Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. M. P.

atsakovo atstovei A. M.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. firmos skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. firma kreipėsi su skundu į administracinį teismą, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ( toliau – MGK) 2004-07-29 sprendimą Nr. S-323-(7-272/2004), patvirtinantį Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2004-05-25 sprendimą Nr. 69-248, kuriuo nurodyta sumokėti papildomai priskaičiuotus 144000 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – FAPM) ir 43200 Lt šio mokesčio baudą. Skunde nurodyta, kad VMI nepagrįstai kaltina įmonę formaliai sudarius prielaidas taikyti nebegaliojančio Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja pažymėjo, kad galiojantys įstatymai nedraudžia laisvai pirkti ir parduoti nuosavybės, nesvarbu kokiais ryšiais sandorio šalys būtų tarpusavyje susiję. Pareiškėja paaiškino, jog nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis yra šalių pasirašyta, patvirtinta notarine tvarka ir nenuginčyta teismine tvarka. Skunde nurodyta, kad įmonė pateikė įrodymus, jog butas buvo naudojamas įmonės veikloje, tačiau į šiuos įrodymus nebuvo atsižvelgta (tai įrodo krovinio važtaraštis, kelionės lapai, kuriuose fiksuotas prekių vežimas į Pakruojo gatvėje esantį butą). Pareiškėjos teigimu, ta aplinkybė, jog įmonė kurį laiką buvo stebima ir Klaipėdos VMI surašytose pažymose nėra jokių duomenų, kad įmonės veikla buvo vykdoma bute Pakruojo g. 4-3, neturi jokios reikšmės, nes toks stebėjimas yra mokesčių administratoriaus diskrecijoje. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 26² straipsnio nuostatas mokesčių administratorius, esant piktnaudžiavimui, gali neatsižvelgti į mokesčio mokėtojo sandorį, ūkinę operaciją ar bet kokią jų grupę. Tačiau šio straipsnio nuostatos taikomos tik tiems sandoriams, ūkinėms operacijoms ar jų grupėms, kurie įvyko ar yra vykdomi po 2002-07-01. Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnis numato sandorių vertės koregavimo galimybę. Tačiau šios nuostatos taikomos tik nuo 2003-01-01. Skunde nurodyta, kad sandoris sudarytas ir įgyvendintas anksčiau, todėl negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas siekiant mokestinės naudos. Pareiškėja pažymėjo, kad tiek mokesčio administratorius, tiek MGK neginčija pinigų apmokėjimo pagal sutartį fakto, jį pripažįsta, o buto pirkimas įmonės vardu ir jo perdavimas įmonei naudotis yra neabejotina investicija.

Atsiliepime į skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 45-47). Atsiliepime nurodyta, kad mokesčio administratoriaus, atliekančio patikrinimą, pareiga yra įvertinti visus veiksmus, įtakojančius mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, todėl mokesčio administratorius patikrinimo metu, remdamasis atitinkamomis Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo, Civilinio kodekso, Įmonių įstatymo nuostatomis bei atsižvelgdamas į teismų sprendimuose formuojamą praktiką, pagrįstai sprendė klausimą, ar pareiškėjo veiksmai gali būti laikomi investicija juridinių asmenų pelno mokesčio prasme. Tai reiškia, kad patikrinimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl sandorių galiojimo, buvo vertinamas tik jų ryšys su pajamų uždirbimu. Atsiliepime nurodyta, kad įstatymo leidėjas investiciją supranta kaip tam tikrą mokesčio mokėtojo turimo turto (vertybių), kuris yra naudojamas ūkio subjekto veikloje ir yra betarpiškai susijęs su pajamų uždirbimu, padidėjimą. Atsakovė pažymėjo, kad faktinės mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neįrodo, jog minėtas turtas mokestiniu laikotarpiu, su kuriuo yra siejamas investicijos taikymas, buvo naudojamas pareiškėjos veikloje.