Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-104/2012

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-04-10
Bylos Nr.: 3K-3-104/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-01316-2009-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Janina Stripeikienė (pirm.), Dangutė Ambrasienė, Juozas Šerkšnas (pran.)
Kreditorius: A. M. L., UAB „Swedbank lizingas“
Atsakovas: BUAB „Ekogama“

Kategorijos

126.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-104/2012Teisminio proceso Nr. 2-57-3-01316-2009-9Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės A. M. L. ir atsakovo BUAB „Ekogama“ kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuriomis spręstas klausimas dėl kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Ekogama“ bankroto byloje, peržiūrėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas klausimas dėl kreditoriaus teisės skųsti bankroto byloje priimtą teismo nutartį, kuria patvirtinti kito kreditoriaus reikalavimai, įgyvendinimo sąlygų.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. sausio 6 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Ekogama“ bankroto bylą. Kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ pareiškė 1 626 004,02 Lt reikalavimą, kurį, jo teigimu, sudaro 1 622 169,02 Lt skolos pagal Lizingo sutartį ir 3835 Lt už atsakovą sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio už 2009 metų ketvirtąjį ketvirtį.

Byloje nustatyta, kad atsakovui UAB „Ekogama“ priklausė 1547,24 kv. m bendro ploto administracinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Pritrūkęs apyvartinių lėšų, atsakovas nutarė parduoti pastatą su teise išpirkti jį per tam tikrą terminą, todėl 2006 m. rugpjūčio 28 d. su UAB „Swedbank lizingas“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT037909. Remdamasis lizingo sutartimi, UAB „Swedbank lizingas“ 2006 m. rugpjūčio 31 d. kliento (atsakovo) nurodymu ir jo naudai nupirko iš jo administracinį pastatą ir perdavė jį atsakovui valdyti bei naudotis už užmokestį – 7500,37 Lt per mėnesį. Pasibaigus lizingo sutarties terminui, atsakovas nesumokėjo lizingo davėjui galutinės turto išpirkimo įmokos – 1 496 411,63 Lt. 2008 m. spalio 1 d. šalys pasirašė įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT079512, kuria atsakovas įsipareigojo UAB „Swedbank lizingas“ per dvejus metus (iki 2010 m. rugsėjo 30 d.) dalimis padengti skolą, kilusią iš lizingo sutarties, ir sumokėti 8,8 proc. metinių palūkanų, iš viso – 503 643,98 euro. Kadangi atsakovas 195 kalendorines dienas vėlavo mokėti 446 173,41 Lt, tai UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. lapkričio 11 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį Nr. LT037909, įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. LT079512 bei pareikalavo grąžinti turtą ir sumokėti 446 173,41 Lt skolos bei atlyginti 1 175 995,61 Lt nuostolių, t. y. sumokėti įmokas ir palūkanas, kurios būtų buvusios sumokėtos, jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs įsiskolinimo mokėjimo sutartį (iš viso – 1 622 169,02 Lt). 2009 m. lapkričio 26 d. atsakovas grąžino pastatą lizingo bendrovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi patvirtino 450 008,41 Lt UAB „Swedbank lizingas“ kreditoriaus reikalavimą. Teismas rėmėsi šalių lizingo sutarties 11.2.2 punktu, kuriame nustatyta, kad, nutraukus lizingo sutartį prieš terminą, lizingo gavėjas privalo sumokėti iki sutarties nutraukimo priskaičiuotas, bet nesumokėtas sumas. Teismas sprendė, kad nors pagal šalių lizingo sutarties 11.2.2 punktą lizingo gavėjas, be kita ko, privalo kompensuoti grąžinto turto rinkos vertės ir neišpirktos turto vertės skirtumą, kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ nepateikė įrodymų, kokia yra grąžinto turto vertė, todėl likusią reikalavimo dalį atmetė (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo bankrutuojančios UAB „Ekogama“ atskirąjį skundą, 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus reikalavimo atsakovui sumokėti 446 173,41 Lt skolos už praėjusį iki lizingo sutarties nutraukimo laikotarpį, taip pat 3835 Lt nekilnojamojo turto mokesčio. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šalys lizingo sutarties 11 straipsnio 2 dalyje susitarė, jog, atsakovui neįvykdžius pareigos sumokėti visus pagal sutartį priklausančius sumokėti mokėjimus (pažeidus sutartį), šios pareigos negali pašalinti lizingo objekto grąžinimas. Tik visiškas atsiskaitymas už naudojimąsi lizingo objektu (sutarties sąlygų tinkamas įvykdymas) eliminuoja atsakovo pareigą grąžinti lizingo davėjui turtą, esantį lizingo sutarties dalyku, nes tik tokiu atveju daiktas tampa lizingo gavėjo nuosavybe. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas UAB „Swedbank lizingas“ 450 008,41 Lt (446 173,41 Lt skolos, susidariusios iki lizingo objekto grąžinimo, ir 3835 Lt nekilnojamojo turto mokesčio) reikalavimą, pagrįstai rėmėsi lizingo sutarties 11.2.2 punktu ir tinkamai jį taikė, nes pagal jį lizingo bendrovė, lizingo gavėjui nemokant įmokų, turėjo teisę, nutraukusi lizingo ir įsiskolinimo mokėjimo sutartis, reikalauti sumokėti skolą už laikotarpį, per kurį lizingo gavėjas naudojosi pastatu.

Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo nustatinėti lizingo objekto vertės, nes pagal lizingo sutarties prigimtį civilinės atsakomybės atveju nereikia atsižvelgti į grąžinto lizingo objekto vertę. Atsakovas neginčija, kad periodinių įmokų, t. y. turto išpirkimo ir palūkanų įmokų, skola lizingo sutarties nutraukimo momentu yra 446 173,41 Lt, be to, po sutarčių nutraukimo kreditorius sumokėjo 3835 Lt nekilnojamojo turto mokesčio. Lizingo sutartimi lizingo gavėjas tam tikra prasme iš kitos sutarties šalies gauna kreditą daiktui (lizingo objektui) įsigyti ir juo naudotis, o kreditą grąžindamas lizingo davėjui sumoka didesnę už lizingo objekto įsigijimo kainą periodinių įmokų bendrą sumą. Skirtumas tarp lizingo objekto įsigijimo kainos ir bendros periodinių įmokų sumos sudaro lizingo davėjo paslaugų kainą – jo pelną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-440/2001).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kreditorė A. M. L. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimus atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalį kasatorė, būdama didžiausia atsakovo kreditorė, kurios finansinis reikalavimas viršija 250 Lt, turėjo teisę paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, tačiau apie nutarties priėmimą ji nebuvo informuota, taip pat ir apie atskirojo skundo nagrinėjimą bei nutarties priėmimą apeliacinės instancijos teisme. Taip buvo pažeisti ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalies ir CPK 133 straipsnio reikalavimai, tai reiškia absoliutų teismo nutarčių negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

2. Skundžiamos teismų nutartys naikintinos ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. UAB „Swedbank lizingas“ savo reikalavimą grindžia 2006 m. rugpjūčio 26 d. lizingo sutartimi ir 2008 m. spalio 1 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartimi. Kasatorė yra laidavusi už šių abiejų sutarčių įvykdymą, taigi UAB „Swedbank lizingas“ kreditoriaus reikalavimų tvirtinimas turi tiesioginės įtakos kasatorės teisėms ir pareigoms, nes jai gali tekti pareiga įvykdyti bankrutuojančios UAB „Ekogama“ neįvykdytą prievolės dalį.

