Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyriaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1120/2007 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyriaus skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Merkys“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Varėnos skyrius prašė Varėnos rajono apylinkės teismo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovei „Merkys“ (toliau – ir UAB „Merkys, Bendrovė) valstybinio socialinio draudimo biudžetui 29034,48 Lt žalai, susidariusiai dėl permokėtų. pensijų buvusiems šios Bendrovės darbuotojams. Ieškinį grindė tuo, jog VSDFV Varėnos skyrius, vadovaudamasis Socialinio draudimo pensijų įstatymo 17 ir 27 straipsniais, paskyrė ir mokėjo septyniems asmenims senatvės ir invalidumo pensijas pagal atsakovo išduotas pažymas apie draudžiamąsias pajamas pensijai. Varėnos rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2006 m. gruodžio 19 d. nutartimi nutarė, kad ginčas yra teismingas administraciniam teismui.

II.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr.39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.4 punkte pateiktu ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo aiškinimu.

III.

1. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 str. reglamentuotos visos valdybos teritorinių skyrių funkcijos. Nei šiame įstatyme, nei VSD pensijų įstatymo 40 straipsnyje (iki 2005 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 38 straipsnis) VSDFV skyriams nėra nustatyta pareiga tikrinti visų pensijoms išduotų pažymų teisingumą nei prieš pensijų skyrimą, nei po jų skyrimo. Pagal Nuostatų 65 punktą (iki 2005 m. liepos 8 d. galiojusios redakcijos 50 punktas) dokumentus išdavęs asmuo atsako už jų teisingumą įstatymų nustatyta tvarka ir atlygina VSDFV biudžetui materialinę žalą, padarytą dėl neteisingai išduotų dokumentų. VSDĮ 14 str. nustatyta, kad draudėjai (šiuo atveju atsakovas) privalo fondo administravimo įstaigoms pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis. Šie įstatymai neatleidžia atsakovo nuo pareigos tinkamai pateikti ieškovui duomenis, reikšmingus skiriant pensiją apdraustiems atsakovo asmenims.

2.Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-121-04, kadangi bylos nėra analogiškos. Minimoje byloje teismas pasisakė dėl ginčo tarp apdraustojo fizinio asmens ir VSDFV skyriaus dėl pensijos sumažinimo pagrįstumo.

3. Pagal Nuostatų 63 punktą (iki 2005 m. liepos 8 d. galiojusios redakcijos 50 punktas) teritoriniai skyriai turi teisę bet ne pareigą tikrinti, ar dokumentai, reikalingi pensijai skirti ir mokėti, išduoti pagrįstai. To, kad pareiškėjas netikrino kiekvienos atsakovo pateiktos pažymos, negalima vertinti kaip jo neapdairumą ar nerūpestingumą.

4. Kadangi VSDFV Varėnos skyrius apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik atlikęs patikrinimus (atitinkamai 2002 m. lapkričio 5 d. ir 2005 m. balandžio 4 d.) ir perskaičiavęs pensijos dydį pagal naujas pažymas, termino pradžia turi būti siejama su šių aplinkybių atsiradimu (pareiškėjas į teismą kreipėsi 2005 m. spalio 27 d.).

IV.