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 27 d. sprendimu skundą atmetė. Byloje nustatyta, kad įmonė 2001-12-27 pirkimo pardavimo sutartimi iš jos savininkės S. K. , veikiančios savo vardu ir kaip sutuoktinio įgaliotinė, įsigijo šešių kambarių butą, esantį Pakruojo g. 4-3, Klaipėdoje, už 600000 Lt. Pagal 2001-12-27 turto įvedimo į eksploataciją aktą ilgalaikis turtas perduotas naudotis įmonės ūkinėje veikloje nuo 2001-12-27. Nuosavybės teisė į minėtą nekilnojamąjį turtą Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonėje Klaipėdos filiale įregistruota 2001-12-29. Įmonė 600000 Lt suma, panaudota šio buto įsigijimui, remdamasi Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sumažino 2001 metų apmokestinamąsias pajamas. Pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą investicija į juridinį asmenį - tai kompiuterių programų, ilgalaikio materialiojo turto įsigijimas, pasistatymas, remontas, kurio vertė viršija 50 procentų šio turto įsigijimo vertės, rekonstravimas arba nebaigta statyba iš juridinio asmens nuosavų arba skolintų lėšų. Apskaičiuojant bendrąjį apmokestinamąjį pelną, investicijai panaudotos lėšos atimamos iš bendrųjų pajamų vienu iš būdų: įsigijus, pasistačius ilgalaikį materialųjį turtą arba įsigijus kompiuterių programas, iš bendrųjų pajamų atskaitoma visa šio turto įsigijimo vertė arba ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo, pasistatymo ar kompiuterių programų įsigijimo vertė į sąnaudas perkeliama dalimis per jų eksploatavimo laikotarpį 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Tokiu būdu, investicija reiškia tam tikrą mokesčio mokėtojo turimo turto, įsigyjamo už lėšas, kurios turėtų būti apmokestinamos pelno mokesčiu, padidėjimą. Teismas pažymėjo, jog individuali įmonė pagal savo pobūdį yra specifinė ūkininkavimo forma, ji pagal savo pobūdį negali būti laikoma savarankišku nuo savininko teisės subjektu. Todėl tokie veiksmai, kai individuali įmonė iš savo savininko ar jo sutuoktinio įsigyja vienokį ar kitokį turtą, negali būti laikomi investicija mokesčių įstatymų prasme. Šios ūkinės operacijos pasėkoje įmonė tik formaliai sudarė sau prielaidas investicijos taikymui, tačiau faktiškai jokio naujo turto neįsigijo, iš esmės buvo atlikti tik vidiniai nuosavo turto apskaitos veiksmai. Teismas pažymėjo, kad firmos savininkė su sutuoktiniu bute gyvena ir po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Konstatuota, jog lėšų įdėjimas, kuris nedidina turimo turto ar gaunamo pelno, negali būti suprantamas kaip investicija. Iš byloje esančių Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų surašytų pažymų apie tikrinamo mokesčių mokėtojo turimas patalpas, deklaruojamą veiklos vykdymą, turto radimą ar neradimą bei kitą informaciją nustatyta, kad įmonės veikla buvo vykdoma (prekės sandėliuojamos) įmonės patalpose, esančiose Klevų 6A, Klaipėdoje, ir nuomojamosiose patalpose, esančiose Kretingos g. 8, Klaipėdoje. Įmonė, įsigydama gyvenamąjį butą, ir kaip teigiama, jame sandėliuodama medžiagas, nesiekė investuoti, nes toks įmonės lėšų įdėjimas objektyviai negali atitinkamai padidinti įmonės gautino pelno. Turto įsigijimui panaudota suma aiškiai neadekvati dėl bute vykdytos veiklos (medžiagų sandėliavimo) gautai naudai. Sprendime nurodyta, jog turto sandėliavimui protingai veikiantis ūkio subjektas įsigyja arba nuomoja būtent tam skirtas patalpas. Pažymėta, jog nei mokesčio administratorius, nei MGK nepasisakė dėl pareiškėjo sudaryto sandorio teisėtumo, jo galiojimo bei nuginčijimo, jie tik padarė išvadą, kad pirkimo pardavimo sutartis, kuria įmonės savininkas nusipirko iš esmės jam pačiam priklausantį butą, negali būti laikoma investicija mokesčių įstatymo