3. Teismai, konstatuodami, kad pradelsti mokėjimai preziumuojami kaip padaryta žala ir besąlygiškai laikomi lizingo bendrovės nuostoliais, kurių dydžio lizingo bendrovei papildomai įrodinėti nebereikia, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.574 straipsnį. Šiame straipsnyje įtvirtinti du lizingo davėjo teisių gynybos būdai nutraukus lizingo sutartį: pirma, pareikalauti sumokėti visas įmokas anksčiau laiko (tokiu atveju lizinguojamas daiktas atitenka lizingo gavėjui); antra, reikalauti grąžinti lizingo objektą ir išieškoti tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. UAB „Swedbank lizingas“ pasirinko antrąjį teisių gynimo būdą. BUAB „Ekogama“ reikalavimą grąžinti lizinguojamą daiktą įvykdė, taigi UAB „Swedbank lizingas“ turi teisę tik reikalauti išieškoti nuostolius, kurių faktą ir dydį turi įrodyti, tačiau neturi teisės reikalauti sumokėti pradelstas įmokas (pastarasis reikalavimas galimas tik pasirinkus pirmąjį lizingo davėjo teisių gynimo būdą). CK 6.574 straipsnyje neįtvirtinta prezumpcijos, kad nutraukus lizingo sutartį visada atsiranda nuostolių. Lizingo bendrovei grąžinto daikto vertė gali visiškai padengti ar netgi viršyti nesumokėtų lizingo įmokų ir kitų lizingo bendrovės praradimų sumą. Taigi lizingo davėjas turi įrodyti, kad pradelsti mokėjimai yra jo nuostoliai, t. y. kad daikto vertė arba iš jo gaunamos pajamos negrąžina jo į padėtį, kuri būtų buvusi nenutraukus lizingo sutarties. Tokių aplinkybių lizingo bendrovė net neįrodinėjo, ir tai nurodyta teismų nutartyse.

4. Teismai teisingai nurodė, kad, priteisus po sutarties nutraukimo nesumokėtas likusias įmokas, lizingo bendrovė gali nepagrįstai praturtėti, nes pardavus daiktą gaus antrą kartą tą pačią sumą. Tačiau šie argumentai turi būti taikomi ne tik po sutarties nutraukimo mokėtinoms, bet ir pradelstoms įmokoms, nes pardavus daiktą gauta suma gali visiškai padengti visų įmokų, tarp jų ir pradelstų, sumą; tai turėtų būti vertinama kaip nepagrįstas praturtėjimas.

5. Teismai neįvertino aplinkybės, kad kitoje civilinėje byloje (šiuo metu byla nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme, bylos Nr. 2A-9/2012 (2A-20/2011) priimta Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi, pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, lizingo objektas buvo areštuotas. Areštas tebegalioja, byla iki šiol nebaigta nagrinėti. Tokiomis aplinkybėmis UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo galimybių įvykdyti savo prievolę pagal lizingo sutartį – išmokėjus lizingo dalyko kainą, perduoti nuosavybės teisę į lizinguojamą daiktą. Taigi BUAB „Ekogama“ priešpriešinė prievolė mokėti lizingo įmokas už turtą, kuris negalėjo būti jai perduotas dėl arešto, 2006 m. gruodžio 18 d. (teismo nutarties priėmimo dieną) buvo savaime sustabdyta CK 6.58 straipsnio pagrindu iki to momento, kol nebus panaikintas turto areštas. Kadangi BUAB „Ekogama“ prievolė mokėti lizingo įmokas sustabdyta iki šiol, pradelstų įsiskolinimų neatsirado.

6. Civilinėje byloje Nr. 2A-9/2012 sprendžiamas ginčas dėl lizinguojamo daikto nuosavybės teisės, taigi ji tiesiogiai susijusi su nagrinėjama civiline byla. Jeigu 2006 m. rugpjūčio 31 d. lizinguojamo daikto pirkimo–pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia, tai reikštų ir galimybę lizingo sutartį pripažinti neteisėta ab initio. Nurodytoje byloje taip pat nustatinėjama šalių sąžiningumo aplinkybė, kuri gali turėti reikšmės nagrinėjamai bylai. Dėl to skundžiamos teismų nutartys yra naikintinos, nes kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimas gali būti išspręstas tik po to, kai Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-9/2012 ir paaiškės, ar lizingo sutartis yra galiojanti ir ar šalys buvo sąžiningos. Nuo šių aplinkybių priklauso restitucijos taisyklių ar nuostolių atlyginimo instituto taikymas ir atsakingų už žalą asmenų nustatymas. Be to, areštavus lizinguojamą daiktą, BUAB „Ekogama“ nebegalėjo įgyvendinti savo projekto – rekonstruoti pastatą ir jį parduoti, todėl bankrutavo, nes buvo sužlugdyta jos veikla. Nustačius, kad dėl arešto taikymo nėra BUAB „Ekogama“ kaltės, o nuostolių kilo dėl prokuratūros veiksmų (nepagrįsto kreipimosi į teismą), kurių BUAB „Ekogama“ negali kontroliuoti, būtų pagrindas taikyti CK 6.253 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytas atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas.

