- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-15
- Bylos Nr.
- ATP-1161-634/2013
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Giedrius Endriukaitis
- Kategorijos
- 50.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimo R. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimu R. Č. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 str. 2 d., ir nubaustas 400 (keturių šimtų) litų bauda, už tai, kad jis 2012-05-17, apie 07.00 val., (duomenys neskelbtini), nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų pasišalinti nuo namo, įsikibo į šalia stovinčius žmones ir iš vietos nesitraukė, dėl ko policijos pareigūnai jo atžvilgiu panaudojo jėgą – suėmę rankomis jį atitraukė nuo žmonių grupės.
Šalies argumentai
R. Č. skundžia Kauno apylinkės teismo nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti. Skunde nurodo, kad skundžiamas nutarimas grindžiamas vien policininkų, parodymais, vertinant juos selektyviai, ištraukiant tokius sakinius, kurie reikalingi apelianto tariamai kaltei įrodyti. R. Č. (duomenys neskelbtini), buvo su savininkų leidimu ir sutikimu. Jokio tikslo trukdyti nei pareigūnams, nei policininkams vykdyti savo pareigas neturėjo, ką nustatė ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų tyrimo ir korupcijos skyriaus prokuroras, nutraukęs ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Apelianto manymu, būti privačioje valdoje, kaip ir viešoje vietoje, turi teisę kiekvienas pilietis. Nei vienas pareigūnas su žmonėmis nesikalbėjo, o iš karto į kiemą įėjo koviniais ginklais ginkluota Vilniaus rinktinė „Vytis“ ir buvo pradėtas vartoti smurtas. Pažeidėjui nei vienas pareigūnas nieko nesakė, ar sakė kitiems asmenims, jis negirdėjo. Pareigūnų nuolat teisme kartotas argumentas, jog jie kažkada kažkam bendrai kažką sakė, yra neįtikinantis, nes visų pirma, pažeidėjas judėti nei antstolei, nei policijos pareigūnams netrukdė, antra, jis negirdėjo jokių raginimų, prašymų trauktis. Visa suirutė prie namo buvo dėl to, jog net pasitelkus niekur nereglamentuotus Priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos pareigūnus, patekti į namą neva „šalinant kliūtis“ nepavyko, visiškai ne dėl susirinkusių stebėti žmonių kaltės, o dėl to, kad viduje buvę asmenys, perduodamos mergaitės giminės, neatidarė durų. Pažeidėjas tuo metu stovėjo atokiai nuo namo durų ir niekam nei įeiti, nei išeiti nekliudė, todėl absoliučiai nesuvokiami policijos veiksmai, kuomet jis buvo gana grubiai paimtas ir vedamas iš namo kiemo. Teisėjas neatkreipė dėmesio, kad byloje liko nenustatyta aplinkybė, kas pažeidėją išvedė iš kiemo. Liudydamas J. N. liudijo, jog tik jis vienas, panaudojęs kovinius veiksmus, išvedė apeliantą iš kiemo, tačiau iš vaizdo medžiagos ir foto lentelės matyti, jog jį išvedė du policininkai. Apeliantas teigia, kad buvo padaryti daugybiniai policijos pareigūnų procesiniai pažeidimai, jis buvo sulaikytas ir buvo apribota jo laisvė be būtino pagrindo, pažeidžiant Policijos veiklos įstatymą ir tarnybines instrukcijas.