prasme. Teismo konstatavimu, tokia išvada yra teisinga ir pagrįsta, todėl naikinti ginčijamą MGK sprendimą nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu S. K. firma prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004-10-27 sprendimą panaikinti, panaikinant MGK 2004 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. S-323-(7-272/2004) bei nepagrįstai priskaičiuotus 144000 Lt FAPM ir 43200 Lt FAPM baudą. Apeliantė pažymi, kad 2001-12-27, kai buvo sudaryta nekilnojamojo turto įgijimo sutartis, jau galiojo (nuo 2001 liepos 1 d.) naujasis Civilinis Kodeksas, pagal kurį individuali įmonė turi juridinio asmens statusą. Todėl sandoris, sudarytas juridinio asmens su dviems fiziniams asmenims, šio turto bendrasavininkiais, buvo įprastas. Apeliantės teigimu, to pasėkoje įmonė įsigijo turtą, pagal to meto įstatymus atitikantį investicijos sampratą. Apeliantė nurodo, jog pagal 2003-11-06 Individualių įmonių įstatymo Nr.IX-1805 8 straipsnio 2 dalį individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Tokiu būdu, savininkas gali perduoti savo asmeninį turtą individualios įmonės nuosavybėn. Įstatyme nėra paaiškinta, kaip toks perdavimas turi vykti, todėl vienas iš perdavimo būdų gali būti pardavimas. Apeliantė pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai individualios įmonės savininkui savo asmeninį turtą parduoti jam priklausančiai individualiai įmonei nedraudžia. Todėl S. K. veiksmai parduodant šešių kambarių kotedžo tipo butą, esantį Pakruojo g. 4-3, Klaipėdoje, įmonei buvo visiškai teisėti ir nepažeidė jokių mokesčių įstatymų reikalavimų. Apeliantės manymu, atitikimo "investicijos'" sąvokai sąlygos yra įvykdytos (įmonės turimas turtas padidėjo, įrengus patalpas, išspręsta įmonės plėtros problema, užtikrinti geri santykiai su verslo partneriais, išaugo pardavimai bei apyvarta, padidėjo gaunamas pelnas). Todėl teigti, kad įmonė nesiekė investuoti, nes toks įmonės lėšų įdėjimas negali atitinkamai padidinti įmonės gautino pelno, apeliantės teigimu, yra visiškai nepagrista. Skunde pabrėžiama, kad investuojama buvo ne į sandėliavimą, o į visą įmonę kaip kompleksą, tokiu būdu užtikrinant jos gamybinius pajėgumus ir ekonominę plėtrą. Apeliantė pastebi, kad negalima teigti egzistuojant tiesioginę priklausomybę tarp investicijos ir tos investicijos atsipirkimo. Investicija gali būti daroma ne vien dėl pelno, bet ir dėl gamybos žaliavų saugumo, prekių kokybės, verslo plėtros, naujų prekybos partnerių paieškos, firmos vardo stiprinimo ir kt., tai atitinkamai įtakoja didesnį įmonės pelną. Apeliantė pažymi, jog tai, kad firmos savininkė su savo sutuoktiniu bute kartu gyvena ir po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, nebuvo konstatuota net ir patikrinimo akte. Teigiama, kad S. K. šeima, pardavusi patalpas, gyveno bute, esančiame Karoso g.11-3, Klaipėdoje, priklausančiame jai nuosavybės teise (minėtų patalpų nuosavybės dokumentai buvo pridėti prie rašytinių atsikirtimų dėl VMI akto). Be to apeliantė pažymi, jog VMI atlikus buto kaimynų apklausą, šie paaiškino, kad minėtame bute tuo metu, kai jame negyveno S. K. šeima, buvo sandėliuojamos įvairios prekės (MGK medžiaga, b.l.65,67). Kad įsigytos kotedžo tipo patalpos Pakruojo gatvėje buvo naudojamos S. K. įmonės veikloje, patvirtino ne tik VMI surinkta medžiaga, bet ir kiti administracinėje byloje esantys įrodymai (turto įvedimo į eksploataciją aktas, b.l.37, 2002-04-12 juridinio asmens įsigyto nekilnojamojo turto deklaracija su įgytų patalpų pažymėjimu, prekių buvimą minėtose patalpose patvirtinantis 2002-12-31 inventorizacijos aktas (b.l.39), prekių gabenimą iš minėtų patalpų patvirtinantys kelionės lapai (b.l.79-83), S. K. įsakymas dėl sandėlininko paskyrimo (b.l.38)). Nėra kokiu nors būdu konstatuota, kad šios patalpos nebuvo naudojamos įmonės veikloje. VMI, atlikdama S. K. įmonės stebėjimus, ginčijamų patalpų nestebėjo, nors apie šių patalpų įsigijimą bei naudojimą įmonės veikloje VMI buvo pranešta. Apeliantė pažymi, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnį mokesčių administratorius privalo pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

