Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Živilė Bliūdžiuvienė Baudž. byla Nr. 1A-291-594-2014

Pranešėjas Albinas Antanaitis (Proceso Nr. 1-23-1-00671-2012-6)

2014 m. balandžio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistiesiems V. L., R. G., gynėjams advokatams Vitalijai Smolenskienei, Vytautui Gineikai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir V. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. - 12 mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu, bei per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 20 valandų nemokamų darbų, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. - 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 10 mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, skiriant BK 82 str. 1 d. 3 p., 5 p. numatytas auklėjamojo poveikio priemones – 50 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų bei elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant mokytis arba dirbti, bei nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose;

V. L. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. - 12 mėnesių laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose, išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu, bei per 5 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų darbų.

Taip pat nukentėjusiajam N. B. atsisakius ieškinio dalies dėl 608,70 Lt turtinės žalos priteisimo, byla dalyje dėl turtinės žalos priteisimo nutraukta, nukentėjusiojo N. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintas dalinai ir priteista 8000 Lt iš nuteistojo D. R.. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Taip pat nukentėjusiojo D. Š. civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista 1951 Lt solidariai iš R. G. bei V. L.. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Taip pat Kauno teritorinės ligonių kasos 850,53 Lt civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista: iš R. G. bei V. L. – 49,31 Lt, iš D. R. – 801,22 Lt Kauno teritorinės ligonių kasos naudai. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 767,76 Lt civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista solidariai iš R. G. bei V. L. 767,76 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Taip pat iš D. R., R. G. bei V. L. valstybės naudai priteista proceso išlaidų – advokato atstovavimo nukentėjusiajam išlaidos (antrinės teisinės pagalbos teikimas) – 3927,34 Lt, iš kiekvieno po 1309,11 Lt.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistas ir R. G., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. ir V. L. nuteisti pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2012-07-29, apie 00.02 val. viešoje vietoje - parkelyje prie baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, veikdami kartu su R. G., elgdamiesi ypatingai įžūliai, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, bendrai panaudodami fizinį smurtą prieš D. Š. ir N. B., t. y. R. G. ir V. L. suduodami D. Š. ne mažiau kaip septynis smūgius nenustatytu aštriu duriančiu - pjaunančiu daiktu ir kumščiais bei spirdami, taip bendrais veiksmais padarydami D. Š. nubrozdijimus krūtinėje, paviršinę durtinę - pjautinę žaizdą smakre, durtinę - pjautinę žaizdą smakre, durtinę - pjautinę žaizdą nugaros dešinėje, paviršinę durtinę - pjautinę žaizdą dešinio riešo srityje, kas sukėlė D. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pačiu metu D. R. panaudojant fizinį smurtą prieš N. B., t. y. tyčia suduodamas N. B. buteliu per galvą ir smūgiuodamas kumščiais, ne mažiau penkių trauminių poveikių pasėkoje padarydamas pjautines žaizdas ir poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžimą, durtines - pjautines žaizdas krūtinkaulio srityje, kairiame žaste, kairiame dilbyje su kairės rankos I ir V pirštų tiesiamųjų raumenų pažeidimu ir išsivysčiusiu alkūnės kanalo sindromu, kas sukėlė N. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais savo ypatingai įžūliais tyčiniais veiksmais sutrikdė baro „Apynėlis“ darbą ir jame šventusių lankytojų poilsį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sukėlė pasipiktinimą, sumaištį, sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį.

