Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2006-12-22 · Administracinė byla Nr. A-469-2265-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2006-12-22
Bylos Nr.
A-469-2265-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
Trečiasis asmuo
P.R., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui
Pareiškėjas
M.S.
Kategorijos
  • 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A14–2265/06Procesinio sprendimo kategorija 6.5(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei

dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui P.R.

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovėms I.L., adv. Liudmilai Rožkovai

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M.S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui dėl sprendimų panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, P.R.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

M.S. skundu ir papildomu skundu teismą prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2003 m. vasario 3 d. sprendimą Nr.40, kuriuo nuspręsta pripažinti nelaimingą atsitikimą, įvykusį kelyje iš darbo, draudiminiu įvykiu, jo pagrindu priimtą atsakovo 2003 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 176 dėl vienkartinės 88 600 Lt laidojimo pašalpos išmokėjimo P.R. bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2006 m. sausio 9 d. sprendimą Nr.(11.1)-I-109, kuriuo patvirtintas 2003 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus sprendimas Nr. 176. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2003 m. vasario 3 d. sprendimu Nr.40 pripažino 2002 m. spalio 24 d. nelaimingą atsitikimą, įvykusį kelyje iš darbo, draudiminiu įvykiu bei jo pagrindu priėmė 2003 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 176 išmokėti P.R. vienkartinę 88 600 Lt laidojimo pašalpą. 2003 m. vasario 3 d. sprendimas priimtas remiantis VSDFV Klaipėdos skyriaus pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus specialistės 2003 m. vasario 3 d. siūlymu, kuriame nurodyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, o nukentėjusiojo K.R.R. apsvaigimas nuo alkoholio nebuvo nelaimingo atsitikimo priežastis. Pareiškėjo manymu, atsakovo priimtas 2003 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 40 nepagrįstas. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal tuo metu galiojusio 1999 m. gruodžio 23 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau - Įstatymas) Nr.VIII-1509 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kai nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su technologiniu procesu. Analogiška norma buvo įtvirtinta Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr.5 patvirtintoje Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkoje (toliau - Tvarka). Šios Tvarkos 6.1 punkte nustatyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos teisės aktų nustatyta tvarka ištyrus nustatoma, jog jie įvyko dėl to, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su technologiniu procesu (remiantis sveikatos priežiūros įstaigų išvada dėl asmens neblaivumo ar apsvaigimo bei kitų kompetentingų įstaigų išvadomis dėl nelaimingo atsitikimo priežastinio ryšio su teisės aktų pažeidimais). Minėto Įstatymo redakcija kategoriškai nurodo, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kai nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai nebuvo susiję su technologiniu procesu, todėl, kaip pažymėjo pareiškėjas, nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimui nedraudiminiu įvykiu neturi reikšmės neblaivumo fakto ir nelaimingo atsitikimo priežastinis ryšys, o VSDFV valdybos Klaipėdos skyriaus 2003 m. vasario 3 d. sprendimas priimtas skubotai, nepilnai išsiaiškinus įvykiui svarbias aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, 2003 m. vasario 3 d. siūlyme nepagrįstai nurodoma, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl trečiojo asmens kaltės. Pareiškėjas paaiškino, jog nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu priimtas 2003 m. rugpjūčio 13 d., jame nurodyta, tad ikiteisminio tyrimo metu panaudotos visos galimybės surinkti reikšmingus tyrimui duomenis, tačiau duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl inkriminuojamos veikos padarymo, pagal Baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 2 dalį nesurinkta. Tokiu būdu, pareiškėjo teigimu, jo kaltės dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo nėra, nes jis nebaustas nei administracine, nei baudžiamąja tvarka. