Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-03-18 · Byla Nr. Ik-146-406/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-18
Bylos Nr.
Ik-146-406/2013
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00645-2012-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Urbonienė, Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
N. P.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
Advokatai
Daiva Vaškelienė
Administracinė byla Nr. I-146-406/13Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00645-2012-4Procesinio sprendimo kategorija 38.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 18 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjo N. P. atstovei advokatei Daivai Vaškelienei,atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei Astai Kelmelienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. P. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. P. teismui pateiktame patikslintame skunde (b.l. 89-91) prašo teismo: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Šilainių seniūnijos 2012 m. gegužės 31 d. raštą Nr. 16-2-265 ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 13 d. raštą Nr. R15-507-(P1031/2); 2) atnaujinti terminą skundui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 30 d. rašto Nr. 15-647-(R26-84) paduoti bei panaikinti minėtą raštą; 3) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją deklaruoti pareiškėjo gyvenamąją vietą prie Kauno miesto savivaldybės; 4) iš Kauno miesto savivaldybės administracijos priteisti 904,47 Lt turtinės žalos; 5) iš Kauno miesto savivaldybės administracijos priteisti 3000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas patikslintame skunde ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 24 d. pasirašė dovanojimo sutartį, kuria visą savo turimą nekilnojamąjį turtą padovanojo vaikams. Dovanojimo sutartyje specialių sąlygų numatyta nebuvo, todėl naujieji savininkai išregistravo pareiškėją iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) . Netekęs gyvenamosios vietos, pareiškėjas laikinai deklaravo savo gyvenamąją vietą pas pažįstamą adresu (duomenys neskelbtini) , tačiau padidėjus mokesčiams, minėto būsto savininkas paprašė pareiškėją išsikelti. Pareiškėjas dėl įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą 2012 m. birželio 13 d. kreipėsi į Šilainių seniūniją, taip pat į Kauno miesto savivaldybę, kitas valstybines institucijas. Šilainių seniūnijos specialistė atsisakė pareiškėją priimti, motyvuodama, jog klausimas nebus sprendžiamas, kol atostogauja Šilainių seniūnijos seniūnas, nedavė jam prašymo formos. Dėl Šilainių seniūnijos darbuotojų neveikimo pareiškėjas negali deklaruoti gyvenamosios vietos prie Kauno miesto savivaldybės, kad galėtų lankytis poliklinikoje, gultis į ligoninę, gauti neįgaliojo pensiją. Mano, jog į pareiškėjo rašytinius prašymus dėl gyvenamosios vietos deklaravimo Kauno miesto savivaldybės administracijos Šilainių seniūnija ir Kauno miesto savivaldybės administracija atsakė informacinio pobūdžio raštais, kurie yra niekiniai, niekaip neišsprendžia jo problemos, todėl naikintini. Mano, jog termino skundui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 30 d. rašto paduoti nepraleido, kadangi pareiškėjui šis raštas buvo įteiktas prieš 2012 m. spalio 25 d. posėdį Kauno apygardos administraciniame teisme. Dėl Kauno

2

miesto savivaldybės administracijos Šilainių seniūnijos darbuotojos neveikimo pareiškėjas patyrė 904,47 Lt turtinę žalą, kurią sudaro: neišmokėta socialinė pašalpa nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d., kas skaičiuojant po 48,66 Lt sudaro 389,28 Lt ir invalidumo pensija už 2012 m. birželio mėnesį – 301,34 Lt bei už 2012 m. liepos mėnesį – 312,85 Lt. Pareiškėjas dėl patirtų išgyvenimų patyrė 3000 Lt neturtinę žalą. Prašo skundą tenkinti.