Kasaciniu skundu atsakovas BUAB „Ekogama“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimus atmesti. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai atitinka kasatorės A. M. L. kasacinio skundo trečiąjį, ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį argumentus.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į atsakovo BUAB „Ekogama“ ir kreditorės A. M. L. kasacinius skundus kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ prašo kasacinius skundus atmesti, o pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas ir nurodo tokius argumentus:

1. Atsakovas pažeidė prievolę mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi lizingo objektu, todėl iki sutarties nutraukimo susidarė 446 173,41 Lt skola. Teismai pagrįstai nurodė, kad pagal lizingo sutarties 11.2.2 punktą lizingo gavėjas privalo sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas įmokas, jeigu sutartis nutraukiama. Taigi kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ turi teisę reikalauti sumokėti įmokas ne tik atsižvelgiant į lizingo sutarties, kaip atlygintinio sandorio, esmę, bet ir remiantis šalių sudarytos lizingo sutarties nuostatomis.

2. Skolininko bankroto byloje kreditoriaus pareikštas prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jeigu nebūtų bankroto bylos, būtų nagrinėjamas atskiroje civilinėje byloje. Taigi šio proceso dalyviai privalo būti tik bankrutuojanti bendrovė (atsakovas) ir kreditorius (ieškovas). Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Darytina išvada, kad tiek įstatymų nuostatos, tiek teismų praktika pripažįsta, jog neprivaloma informuoti visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių apie vieno kreditoriaus finansinių reikalavimų pagrįstumo nagrinėjimą ar įtraukti juos į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Kasatorė A. M. L., manydama, kad nutartis dėl kreditoriaus finansinių reikalavimų patvirtinimo gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms, privalėjo pateikti prašymą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu (CPK 47 straipsnio 1 dalis), tačiau tokio prašymo nepateikė. Kasatorės įtraukimas trečiuoju asmeniu nebuvo sprendžiamas ir šalių ar teismo iniciatyva, šiuo klausimu nepriimta teismo procesinio sprendimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad kasatorė turėjo trečiojo asmens teisinį statusą. Nebūdama įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, kasatorė neturi teisės pateikti kasacinį skundą (CPK 342 straipsnis). ĮBĮ 26 straipsio 5 dalis suteikia teisę kreditoriams įstoti į bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme pateikiant atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria patvirtinti kito kreditoriaus finansiniai reikalavimai. Kreditorius turi teisę paduoti kasacinį skundą tik tuo atveju, jeigu prieš tai jis pasinaudojo teise į apeliaciją.

Šalies argumentai

3. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ji turėjo būti informuota apie UAB „Swedbank lizingas“ finansinių reikalavimų tvirtinimą. ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai ginčijami. Įstatyme nenustatyta įpareigojimo apie teismo posėdį pranešti tretiesiems asmenims. Dėl to kasatorė nepagrįstai nurodo, kad šioje byloje priimtos teismų nutartys naikintinos CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