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl jo kaltės, nes jis neturėjo techninės galimybės nelaimingo atsitikimo išvengti. Kadangi atsakovo 2003 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas yra nepagrįstas, nepagrįstas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2006 m. sausio 9 d. sprendimas Nr.(11.1)-I-109. 2002 m. spalio 25 d. teismo medicinos tyrimo akte Nr.2941 bei viešosios įstaigos Klaipėdos ligoninės 2002 m. spalio 29 d. rašte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo metu iš nukentėjusiojo K.R.R. buvo paimtas kraujas ir jame rasta 0,96 % alkoholio. VSDFV 2001 m. rugpjūčio 16 d. paaiškinime nurodyta, kad nelaimingi atsitikimai darbe negali būti pripažinti draudiminiais įvykiais, jeigu nukentėjęs darbe ar kelyje vartojo alkoholinius gėrimus, įskaitant alų, narkotines ar toksines medžiagas, t. y. kai nukentėjusysis kelyje buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų. Pareiškėjas pažymėjo, jog neblaivumas bei apsvaigimas priskiriamas prie padidintos rizikos faktorių, sąlygojančių nelaimingą atsitikimą, ir laikomas jo priežastimi dėl nukentėjusiojo veiksmų neblaivumo ar apsvaigimo būsenoje. Nors nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nenurodyta tyrimo nutraukimo priežastis, pareiškėjo manymu, K.R.R. neblaivumo faktas turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui (nukentėjusysis staiga įėjo į važiuojamąją dalį, neįsitikinęs savo saugumu). Pareiškėjo teigimu, nelaimingas atsitikimas, įvykęs pakeliui iš darbo, buvo ištirtas neobjektyviai, netinkamai įvertinti surinkti įrodymai bei netinkamai pritaikyta Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata. Esant nukentėjusiojo girtumui, pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį mirusiojo šeimos nariams nepagrįstai išmokėta vienkartinė draudimo išmoka (b.l. 5,124).

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius atsiliepime nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkąs. VSDFV Klaipėdos skyrius, pripažindamas draudiminiu įvykiu nelaimingą atsitikimą, įvykusį 2002 m. spalio 24 d., ir skirdamas P.R. vienkartinę laidojimo pašalpą, teigė vadovavęsis tuo metu galiojusiais teisės aktais: Įstatymu, Tvarka bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr.506 "Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo" (toliau - Nuostatai). Atsakovas pažymėjo, jog Tvarkos 6.1 punktas patvirtina bei papildo Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir numato, kad turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nukentėjusiojo padarytų teisės pažeidimų ir pasekmių. Šiuo atveju K.R.R. neblaivumas, kaip nustatyta ištyrus nelaimingo atsitikimo medžiagą, nebuvo priežastis, dėl kurios įvyko nelaimingas atsitikimas (nukentėjusysis ėjo per pėsčiųjų perėją, kur buvo mirtinai sužalotas). Todėl VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis VSDFV 2003 m. sausio 15 d. raštu Nr.307-16-R-1649/235, 2003 m. vasario 3 d. sprendimu Nr.40 pripažino K.R.R. įvykusį nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu. Atsakovas paaiškino, jog pripažinus nelaimingą atsitikimą draudiminių įvykiu, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apdraustajam žuvus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams, išvardytiems 31 straipsnyje, lygiomis dalimis išmokama laidojimo pašalpa. P.R. pateikus prašymą dėl vienkartinės laidojimo pašalpos išmokėjimo, skyrius nustatė, jog ji turi teisę į šios rūšies socialinio draudimo išmoką, todėl vadovaudamasis Įstatymo 11, 31 straipsniais, Nuostatų VI skyriaus normomis, priėmė 2003 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 176 "Dėl teisės į laidojimo pašalpą apdraustajam K.R.R. mirus", kurio pagrindu P.R. išmokėta 88 600 Lt vienkartinė laidojimo pašalpa. Atsakovo nuomone, priimtas sprendimas yra teisingas, neprieštarauja galiojusiems teisės aktams (b.l. 27).