Šalies argumentai

Atsakovo atstovė su skundu nesutinka. Nurodė, kad asmenų įtraukimą į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą reglamentuoja LR gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas ir Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklės. Kauno miesto savivaldybės administracija pareiškėjui ne kartą raštiškai pateikė aukščiau nurodytais teisės aktais nustatytą įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos tvarką. Kauno miesto savivaldybės administracija 2012 m. birželio 13 d. rašte pareiškėjui nurodė, jog jis privalo Šilainių seniūnijai asmeniškai pateikti nustatyta tvarka užpildytą prašymą bei dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo teiginį, jog jis gyvena Šilainių seniūnijoje. Pareiškėjas nustatyta tvarka asmeniškai užpildyto prašymo ir kitų privalomų dokumentų deklaravimo įstaigai nepateikė. Pareiškėjas prašo teismą įpareigoti atsakovą deklaruoti jo gyvenamąją vietą Kauno miesto savivaldybės Šilainių seniūnijoje, motyvuodamas, jog šiuo metu gyvena Šilainių mikrorajone, tačiau nenurodo, jog 2012 m. gegužės 7 d. jis deklaravo išvykimą gyventi ilgesniam nei šešių mėnesių terminui iš Lietuvos į Vokietiją, Esseno miestą. Ši deklaracija yra galiojanti, teisėta, pareiškėjas į deklaravimo įstaigą dėl jos duomenų panaikinimo nesikreipė. Atstovė nurodė, jog pareiškėjo skundžiamuose raštuose nėra atsisakoma jį įtraukti į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą, tik suteikiama informacija apie asmenų įtraukimo į neturinčių gyvenamosios vietos apskaitą teisinį reguliavimą bei nurodoma, kokius veiksmus pagal teisės aktus pareiškėjas turėtų atlikti, siekdamas būti įtrauktas į šią apskaitą. Mano, jog šie raštai nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Atstovės nuomone, byloje nenustatyti neteisėti deklaravimo įstaigos veiksmai ar neveikimas, pareiškėjas taip pat nenurodė intensyvių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ar veiksnių, kurie sukėlė neturtinę žalą, nepateikė jokių įrodymų apie priežastinį ryšį tarp tariamo atsakovo neveikimo ir atsiradusios žalos, todėl jo prašymas tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas iki šiol nėra įtrauktas į asmenų neturinčių gyvenamosios vietos apskaitą prie Kauno miesto savivaldybės tik dėl savo paties neveikimo ir teisės aktų reikalavimų ignoravimo. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo siekio įtraukti jį į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą reglamentuoja 1998 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas Nr. VIII-840 (toliau – Įstatymas), o šios apskaitos tvarką, prašymų įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą pildymą, pateikimą ir priėmimą, gyvenamosios vietos neturinčių asmenų (toliau – asmuo) duomenų teikimą ir taisymą, pažymų apie įtraukimą į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą išdavimą, prašymų įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą saugojimo tvarką detalizuoja Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-52 patvirtintos Gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklės (toliau – Taisyklės). 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 7 str. 31 p. numatyta, kad gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų tvarkymas yra viena iš valstybinių (valstybės perduotos savivaldybėms) savivaldybių funkcijų.

Įstatymo 8 str. 2 d. nustatyta, kad prašymą ištaisyti, pakeisti ar panaikinti deklaravimo duomenis nagrinėja ir sprendimą dėl jų taisymo, keitimo ir panaikinimo priima deklaravimo įstaiga. Pagal Įstatymo 11 str. 1 d., deklaravimo įstaiga yra gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis arba (ir) neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą tvarkanti institucija. Gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų ir neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitos tvarkymo funkciją atlieka savivaldybės. Savivaldybėse, kuriose yra įsteigtos seniūnijos, deklaravimo įstaigos funkciją įgyvendina seniūnija, o savivaldybėse, kuriose seniūnijos neįsteigtos, arba savivaldybių teritorijose,

3

kurios nepriskirtos seniūnijoms, deklaravimo įstaigos funkciją įgyvendina kitas savivaldybės administracijos padalinys.

Vadovaujantis Įstatymo 4 str. 7 d. gyvenamosios vietos neturintys asmenys Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka į apskaitą įtraukiami pagal savivaldybę, kurioje gyvena ir deklaravimo įstaigai pateikia šio Įstatymo 6 str. 1-6 punktuose nustatytus duomenis, nurodo, kurioje savivaldybėje jie gyvena ir iš kur atvyko, t. y. asmens kodą ar neturinčiojo asmens kodo gimimo datą, vardą, pavardę, ankstesnę pavardę, pilietybę, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento tipą, seriją, numerį, išdavimo datą ir vietą. Pagal Įstatymo 3 str. 8 d. neturintys gyvenamosios vietos asmenys – tai asmenys, kurie neturi gyvenamosios patalpos arba kurie dėl objektyvių priežasčių šio įstatymo nustatyta tvarka negali deklaruoti gyvenamosios vietos.