4. Teismai patvirtino UAB „Swedbank lizingas“ finansinius reikalavimus remdamiesi ne CK 6.574 straipsniu, bet šalių lizingo sutarties 11.2.2 punktu, pagal kurį kreditorius turi teisę reikalauti sumokėti visas iki lizingo sutarties nutraukimo nesumokėtas įmokas, grąžinti sutarties dalyką bei atlyginti patirtus nuostolius. Ši sutarties nuostata nepripažinta negaliojančia. Taigi byloje nekilo įstatyme nustatytų lizingo sutarties nutraukimo sukeliamų teisinių padarinių taikymo klausimo, nes šalys dėl jų susitarė lizingo sutartyje. Be to, kasatoriai, teigdami, kad lizingo davėjas, pareikalavęs grąžinti sutarties dalyką, netenka teisės reikalauti sumokėti atlyginimą už naudojimąsi daiktu iki lizingo sutarties nutraukimo, netinkamai aiškina CK 6.574 straipsnį.Teismai teisingai nustatė, kad atsakovas neįvykdė iš lizingo sutarties kylančios piniginės prievolės mokėti lizingo įmokas už naudojimąsi daiktu, todėl už faktinį naudojimosi lizinguojamu pastatu laikotarpį susidarė 450 008,41 Lt skola. Remdamasis CK 6.213 straipsnio 1 dalimi, kreditorius turi teisę reikalauti prievolę įvykdyti natūra. Reikalavimą sumokėti nesumokėtą iki lizingo sutarties nutraukimo susidariusį įsiskolinimą kasatoriai nepagrįstai tapatina su reikalavimu atlyginti dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad lizingo gavėjo pareiga mokėti sutarto dydžio periodines įmokas ar kitus mokėjimus ir pareiga grąžinti lizingo sutarties dalyką yra dvi skirtingos prievolės; pareigos grąžinti sutarties pagrindu valdytą turtą tinkamas įvykdymas negali eliminuoti pareigos sumokėti sutartines įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “VB lizingas” v. R. B. komercinė-gamybinė įmonė, bylos Nr. 3K-7-440/2001). Toks aiškinimas visiškai atitinka lizingo, kaip finansinės nuomos, teisinių santykių esmę, kurią išreiškia lizingo gavėjo tikslas gauti konkretaus daikto valdymo ir naudojimosi teises už tam tikrą atlygį. Aiškinant CK 6.574 straipsnį taip, kaip siūlo kasatoriai, būtų paneigtas lizingo teisinių santykių atlygintinumas, nes lizingo gavėjui būtų sudarytos sąlygos neatlygintinai naudotis lizingo davėjo turtu.

5. Kasacinis teismas, panašioje byloje spręsdamas klausimą, ar, pardavus lizingo sutarties dalyką, lizingo davėjo gauta nauda gali būti laikoma nepagrįstu praturtėjimu, nurodė, kad lizingo davėjo pardavus atgautą lizingo objektą gautos pajamos nelaikytinos nepagrįstu praturtėjimu, nes neatitinka nepagrįsto praturtėjimo sąlygų: šiuo atveju pajamos gautos sandorio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011). Dėl to kasacinių skundų argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo atmestini.

6. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės, susijusios su lizinguojamo pastato areštu ir jo galima įtaka atsakovo pareigai mokėti sutarto dydžio atlyginimą už naudojimąsi lizingo dalyku, nebuvo tiriamos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, todėl jomis negali būti remiamasi ir pateikiant kasacinį skundą (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, pastato arešto aplinkybės negalėjo turėti įtakos kreditoriaus finansinių reikalavimų dydžiui, todėl jos pagrįstai nebuvo tiriamos šioje byloje. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad dėl pastato arešto atsakovas galėjo stabdyti įmokų mokėjimą kreditoriui. Pagal lizingo sutartį įmokos turėjo būti mokamos už teisę valdyti pastatą ir juo naudotis verslo tikslais; ši atsakovo teisė pastato areštu nebuvo apribota. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-9/2012 neturės įtakos iki lizingo sutarties vienašalio nutraukimo susidariusios atsakovo skolos dydžiui. Pastato išreikalavimas iš kreditoriaus galės turėti įtakos tik dėl vienašalio lizingo sutarties nutraukimo kreditoriaus patirtų nuostolių dydžiui. Kasatoriai nepagrįstai nurodo, kad pagrindinė lizingo davėjo prievolė yra lizingo dalyko nuosavybės teisės perdavimas lizingo gavėjui. Tai nėra esminė lizingo sutarties sąlyga. Pagrindinė lizingo davėjo prievolė – įsigyti nuosavybės teise lizingo gavėjo pasirinktą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti bei naudotis verslo tikslais. Šią prievolę kreditorius įvykdė, ir per visą lizingo sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas turėjo teisę valdyti pastatą bei juo naudotis. Taigi negalima teigti, kad atsakovas negavo to, ko pagrįstai galėjo tikėtis pagal sudaryto sandorio esmę, arba kad kreditorius pažeidė savo prievoles ir tai sudarė pagrindą skolininkui stabdyti priešpriešinių prievolių vykdymą. Kasatoriai taip pat nepagrįstai remiasi tuo, kad, civilinėje byloje Nr. 2A-9-2012 pripažinus negaliojančia ginčijamo pastato pirkimo–pardavimo sutartį, tai lemtų ir lizingo sutarties negaliojimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pirkimo–pardavimo sutartis lizingo teisiniuose santykiuose yra „lydimasis sandoris“, kuris sudaromas tik lizingo davėjui vykdant lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl lizingo sutarties pripažinimas negaliojančia gali turėti įtakos pirkimo–pardavimo sutarties galiojimui, tačiau ne atvirkščiai. Lizingo sutartis negaliojančia galėtų būti pripažinta tik pareiškus atskirą reikalavimą teisme remiantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Tokio reikalavimo nepareikšta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus teisės skųsti teismo nutartį, kuria bankroto byloje patvirtinti kito kreditoriaus reikalavimai

