė sūnų peiliu.

Nukentėjusioji J. M. paaiškino, kad buvo gimtadienio vakarėlis, į kurį nuvyko kartu su T. M.. Kol ji buvo vakarėlyje, viskas vyko sklandžiai. Po 12 val. nakties pati išvažiavo su sūnumi namo. Ryte gavo žinutę apie tai, kad T. ligoninėje. Nuvažiavusi į įvykio vietą, matė ant sniego kraują.

Vakarėlio metu pati išgėrė gal vieną taurę vyno. Kai išvažiavo namo, nieko įtartino nebuvo. Vakaro metu T. gėrė alkoholį, nes neketino vairuoti. Vyrai gėrė stipriuosius gėrimus. Kaltinamuosius pažinojo iš matymo. Tiksliai negali pasakyti, ar visi vakarėlyje buvę vartojo alkoholį. Mano, kad ten visi svaiginosi. Negėrė T., nes buvo su vaikais. Pasakyti tiksliai, ar M. gėrė alkoholį. negali.

Nukentėjusioji nurodo, kad su M. augino sūnų, kartu gyveno jau tris metus. Ieškinio nereiškia. Žino, kad įvyko konfliktas, tačiau nežino dėl ko.

Išgėręs T. niekada nebūdavo agresyvus, būdavo linksmesnis. Jis nepajėgdavo labai daug išgerti, o išgėręs eidavo miegoti. Jis svėrė apie 80 kilogramų. Žiemą galėjo priaugti dar tris kilogramus. Nepasakytų, kad jis labai skyrėsi nuo M.. M. kur kas aukštesnis ir gal šiek tiek plonesnis nei T.. Šiandien M. beveik toks pat kaip ir įvykio dieną.

T. santykiai su mama buvo labai geri, dažnai jai skambindavo, bendraudavo, klausdavo, ar ko jai reikia. Į Lietuvą T. grįždavo dažnai, apsistodavo pas mamą. T. mama po jo mirties susirgo.

Liudytojas M. B. paaiškino, kad 2011-02-18 buvo jo gimtadienis, bet šventė galbūt ne tą dieną. Į šventę sukvietė draugus, kurių tarpe buvo ir kaltinamieji. Pats Norvegijoje gyveno apie metus, o kaltinamieji atvažiuodavo uždarbiauti. Jie pastoviai ten negyveno. Tuo metu jie dirbo prie statybų pagalbiniais darbininkais. Vakarėlis prasidėjo apie 18-19 val., jo metu vieni gėrė, kiti - ne. Po 24 val. pamatė, kad S. I. konfliktuoja su T. M.. T. S. buvo parvertęs ant žemės. Pats su svečiais juos išskyrė ir jiedu apsiramino. Tuo pat metu salėje, kažkur tai šone, girdėjo konfliktą. Po to kažkas sakė, kad konfliktavo M.su T., bet pats to nematė.

Po vidurnakčio, apie 1 val. kažkas pasakė, kad lauke vėl kivirčas. Išėjus į lauką, pamatė, kad susikivirčijo D. M. su T. M.. Atsimena tą momentą, kad T. M. su D. M. susikivirčijo, o pats laikė S. ir bandė nuraminti. Po to visi nusiramino. Pamatė, kaip D. kažką įsidėjo į kišenę. Tada pasirodė, kad tai buvo peilis.

Konfliktas buvo gal dėl to, kad daug išgėrė. Pats irgi buvo nemažai išgėręs.

Konfliktui aprimus, D. M. ir S. I. susiruošė važiuoti namo. Pats su drauge taip pat ruošėsi namo. Pamatė, kad lauke nėra mašinos, tačiau to nesureikšmino. Grįžo į vidų ir toliau baliavojo. Po to kažkas sušuko, kad lauke mušasi. Pravėręs duris, pamatė už namo tris besimušančius, kurių neatpažino, nes iki jų galėjo būti apie 30 m atstumas. Matė, jog buvo spiriama gulinčiam, po tu du vyrai nubėgo, o vienas taip ir liko gulėti. Su draugu priėjo arčiau ir pamatė, kad guli T. M.. Jį su draugu įvilko į vidų ir pamatė, kad T. M. kraujuoja. G. L. iškvietė policiją. Girdėjo, kad T. kvėpuoja, bet buvo be sąmonės.