Pagal jau minėtų Taisyklių 3 p. į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą įtraukiamas tik gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje nedeklaravęs asmuo, kuris neturi gyvenamosios patalpos arba dėl kitų objektyvių priežasčių Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka negali deklaruoti gyvenamosios vietos. Išnykus šioms priežastims, asmuo privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą teisės aktų nustatyta tvarka. Į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą asmuo įtraukiamas pagal savivaldybę, kurioje jis gyvena (Taisyklių 4 p.), o Taisyklių 11.1-11.2 punktuose išvardinti dokumentai, kuriuos asmuo, pageidaujantis, kad būtų įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, privalo pateikti deklaravimo įstaigai. Pažymėtina, kad Taisyklių 5, 10 punktai nustato pareigą asmeniui asmeniškai Taisyklių nustatyta tvarka pateikti deklaravimo įstaigai užpildytą nustatytos formos prašymą įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, o Taisyklių 17 - 28 punktuose nustatyta išsami prašymo pildymo tvarka.

Aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų analizė leidžia daryti išvadą, kad tik tuomet, kai tinkamas subjektas, pageidaujantis būti įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, deklaravimo įstaigai pateikia atitinkamą Taisyklėse nustatyta tvarka asmeniškai užpildytą nustatytos formos prašymą bei dokumentus, patvirtinančius prašyme nurodytų duomenų atitikimą tikrovei, taip pat nurodo objektyvias priežastis, dėl kurių Įstatymo nustatyta tvarka negali deklaruoti gyvenamosios vietos, deklaravimo įstaigai kyla pareiga atlikti jos kompetencijai priskirtus Taisyklių 31 – 41 punktuose nurodytus veiksmus arba priimti sprendimą dėl atsisakymo tokius veiksmus atlikti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija 2012 m. gegužės 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Šilainių seniūnijos atsakymą Nr.16-2-265 „Dėl informacijos suteikimo“ (b.l. 14, 15) ir 2012 m. birželio 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymą Nr. R15-507-(P1031/2) „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo“ (b.l. 16,17), nurodydamas, kad šiais raštais jam užkertamas kelias būti įtrauktam į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ir taip turėti atitinkamas socialines garantijas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Šilainių seniūnijos seniūną, prašydamas jį įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (b.l. 5,6), o 2012 m. gegužės 31 d. – į Kauno m. savivaldybės merą (b.l. 8,9). Ginčijamų Šilainių seniūnijos ir miesto savivaldybės administracijos raštų, kuriais buvo atsakyta į šiuos pareiškėjo prašymus, turinys leidžia daryti išvadą, jog juose pareiškėjui buvo išsamiai bei motyvuotai paaiškinta įtraukimo į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos tvarka, pagal kurią asmenys įrašomi į tokius sąrašus, nurodyta, kokius dokumentus jis turi pateikti, kokius veiksmus atlikti. Pabrėžtina, kad ginčijamais raštais nėra atsisakoma pareiškėją įtraukti į neturinčių gyvenamosios vietos asmenų apskaitą.

Pareiškėjas taip pat ginčija 2012 m. liepos 30 d. Kauno miesto savivaldybės raštą Nr. R15-647-(R26-84) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriame pareiškėjas informuojamas apie komisijos, tyrusios jo skundus, nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas (b.l. 58-59). Nurodo, kad jis nesutinka su minėtu atsakymu, kuriame teigiama, jog Šilainių seniūnijos tarnautojai nepadarė tarnybinio nusižengimo. Prašo atnaujinti šio rašto apskundimo terminą, nes su juo buvo supažindintas tik 2012 m. spalio 25 d. vykusio teismo posėdžio metu. ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar

4

pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ 34 straipsnio 1 ir 2 dalis taip pat nustato, jog teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, kurioms pagrįsti privalo būti pateikti atitinkami įrodymai. Iš šių teisės normų turinio darytina išvada, jog pareiškėjas privalo įrodyti, kada jam tapo žinoma apie galimai jo teises ar teisėtus interesus pažeidžiantį skundžiamą aktą (veiksmą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas suformuluota taisyklė, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t.y.: apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui šis ginčijamas raštas buvo įteiktas anksčiau, negu jis nurodo, todėl egzistuojant objektyvioms aplinkybėms, kliudžiusioms tinkamai bei laiku pasinaudoti teise į teisminę gynybą, prašymas tenkintinas, terminas nurodytam raštui ginčyti atnaujintinas.

Įvertinus tiek pareiškėjo kreipimųsi į deklaravimo įstaigą, tiek ir į kitas valstybines institucijas, turinį, taip pat jo skundžiamus atsakymus bei ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pripažintina, kad tiek seniūnija, tiek ir savivaldybė, atsižvelgdama į pareiškėjo kreipimuose išdėstytas problemas, pateikė motyvuotus atsakymus. Beje, pareiškėjas nenurodė jokių teisinių ginčijamų raštų panaikinimo pagrindų, aplinkybių, kad ginčijamais raštais netinkamai atsakyta į pareiškėjo prašymus, kad šiais raštais pažeistos jo teisės ar įstatymų saugomi interesai, visiškai nepagrįstai teigdamas, jog jais buvo atsisakyta įtraukti jį gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą.

Teisminio nagrinėjimo metu išanalizavus pareiškėjo argumentus ir jo nurodytas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos dalis dėl ginčijamų 2012 m. gegužės 31 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Šilainių seniūnijos atsakymo Nr.16-2-265 „Dėl informacijos suteikimo“, 2012 m. birželio 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakymo Nr. R15-507-(P1031/2) „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo“ ir 2012 m. liepos 30 d. Kauno miesto savivaldybės rašto Nr. R15-647-(R26-84) „Dėl skundo nagrinėjimo“ turi būti nutraukta, nes skundžiami raštai nelaikytini administraciniais sprendimais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 p. nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1, 2 d. yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes.

Nagrinėjamu ginčo atveju nei vienu iš pareiškėjo ginčijamų raštų nėra išspręstas klausimas dėl jo teisių ar pareigų, jais neatsisakyta atlikti deklaravimo įstaigos kompetencijai priskirtų veiksmų, tik tėra pateikta išsami informacija dėl teisės aktuose numatytų reikalingų dokumentų įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą pateikimo ir tvarkos, nurodant pareiškėjo prašyme šio ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, taip pat paaiškinant, kokius konkrečius dokumentus pareiškėjas privalo pateikti.

Nors ginčijamuose Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 13 d. rašte Nr. R.15-507-(P1031/2) ir 2012 m. liepos 30 d. Kauno miesto savivaldybės rašte Nr. R15-647-(R26-84) nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau teismų praktikoje formuojama nuostata, jog teisės

5

akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius. Teisės aktai turėtų būti suprantami kaip tokie teisės aktai arba veiksmai, kurie sukuria asmenims teisines pasekmes, o nesant dokumente viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, šis dokumentas nedaro įtakos asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008). Taigi kolegija sprendžia, kad pareiškėjo skundžiami raštai pagal savo turinį nėra individualūs administraciniai sprendimai, skundžiami teismui, todėl negali būti ir administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Ši bylos dalis nenagrinėtina teismų ir nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą deklaruoti jo gyvenamąją vietą prie Kauno miesto savivaldybės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta pažeista jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Taigi teismui priėmus nagrinėti pareiškėjo skundą, privalu identifikuoti pažeistą teisę arba įstatymų saugomą interesą, o tai reiškia, kad šiuo atveju reikia nustatyti, kokiais viešojo administravimo subjekto veiksmais ar neveikimu (vilkinimu) yra pažeidžiamos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai. Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.). Reikalavimas dėl įpareigojimo paprastai reiškiamas tuomet, kai atsakovas nevykdo savo pareigų ar vilkina priimti sprendimą, ar atsisako atlikti veiksmus. ABTĮ 90 straipsnyje nustatyta, kad bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