Apeliacinės instancijos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovo neteisėtus veiksmus kildina iš atsakovo pateiktų pažymų apie asmenų draudžiamąsias pajamas pateikimo, o permokėtų pensijų sumą įvardina kaip patirtą žalą, kurią prašė priteisti. Pagal CK 6.263 straipsnio, reglamentuojančio pareigą atlyginti iš deliktų atsiradusią žalą, 2 dalį, neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių netiesėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia žala Fondui, privalo tą žalą atlyginanti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjant administracines bylas dėl neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios civilinio kodekso normos. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde ir pasisakyme teismo posėdyje nurodytus pažeidimus, teisingai nustatė ir vertino reikšmingas šios administracinės bylos teisingam išsprendimui faktines aplinkybes ir taikytinas normas, nuspręsdamas, kad ieškinio senaties terminų eigos pradžia skaičiuotina nuo VSDFV Varėnos skyriaus sprendimų, kuriais byloje nurodytiems asmenims paskirtos pensijos, priėmimo. Įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai numato Nuostatų 50 punktas, nurodantis, jog socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Pažymėjo, kad tokį minėto Nuostatų punkto aiškinimą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr.A7-121/2004), nurodanti, jog „šiame punkte įtvirtintas ir įpareigojimas aktyviai veikti renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus. Paminėtų teisės aktų pagrindu konstatuotina, jog teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti.“ Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas tarp apdraustojo fizinio asmens ir VSDFV skyriaus dėl ginčo pensijos skyrimo, tačiau pažymėjo, jog įpareigojimas teritoriniam skyriui atitinkamai veikti dėl to nekinta.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl žalos priteisimo, turėjo atsižvelgti, kad žala susidarė palaipsniui mokant periodines pensijos išmokas bei nepagrįstai ieškininės senaties terminą skaičiavo nuo pensijos skyrimo momento, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pensija yra kasmėnesinė išmoka, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas žalą patirdavo kiekvieną mėnesį išmokėdamas, jo teigimu, nepagrįstai padidintą pensiją. Tačiau iki 2001 liepos 1 d. galiojusio CK 86 straipsnyje (kaip ir galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje ) buvo nustatyta, kad ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, vertina pensijos skyrimo byloje pateiktų dokumentų pagrįstumą ir nustato objektyvias aplinkybes, reikšminas pensijai skirti, todėl apie pažymose pateiktų duomenų teisingumą galėjo ir turėjo sužinoti jam pateikus pažymas, kurias įvertinęs atsakovas priima sprendimą pensijai skirti, t.y nuo pensijos skyrimo. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog ieškovo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato išimties dėl ieškinio senaties terminų eigos pradžios (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kitoks šios normos aiškinimas, t.y. kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo patikrinimo momento, patikrinimo neribojant jokiais terminais, sukurtų padėtį, kai patikrinimas galėtų būti neatliekamas neribotą laiką ir tuo būtų pažeistas teisinio tikrumo principas.

Konstatavo, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, o byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių buvimo šis terminas būtų buvęs sustabdytas ar nutrauktas (CK 1.129 straipsnis, 1.130 straipsnis). Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, t.y. nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas aiškiai išsakė reikalavimą taikyti šioje byloje ieškinio senatį. Įvertinęs visa, kas išdėstyta, o taip pat vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, apeliacinė instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo dėl žalos, atsiradusios iš atsakovo pateiktų pažymų apie asmenų draudžiamąsias pajamas pateikimo, priteisimo.

V.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2007 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1120/07, padarė esminį Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), 50 punkto taikymo pažeidimą. Dėl to buvo ir kitos materialinės teisės normos – Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies taikymo esminis pažeidimas.

„Socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai.

Draudėjai, archyvai, darbo biržos privalo išduoti asmenų ir socialinio draudimo skyrių reikalaujamus dokumentus apie tų asmenų turimą stažą, draudžiamąsias pajamas (darbo užmokestį), išmokėtas valstybinio socialinio draudimo ir draudimo nuo nedarbo pašalpas bei kitus dokumentus, kurių reikia pensijoms skirti.

Dokumentus išdavęs juridinis ar fizinis asmuo atsako už jų teisingumą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir atlygina valstybinio socialinio draudimo biudžetui materialinę žalą, padarytą dėl neteisingai išduotų dokumentų“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-121/04 aiškindamas Nuostatų 50 punktą nurodė, jog šiame punkte įtvirtintas įpareigojimas aktyviai veikti renkant stažą bei pajamas patvirtinančius dokumentus bei konstatavo, kad VSDFV teritorinis skyrius, priimdamas sprendimą dėl pensijos skyrimo, privalo vertinti visumą pensijos byloje pateiktų įrodymų, kurie liudija draudėjo išduotų dokumentų pagrįstumą, ir nustatyti objektyvias aplinkybes, reikšmingas pensijai skirti.