Tą naktį policijos pareigūnai pasakė, kad pavogta mašina. Dėl mašinos tuo metu nesuko galvos, tada rūpėjo kraujuojantis žmogus. Kitą dieną ar už poros dienų sužinojo, kad mašiną buvo paėmęs S.. Norvegijoje apklausiamas pareigūnams sakė, kad su S. dalinasi mašinomis. Tuo metu S. turėjo autobusiuką, o pats lengvąjį automobilį. Su S. buvo geri draugai, mašinomis dalinosi, kartu gyveno, todėl nematė problemų, kad jis paėmė mašiną. Automobilį rado policija, tačiau pareigūnams sakė, kad čia jokia vagystė. Pats jos rasti negalėjo, nes buvo uždarytas 3 paras. Dažnai mašinos raktelius palieka spynelėje. Tą naktį irgi rakteliai buvo spynelėje. Dėl dingusios mašinos nereiškė pretenzijų, nes nebuvo pagrobtas turtas. Lietuvoje nieko nedarė dėl mašinos dingimo. Jei jis būtų tą naktį paprašęs leidimo, mano, kad jam būtų davęs mašiną. Iki šio įvykio daug kartų be išankstinio sutarimo S. buvo paėmęs šią mašiną. Mašinos vertė apie 10 000 litų.

Liudytojas nurodo, kad Norvegijoje ne kartą davė parodymus. Kadangi apie tuos įvykius kalbėjo ir draugai, todėl parodymuose jau nesuvokė, ką draugai pasakojo ir ką pats matė.

Su T. M. buvo pažįstamas ir Lietuvoje. Norvegijoje su juo kartu gyveno gal 4 - 6 mėnesius. T. M. dirbo prie statybų. Su juo teko būti ir kituose vakarėliuose. Yra buvę, kad išgėręs jis ir ramus, ir agresyvus. Nežino, kiek šventėje jis buvo išgėręs. T. M. elgesyje nieko ypatingo nepastebėjo. T. M. neturėjo akivaizdžių fizinių trūkumų, buvo fiziškai stiprus, svėrė nuo 80 iki 100 kg, nes buvo stambesnio sudėjimo.

Liudytojas E. Š. paaiškino, kad T. M. yra sūnėnas. Dieną po įvykio išgirdo, kad jis yra sunkios būklės ir guli ligoninėje. Teko bendrauti su to vakarėlio dalyve E., kurios dabartinės pavardės nežino, anksčiau ji buvo lyg tai P.. Ji pasakojo, ką ji matė ir girdėjo. Sakė, kad vakarėlis vyko sklandžiai, buvo išgėrusių. Vakarėlio pabaigoje, ruošiantis visiems vykti namo, ji buvo užlipusi į viršų pažiūrėti, kaip miega vaikai. Pro antro aukšto langą pamatė, kad vienas žemesnis, kitas aukštesnis kažką spardo. Pradėjo daužyti į langą, pradėjo rėkti, nubėgo į pirmą aukštą. Visi puolė į lauką ir pamatė T., gulintį kraujo klane.

E. draugauja ar pažįstama yra su D. M. dabartine žmona, kuri sakė, kad ji gavo nuo D. (D. M.) žinutę, kad jis nužudė žmogų.

