Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovui J. J. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo, institucija teikianti išvadą Vilniaus m. savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje (LR CPK144 str.), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės (CPK145 str.) parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (LR CK 3.65 str.) be kitų tikslų, įtvirtintų LR CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo [Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-216/2011]. Taigi LR CK 3.65 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio 2 dalyje pateiktas laikinųjų apsaugos priemonių, galimų nagrinėjant šeimos santykių bylas, sąrašas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktai numato teismui galimybę priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui; įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium ir uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose. Ši norma yra taikoma visais atvejais, kai būtina apginti nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio interesus. Tokių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y., kai vienas iš sutuoktinių vartoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Pažymėtina, kad LR CK 3.65 str. 2 d. numatytas laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti ir kitas laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtinos užtikrinti teismo sprendimo vykdymą (LR CPK 144 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos bei uždrausti atsakovui matytis su nepilnamečiu sūnumi A. J. bei įpareigoti atsakovą neieškoti ryšių su sūnumi. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą tenkino. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Iš netiesioginių įrodymų, t.y. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog 2013 m. sausio 16 d. buvo paskelbtas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kuriuo J. J. pagal BK 150 str. 4 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.) taip pat atsakovui panaikinta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš jo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Apeliantas nurodo, kadangi jis buvo išteisintas taip pat buvo panaikintos ir laikinosios apsaugos priemonės, todėl jis turi teisę bendrauti su sūnumi.

Teismas, atsižvelgdama į prioritetiškai ginamas nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, konstatuoja, jog minėtos laikinosios apsaugos priemonės geriausiai garantuoja vaiko gerovės ir tinkamo vystimosi apsaugą iki bus išspręstas ginčas tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 16 d. nuosprendis neįsiteisėjęs. Šis nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl, teismo manymu, byloje tikslinga taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškovė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius grėsmę jos nepilnamečio vaiko sveikatai ir interesams. Taigi teismas, atsižvelgdamas į prioritetiškai ginamas nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus, konstatuoja, jog minėtos laikinosios apsaugos priemonės geriausiai garantuoja vaiko gerovės ir tinkamo vystimosi apsaugą iki bus išspręstas ginčas tarp šalių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, jog vadovaujantis CPK147 str. 3 d. teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, todėl apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nesant ieškinio, atmestini.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.