Įmonių bankroto įstatyme expressis verbis įtvirtinta kreditorių teisė paduoti atskirąjį skundą dėl bankroto byloje priimtos teismo nutarties, kuria patvirtinti kito kreditoriaus reikalavimai. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, ji ribojama kreditoriaus, paduodančio atskirąjį skundą, ir kreditoriaus, kurio reikalavimai patvirtinti teismo nutartimi, reikalavimų dydžiu. ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teismo nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu kiti kreditoriai gali skųsti tik tuo atveju, jei jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Kitų šios kreditorių teisės apribojimų įstatyme nenustatyta, taigi kreditorius, kurio reikalavimas yra didesnis kaip du šimtai penkiasdešimt litų, turi įstatymo jam suteiktą teisę paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas didesnis kaip du šimtai penkiasdešimt litų kito kreditoriaus reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. nutartimi patvirtintas 392 697,77 Lt kasatorės A. M. L. reikalavimas UAB „Ekogama“ bankroto byloje. Nagrinėjamoje byloje skundžiamomis Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtinto UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimo dydis yra 450 008,41 Lt. Kadangi abiejų kreditorių reikalavimai yra didesni kaip du šimtai penkiasdešimt litų, tai kasatorė A. M. L. turėjo įstatymo suteiktą subjektinę procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas UAB „Swedbank lizingas“ kreditoriaus reikalavimas. Tačiau tam, kad kreditorius galėtų įgyvendinti savo subjektinę teisę paduoti atskirąjį skundą, jis turi būti informuotas apie bylos dėl kito kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo nagrinėjimą teisme ir priimtą teismo nutartį.

Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalį teismas nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo priima rašytinio proceso tvarka, o suinteresuotų asmenų prašymu gali skirti žodinį bylos nagrinėjimą, apie kurį praneša administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami. Šioje normoje nenustatyta teismo pareigos apie bylos dėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo nagrinėjimą pranešti kitiems bankrutuojančio juridinio asmens kreditoriams. Taigi pranešimo kitiems kreditoriams tvarka ĮBĮ nereglamentuota. Pagal ĮBĮ 35 straipsnį kreditorių reikalavimai tenkinami iš bankrutuojančios įmonės turto, laikantis nustatytos jų tenkinimo eilės ir tvarkos. Tai, kad įmonei iškelta bankroto byla, reiškia tikimybę, jog ji neturi pakankamai turto atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl kiekvieno kreditoriaus reikalavimų patvirtinimas bankroto byloje reiškia kitų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto sumažėjimą. Taigi kiekvieno kreditoriaus reikalavimų patvirtinimas turi tiesioginę įtaką kitų kreditorių teisėms, jų įgyvendinimo galimybei ir apimčiai. Dėl to kreditoriams, nesutinkantiems su kito kreditoriaus reikalavimu, privalo būti ir yra suteikta galimybė jį ginčyti.