Liudytojas nurodo, kad T. M. Norvegijoje uždarbiavo legaliai. Darbdavys nenorėjo mokėti draudimo, nes T. M. griuvo iš trečio aukšto, susilaužė abi rankas, sutrupintas buvo žandikaulis, negalėjo valgyti, buvo ilgas gydymas. Po to įvykio jo rankos buvo silpnos. Kiek padirbęs, ilsėdavosi, o vakare rankas pasitepdavo tepaliuku, nes labai skaudėjo. Net vaiką jam buvo sunku pakelti. Tuo metu jis nedirbo. Anksčiau jis dirbo daugiau ir prie sunkesnių statybos darbų, po traumos dirbdavo apdailos darbus. Sakydavo, kad renkasi lengvesnį darbą: pašveisdavo sienas, lapus grėbdavo.

Liudytojas V. G. paaiškino, kad buvo pakviestas pas M. į gimtadienį. Pradžioje buvo linksma. Laiko nepamena, bet jau buvo vėlu, buvo išėjęs rūkyti. Grįžęs pamatė, kad šokių salėje stumdosi. Pradžioje konfliktas nebuvo didelis, tačiau įsismarkavo. Bandė konfliktą malšinti: T. M. stumdėsi su D.. Pats bandė juos išskirti. Pradėjo rėkti moteris, viskas persikėlė į lauką. Pamena, kad pavyko konfliktą numalšinti. Po to pats, D. M., S. I., A., gal ir P. sėdo į mašiną ir grįžo namo. Kai grįžo namo, matė, kad kažkuriam ant veido buvo kraujas, mano, kad tai buvo S., bet gali ir klysti, nes praėjo daug laiko.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metru (t. 17, b.l. 142 – 144) V. G. nurodė, kad vakarėlio metu pamatė kaip D. M. ir S. I. su kažkuo stumdosi. Griuvo kėdės, girdėjosi keiksmažodžiai, įžeidžiantys žodžiai. Vėliau konfliktas persikėlė į lauką. Kieme D. M. susikibo su T. M.. Jie tiesiog įsikibo vienas į kitą, buvo slidu, jie griuvo ant sutrypto sniego. S. I. taip pat buvo susikibęs su kažkokiu vyru. To konflikto metu tiesioginių smūgių suduota nebuvo, tiesiog vyko susistumdymas tarp vyrų. Jam pačiam pavyko ar tai D. M., ar S. I. išskirti ir nuvesti link automobilio. Konflikto metu nei pas vieną peilio nepastebėjo. Kiek pamena, nei ant vieno incidento dalyvio, t.y. D. M., S. I. ir T. M. nesimatė jokių sužalojimų ar kraujo, nes muštynių nebuvo – tai buvo daugiau susistumdymas. Akivaizdžiai niekas sužalotas nebuvo. D. M. ir S. I. nebuvo nusiraminę, jie buvo pikti ir nenorėjo išeiti, tačiau pavyko juos įkalbėti sėsti į automobilį ir išvažiuoti.

Pagarsinus šiuos parodymus, liudytojas V. G. patvirtino, kad jie yra teisingi.

Atsakinėdamas į klausimus, V. G. nurodė, kad konflikto metu piktesnis buvo nužudytasis. Be to jis buvo akivaizdžiai stambesnis už D. M..