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo P.R. su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. P.R. nuomone, pareiškėjas bando savo samprotavimais pakeisti išvadas, padarytas kompetentingų institucijų, tyrusių įvykį (nukentėjusiojo kaltė nebuvo nustatyta, padaryta išvada, kad vairuotojas buvo apakintas priešais važiuojančios transporto priemonės ir laiku nepastebėjo perėjos bei joje esančio žmogaus, nes nepasirinko greičio, kad galėtų suspėti tinkamai įvertinti situaciją kelyje (b.l. 24,169)). Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovo sprendimai teisingi ir pagrįsti, priimti išsamiai išnagrinėjus aplinkybes. Atstovė pažymėjo, jog kaltinti žuvusį žmogų, kuris nepažeidė jokių reikalavimų, nėra pagrindo, ir tai, ar buvo vairuotojo kaltė, nėra susiję su teise išmokėti išmokas mirusiojo šeimai.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b.l. 66) nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkanti. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog nauja Įstatymo redakcija (2003 m. lapkričio 11 d. įstatymas Nr. IX-1819) bei Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr.309 patvirtinti nuostatai įsigaliojo tik nuo 2004 m. sausio 1 d. ir yra taikomi tik įvykiams, įvykusiems po 2004 m. sausio 1 d., bei po šios datos skiriamoms ir mokamoms nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo išmokoms. Kadangi šiuo atveju nelaimingas atsitikimas įvyko 2002 m. spalio 24 d., VSDFV Klaipėdos skyriaus 2003 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr.176 priimtas pagrįstai, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį bei Nuostatų 4 punktą, apdraustajam žuvus dėl draudiminio įvykio, jo šeimos nariams (išvardytiems 31 straipsnyje) lygiomis dalimis išmokama laidojimo pašalpa. Pagal Nuostatų 5 punktą draudimo išmokos mokamos asmenims, turintiems teisę jas gauti, jeigu nelaimingi atsitikimai darbe ar profesinės ligos yra ištirti ir pripažinti draudiminiais įvykiais Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr.5 "Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkos patvirtinimo" nustatyta tvarka. Kadangi K.R.R. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2003 m. vasario 3 d. sprendimu Nr.40 pripažintas draudiminiu įvykiu, vadovaujantis Įstatymo 31 straipsniu bei Nuostatų 45-48 punktais, jo žmonai P.R. paskirta ir išmokėta laidojimo pašalpa. Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog VSDFV, išnagrinėjusi K.R.R. įvykusio nelaimingo atsitikimo medžiagą, vadovaudamasi Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių pakeisti 2002 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr.40, kuriuo buvo atsisakyta nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu, ir K.R.R. 2002 m. spalio 24 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu. VSDFV pažymėjo, jog pareiškėjas neteisingai pateikia Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotę ir dėl to nepagrįstai teigia, kad kai asmuo nelaimingo atsitikimo metu buvo neblaivus, nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo yra nedraudiminis įvykis (tokia įstatymo formuluotė, nereikalaujanti priežastinio ryšio tarp nelaimingo atsitikimo ir neblaivumo, galioja tik po 2004 m. sausio 1 d. įvykusiems įvykiams, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. neblaiviam asmeniui įvykusį nelaimingą atsitikimą nedraudiminiu įvykiu galima buvo pripažinti tik tuo atveju, jeigu nelaimingas atsitikimas įvyko dėl to, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio). VSDFV paaiškino, jog pagal 2002 m. lapkričio 19 d. nelaimingo atsitikimo kelyje iš darbo aktą Nr.7 bei kitus nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagoje esančius teisėsaugos institucijų dokumentus, taip pat pagal pareiškėjo pateiktą Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, K.R.R., nors ir būdamas neblaiviu, iš darbo ėjo per pėsčiųjų perėją (jo veiksmai buvo teisėti) ir autoįvykio metu buvo mirtinai sužalotas. Tretysis suinteresuotas asmuo atkreipia teismo dėmesį į tai, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutarime nutraukti M.S. iškeltos baudžiamosios bylos ikiteisminį tyrimą kaip tyrimo nutraukimo priežastis neįvardijamas K.R.R. neblaivumas ar jo kaltė dėl autoįvykio.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 19 d. sprendimu skundą patenkino ir VSDFV Klaipėdos skyriaus 2003 m. vasario 3 d. sprendimą Nr.40, 2003 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 176 bei VSDFV 2006 m. sausio 9 d. sprendimą Nr.