Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. P. ieškinį atsakovui A. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankui, taip pat institucijai, duodančiai išvadą byloje, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai, dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos atlyginimo, turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir padalijimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo dydžio bei formos pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos šalims (duomenys neskelbtini) dieną gimė dukra K. P.. Švenčionių raj. apylinkės teismas 2003-09-20 įsakymu iš atsakovo priteisė išlaikymą mažamečiui vaikui – ? visų pajamų, bet ne mažiau nei 1 MGL. Tačiau atsakovas neužtikrina net minimalių vaiko poreikių, nes dirba nereguliariai, o jo gaunamos pajamos per mažos – vos 600 Lt/ mėn. (bruto). Kadangi materialiai išlaikyti vaiką reiktų bent 600 Lt/ mėn., o iki dukters pilnametystės liko 138 mėnesiai, atsakovas finansiškai nebūtų pajėgus sumokėti per 80 000 Lt, todėl racionaliausia išlaikymą priteisti turtu.

Vilniaus raj. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą (t. 2, b.l.78-79), kad išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas periodiniais mokėjimais arba turtu, priklausomai nuo atsakovo turtinės padėties stabilumo.

Vilniaus raj. apylinkės teismas 2008-05-21 sprendimu (t.2, b.l.165-171) ieškinį patenkino iš dalies: 1) nutraukė bylos šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) nustatė K. P. gyvenamąją vietą su motina; 3) pakeitė Švenčionių raj. apylinkės teismo 2003-08-20 įsakymu priteistą iš A. P. dukters išlaikymo dydį, priteisiant po 600 Lt/ mėn. periodinių išmokų nuo sprendimo priėmimo dienos iki dukters pilnametystės; likusioje dalyje ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas inter alia konstatavo, jog atsakovo nuosavybės teisė į ginčo butą įregistruota pagal 1998-11-27 priėmimo - perdavimo aktą Nr. 31 ir 1998-11-27 Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažymą Nr. 38. Atsakovas už šį butą su bendrija yra visiškai atsiskaitęs. Ieškovė 1998 m. buvo nepilnametė (17 m.), įrodymų, jog ji tuo metu turėjo pajamų, byloje nėra. Išperkamosios nuomos 2003-10-22 sutartis dėl šarvuotų durų neįrodo, jog ieškovė prisidėjo prie minėto buto pagerinimo iš esmės. Tokiu atveju teismas pripažino, jog ginčo butas yra asmeninė atsakovo nuosavybė (LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 str. 1 d., CK 3.89 str.). Įvertinęs tai, jog ieškovė su dukra persikėlė gyventi ir dirbti į Angliją, ginčo butą ieškovė planuoja išnuomoti, o atsakovui butas yra reikalingas kaip vienintelis gyvenamasis būstas, įsiskolinimo už komunalines paslaugas nėra, atsakovo pajamos iš darbinės veiklos sudaro 2 500 Lt/ mėn., jis sutinka mokėti po 600 Lt/ mėn. išlaikymą, dengia 2 728,74 Lt ir 5 549,84 Lt įsiskolinimus atitinkamai bankui ir ieškovei, teismas padidino išlaikymo vaikui dydį, tačiau reikalavimą pakeisti išlaikymo formą atmetė.

Teisinga skundžiamo sprendimo dalis dėl išlaikymo dydžio bei formos vaikui priteisimo. Nepilnamečius vaikus materialiai išlaikyti turi abu tėvai (po ½ 1MMA, arba 400 Lt/ mėn.) (CK 3.192 str. 3 d.), atsakovas dengia didesniąją išlaikymo dalį (3/4 MMA, arba 600 Lt/ mėn.). Buto, kuris yra apsunkintas hipoteka, priteisimas vaikui nepadėtų užtikrinti jo interesų gauti iš tėvo išlaikymą, nes, pastarajam neatsiskaičius su banku, išieškojimas būtų nukreiptas į įkeistą turtą (CK 4.171 str. 9 d.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus teisinius argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Kolegija, išklausiusi šalių ir atstovų paaiškinimus dėl skundų argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.), šias išvadas tinkamai motyvavo.