Liudytoja G. L. – Z. 2015-07-09 apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad S. I. ir D. M. pažinojo tik iš matymo. Įvykio dieną buvo švenčiamas gimtadienis ir jie buvo svečiai. Vakarėlio metu buvo kilęs konfliktas tarp įtariamųjų ir T. M.. To konflikto metu niekas sužalotas nebuvo. Vyrai tiesiog apsistumdė. Po šio konflikto S. I. ir D. M. buvo išprašyti iš vakarėlio ir jie išvyko. Po kažkurio laiko (maždaug po pusvalandžio) T. M. išėjo į lauką parūkyti. Netrukus išgirdo lauke muštynes. Pati tuojau pat išbėgo į lauką. Nuo judesio kieme buvo užsidegusi šviesa ir kiemas buvo gerai apšviestas. Maždaug už 10 – 20 metrų nuo namo pamatė, kad S. I. ir D. M. spardo ir smūgiuoja rankomis parkritusiam T. M.. Nukentėjusįjį mušė intensyviai abu įtariamieji. Kiek būtent smūgių sudavė nurodyti negali. Matė, kad smūgiai suduodami į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvos sritį. Pradėjus šaukti ir bėgti link įvykio vietos, S. I. ir D. M. pabėgo. Įvykio metu nei pas vieną iš įtariamųjų nematė rankose peilio ar kito kokio instrumento. Kai T. M. įtempė į namą ir pamatė, kad jis subadytas, nustebo (t. 17, b.l. 97 – 99).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvadų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog T. M. durtinė žaizda kairiajame smilkinyje su kaukolės ir galvos smegenų pažeidimu padaryta aštriu, duriančių savybių daiktu, žaizdos kanalo krypčiai einant iš kairės į dešinę. Paviršinė žaizda kairiajame smilkinyje, išeinanti į paviršių nosies srityje, eina iš kairės į dešinę, iš užpakalio į priekį ir iš viršaus žemyn. Durtinė nekiauryminė žaizda krūtinės ląstos kairėje pusėje, ties pažastimi eina iš kairės į dešinę, iš užpakalio į priekį ir iš viršaus žemyn. Žaizda krūtinės ląstos kairėje pusėje prie kairio spenelio eina iš kairės į dešiną, beveik lygiagrečiai odai. Durtinė žaizda krūtinės kairėje pusėje, 13,5 cm. į kairę nuo vidurio linijos eina iš kairės į dešinę ir iš apačios į viršų. Durtinė žaizda krūtinės dešinėje pusėje vidinėje spenelio dalyje eina iš dešinės į kairę, truputi žemyn ir nežymiai iš priekio į užpakalį. Muštinė žaizda virš dešinės akies, poodinės kraujosruvos dešinės akies, odos nubrozdinimas dešinės akies apatiniame voke, poodinės kraujosruvos kairiajame petyje ir kairiajame žaste, odos nubrozdinimai kairiajame šone padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais, galimai spardant ar panašiai ir gyviems asmenims tokie sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t 17, b.l. 39 – 41, 43).

Iš kratos (poėmio) raporto matyti, kad atlikus kratą namo (duomenys neskelbtini) viduje, rasta juodos spalvos striukė „Adidas“. Vidinėje striukės kišenėje rastas mobiliojo ryšio telefonas NOKIA E 71, telefono pirkimo kvitas, juoda kortelių dėtuvė su lietuvišku vairuotojo pažymėjimu ir S. I. asmens tapatybės kortele (T. 9, b.l. 146 – 147).

Veikų vertinimas

Kaltinamasis D. M. pilnai pripažįsta, kad būtent jis T. M. sudavė smūgius peiliu, nuo ko pastarasis ir mirė. Be paties kaltinamojo prisipažinimo, kad būtent dėl jo veiksmų mirė nukentėjusysis, patvirtina visuma kitų netiesioginių įrodymų.

Liudytojas M. B. nurodė, kad pas D. M. matė peilį jau pirmojo konflikto metu. Niekas nėra matęs, kad peilį ar kokį kitą įrankį būtų turėjęs S. I.. Netikėti šiais liudytojų parodymais nėra pagrindo.

