- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-03
- Bylos Nr.
- e2-584-178/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00498-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Deverono vaistinė“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Deverono vaistinė“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Deverono vaistinė“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl pirmenybės teisės atnaujinti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pripažinimo, viešo nuomos konkurso (ir paskelbimo) pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovė, nepratęsdama 2005 m. kovo 31 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutarties Nr. VI-90-(3.33) ir nesudarydama sąlygų ieškovei pasinaudoti pirmenybės teise bei paskelbdama ir vykdydama viešąjį konkursą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos, pažeidė Nuomos sutarties 14 punktą ir CK 6.482 straipsnį; 2) pripažinti nuomininkės ieškovės pirmumo teisę prieš kitus asmenis atnaujinti 2005 m. kovo 31 d. Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. VI-90-(3.33) dėl prekybos pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos ir įpareigoti atsakovę pašalinti padarytus pažeidimus, atnaujinti su ieškove 2005 m. kovo 31 d. Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį bei ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pasirašyti atnaujintą nuomos sutartį; 3) pripažinti atsakovės viešąjį konkursą dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos neteisėtu bei negaliojančiu ir panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą 2017 m. gruodžio 6 d. įsakymą Nr. T-149 „Dėl nekilnojamojo turto nuomos“; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės viešojo konkurso nuomos procedūrų vykdymą dėl 68,62 kv. m bendro ploto prekybos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įskaitant pasiūlymų priėmimą, organizavimą bei vykdymą ir uždrausti sudaryti paminėtų patalpų nuomos sutartį; uždrausti atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, galinčius apriboti ir (ar) apsunkinti ieškovės teisę naudotis 2005 m. kovo 31 d. Valstybės materialiojo turto nuomos sutartyje Nr. VI-90-(3.33) nurodytomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai atsakovė įvykdys viešąjį pirkimą, išnuomos patalpas kitiems, todėl galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, reiktų inicijuoti naujus teisminius ginčus, kas lemtų didelius finansinius kaštus.Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdė atsakovės paskelbto viešo 68,62 kv. m ploto negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos konkurso procedūrų vykdymą, įskaitant nuomos sutarties su šio konkurso laimėtoju pasirašymą ir/ar vykdymą; uždraudė atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, galinčius apriboti ir/ar apsunkinti ieškovės teisę naudotis 68,62 kv. m ploto negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), įskaitant šių patalpų atlaisvinimą ar reikalavimo dėl jų atlaisvinimo ieškovei pateikimą, ieškovei priklausančio turto ar jo dalies iškraustymą iš nurodytų patalpų, taip pat šių patalpų perdavimą tretiesiems asmenims. Atsakovė padavė atskirąjį skundą, prašydama Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti prašymą iš esmės – laikinąsias apsaugos priemones atsisakyti taikyti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra galimas ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimas. Be to, uždraudus vykdyti viešąjį pirkimą susidarytų situacija, kad kurį laiką VšĮ Respublikinėje Šiaulių ligoninėje nebūtų veikiančios vaistinės. Todėl būtų pažeista visuomenės, pacientų teisė gauti paslaugas – įsigyti reikiamų vaistų ir kitų medicinos pagalbos priemonių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2018 m. sausio 11 d. nutartimi atskirąjį skundą tenkino, panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį ir atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas, preliminariai įvertinęs galiojantį teisinį reguliavimą, pagal kurį ginčo patalpos negali būti išnuomotos ilgesniam nei 10 metų terminui, aplinkybes, kad ieškovė patalpomis naudojasi (nuomoja) nuo 2005 m. balandžio 1 d., bei įvertinęs atsakovės atskirojo skundo argumentus, sprendė, kad kyla abejonių, jog nagrinėjamu atveju gali būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė preliminaraus ieškinio pagrįstumo. Teismas nurodė, kad nors ieškovė galimai palankaus sprendimo atveju dėl išsikėlimo / įsikėlimo į ginčo patalpas galimai gali patirti nuostolių, tačiau tai nepaneigia ieškovės teisės reikalauti nuostolių atlyginimo įstatymų numatyta tvarka, t. y. šioje proceso stadijoje atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovės galimybės apginti savo teises teismine tvarka nebus apribotos. Teismo vertinimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jų neigiamos pasekmės viršija naudą, dėl ko yra pažeidžiamas viešasis interesas bei efektyvumo ir proporcingumo principai. Dėl šių priežasčių teismas panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovė (toliau ir – apeliantė) atskirajame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pažeidė ekonomiškumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta, nes egzistuoja pagrįstas ir pakankamas pagrindas teigti, kad yra visos būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nutarties išvada dėl ieškinio prima facie yra nepagrįsta, nes nėra pagrindo teigti, kad ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas. Tai, kad atsakovė nesutinka su pareikštu reikalavimu ir apeliantės argumentais, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškinys yra preliminariai nepagrįstas. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, teismui pakanka įsitikinti, kad asmuo, prašantis užtikrinti byloje pareikštus reikalavimus, pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių įrodymų. Apeliantė nurodė ieškinyje argumentus, patvirtinančius reikalavimo pagrįstumą. Teismas skundžiamojoje nutartyje išimtinai rėmėsi atsakovės argumentais bei pateiktais įrodymais, tačiau nevertino 2005 m. kovo 31 d. Valstybinės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties 14 punkto, pagrindžiančio pagrindą pratęsti nuomos sutarties galiojimą. Teismas neanalizavo antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, neužtikrino teisingumo principo tinkamo įgyvendinimo, nes nesiekė ginčo šalių interesų pusiausvyros bei nepagrįstai prioritetą suteikė atsakovės interesams. Nepagrįsta teismo išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia viešą interesą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis visuomenės interesas į kokybišką farmacinę paslaugą ir vaistinių preparatų įsigijimą nėra pažeidžiamas, nes vaistinės veikla ginčo patalpose yra vykdoma, savalaikiai mokamas nuomos mokestis bei kiti nuomos sutartyje numatyti mokėjimai. Ieškinio pateikimas įrodo apeliantės suinteresuotumą tolimesniu vaistinės veiklos vykdymu nuomojamose patalpose. Teismas nevertino, ar būtų, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, garantuotas būsimo procesinio sprendimo realus ir tinkamas įvykdymas, ar būtų užtikrintas šio sprendimo privalomumas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ginčo patalpos gali būti išnuomotos tretiesiems asmenims. Todėl priėmus apeliantei palankų sprendimą, pastarajai tektų papildomai ginčyti dar ir su konkurso laimėtojais dėl ginčo patalpų sudarytas nuomos sutartis, kas sąlygotų papildomą šalių bylinėjimąsi ir finansinius kaštus. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės susijusios su pareikštais reikalavimais bei nėra didesnės apimties negu reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Jų taikymas labiau atitinka šalių interesų pusiausvyrą ir gali sukelti mažesnes neigiamas pasekmes nei netaikymas. Be to, atsakovė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jokių nuostolių ir/ar neigiamų pasekmių nepatirtų. Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas. Apeliantė netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, nes nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra pratęsiama, ar ji atnaujinama, bendra valstybės ilgalaikio materialinio turto nuomos trukmė negali viršyti maksimalaus 10 metų laikotarpio. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės atliekami veiksmai gali daryti įtaką būsimam teismo sprendimo vykdymui, nes apeliantė nenurodė nė vieno pagrįsto argumento dėl galimo jos teisių pažeidimo. Apeliantei nėra apribota teisė bei galimybė dalyvauti viešame turto nuomos konkurse, todėl nėra pagrindo taikyti apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apribotų atsakovės teisę vykdyti viešą valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos konkursą, o tai sąlygotų viešojo intereso pažeidimą, t. y. valstybės, pacientų ir visos visuomenės interesų pažeidimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės viršytų jų naudą, todėl būtų pažeistas viešasis interesas, o tuo pačiu efektyvumo ir proporcingumo principai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atskirasis netenkintinas. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantis jas taikyti asmuo, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.Nagrinėjamu atveju apeliantė pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – viešo konkurso dėl ginčo patalpų nuomos procedūrų stabdymą bei draudimą atsakovei atlikti bet kokius veiksmus, galinčius apriboti ir/ar apsunkinti apeliantės teisę naudotis ginčo patalpomis. Pirmosios instancijos teismas jas taikyti atsisakė, įvertinęs pareikšto ieškinio prima facie (preliminarų) nepagrįstumą bei konstatavęs, jog prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra pažeidžiamas viešasis interesas bei efektyvumo ir proporcingumo principai. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindė tuo, kad egzistuoja visos būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui: ieškinys prima facie pagrįstas; laikinosiomis apsaugos priemonėmis viešasis interesas nepažeidžiamas, jos susijusios su pareikštais reikalavimais bei nėra didesnės apimties negu reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui.Minėta, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai prima facie (preliminariai) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Pažymėtina, kad preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi, sutiktina su apeliante, kad pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu.Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas jau pradinėje proceso stadijoje sprendė apie tikėtinai nepalankų apeliantei sprendimą. Akivaizdu, kad šioje stadijoje daromos išvados dar neturint visų bylai reikšmingų duomenų, o dėl to ir galima šių išvadų paklaida yra didesnė. Tačiau akivaizdu ir tai, kad tokios paklaidos tikimybė darant išvadas po to, kai byloje yra priimtas, bet dar neįsiteisėjęs teismo sprendimas, jau yra žymiai mažesnė. Pagal teismų praktiką pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos ir tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016 ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017). Bylos duomenimis pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareikštą ieškinį, kurio reikalavimams užtikrinti apeliantė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2018 m. kovo 29 d. sprendimu jo netenkino. Nors šis sprendimas dar neįsiteisėjęs (CPK 279 str. 1 d., 307 str. 1 d.), tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus (žr. nutarties 16-17 punktai), yra pakankama labiau tikėtinai išvadai dėl pareikšto ieškinio preliminaraus nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimo išsprendimo aspektu (CPK 144 str. 1 d.). Todėl vien jau dėl paminėtų aplinkybių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumas būtų daugiau abejotinas nei tikėtinas. Be to, pažymėtina ir tai, kad apeliantei nėra apribota teisė bei galimybė dalyvauti atsakovės vykdomame viešame turto nuomos konkurse.Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad naikinti skundžiamosios nutarties atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.