Apeliantė ginčija teismo išvadas dėl buto, viešame registre įregistruoto atsakovo A. P. vardu, nepripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei atsisakymo jį padalinti. Teisėjų kolegija šių skundo argumentų pagrįstais nepripažįsta. Nors įstatyme – CK 3.84 str. yra įtvirtinta šeimos turto teisinė kategorija ir, nepaisant konkretaus turto priklausymo vienam ar abiems sutuoktiniams, šeimos gyvenamoji patalpa visada yra priskiriama šeimos turto kategorijai, tačiau minėtą teisės normą apeliantė neteisingai aiškina. Šeimos turto ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinės sąvokos nėra tapačios. Šeimos turtas, tame tarpe ir šeimos gyvenamoji patalpa, gali būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti, tai apibrėžia CK 3.84 str. 1 d. Akivaizdu, kad santuoką nutraukus, tokių bendrų poreikių nelieka, nes sutuoktiniai jau nėra šeima. Įstatymas taip pat įtvirtina šeimos turto teisinio rėžimo pabaigą, santuoką nutraukus (CK 3.86 str. 1 d.). Todėl nors gyvenamoji patalpa iki santuokos nutraukimo ar jos pasibaigimo kitu pagrindu yra šeimos turtas, ji ne visada kartu yra ir bendroji jungtinė nuosavybė.

Įstatyme įtvirtinta bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija, kuomet turtas įgyjamas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, ir ji gali būti paneigta, tai akivaizdu iš cituojamos teisės normos turinio (CK 3.88 str. 2 d.). Tačiau tam, kad egzistuotų prielaidos tokiai prezumpcijai, turtas turi būti įgytas būtent po santuokos sudarymo. Tuomet, kai turtas sutuoktinio įgytas iki santuokos sudarymo, jis pripažįstamas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, ir jau kitam sutuoktiniui atsiranda pareiga įrodyti priešingai. Atsakovas ginčo butą įgijo iki santuokos su ieškove (duomenys neskelbtini) sudarymo (t.1, b.l. 6), jo nuosavybė įregistruota 1998-11-27 buto perdavimo-priėmimo akto bei tos pačios dienos GNSB „Troba“ išduotos pažymos Nr. 38, kad kooperatyvo narys A. P. pilnai atsiskaitė su bendrija, t.y. išmokėjo bendrijai pajų už statomą butą su rūsiu, pagrindu (t.1, b.l. 71, 95, t.2, 106-111). Pagal LR Vyriausybės 1993-04-23 nutarimu patvirtintų Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdinių įstatų 10 p., nuosavybės teisės į statomą tokiu būdu butą ar namą atsiradimas siejamas su tokiais teisiškai reikšmingais faktais: bendrijos narys nuosavybės teisę į butą (namą) įgyja, išmokėjęs pajų, perdavus jam turtą nuosavybėn bendrijos įstatuose nustatyta tvarka. Abu šie juridiniai faktai buvo įvykę iki šios bylos šalių santuokos sudarymo, t.y. pajus pačiai bendrijai išmokėtas, ką patvirtina jau minėta 1998-11-27 pažyma bei 1998-11-11 skolos perkėlimo sutartis (t.1, b.l. 44), o butas nuosavybės teise perduotas atsakovui A. P..