VMI atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su skundo reikalavimais nesutinkanti. Atsakovė nurodo, jog pagal patikrinimo metu pateiktą būsto įvedimo į eksploataciją aktą turtas buvo perduotas naudoti įmonei nuo 2001-12-27. Įmonė, apskaičiuodama 2001 metų apmokestinamąsias pajamas, įsigyto turto vertei pritaikė Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (toliau - JAPMĮ) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą investicijų skaičiavimo būdą ir šiam turtui įsigyti panaudotą apmokestinamųjų pajamų dalį apmokestino nuliniu tarifu. Atsakovė pažymi, kad ne bet kuris turto įgijimas gali būti laikomas investicija Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo ( toliau – JAPMĮ) prasme. Pagal JAPMĮ 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pirmąjį investicijos apskaičiavimo būdą investicija yra tam tikras mokesčio mokėtojo turimo turto (vertybių), naudojamo ūkio subjekto veikloje ir betarpiškai susijusio su pajamų uždirbimu, padidėjimas. Todėl įvertintina, ar įmonės buto įsigijimui panaudota pajamų (pelno) suma buvo realiai skirta ir naudojama įmonės veikloje su tikslu uždirbti pajamas. Kadangi įmonės tikslas yra uždirbti pajamas, išlaidos, padarytos turto įsigijimui, kurias norima priskirti investicijai, turėtų būti nuo pat pradžios nukreiptos pajamų uždirbimui. Investicijai priskiriamas tik įsigytas naudojamas ilgalaikis materialus turtas. Šiuo atveju pagal įmonės pateiktą turto įvedimo į eksploataciją aktą pastatas buvo pradėtas naudoti įmonės veikloje, tačiau kitos byloje nustatytos aplinkybės, atsakovės nuomone, to neįrodo. Atsakovė pažymi, jog investicija JAPMĮ prasme yra mokesčių mokėtojo turto įsigijimas už lėšas, kurios turėtų būti apmokestintos, tačiau įstatymas numato neapmokestinimo galimybę, siekiant skatinti įmones investuoti ir plėtoti savo verslą. JAPMĮ nustato sąlygas, kurioms esant įmonė gali turto įsigijimui skirtas lėšas priskirti investicinėms sumoms. Atsakovės teigimu, šiuo atveju tokių sąlygų nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

pareiškėjos S. K. firmos apeliacinis skundas atmestinas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo.

Pirmosios instancijos teismas ir Mokestinių ginčų komisija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos individualios įmonės 2001-12-27 įgytas šešių kambarių kotedžas negali būti pripažįstamas investicija 1990-07-30 LR Juridinių asmenų pelno mokesčio prasme, todėl šio turto įgijimo kainai- 600000Lt – negalėjo būti taikomas nulinis pajamų mokesčio tarifas, apskaičiuojant įmonės pajamų mokesčio sumą.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pareiškėjos įmonės apeliacinio skundo teiginį, kad galiojusios turto perleidimo metu 2000-07-18 LR Civilinio kodekso normos įgalino individualią įmonę įgyti turtą iš tos pačios įmonės savininko. Įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui individualios įmonės ir ūkinės bendrijos LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, t.y. be atskiro perregistravimo, įgijo juridinio asmens teisinį statusą, kurio esmė apibrėžta CK 3.33 straipsnyje: juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Privataus juridinio asmens teisnumo ribos nustatytos CK 2.74 straipsnyje: privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius ir giminystė.