Kadangi bankrutuojančios įmonės kreditorių, kurių reikalavimai patvirtinti teismo, nagrinėjančio bankroto bylą, nutartimi, informavimo apie kitų kreditorių reikalavimo tvirtinimą teismo posėdyje tvarka ĮBĮ nenustatyta, tai jų teisei skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį įgyvendinti taikytinos CPK normos (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Kreditorius, kurio reikalavimai patvirtinti bankroto byloje priimta teismo nutartimi, įgyja trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, procesines teises ir tampa byloje dalyvaujančiu asmeniu (CPK 42, 46 straipsniai). CPK 46 straipsnyje nurodyta, kad tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas, taigi ir pareigą procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai, siekti, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Tačiau bankroto bylos pasižymi tuo, kad jose gali būti pareiškiami daugelio kreditorių reikalavimai ir asmuo, dalyvaudamas byloje kaip kreditorius, neturi galimybės numatyti proceso eigos ir būtimų kreditorių pareiškimų dėl jų reikalavimų patvirtinimo teismui. Pareiga informuoti kreditorius apie teismo procesinius veiksmus, atliekamus bankroto byloje, pagal ĮBĮ nuostatas uždėta bankroto administratoriui. ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. ĮBĮ 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga kreditorių susirinkimui pateikti teismo nutartį patvirtinti kiekvieno kreditoriaus reikalavimus. Iš šių nuostatų darytina išvada, kad kreditoriaus teisė skųsti teismo nutartį dėl kito kreditoriaus patvirtintų reikalavimų bankrutuojančiam asmeniui užtikrinama ne įstatyme įtvirtinta teismo pareiga pranešti apie bylos dėl kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo nagrinėjimą, bet bankroto administratoriaus prievole pranešti kreditoriams apie teismo priimtas nutartis, kuriomis patvirtinti kitų kreditorių reikalavimai. Nagrinėjamos bylos duomenimis, BUAB „Ekogama“ bankroto administratorius 2011 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 062, išsiųstu 2011 m. rugsėjo 16 d. ir gautu 2011 m. rugsėjo 19 d., kreditorei A. M. L. pranešė apie tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi patvirtintas naujas BUAB „Ekogama“ kreditorius – UAB „Swedbank lizingas“; prie rašto pridėtos Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarties kopijos. Iš šių duomenų matyti, kad kreditorė A. M. L. apie kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimų bankrutuojančiai įmonei patvirtinimą buvo informuota pavėluotai, t. y. jau po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, ir neturėjo galimybės apskųsti pirmosios instancijos teismo nutarties atskiruoju skundu. Byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorius informavo kreditorius apie UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimų patvirtinimą iš karto po pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria šie reikalavimai patvirtinti, priėmimo; nenustatyta ir kitokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog kreditorė A. M. L. galėjo ir turėjo anksčiau sužinoti apie teismų priimtas nutartis dėl kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimų patvirtinimo. Taip buvo suvaržyta ĮBĮ nustatyta kreditorės teisė dalyvauti apeliacinės instancijos teismo procese, kurio rezultatas gali turėti tiesioginę įtaką jos teisėms. Tokia procesinė situacija pažeidžia asmens teisę į teisingą teismą, užkerta jam kelią dalyvauti procese, kuriame sprendžiami klausimai, susiję su jo teisėmis ir pareigomis.

Minėta, kad kreditorius, kurio reikalavimai patvirtinti bankroto byloje priimta teismo nutartimi, įgyja trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, procesines teises ir tampa byloje dalyvaujančiu asmeniu. Kasatorė byloje dalyvaujančiu asmeniu tapo nuo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. nutarties, kuria patvirtinti jos reikalavimai bankrutuojančiai įmonei, įsiteisėjimo. Nuo to momento, be kitų dalyvaujančio asmens procesinių teisių, ji įgijo ir teisę paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinti kito kreditoriaus reikalavimai, t. y. dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos tvarka. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria patvirtinti kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimai, priimta kasatorei jau įgijus dalyvaujančio byloje asmens teises. ĮBĮ nereglamentuoja procesinių teisinių padarinių, kylančių tais atvejais, kai byla išnagrinėjama nedalyvaujant asmeniui, su kurio teisėmis ir pareigomis susijęs teismo sprendimas (nutartis), todėl šis klausimas spręstinas taikant CPK normas (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą aplinkybė, kad teismas išnagrinėjo bylą nesant bent vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimą, ir jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe skundžia teismo sprendimą, yra absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas. Nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta išnagrinėjus BUAB „Ekogama“ atskirąjį skundą nedalyvaujant ir nepranešus kreditorei A. M. L. ir taip suvaržius jos procesines teises, negali būti pripažinta teisėta, todėl turi būti panaikinta (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