Apeliantė neteisingai traktuoja skolos perkėlimo sutarties reikšmę, teigdama, kad iki santuokos sudarymo buvo sumokėta tik dalis pajaus. Kredito įstaiga ar bankas nėra ta institucija, kuriai mokamas pajus, jai yra grąžinama skola, esant sutartiniams paskolos ar kreditavimo teisiniams santykiams. Kita vertus, traktuojant susiklosčiusius teisinius santykius tokiu būdu, kaip tai daro apeliantė, tvirtindama apie pajaus neišmokėjimą, jokio asmens nuosavybės teisė į (duomenys neskelbtini) iš viso nebūtų buvusi įregistruota. Pažymėtina, kad apeliantė nei buto teisinės registracijos, nei nuosavybės teisės atsiradimo ir įregistravimo A. P. pagrindo – 1998-11-27 buto priėmimo - perdavimo akto bei GNSB pažymos Nr. 38, patvirtinančios atsiskaitymo su bendrija faktą, įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, nors įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, iki įstatymų nustatyta tvarka nebus nuginčyti (CK 4.262 str.) Taigi konstatuotina, kad atsakovo nuosavybė į ginčo butą atsirado iki santuokos, o jo mokėjimai bankui nepasprendžia bendrijos ir atsakovo, kaip jos nario, tarpusavio prievolių tinkamo įvykdymo, nes šios prievolės yra skirtingų rūšių.

Tai konstatavus, akivaizdu, jog pagrindo susiformuoti ginčo turto bendrumo ir jo priklausymo abiems sutuoktiniams prezumpcijai nebuvo, ir pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą – būtent ieškovė privalėjo nuginčyti asmeninės sutuoktinio nuosavybės faktą, patvirtinamą rašytiniais įrodymais, kaip tą nustato CK 3.89 str. 2 d., tačiau to byloje neįrodė, nereikalavo iš atsakovo ir atitinkamos kompensacijos už išmokėtą santuokos metu paskolą. Teiginys, kad ieškovė investavo savo lėšas, įrengdama ginčo butą bei tuo jį pagerindama, vėlgi visiškai nepagrįstas jokiais leistinais įrodymais nei apie ieškovės turėtas asmenines lėšas, gautas darbines pajamas, nei apie jų investavimą tokia apimtimi, kad būtų galima pripažinti esminiu turto pagerinimu CK 3.90 str. prasme (CPK 177 str., 178 str.).

Kitas skundo argumentas dėl netinkamai nustatytos išlaikymo vaikui formos ir dydžio taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Kolegijos manymu, nustatyta išlaikymo forma periodinėmis išmokomis kaip tik geriausiai atitinka šalių dukters K. P. interesus, atsižvelgiant į jos nuolatinį gyvenimą su apeliante kitoje šalyje, į kasdieninių poreikių patenkinimo būtinybę, taip pat į tai, kad pati ieškovė, kaip teigė, neturi pastovaus darbo užmokesčio, neseniai susilaukė dar vieno vaiko ir abu vaikus išlaiko viena (t.1, b.l. 36, t.2, b.l. 10-13, t.32, b.l. 6). Bylą nagrinėjęs teismas šią skundžiamą sprendimo dalį tinkamai argumentavo, teisėjų kolegija su teismo motyvais sutinka ir jų nekartoja. Dėl išlaikymo dydžio kolegija nurodo, jog 1 MMA kriterijus taikytinas apsprendžiant visą išlaikymo vaikui sumą, tačiau įstatymų leidėjas neįpareigoja tokio dydžio išlaikymą teikti tik vienam iš tėvų. Abiejų tėvų išlaikymo pareiga yra vienoda (CK 3.192 str.), o šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad MMA šiuo metu yra 800 Lt, atsakovui nustatė net kelis kartus didesnę pareigos dalį, nei tenka pačiai apeliantei.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Iš apeliantės atsakovo naudai priteistinos šio turėtos atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.), taip pat valstybės naudai nesumokėtas paduodant apeliacinį skundą žyminis mokestis, kurio mokėjimą apeliantė prašė atidėti iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo dienos, apskaičiuojant šį mokestį nuo turtinio reikalavimo priteisti 19 053 Lt vertės turtą dalies, priimant domėn 38 106 Lt buto vertę (t.1, b.l. 39, 95 )(CPK 80 str. 1 d. 1 p. ir 4 d., 93 str. 4 d., 3 str. 6 d. ir 96 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. P. 695 (šešis šimtus devyniasdešimt penkis) litus A. P. naudai bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš G. P. 571 (penkis šimtus septyniasdešimt vieną) litą 59 centus žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą valstybės naudai.