- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-14
- Bylos Nr.
- e2S-1464-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10610-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- UAB „Gotas“
- Atsakovas
- UAB „GS keramika“
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Gotas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Gotas“ ieškinį atsakovui UAB „GS keramika“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3 648,62 Eur skolos, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir reikalavimo ribose areštuoti atsakovui priklausantį turtą arba pinigines lėšas, priklausančias atsakovui. Nurodė, kad atsakovui yra žinoma apie įsiskolinimą, jis jau pusę metų neapmoka sąskaitų. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo vykdymas pasidarytų neįmanomas arba būtų apsunkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 1 d. nutartimi atmetė ieškovo UAB „Gotas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai manyti, jog prašoma priteisti suma atsakovui iš tiesų yra didelė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovo atžvilgiu šiais metais buvo išnagrinėtos dvi civilinės bylos, tačiau minėta aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad sužinojęs apie pareikštus reikalavimus, atsakovas imsis priemonių, kurios galėtų apsunkinti sprendimo vykdymą. Iš viešai prieinamos informacijos apie atsakovą nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. kovo 29 d. atsakovas socialinio draudimo įsiskolinimų neturėjo. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo vengimas atsiskaityti su ieškovu, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taip pat ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų apie skolininko nemokumą, sunkią finansinę būklę, slapstymąsi, buveinės pakeitimą ir (ar) panašius veiksmus, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad skolininkas siekia apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant būsimą teismo sprendimą. Teismas pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka našta pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1487/2011). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, jog nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas galės pasunkėti ar jo įvykdymas pasidarys neįmanomu. Teismas išaiškino ieškovui, kad pasikeitus aplinkybėms ir esant CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytoms sąlygoms, šio prašymo netenkinimas neužkerta kelio kreditoriui pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Gotas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, jog teismas visiškai neatsižvelgė į ekonomiškumo principą, jog šiuo atveju nebūtų suvaržomos atsakovo teisės disponuoti visu turimu turtu, o tik ieškinio reikalavimo dalimi. Tai, kad atsakovas socialinio draudimo skolų neturėjo, negali būti vieninteliu kriterijumi, vertinant jo mokumą. Pagal viešai prieinamus duomenis pastaruoju metu pas atsakovą dirbo tik vienas apdraustas asmuo. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas veiklą vykdo tik minimaliai ir yra nebepajėgus atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovo skolą ieškovui pagrindžia pateiktos sąskaitos faktūros. Šios sąskaitos yra pateiktos atsakovui daugiau kaip prieš pusę metų. Teismas nurodė, kad atsakovo atžvilgiu šiais metais buvo išnagrinėtos dvi civilinės bylos. Tai reiškia, kad atsakovas neatsiskaito ne tik su ieškovu, bet ir su kitais kreditoriais. Todėl galima daryti išvadą, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra, ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo 3 648,62 Eur skolą, kurios atsakovas nemoka nuo 2015 m. lapkričio 30 d. ieškovo nurodyto reikalavimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad atsakovui tik 2016 m. buvo pareikšti du reikalavimai dėl skolos priteisimo. Teismams juos patenkinus iš atsakovo buvo priteista 5 132,87 Eur ir 3 269,22 Eur skolos, iš viso – 8 402,09 Eur. Juridinių asmenų registre nurodyta, jog atsakovas yra veikianti įmonė, laiku teikianti finansinės atskaitomybės dokumentus. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu jokių naujų duomenų apie atsakovo finansinę padėtį nepateikė. Pripažintina, kad tiek atsakovo skola ieškovui, tiek kitiems dviem kreditoriams nepripažintina didele. Be to, skola ieškovui yra susidariusi palyginti neseniai, tik 2015 m. Aplinkybė, jog atsakovas turi tik vieną darbuotoją, negali būti iš karto pripažinta patvirtinančia sunkią atsakovo finansinę padėtį. Tai galima nustatyti tik atsižvelgus į atsakovo vykdomos veiklos specifiką. Tačiau ieškovas nėra pateikęs jokių duomenų apie atsakovo vykdomą veiklą ar jo finansinės atskaitomybės dokumentus.
1 Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi ieškovas nepateikė tikslių duomenų teismui apie atsakovo turto ir skolų balansą, jo galimą nesąžiningumą, bandant nuslėpti turimą turtą, teismas negali pripažinti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ieškovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.