Pareiškėjas pažymi, kad vadovaujantis VSD pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalimi (senosios įstatymo redakcijos 38 straipsnio 3 dalis) kreipiantis dėl pensijos, privaloma pateikti visus Nuostatuose nurodytus dokumentus, būtinus pensijai paskirti. Nuostatų 44, 45 punktai (naujosios Nuostatų redakcijos 55 ir 56 punktai) numato, kad prašymą dėl pensijos skyrimo su visais reikiamais dokumentais asmuo paduoda nuolatinės gyvenamosios vietos socialinio draudimo skyriui. Prie prašymo skirti senatvės pensiją turi būti pridėti dokumentai, įrodantys asmens stažą bei dokumentai, įrodantys asmens draudžiamąsias pajamas. Pagal šias teisės normas pareiga pateikti dokumentus, būtinus pensijos skyrimui, tenka pačiam asmeniui, kuris kreipiasi dėl pensijos skyrimo, o VSDFV teritorinis skyrius pareikalauja dokumentų tik tuomet, kai asmuo dėl objektyvių priežasčių pats negali pateikti šių dokumentų.

Pareiškėjo nuomone, teismas klaidingai interpretuodamas Nuostatų 50 punkto teisminį aiškinimą, nusprendė, kad VSDFV teritoriniai skyriai kiekvienu atveju prieš skirdami pensiją, privalo sutikrinti pažymose esančių duomenų tikrumą su draudėjo buhalterinės apskaitos dokumentais ir taip praplėtė Nuostatų 50 punkto dispoziciją nustatydamas, kad VSDFV skyriai, greta teisės tikrinti ar dokumentai išduoti pagrįstai, turi ir pareigą visais atvejais tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, jog draudėjai privalo Fondo administravimo įstaigoms pateikti teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis. Aiškinant Nuostatų 50 punktą taip, kad Fondo administravimo įstaigos visais atvejais prieš priimdamos sprendimą dėl konkretaus dydžio pensijos skyrimo privalo patikrinti, ar draudėjai pateikė teisingus duomenis apie save ir apdraustuosius asmenis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas Fondo administravimo įstaigų veiklos organizavimo principas netektų prasmės ir sukurtų nelogišką padėtį. Tokį Nuostatų 50 punkto aiškinimą formuojanti teismų praktika keltų grėsmę VSDFV biudžetui, VSDFV administravimo įstaigų normaliam funkcionavimui.

Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK 86 straipsnį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Analogiška nuostata įtvirtinta nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.127 straipsnyje.

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinės bylos Nr. A7-121/04 bei nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes išanalizavo nevisapusiškai, administracinėje byloje Nr. A7-121/04 pateiktu Nuostatų 50 punkto aiškinimu rėmėsi administracinėje byloje Nr. A5-1120/07 kaip vieninteliu ir pagrindiniu argumentu, kuriuo pagrindžiamas ieškinio senaties atskaitos momento nustatymas (nuo sprendimų dėl pensijų priėmimo, o ne nuo VSDFV Varėnos skyriaus atliktų patikrinimų). Teigia, kad neteisingas Nuostatų 50 punkto aiškinimas nulėmė klaidingą CK 1.127 straipsnio 1 dalies taikymą. Mano, kad vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.3 ir 7.4 punktais, ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu nagrinėjamu atveju laikytinas ne sprendimų dėl pensijos skyrimo priėmimo momentas, bet momentas, kai VSDFV Varėnos skyrius atlikęs patikrinimus faktiškai sužinojo, kad UAB „Merkys“ išduotose pažymose įrašyti duomenys neatitinka pirminiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose esančių duomenų, bei nustatė konkretaus dydžio patirtą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkinamas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti patenkintas jei prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Proceso byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, atnaujinimo pagrindai nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1120/2007 yra priimta 2007 m. gruodžio 14 d., pareiškėjo VSDFV Varėnos skyriaus prašymas dėl proceso šioje byloje atnaujinimo teismui pateiktas 2008 m. kovo 12 d. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymu nustatyto termino.

Pareiškėjas VSDFV Varėnos skyrius prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A5-1120/07 netinkamai taikė Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 50 punktą, o dėl to buvo neteisingai pritaikyta ir kita materialinės teisės norma - CK 1.127 straipsnis. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nurodė, kad administracinėje byloje Nr. A5-1120/07 teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir šioje nutartyje pateiktu Nuostatų 50 punkto aiškinimu.