Be to, D. R. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pat vietoje, būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, dėl chuliganiškų paskatų, elgdamasis ypatingai įžūliai, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, panaudodamas fizinį smurtą prieš N. B., t. y. tyčia suduodamas N. B. buteliu per galvą ir smūgiuodamas nenustatytu aštriu duriančiu - pjaunančiu daiktu ne mažiau penkis kartus, taip padarydamas N. B. pjautines žaizdas ir poodines kraujosruvas veide, nosies kaulų lūžimą, durtines - pjautines žaizdas krūtinkaulio srityje, kairiame žaste, kairiame dilbyje su kairės rankos I ir V pirštų tiesiamųjų raumenų pažeidimu ir išsivysčiusiu alkūnės kanalo sindromu, kas sukėlė N. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti, nuteistieji ir gynėjai – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. R. ir V. L. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistųjų kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas yra pilnai įrodyta. Nors nuteistasis V. L. ir prašo jį išteisinti, savo veiksmus motyvuodamas būtinąja gintimi, tačiau apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Nuteistojo V. L. apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Pripažindamas V. L. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams tiek dėl nuteistojo V. L. tiek dėl kitų kaltinamųjų kaltės, todėl jų nekartoja. Pažymėtina ir tai, kad ne nukentėjusiojo ar liudytojų, o būtent pačio apelianto ir kitų kaltinamųjų parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs ir tai tinkamai įvertinta bei pasisakyta apylinkės teismo nuosprendyje, tuo tarpu neesminiai nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų neatitikimai, nėra pakankamu pagrindu abejoti jų parodymais ir padaryti kitokią išvadą dėl kaltės, nei, kad apylinkės teismo nuosprendyje. Nuteistojo V. L. skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti byloje apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, rašytiniais byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais, kurių visumą apylinkės teismas įvertino tinkamai ir padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą dėl jo kaltės, todėl atmetami.

Dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, BK 93 straipsnio nuostatų taikymo, bausmės skyrimo,

Kaip galima suprasti iš nuteistojo D. R. apeliacinio skundo, jame keliamas klausimas dėl pripažinimo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei, kad atlygino žalą ir neigiama teismo išvada, dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo parodymai dėl nusikalstamos veikos nebuvo nuoseklūs ir tuo labiau nepatvirtina nuoširdaus gailesčio, kadangi savo kaltę pripažino tik iš dalies, nurodydamas aplinkybes, kurios buvo paneigtos nuosekliais nukentėjusiųjų ir kitų tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų, niekaip nesuinteresuotų bylos baigtimi, parodymais. Tai yra detaliai aptarta skundžiamame nuosprendyje, todėl darytina išvada, kad apeliaciniame skunde deklaruojamas savo kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis yra formalus ir deklaratyvus, todėl nėra pagrindu pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistojo nenuoširdumą ir dalinį savo kaltės neigimą, be jau paminėtų priežasčių, patvirtina ir tai, kad nuteistasis neigia buvęs apsvaigęs, nors šią aplinkybę neabejotinai patvirtina ne tik liudytojais apklaustų pareigūnų D. J. ir V. K. parodymai, bet ir šiuos parodymus patvirtinanti objektyvi bylos medžiaga – 2012-07-30 medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas, kuriuo nuteistajam net po įvykio praėjus kelioms valandoms (tyrimas pradėtas 10.20 val.), nustatytas nedidelio laipsnio narkotinis apsvaigimas (b. l. 122, T. 2). Teismas šį apsvaigimą teisingai įvertino, kaip turėjusį įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl tai pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Kaip jau buvo minėta, nuteistasis mano, jog teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti ir tai, kad jis atlygino nukentėjusiajam N. B. turtinę žalą bei kartu su kitais sumokėjo nukentėjusiajam D. Š. 49 Lt. Šias aplinkybes patvirtina ir bylos medžiaga, jos aptartos ir skundžiamame nuosprendyje, tačiau BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė apima ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimą, tuo tarpu neturtinė žala atlyginta nėra, todėl šios aplinkybės apylinkės teismas pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nors skundžiamame nuosprendyje detaliai ir nėra aptarta kodėl teismas netaiko BK 93 str. nuostatų (jas taikyti apeliaciniu skundu prašo nuteistasis D. R.), tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, teismas skirdamas bausmes vadovavosi BK 54 str., 91 str. nuostatomis, išsamiai išvardijo kiekvieną nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, pasisakė tiek dėl atsakomybę sunkinančių, tiek dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas neapsvarstė ir galimybės taikyti BK 93 str. nuostatas, tačiau padaręs išvadą dėl bausmės skyrimo (t.y. nesant pagrindo taikyti BK 93 str. nuostatas) aptarė bausmės skyrimą, o ne BK 93 str. taikymo pagrindus.

Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutraukti baudžiamąją bylą ir taikyti auklėjamojo pobūdžio priemones, esant šiame įstatyme numatytoms būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 93 straipsnio nuostatų taikymui, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis formaliai atitinka BK 93 str. 1 d. 1 p. įtvirtintą sąlygą, kuriai esant gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau kaip jau buvo paminėta, vien to nepakanka, nes būtina nustatyti ir bent vieną alternatyvią sąlygą, t.y. kad pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Priežastys, aptartos sprendžiant klausimą dėl pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytą aplinkybę, leidžia padaryti išvadą, kad alternatyvios sąlygos „pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką“, nuteistasis D. R. neatitinka, o byloje surinkta jį charakterizuojanti medžiaga ir jau paminėtos aplinkybės nėra pagrindu padaryti išvadą, jog yra kitų pagrindų manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nuteistajam skirtina kriminalinė bausmė, todėl teisingai netaikė BK 93 str. nuostatų. Ši išvada pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma ir teismo nustatytomis aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo elgesį (veika padaryta bendrininkaujant, nuteistojo vaidmuo nebuvo antraeilis, (nors taip ir teigiama apeliaciniame skunde), kadangi būtent jo tiesioginės tyčios veiksmų rezultate, nukentėjusiajam N. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). Pažymėtina, kad nors nuteistasis skunde nurodo, jog jis mokyklos charakterizuojamas teigiamai ir todėl apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog jis charakterizuojamas patenkinamai, su tokia pozicija sutikti negalima, kadangi sprendžiant apie nuteistojo asmenį vertinama visų jį charakterizuojančių įrodymų visuma, todėl esant ir jį neigiamai charakterizuojančių duomenų, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad jis charakterizuojamas patenkinamai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas ir paskyrė bausmes, laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., 91 str.. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistųjų asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą, todėl nepagrįstas apelianto D. R. teiginys, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į šias aplinkybes, ir jam paskyrė bausmę pažeisdamas BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 2 d. nuostatas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė, dėl skiriamos bausmės, ją skyrė atsižvelgdamas į bausmių skyrimo ypatumus nepilnamečiams. Be to, kaip matyti iš paskirtų bausmių dydžio, jos yra mažesnės nei sankcijos vidurkis, todėl jų vertinti kaip per griežtų negalima. Baudžiamoji byla nebuvo baigta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar baudžiamuoju įsakymu, todėl pagrindų taikyti BK 64¹ str. nėra.. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visa tai, konstatuoja, kad paskirtoji bausmė tikrai nėra per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 str., 54 str., 80 str., 91 str.).

Dėl civilinio ieškinio

Apylinkės teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegijos manymu, tinkamai pritaikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją.

Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt.. Apylinkės teismas nurodė išsamius, bylos duomenimis pagrįstus motyvus dėl nukentėjusio patirtų neigiamų išgyvenimų pobūdžio bei apimties, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas taip pat tinkamai atsižvelgė ir į kitas reikšmingas neturtinės žalos dydžio nustatymui aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį, kaltės formą. Įvertinta, kad nusikaltimas tyčinis, atsižvelgta į kaltininko turtinę padėtį, į galimybes dirbti ir įsidarbinti, darbingumą, jauną amžių. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų argumentų matyti, kad buvo siekiama nepažeisti ne tik nukentėjusio teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų pusiausvyros. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš tiesų teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Šiuo konkrečiu atveju piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, nukentėjusiojo patirtą sveikatos sutrikdymą, pažeminimą, ir nenukrypsta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nuteistojo amžius bei finansinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus mažinant priteistinos neturtinės žalos kompensacijos dydį. Teisėjų kolegijos manymu tai, kad asmuo yra jauno amžiaus, darbingas, rodo, jog jis ateityje turės didesnes galimybes atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, todėl ir dabartinė finansinė padėtis negali būti esminiu kriterijumi sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apylinkės teismas tinkamai (kaip jau ne kartą paminėta šioje nutartyje) vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistųjų kaltės, bausmės rūšies, jos dydžio, civilinio ieškinio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas motyvavo. Nuosprendį naikinti ar keisti skundų motyvais pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistiesiems nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Šiuo metu mechanizmas, kaip bylą nagrinėjantis teismas galėtų įgyvendinti minėtą įstatymo nuostatą įtvirtintas nėra. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamas veikas nuteistieji padarė būdami nepilnamečiai, apie tai, kad dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme susidarę išlaidos gali būti iš jų priteistos, jiems iš anksto išaiškinta nebuvo, o pagal bylos medžiagą jie galimai atitinka reikalavimus, kuriems esant teisinė pagalba galėtų būti teikiama nemokamai, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų D. R. ir V. L. apeliacinius skundus atmesti.