Tiek D. M., tiek S. I. vienodai ir nuosekliai nurodo, kad grįžus į pobūvio vietą pasiimti S. I. striukės, D. M. sustojo neprivažiavęs namo, kadangi nenorėjo sukelti naujo konflikto. Pasiimti striukės nuėjo vienas S. I.. Paties S. I. teigimu, jis į vidų neužėjo (tai patvirtina ir kiti liudytojai), o pamatęs užvestą M. B. automobilį, nutarė pajuokauti ir nuvarė jį už 300 m. prie gretimo namo. D. M. nurodo, kad laukdamas grįžtančio S. I., matė kaip pro šalį pravažiavo M. B. automobilis. Kadangi S. I. nesulaukė ilgą laiką, ėjo jo ieškoti. Kieme susidūrė su T. M. ir su juo susigrūmė. S. I. į įvykio vietą atėjo tuomet, kai jis jau buvo pakilęs nuo žemės ir bandė išlaisvinti koją, kurią laikė T. M.. Būtent tuomet S. I. kelis kartus spyrė nukentėjusiajam. Šie kaltinamųjų parodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl netikėti jais nėra pagrindo, juo labiau, kad šiuos parodymus patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Iš kiemo tikrai buvo išvarytas ir maždaug už 300 metrų paliktas M. B. automobilis. D. M. automobilio niekas aikštelėje prie namo nematė – jis buvo paliktas kažkur toliau.

Tiesioginių liudytojų, mačiusių kaip ir kokiomis aplinkybėmis kilo konfliktas tarp T. M. ir D. M. ir kaip buvo sužalotas T. M., nėra. Liudytojai M. B. ir G. L. – Z. matė tik pačią įvykio pabaigą. Jiems išbėgus į lauką, S. I. ir D. M. pasišalino.

Kaip jau minėta, pats kaltinamasis pripažįsta nužudęs T. M., tačiau teigia, jog tai padarė gindamasis. Tuo tarpu tiek pirminiame kaltinime (kurį palaiko nukentėjusioji G. S. ir jos atstovas), tiek pakeistame kaltinime D. M. kaltinamas, kad T. M. nužudė tyčia, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio. Įvertinus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad nėra tokį kaltinimą pagrindžiančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad pirmas konfliktas M. B. gimtadienio pobūvyje kilo apie 2 val. Taip pat nustatyta, jog konfliktą sukėlė S. I. veiksmai. Vėliau į jį įsivėlė kiti pobūvio dalyviai. Kaip yra nurodęs liudytojas M. B., aktyviausi konflikto dalyviai buvo S. I. ir D. M.. Kiti svečiai daugiausiai bandė išskirti konfliktuojančius. D. M. betarpiškai buvo susikibęs su T. M.. Nors liudytojų M. B., V. G. ir G. L. – Z. teigimu viskas apsiribojo apsistumdymu, smūgiai niekam nebuvo suduoti ir niekas nebuvo sumuštas ar kitaip nukentėjęs, tačiau akivaizdu, jog tarp D. M. ir T. M. dėl šio konflikto susiklostė priešiški santykiai. S. I. ir D. M. dėl šio konflikto buvo priversti kartu su kitais savo draugais nedelsiant išvykti iš pobūvio. Kaip nurodo kaltinamieji, į įvykio vietą jie grįžo todėl, kad S. I. buvo palikęs savo striukę ir būtinai norėjo ją pasiimti. Kad tai tikra ir objektyvi priežastis, patvirtina faktas, jog kratos (poėmio) metu namo (duomenys neskelbtini) viduje rasta juodos spalvos striukė, kurioje buvo telefonas ir S. I. asmens dokumentai.

Kaltinamieji nurodo, kad sugrįžę prie namo, kuriame vyko pobūvis, jie į kiemą nevažiavo, o sustojo nuošaliau. Kad šie parodymai teisingi, patvirtino apklausti liudytojai, kurie nurodė, jog D. M. autobusiuko kieme nebuvo. Pats D. M. nurodo, kad į kiemą nevažiavo sąmoningai, nes nenorėjo vėl sukelti konfliktą. Šie parodymai nėra niekuo paneigti ir netikėti jais nėra pagrindo.