Patikrinusi bylą pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą kontekste, įvertinusi pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A5-1120/2007 padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Nagrinėjamoje byloje teismo taikytas Nuostatų 50 punktas (iki 2005 m. liepos 8 d. galiojusi Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 su pakeitimais redakcija) nustatė, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Socialinio draudimo skyriai privalėjo patys pareikalauti nurodytų dokumentų, jeigu asmuo dėl svarbių priežasčių neturėjo galimybės jų pateikti. Socialinio draudimo skyriaus vedėjui (arba jo pavaduotojui) buvo suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar priežastys yra svarbios. Nuostatų 50 punktas taip pat nustatė, kad dokumentus išdavęs juridinis ar fizinis asmuo atsako už jų teisingumą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir atlygina Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui materialinę žalą, padarytą dėl neteisingai išduotų dokumentų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo priimto byloje baigiamojo akto teisingam suvokimui yra būtina įsigilinti į visą jo turinį. Pasak pareiškėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1120/07 nusprendė, jog VSDFV teritoriniai skyriai kiekvienu atveju prieš skirdami pensiją, privalo sutikrinti pažymose esančių duomenų tikrumą su draudėjo buhalterinės apskaitos dokumentais, taip praplėtė Nuostatų 50 punkto dispoziciją nustatydamas, kad VSDFV skyriai, greta teisės tikrinti ar dokumentai išduoti pagrįstai, turi ir pareigą visais atvejais tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Tačiau tokios išvados 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje teismas nepadarė. Minėtoje nutartyje (IV dalyje) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog įpareigojimą teritoriniam skyriui veikti aktyviai numato Nuostatų 50 punktas, nurodantis, jog socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinių archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Šioje nutartyje yra akcentuota VSDFV teritorinių skyrių, t.y. viešojo administravimo subjektų, kurių kompetencijai priskirta administruoti valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą, bendroji pareiga taikant Nuostatų 50 punktą savo kompetencijos ribose veikti aktyviai. Toks Nuostatų 50 punkto aiškinimas negali būti laikomas plečiamuoju ir neatitinkančiu šios teisės normos turinio. Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą, kad teismas nagrinėjamoje byloje padarė esminį Nuostatų 50 punkto taikymo pažeidimą (plečiamai pritaikė teisės normą), atmeta kaip nepagrįstą.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nutarties (administracinė byla Nr. A5-1120/2007), apeliacinės instancijos teismas sutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog administracinėje byloje Nr.A7-121/2004, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, faktinės bylos aplinkybės buvo kitos (buvo nagrinėjamas ginčas tarp apdraustojo fizinio asmens ir VSDFV skyriaus dėl ginčo pensijos skyrimo, šiuo atveju dėl žalos atlyginimo), tačiau pažymėjo, jog įpareigojimas teritoriniam skyriui atitinkamai veikti dėl to nekinta. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog administracinėje byloje Nr.A7-121/2004 taip pat yra suformuota bendroji nuostata, jog VSDFV teritorinis skyrius, vykdydamas Nuostatų 50 punktą, turi veikti aktyviai.

1964 m. CK 86 straipsnyje (ir nuo 2007 liepos 1 d. galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje) apibrėžtas ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas - teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina ne tik su pareiškėjo nurodytu momentu, kada jis faktiškai sužinojo apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju kriterijumi), bet ir su pareiškėjo turėjimo sužinoti apie tokį pažeidimą laiku (objektyviuoju kriterijumi). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje pažymėta, kad pensija yra kasmėnesinė išmoka, todėl pareiškėjas žalą patirdavo kiekvieną mėnesį išmokėdamas, jo teigimu, nepagrįstai padidintą pensiją. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Minimoje nutartyje apeliacinės instancijos administracinio teismo teisingai pažymėta, kad VSDFV teritorinių skyrių veiklą reglamentuojantys teisės aktai dėl ieškinio senaties terminų eigos pradžios jokių išimčių nenumato. Apeliacinės instancijos teismas 2007 m. gruodžio 14 d. nutartyje sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurias teismas padarė ištyręs ir įvertinęs įrodymus, t.y., kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nagrinėjamoje byloje turi būti skaičiuojama nuo pensijos skyrimo. Sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, įrodymai iš naujo negali būti tiriami. Pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje padarytas esminis CK 1.127 straipsnio taikymo pažeidimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, konstatuoja, kad atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-1120/2007 pareiškėjo nurodytu pagrindu (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos skyriaus prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-1120/2007 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skundą atsakovui UAB „Merkys“.

Nutartis neskundžiama.