(11.1)-I-109 panaikino. Teismas rėmėsi Įstatymo (1999 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr.VIII-1509 redakcija) 7 straipsniu, Tvarkos (2001 m. liepos 4 d. redakcija) 6.1. punktu, VSDFV 2001 m. rugpjūčio 16 d. išaiškinimu „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarkos 5 ir 6 punktų taikymo“ (toliau - Išaiškinimas), pažymėdamas, jog neblaivumas ar apsvaigimas priskiriamas prie padidintos rizikos faktorių, sąlygojančių nelaimingą atsitikimą, ir laikomas jo priežastimi dėl nukentėjusiojo veiksmų neblaivumo ar apsvaigimo būsenoje (neatidūs ar sąmoningi veiksmai). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad K.R.R. nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Tai patvirtino 2002 m. spalio 25 d. Teismo medicinos tyrimo aktas Nr.2941, pagal kurį K.R. R. kraujyje rasta 0,96 promilių etilo alkoholio (b.1.42). Teismo konstatavimu, K.R.R. dirbo UAB "Klaipėdos autobusų parkas" vairuotoju, todėl jo girtumas nebuvo susijęs su technologiniu procesu. Tiek atliekant nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą, tiek renkant įrodymus baudžiamojoje tyloje, nebuvo nustatyta, kur K.R.R. vartojo alkoholinius gėrimus, todėl, kaip nurodyta sprendime, negalima teigti, jog vykstant į namus, jis pakeliui aplankė objektus, kur galėjo išgerti alkoholio. Baudžiamojoje byloje Nr.30-1-4320-02 esančios 2003 m. balandžio 19 d. ekspertizės akto Nr.11K-107 išvados 4 punkte nurodyta, kad jeigu prieš avariją susidariusioje eismo ir kelio situacijoje pėsčiasis K.R.R., eidamas per važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėja ir nesustodamas važiuojamosios dalies viduryje ant priešpriešines eismo juostas skiriančios ženklinimo linijos, sudarė kliūtį automobilio „Peugeot 309" judėjimui, kurios negalėjo išvengti vairuotojas M.S., tai tiesioginiame priežastiniame ryšyje su avarijos kilimu buvo pėsčiojo K.R.R. veiksmai, prieštaravę saugaus eismo reikalavimams, nurodytiems metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 2.3., 2.4., 5.10. punktuose. Jeigu nagrinėjamoje situacijoje automobilio "Peugeot 309" vairuotojas M.S. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo K.R.R. partrenkimo, tai tiesioginiame priežastiniame ryšyje su avarijos kilimu buvo vairuotojo M.S. veiksmai, prieštaravę saugaus eismo reikalavimams, nurodytiems galiojusių Kelių eismo taisyklių 2.3., 2.4., 14.2. punktuose (baudžiamosios b.l.73). Tardymo eksperimento metu nustatyta, kad M.S., vairuodamas automobilį „Peugeot 309", artėdamas prie pėsčiųjų perėjos antrąja kelio juosta, buvo apakintas priešpriešiais antrąja juosta atvažiuojančio automobilio ir nematė ties perėjos viduriu pėsčiojo, beįžengiančio į antrąją kelio juostą, kuria jis važiavo (baudžiamosios b.l. 111). Teismas nurodė neturįs pagrindo netikėti eksperto išvadomis bei tardymo eksperimento metu nustatytomis aplinkybėmis, todėl manąs, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr.30-1-4320-02, priimtas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių M.S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi M.S. kaltės dėl nelaimingo atsitikimo nėra, įvykis negali būti pripažintas draudiminiu. Kaip nustatyta iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, įvykis buvo tamsiu paros metu, kai asfalto danga buvo šlapia (b.1.16). Teismas pažymėjo, jog Kelių eismo taisyklės numato pareigas ne tik vairuotojams, bet ir pėstiesiems. Kelių eismo taisyklių (1993 m. lapkričio 29 d. redakcija) 5.10. punkte nurodyta, kad važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi be reikalo užtrukti arba stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti gatvę, turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad tai bus saugu. Teismo konstatavimu, K.R.R. turėjo gerai matyti su įjungtomis šviesomis netoli perėjos atvažiuojančią automašiną ir suprasti (tuo labiau, kad buvo vairuotojas profesionalas), jog vairuotojas nespės automašinos sustabdyti, todėl sustoti ant skiriamosios juostos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, kol bus saugu eiti toliau. Tačiau būdamas neblaivus, jis tinkamai neįvertino situacijos, įžengė į pėsčiųjų perėjos priešingos krypties eismo juostą prieš pat atvažiuojančią automašiną. Teismas nusprendė, jog šiomis aplinkybėmis įvykis negali būti pripažintas draudiminiu, motyvai, kuriais nelaimingas atsitikimas pripažintas draudiminiu įvykiu (b.1.46), yra nepagrįsti, todėl ginčijami sprendimai naikintini kaip neteisėti iš esmės, savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.