Pasiimti striukės S. I. nuėjo vienas, o D. M. pasiliko laukti automobilyje. Pastarojo teigimu jis matė kaip pro šalį pravažiavo M. B. automobilis, tačiau iš parodymų galima suprasti, kad nematė kas vairavo automobilį, t.y. nežinojo ir nesuprato, kad tuo automobiliu nuvažiavo S. I.. Šiuos parodymus patvirtina S. I. parodymai, kad pavaryti M. B. automobilį mintis jam kilo tik tuomet, kai kieme pamatė jį užvestą. Tai rodo, jog D. M. iš tikrųjų iš anksto negalėjo žinoti ir nežinojo apie S. I. veiksmus.

Gretinant kaltinamųjų bei liudytojų parodymus, akivaizdu, jog D. M. autobusiuką, su kuriuo atvažiavo, pastatė tokioje vietoje, kur iš namo jo negalima buvo matyti. Tuo pačiu tai reiškia, kad ir pats, būdamas tame autobusiuke, negalėjo matyti kas vyksta kieme prie namo. Todėl kai ilgesnį laiko tarpą nesulaikęs grįžtančio S. I. ir nematydamas kas vyksta kieme, D. M. nutarė eiti prie namo pasižiūrėti, toks jo elgesys buvo logiškai pagrįstas. D. M. negalėjo žinoti, jog kieme tuo metu rūko T. M., tuo pačiu tai reiškia, jog eidamas prie namo, D. M. negalėjo planuoti nužudyti ar bent sužaloti jį. Tai, kad jie susitiko, buvo atsitiktinumas.

Kaip jau minėta, tarp T. M. ir D. M. dėl įvykusio konflikto ir susistumdymo, susiklostė priešiški santykiai. Apie 5 valandą jiems vėl atsitiktinai susitikus kieme, konfliktas atsinaujino. Kaltinamasis D. M. tvirtina, jog buvo pargriautas ir smaugiamas. Tikėtina, jog konflikto metu tiek kaltinamasis, tiek nukentėjęs buvo parkritę ir T. M. buvo viršuje. Tačiau nėra objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog tuo metu buvo kėsinamasi ne tik į D. M. sveikatą, bet ir į gyvybę. Nors tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo buvo tam tikras priešiškumas bei pyktis, tačiau akivaizdu, jog konfliktas nebuvo toks, kad T. M. siektų nužudyti D. M.. Tokią išvadą laidžia daryti pirminio konflikto aplinkybės. Liudytojų teigimu, tuomet vyrai tiesiog stumdėsi ir jokių smūgių niekam nebuvo suduota. Todėl darytina išvada, kad ir konflikto metu, kurio metu buvo mirtinai sužalotas T. M., vyrai taip pat susistumdė bei parkrito ant žemės. Neatmestina, jog besigrumiant T. M. galėjo liestis prie D. M. kaklo, tačiau tai tikrai nebuvo kėsinimasis į gyvybę. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad buvo atliekamas smaugimo veiksmas. D. M. dėl to nesikreipė nei į teisėsaugos organus, nei į medikus. Nėra užfiksuota jokių sužalojimų D. M. kaklo srityje. Kaltinamasis savo veiksmus (peilio panaudojimą) aiškina tuo, kad T. M. buvo ženkliai už jį sunkesnis ir stipresnis. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad T. M. įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Tuo tarpu D. M., jo paties teigimu, buvo blaivus. Be to, kaip pats pripažįsta, jis buvo aukštesnis už T. M.. Tos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, jog T. M. turėjo kažkokį ženklų pranašumą. Nėra duomenų, kad T. M. būtų naudojęs kokį nors įrankį. To netvirtina ir pats D. M.. Iš viso to darytina išvada, kad nebuvo nei pagrindo, nei būtinybės D. M. naudoti peilį.

Perduodant bylą teismui, D. M. ir S. I. buvo pareikštas kaltinimas, kad jie T. M. nužudė tyčia, veikdami bendrininkų grupe. Būtent tokį kaltinimą palaiko nukentėjusioji G. S. ir jos atstovas. Tokia pozicija yra nepagrįsta.