Tiek Įstatyme, tiek Taisyklėse aukščiau paminėtas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad asmenys, siekiantys būti įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų įskaitą, privalo deklaravimo įstaigai pateikti atitinkamus dokumentus. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad pareiškėjas pateikė ne tik nustatytos formos ir nustatyta tvarka asmeniškai užpildytą prašymą (beje, šį faktą pripažįsta ir pats pareiškėjas), bet ir kitus Taisyklių 11.1-11.2 punktuose išvardintus dokumentus, kuriuos asmuo, pageidaujantis, kad būtų įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, turi pateikti. Atkreiptinas dėmesys, jog prašymą pildantis asmuo privalo taip pat nurodyti objektyvias priežastis, dėl kurių jis negali deklaruoti gyvenamosios vietos Įstatymo nustatyta tvarka. Beje, Taisyklių 41 punktas nustato deklaravimo įstaigai teisę, naudojantis valstybės registrais ir klasifikatoriais, patikrinti prašyme pateiktų duomenų teisingumą taip pat turi teisę pareikalauti, kad asmuo pateiktų duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus. Jeigu nustatoma, kad asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka sprendžiamas jo atsakomybės klausimas. Nors pareiškėjas nurodo, kad Šilainių seniūnijos darbuotoja, į kurią jis kreipėsi dėl įtraukimo į apskaitą, atsisakė jam pateikti prašymo formą, tačiau tokios aplinkybės neįrodytos, liudytoja I. D. teismo posėdžio metu tai paneigė. Taigi, kolegijos nuomone, iš esmės pats pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teises, nesilaikė įtraukimo į gyvenamosios patalpos neturinčių asmenų apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepateikė reikalingų dokumentų, nors tokią galimybę turėjo. Kaip teisingai pažymėjo atsakovo atstovė, pareiškėjo skundo teiginį, jog būdamas rusakalbis jis negalėjo užpildyti prašymo, paneigia daugybė byloje esančių jo paties rašytų skundų ir pareiškimų įvairioms valstybinėms institucijoms, iš kurių akivaizdu, kad pareiškėjo lietuvių kalbos žinios yra geros ir buvo pakankamos prašymo formai užpildyti. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas savo tariamai pažeistas teises gynė kreipdamasis į įvairiausias valstybines institucijas, tuo tarpu deklaravimo įstaigai, kaip jau buvo paminėta, teisės aktuose nustatytų privalomųjų dokumentų

6

neteikė, todėl deklaravimo įstaiga įstatyme nustatytos pareigos priimti dokumentus, patikrinti jų atitikimą Gyventojų registro duomenų centrinei bazei, taip pat prašyme nurodytų asmens duomenų atitikimą asmens pateikto asmens tapatybę patvirtinančio dokumento duomenis, neturėjo galimybės. Iš prie skundo paties pareiškėjo pridėto teisės akto, reglamentuojančio asmenų, neturinčių gyvenamosios vietos apskaitą (b.l. 7) taip pat ir iš gautų atsakymų akivaizdu, kad pareiškėjas ne tik suprato, bet ir turėjo galimybę suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį bei suvokti, kad siekiant išspręsti jo problemą, būtina pateikti teisės aktuose nurodytus dokumentus. Tuo tarpu pareiškėjas, būdamas neatidus, teismo nuomone, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą. Pabrėžtina, kad dar 2012 m. birželio 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi (b.l.13) pareiškėjo N. P. skundas buvo jam gražintas, nurodant, jog byloje nėra rašytinių duomenų apie atsisakymą pareiškėją įtraukti į apskaitą asmenų, neturinčių gyvenamosios vietos.

Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Kauno miesto savivaldybę deklaruoti jo gyvenamąją vietą, teismas, be kita ko, pažymi, jog 2012 m. gegužės 7 d. gyvenamosios vietos deklaracijoje (b.l. 57) N. P. yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos Respublikos ilgesniam nei šešerių mėnesių laikotarpiui į Eseno miestą Vokietijoje. Ši deklaracija pasirašyta paties pareiškėjo, nenuginčyta ir galiojanti. Pareiškėjas nurodo, kad šią deklaraciją pildė nesiruošdamas niekur išvykti, paklausęs seniūnijos darbuotojų patarimo, tačiau dėl šios deklaracijos ar joje fiksuotų duomenų neteisingumo panaikinimo į teismą jis nesikreipė, todėl deklaracija teisėta.

Pabrėžtina, jog ginčijamuose raštuose nebuvo nurodyta apie atsisakymą atlikti veiksmus, byloje nenustatyta, kad atsakovas nevykdė savo pareigos, vilkino prašymų sprendimą, todėl esant tokiom faktinėm aplinkybėm pareiškėjo prašymu įpareigoti atsakovą deklaruoti jo gyvenamąją vietą negalima, nes priėmus tokį įpareigojimą be teisėto pagrindo būtų apribota teisės aktuose numatyta atsakovo kompetencija, o tai tik deklaravimo įstaigos funkcija ir tai susiję su konkrečių, tik deklaravimo įstaigos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimu bei aplinkybių vertinimu. Taigi teismas neturi teisinio pagrindo iš anksto įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos deklaruoti pareiškėjo gyvenamąją vietą prie Kauno miesto savivaldybės, nes toks įpareigojimas, kaip jau minėta, prieštarautų teisės aktų nuostatoms, numatančioms tik deklaravimo įstaigai priskirtų veiksmų atlikimą, be to, pareiškėjas, nepateikdamas deklaravimo įstaigai visų reikalingų dokumentų jo prašyme išdėstytam reikalavimui išspręsti, pats nevykdė teisės aktuose nustatytos privalomos tvarkos. Pažymėtina ir tai, kad teismui patenkinus tokios apimties pareiškėjo reikalavimą ir įpareigojus atsakovą atlikti pareiškėjo prašomus konkrečius veiksmus, neturint dokumentų, kuriuos pareiškėjas privalo pateikti, jų nepatikrinus, kiltų akivaizdžios problemos dėl tokio teismo sprendimo įvykdymo. Taigi tik pareiškėjui pateikus visus reikalingus dokumentus, kuriuos numato įrašymą į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą reglamentuojantys teisės aktai, taip pat deklaravimo įstaigai patikrinus prašyme nurodytus duomenis, deklaravimo įstaiga galėtų objektyviai nuspręsti dėl N. P. įtraukimo (neįtraukimo) į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

Nagrinėjamo reikalavimo kontekste pabrėžtina taip pat ir tai, kad pareiškėjas pagal Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ talpinamos informacijos iš gyventojų registro duomenis jau yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) , taigi jis gyvena ne Kauno mieste, bet kitoje savivaldybėje ir nagrinėjamu momentu neatitinka vienos iš privalomųjų sąlygų būti įtrauktam į apskaitą pagal tą savivaldybę, kurioje gyvena (b.l. 110).

Apibendrinus tai, kad pasakyta ir teismui nenustačius, jog atsakovas nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos ar vilkino tam tikrų klausimų sprendimą, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo negali būti tenkinamas (ABTĮ 90 straipsnis).

Pareiškėjas vienu iš reikalavimų taip pat prašo iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nurodydamas, iš kokių atsakovo neteisėtų veiksmų žalą kildina ir kuo ji pasireiškė.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį,

7

atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).

Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų. Dėl to, nesant įstatymo numatytų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjui priteisti neturtinę žalą nėra pagrindo.

Apibendrinus aukščiau išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 101 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atnaujinti terminą skundui dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 30 d. rašto Nr. 15-647-(R26-84) paduoti.

Nutraukti bylos dalį dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Šilainių seniūnijos 2012 m. gegužės 31 d. rašto Nr. 16-2-265, Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 13 d. rašto Nr. R15-507-(P1031/2) ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 30 d. rašto Nr. 15-647-(R26-84) panaikinimo.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras ČekanauskasNatalja ZelionkienėAsta Urbonienė