ĮBĮ nenustatyta teisės kreditoriams ginčyti kitų kreditorių pareikštus reikalavimus nagrinėjant bylą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo pirmosios instancijos teisme. Kiti kreditoriai turi tik teisę skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį paduodami atskirąjį skundą. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti proceso pažeidimų nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme ir atitinkamai – naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, kreditorė A. M. L. galės įgyvendinti savo teisę pareikšti atskirąjį skundą ir jame išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus, pateikti įrodymus.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog kreditorė A. M. L. dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutarties buvo padavusi atskirąjį skundą, kurį Klaipėdos apygardos teismo teisėjas 2011 m. rugsėjo 26 d. atsisakė priimti dėl to, kad jis paduotas jau išnagrinėjus BUAB „Ekogama“ atskirąjį skundą dėl tos pačios teismo nutarties ir esant įsiteisėjusiai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai, nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ir nagrinėti jos paduotą kasacinį skundą. Minėta, kad kreditorės A. M. L. finansiniai reikalavimai bankrutuojančiai UAB „Ekogama“ patvirtinti Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 8 d. nutartimi. Nuo šios nutarties įsiteisėjimo kreditorė tapo byloje dalyvaujančiu asmeniu – trečiuoju asmeniu, pareiškusiu savarankiškus reikalavimus, ir įgijo visas byloje dalyvaujančio asmens teises, taip pat ir teisę paduoti kasacinį skundą. CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame bylų procesą kasaciniame teisme, nenustatyta apribojimų byloje dalyvaujančiam asmeniui paduoti kasacinį skundą tais atvejais, kai jis nebuvo padavęs apeliacinio (atskirojo) skundo. CPK 341 straipsnyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas, susijęs su bylos nagrinėjimu apeliacine tvarka, yra tas, kad kasacinis skundas gali būti paduotas tik bylose, peržiūrėtose apeliacine tvarka, tačiau ši norma bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nesieja su konkretaus asmens paduotu apeliaciniu (atskiruoju) skundu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nutartis buvo apskųsta BUAB „Ekogama“ atskiruoju skundu, taigi byla apeliacine tvarka peržiūrėta ir nėra CPK 341 straipsnyje nustatytų kliūčių kasaciniam skundui paduoti.

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų atmestini kaip nepagrįsti UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimo į kasacinį skundą teiginiai, kad kasatorė A. M. L. neįtraukta į bylą trečiuoju asmeniu; šiuo klausimu kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta pažeidžiant kreditorės A. M. L. procesines teises paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties ir dalyvauti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasatorė taip pat nurodo, kad ji yra ne tik BUAB „Ekogama“ kreditorė, turėjusi teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, bet ir laiduotoja, laidavusi už BUAB „Ekogama“ įsipareigojimų lizingo davėjui UAB „Swedbank lizingas“ pagal lizingo ir įsiskolinimų mokėjimo sutartis įvykdymą, todėl teismo nutartys, kuriomis patvirtinti UAB „Swedbank lizingas“ finansiniai reikalavimai, kildinami iš šių sutarčių, turi tiesioginę įtaką jos teisėms ir pareigoms dar ir dėl šių aplinkybių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šalių laidavimo santykių buvimas ir iš jų atsirandančių teisių ir pareigų turinys yra fakto klausimai, nenagrinėtini kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės dėl suprantamų priežasčių nebuvo iškeltos ir analizuotos pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, todėl dėl jų kasacinio teismo teisėjų kolegija negali pasisakyti. Tačiau grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, kasatorė turės procesinę galimybę išdėstyti su laidavimo sutarčių sudarymu, galiojimu ir vykdymu susijusius argumentus, pateikti įrodymus ir pasinaudoti įstatyme įtvirtintomis savo teisių gynimo priemonėmis.

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo dėl to, kad išnagrinėta nepranešus ir nedalyvaujant jos baigtimi suinteresuotam asmeniui, kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja kitų kasacinių skundų argumentų ir dėl jų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė AmbrasienėJanina StripeikienėJuozas Šerkšnas