Apie tai, kad D. M. iš anksto neturėjo tikslo nužudyti T. M., o su juo susitiko atsitiktinai, pasisakyta vertinat D. M. veiką ir nebekartojama. Jei tikslo nužudyti T. M. D. M. neturėjo, negalėjo būti ir išankstinio susitarimo padaryti šį nusikaltimą su S. I.. Nėra jokio pagrindo netikėti D. M. parodymais, kad į namo (duomenys neskelbtini) kiemą jis ėjo tik todėl, kad ilgai nesulaukė grįžtančio S. I.. O iš visumos byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog S. I. negrįžo todėl, kad tuo metu nuvarė M. B. automobilį. Tai leidžia daryti išvadą, jog tuo metu kai D. M. ir T. M. susitiko ir tarp jų prasidėjo konfliktas, D. M. buvo vienas (be S. I.). Niekuo nėra paneigti S. I. parodymai, kad grįžęs prie namo (duomenys neskelbtini), jis pamatė, jog T. M. laiko D. M. už kojos, o pastarasis bando išsilaisvinti. Tuomet jis pribėgęs kelis kartus spyrė klūpinčiam T. M. į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvą. Šiuos S. I. parodymus faktiškai patvirtina liudytojai M. B. ir G. L. – Z., kurie matė, kad suklupusiam T. M. smūgius tiek rankomis, tiek kojomis sudavė abu kaltinamieji. Kaip jau minėta, konflikto pradžios nei vienas liudytojas nematė.

S. I. tvirtina, kad nežinojo ir nesuprato, jog D. M. turėjo peilį ir juo sužalojo T. M.. Netikėti šiais jo parodymais nėra pagrindo. Pats D. M. nurodo, kad peilį jis panaudojo grumtynių su T. M. pradžioje dar iki ateinant S. I.. Liudytojai, kurie matė kaip kaltinamieji smurtavo T. M. atžvilgiu, vienodai nurodo, jog nei pas vieną nematė peilio. Įtempę T. M. į namo vidų ir pamatę, kad jam padarytos durtinės žaizdos, labai nustebo. Aplinkybę, jog T. M. galėjo būti subadytas dar iki pasirodant S. I., netiesiogiai patvirtina, tai, kad jis buvo suklupęs ir nebegalėjo atsistoti. Kadangi S. I. nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, jog D. M. T. M. atžvilgiu yra panaudojęs peilį, jis negalėjo prisidėti prie nužudymo ir konkliudentiniais veiksmas, juo labiau, kad byloje nėra nustatyta, jog D. M. būtų turėjęs tikslą nužudyti T. M.. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, jog S. I. veikoje nėra nei objektyvinės, nei subjektyvinės nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, pusių, todėl jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties.

S. I., spirdamas suklupusiam T. M. į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į galvos sritį, neabejotinai suprato, kad tais veiksmais sukels jam skausmą ir galimai padarys vienokio ar kitokio sunkimo sužalojimą. Iš S. I. parodymų matyti, jog jis suduodamas smūgius, nebuvo konkrečiai numatęs kokių tikslų siekia, t.y. jis veikė neapibrėžta tyčia. Todėl jo veiksmai vertintini pagal kilusias pasekmes. Iš teismo med. ekspertų išvados matyti, kad dėl T. M. suduotų smūgių jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tokia veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Todėl teismas sutinka su prokuroro pozicija, kuomet jis S. I. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 140 straipsnio 1 dalį.