Iš nurodytų teisės normų visumos seka išvada, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą individuali įmonė yra savarankiškas teisės subjektas (atskiras nuo savininko) tiek mokesčių teisės, tiek civilinės teisės prasme. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjos įmonė faktiškai naujo turto neįsigijo, o tik atliko vidinio nuosavo turto apskaitos veiksmus, yra nepagrįstas ir šalintinas iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies klaida nedaro įtakos ginčo sprendimui iš esmės ir skundžiamas sprendimas dėl šios aplinkybės neturi būti naikinamas. Kaip teisingai konstatuota Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose, ginčo sandoris pagal faktines aplinkybes neatitinka investicijos sąvokos bei įstatymo leidėjo tikslų, siektų nustatant pelno (pajamų) mokesčio lengvatą investicijoms, todėl jo pasėkoje pareiškėjos įmonės įgytas turtas nėra investicija.

Galiojusio Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 4 straipsnio 1 dalies normos suteikė teisę mokesčio mokėtojui į mokestinę naudą iš investicinės veiklos. Kaip pagrįstai nurodyta Mokestinių ginčų komisijos sprendime, teisiniu reguliavimu, pagal kurį investicijai panaudotos lėšos nepamokestinamos, įstatymų leidėjas siekia skatinti įmones plėtoti investicinę veiklą, tuo pačiu per investicijų teigiamą poveikį vystyti ūkinę veiklą. Investicija kaip ekonominė kategorija reiškia turto (lėšų) įdėjimą į ūkinę veiklą. Ūkinės veiklos tikslas- pelno siekimas. Taigi, pagrįsta yra mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų išvada, kad kaip investicija gali būti vertinamas ne bet koks turto įgijimas, o tik toks, kuris esant normaliai ūkinei rizikai atsipirktų ir duotų pelno (uždirbtų pajamas). Turto įgijimas kitu tikslu negali būti pripažįstamas investicija ir atnešti mokesčių mokėtojui Juridinių asmenų mokesčių įstatyme numatytos mokestinės naudos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjos įmonė 2001-12-27 už 600000Lt nusipirko šešių kambarių kotedžą Klaipėdoje iš įmonės savininkės ir jos sutuoktinio. Sandorio šalių turtiniai interesai yra bendri. Turtas įgytas pačioje apmokestinamojo laikotarpio pabaigoje, kai buvo aiškūs įmonės ūkinės veiklos rezultatai bei pajamų mokesčio, mokėtino į biudžetą dydis. Pagal įmonės nurodytos veiklos pobūdį gyvenamojo kotedžo įgijimas nepagrįstas ekonomine logika, pareiškėja nurodo patalpas pirkusi prekių sandėliavimui, tačiau pagal byloje esančius duomenis jos buvo įrengtos ir naudojamos kaip gyvenamosios, taigi jų įrengimo vertė yra žymiai didesnė negu tokio paties ploto sandėliavimui įrengtų patalpų. Pareiškėjos įmonė nepateikė įrodymų, kad nupirktas patalpas pertvarkė iš gyvenamųjų į skirtas sandėliavimui, taip pat neįrodė, kad jas naudojo kitokiai ūkinei įmonės veiklai bei kad šis sandoris turėjo apeliaciniame skunde nurodytą efektą-išaugo pardavimai ir apyvarta, padidėjo gaunamas pelnas. Nurodytų aplinkybių visuma rodo, kad pareiškėjo įmonė ginčo turtą įgijo ne siekdama vystyti įmonės ūkinę veiklą, todėl šio turto įgijimas pagrįstai mokesčių administratoriaus nebuvo pripažintas investicija ir apmokestintas pajamų mokesčiu. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ginčo patalpos buvo formaliai įvestos į eksploataciją ir į jas buvo vežamos prekės pagal įmonės pateiktus važtaraščius nėra pakankamos pripažinti šių patalpų investicija pirmiau nurodytų įstatymo nuostatų prasme.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 104 straipsnio 1dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjos S. K. firmos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.