Skunde R. Č. pabrėžia, kad teismui byla buvo perduota be jokių įrodymų, o jis buvo pripažintas kaltu tik dėl to, kad buvo suimtas. Be to, teisme R. Č. nebuvo leidžiama šaukti savo liudytojų (ne pareigūnų), buvo kartojama, jog visi kiti asmenys neva susiję su įvykiu, tokiu būdu demonstruojant teismo šališkumą. Apelianto nuomone, apylinkės teisėjas norėjo tyčia jį nubausti. Skundžiamo nutarimo išvada dėl jo kaltės prieštarauja prokuroro nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą pažeidėjo atžvilgiu. Tokia išvada yra eontradietio ad absurdam, nes jos padaryti iš bylos duomenų neįmanoma, kadangi pažeidėjui nekilo baudžiamoji atsakomybė, tai negali kilti ir administracinė atsakomybė. Be to, šitas nutarimas absoliučiai prieštarauja kitam, to paties teisėjo dėl beveik tapačių aplinkybių kitoje byloje priimtam Kauno apylinkės teismo 2013-08-02 nutarimui, kuriuo administracinio teisės pažeidimo teisena E. P. – Matjošaitienės atžvilgiu buvo nutraukta, nes ji, būdama beveik toje pačioje vietoje, kaip ir apeliantas, antstolei praeiti netrukdė ir nepadarė jokio teisės pažeidimo. Teismas turi laikytis vienodos praktikos, o teisėjas akivaizdžiai taiko nevienodus teisinius standartus.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnai, prieš naudodami fizinę prievartą, apie tokį ketinimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 str. 5 d., jį tinkamai įspėjo. Apelianto manymu, jėga jo atžvilgiu panaudota neadekvačiai ir neteisėtai, o pirmosios instancijos teismas nesugebėjo nustatyti ne tik bylai reikšmingų aplinkybių, bet ir pašalinti prieštaravimų ir abejonių, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, administracinio teisės pažeidimo byla R. Č. atžvilgiu turi būti nutraukta.
Atsiliepimas
Kauno AVPK Kauno rajono PK atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo R. Č. apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
R. Č. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimas keistinas dėl netinkamai paskirtos administracinės nuobaudos.
Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantas nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir ginčija savo kaltę dėl ATP 187 str. 2 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo.
ATPK 187 str. 2 d. inter alia įtvirtinta, kad policijos pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę. Norint pripažinti asmenį nevykdžius teisėto policijos pareigūno nurodymo, turi būti konstatuotas policijos pareigūno reikalavimo teisėtumas ir asmens kėsinimasis pažeisti nustatytą valdymo tvarką.
Nagrinėjamoje byloje yra visuma nuoseklių įrodymų, paneigiančių administracinėn atsakomybėn traukiamo R. Č. versiją, jog policijos pareigūnai nepareiškė jokio teisėto reikalavimo ir kad jis policijos pareigūnams nesipriešino. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas teisingai įvertino ir pagrįstai faktinėms aplinkybėms nustatyti bei R. Č. kaltę įrodyti rėmėsi liudytojų R. O., J. N. ir V. K. parodymais. Liudytojas R. O. parodė, kad policijos pareigūnai, dalyvavę 2012-05-17 operacijoje, privalėjo užtikrinti antstolės reikalavimus šalinti kliūtis. Bendras reikalavimas netrukdyti antstolei vykdyti teismo sprendimo buvo pasakytas visiems. Po to, kai asmenys nevykdė reikalavimo, atvyko automobilis, kuris transliavo garso įrašą. Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK Garliavos PN atstovas V. K. teisme paaiškino, kad policijos pareigūnams pradėjus šalinti piliečius, R. Č., suprasdamas, jog policijos pareigūnai reikalauja pasišalinti, tyčia iš tos vietos nepasitraukė, dėl ko policijos pareigūnai, panaudodami fizinę jėgą, jį sulaikė ir pristatė konvojaus pareigūnams. Liudytojas J. N. patvirtino, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo žodžiu duotas nurodymas pasitraukti, tačiau jis reikalavimo nevykdė. R. Č. reikėjo jėga nutraukti nuo durų, laiptų, kadangi jis buvo įsikabinęs į šalia stovinčius žmones.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apylinkės teismo išvada, kad minėtų liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis (administracinio teisės pažeidimo protokolu, prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, tarnybiniais pranešimais, nuotraukomis, filmuota vaizdo medžiaga) įrodyta, jog R. Č. kėsinosi į nustatytą valdymo tvarką, policijos pareigūnų reikalavimai pasišalinti nuo namo ir netrukdyti antstolei vykdyto teismo sprendimo buvo teisėti, o dėl šių reikalavimų nevykdymo R. Č. veiksmai pagal ATPK 187 str. 2 d. buvo kvalifikuoti teisingai. Subjektyvus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens aplinkybių vertinimas, t. y. argumentai, kad R. Č. nuomone, jis netrukdė vykdyti teismo sprendimo, kad jam asmeniškai niekas nedavė jokių nurodymų ar kad pareigūnai elgėsi neteisėtai, nešalina apelianto kaltės. Manydamas, kad pareigūnų veiksmai yra neteisėti ar peržengia jų įgaliojimų ribas, asmuo galėjo juos skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu šioje byloje yra svarstomas ne pareigūnų, o R. Č. veiksmų neteisėtumo klausimas, kas patikimai ir objektyviai įrodyta.
Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio R. Č. administracinio teisės pažeidimo bylą, objektyvumo ar nešališkumo, priešingai, pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, tenkino R. Č. prašymus dėl įrodymų prijungimo prie bylos, naujų įrodymų rinkimo, apklausė visus asmenis, kurių parodymai yra reikšmingi šios bylos aplinkybių nustatymui, bei jų parodymus užfiksavo teismo posėdžio protokole, todėl visiškai nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas tyrė tik jį kaltinančius įrodymus.
R. Č. apeliacinį skundą grindžia ir tuo, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl trukdymo antstolės veiklai buvo nutrauktas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas jo nuomone, reiškia, kad jam negali kilti ir administracinė atsakomybė. Su šiais argumentais apygardos teismas nesutinka. Kaip matyti iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą R. Č. atžvilgiu, byloje surinkti duomenys nepatvirtino, kad R. Č. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 str. numatytą nusikalstamą veiką, t. y. trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą, tačiau tai nereiškia, jog jam negali kilti administracinė atsakomybė dėl policijos pareigūno teisėto reikalavimo nevykdymo. Priešingai, prokuroro nutarime buvo konstatuotos aplinkybės, jog R. Č., būdamas ant laiptų, nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams pasišalinti, dėl to policijos pareigūnai jį suėmė už drabužių, rankų ir jėga atitraukė iš žmonių grupės bei pristatė konvojaus pareigūnams.
Pažymėtina, kad apeliantas nubaustas už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą, o ne už pasipriešinimą, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad jis nesipriešino ir jokio pažeidimo nepadarė, teisiškai nepagrįsti.
Pasisakant dėl skunde paminėto Kauno apylinkės teismo 2013-08-02 nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla E. P.–M., dalyvavusios tame pačiame įvykyje, ir kaip teigia, apeliantas, stovėjusios greta jo, atžvilgiu buvo nutraukta, pastebėtina, kad minėtas nutarimas Kauno apygardos teismo 2013-09-20 nutartimi yra panaikintas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti apylinkės teisme, todėl skundą nagrinėjantis teismas į jį neturi atsižvelgti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. Č. skundžiamu nutarimu pripažintas padaręs ATPK 187 str. 2 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą pagrįstai, tačiau už šio pažeidimo padarymą jam sankcijos ribose paskirta administracinė nuobauda nėra proporcinga priemonė, siekiant administracinės nuobaudos tikslų.
Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėtina, jog administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą — tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-4-2011). Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.
Individualizuojant R. Č. skirtiną nuobaudą, apygardos teismas įvertina tai, kad asmuo administracine tvarka už administracinius teisės pažeidimus, kuriais kėsinamasi į teisingumą, anksčiau nėra baustas, galiojančių nuobaudų neturi, jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta, šio teisės pažeidimo padarymą lėmė ne jo chuliganiškos ar savanaudiškos paskatos, o dėl tam tikrų visuotinai žinomų faktų susiformavę įsitikinimai ir tų faktų vertinimas. Todėl skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad nurodytos administracinės nuobaudos skyrimui svarbios aplinkybės laikytinos išimtinėmis ir sudaro pagrindą taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas, paskiriant R. Č. švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji.
Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad R. Č. skirtą 400 litų baudą pakeitus įspėjimu, bus pasiekti administracinės nuobaudos tikslai (ATPK 20 str.), todėl pirmosios instancijos teismo nutarimo dalis dėl administracinės nuobaudos paskyrimo keistina.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
R. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutarimą pakeisti:
R. Č. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. 2 d., padarymą paskirti įspėjimą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.