S. I. taip pat pareikštas kaltinimas, kad jis 2011 m. vasario 20 d., apie 04.00 val., pagrobė svetimą M. B. priklausantį 2 200 eurų vertės turtą – automobilį (duomenys neskelbtini), kuris stovėjo kieme, šalia namo, adresu (duomenys neskelbtini). Ši veika kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

S. I. dėl šio kaltinimo kaltu neprisipažino ir tvirtina, kad M. B. automobilį iš jo stovėjimo vietos nuvarė 300 metrų ir paliko tik norėdamas pakvailioti, paerzinti savo draugą M. B.. Nurodo, kad su M. B. yra geri draugai, ne kartą yra pasinaudoję vienas kito automobiliais. Teisme apklaustas M. B. taip pat patvirtino, kad su S. I. jį sieja draugiški santykiai. Iki šio įvykio jie ne kartą naudojosi vienas kito automobiliais, kartais netgi iš anksto apie tai nepranešę ir dėl to niekada nebuvo jokių problemų. M. B. tvirtina, jog apklausiamas Norvegijoje, jis ne kartą tyrėjams yra sakęs, jog jokių pretenzijų S. I. dėl automobilio neturi ir nelaiko, kad jo automobilis buvo pavogtas. M. B. teiginius netiesiogiai patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Iš liudytojų parodymų matyti, jog tai, kad dingo M. B. automobilis buvo pastebėta dar iki T. M. sužalojimo. Tačiau nėra jokių duomenų, kad dėl to būtų skambinta policijai ar ieškota kitokios pagalbos.

Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnį atitinka Norvegijos Karalystės BK 257 straipsnis. Šiame Norvegijos Karalystės BK straipsnyje yra pasakyta: tas, kas pagrobė visiškai arba iš dalies kitam asmeniui priklausantį turtą, siekdamas neteisėto pelno sau ar kitam asmeniui, arba tas, kas kurstė arba padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką, yra kaltinamas vagyste. Sulyginus minėtus Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės įstatymus, akivaizdus skirtumas. Norvegijos Karalystės įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė šios nusikalstamos veikos tikslą – „siekdamas neteisėto pelno sau ar kitam asmeniui“, ko kaip jau minėta, nėra numatęs Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas analogiškame įstatyme. Tai reiškia, kad Norvegijos Karalystėje norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn už automobilio vagystę, nepakanka konstatuoti, jog jis neteisėtai užvaldė svetimą automobilį, tačiau būtina įrodyti, kad tuo jis siekė neteisėto pelno sau ar kitam asmeniui. Šiuo atveju kaltinamasis S. I. tvirtina, jog neturėjo jokio tikslo pasisavinti M. B. automobilį ar gauti kokio kito pelno. Jo teigimu tai buvo neblaivaus žmogaus noras taip pakvailioti (pajuokauti). Netikėti šias kaltinamojo parodymai nėra pagrindo, kadangi juos netiesiogiai patvirtina tolimesnė įvykių eiga. S. I. niekieno netrukdomas išvairavo automobilį iš jo stovėjimo vietos. Jam nebuvo jokių kliūčių su tuo automobiliu išvykti bet kur ir taip jį pasisavinti ar gauti kažkokią kitą naudą, tačiau jis sustojo maždaug už 300 metrų ir paliko automobilį nieko iš jo nepaėmęs. Nėra jokių duomenų, kad automobilis būtų įklimpęs sniege ar būtų kitos kliūtys trukdžiusios juo toliau naudotis (toliau važiuoti). Pats S. I., palikęs automobilį, grįžo prie namo adresu (duomenys neskelbtini). Po to, kai buvo sužalotas T. M., S. I. iš įvykio vietos pasišalino su D. M. vairuojamu automobiliu, nors ir tuo metu jam nebuvo jokių kliūčių persėsti į M. B. automobilį, kuris buvo pakeliui, ir jį pasisavinti. Visa tai rodo, kad S. I., pervarydamas M. B. automobilį iš jo stovėjimo vietos į kitą vietą, nesiekė jokio pelno ar naudos sau ar kitam asmeniui. Todėl, nesant šios subjektyvinės nusikalstamos veikos pusės, nėra ir Norvegijos Karalystės BK 257 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties. Jei tokia veika nėra nusikalstama Norvegijos Karalystėje (kur ji buvo padaryta), tai sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 8 straipsniu, negalima baudžiamoji atsakomybė ir Lietuvoje. Tuo pagrindu S. I. iš kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.