III.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti, VSDFV Klaipėdos skyriaus 2003 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 40, 2003 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 176 ir VSDFV 2006 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-109 paliekant galioti. Apeliantas mano, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Tvarkos 6.1 punktas), nes K.R.R. neblaivumas, vadovaujantis 2002 m. lapkričio 19 d. nelaimingo atsitikimo kelyje aktu Nr. 7 ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu (toliau - Nutarimas), nebuvo priežastis, dėl kurios įvyko nelaimingas atsitikimas. Nukentėjusysis nelaimingo atsitikimo metu ėjo per pėsčiųjų perėją (nepažeidamas Kelių eismo taisyklių) ir ten buvo mirtinai sužalotas. Atsakovo manymu, jo priimtas sprendimas yra teisingas, neprieštarauja galiojusiems teisės aktams, o teismas peržengė savo kompetencijos ribas, samprotavimais bandė pakeisti išvadas, padarytas kompetetingų teisėsaugos institucijų, tyrusių šį nelaimingą atsitikimą - K.R.R. kaltė ar jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai nebuvo nustatyti, priešingai, autotechninės ekspertizės akte Nr. 11K-107 daroma išvada, kad nėra galimybių vienareikšmiškai nustatyti, ar M.S. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo K.R.R. parbloškimo, ir kuriems Kelių eismo taisyklių reikalavimams prieštaravo M.S. ir K.R.R. veiksmai. Tyrimo bei autotechninės ekspertizės metu nebuvo nustatyta, kad K.R.R. būtų stoviniavęs ar stovėjęs važiuojamojoje dalyje, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl veiksmų, priklausančių nuo jo valios. Apeliantas teigia, jog teismas padarė klaidingą išvadą, kad M.S. kaltės dėl nelaimingo atsitikimo nėra, todėl įvykis negali būti pripažintas draudiminiu, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas (Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas), konstatuodamas, kad trečiojo asmens kaltės, pripažįstant nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu, klausimas nėra aktualus.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinkąs. Pareiškėjas pažymi, kad apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi tik 2002 m. lapkričio 19 d. nelaimingo atsitikimo kelyje aktu Nr. 7 bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu, teigdamas, jog nukentėjusiojo K.R.R. girtumas neturėjo įtakos nelaimingo atsitikimo įvykiui. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad nėra jokių įrodymų, jog nukentėjusysis K.R.R. būtų stoviniavęs ar stovėjęs važiuojamojoje dalyje (baudžiamojoje byloje Nr.30-1-4320-02 esančių 2003 m. balandžio 19 d. ekspertizės akto Nr.11K-107 išvadų 4 punktas). Pareiškėjas paaiškina, jog staiga išėjęs į pėsčiųjų perėją, pėsčiasis dėl neaiškių priežasčių žengė atgal, todėl buvo partrenktas (analogiškus parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu; baudžiamosios bylos medžiaga, b.l. 94-95, 97-98). Pareiškėjas sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo argumentais ir išvadomis.

Tretysis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais sutinkąs. VSDFV pažymi, jog trečiojo asmens kaltės klausimas, pripažįstant nelaimingą atsitikimą draudiminiu, nėra aktualus. Šiuo atveju įvykio pripažinimą draudiminiu lėmė tai, kad K.R.R. neblaivumas nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nelaimingu atsitikimu (K.R.R. iš darbo ėjo per pėsčiųjų perėją ir autoįvykio metu buvo mirtinai sužalotas). VSDFV remiasi baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-4320-02 esančio 2003 m. balandžio 19 d. ekspertizės akto Nr. 11 K-107 išvadų 3 ir 4 punktais bei 2002 m. gruodžio 12 d. papildomos apklausos protokolu, pagal kurį M.S. paaiškino prieš tai, kai jį apakino priešinga kryptimi važiavęs automobilis, matęs, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, tačiau greičio nemažinęs ir važiavęs 60 km/h greičiu (tai prieštarauja Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883, 4.4, 14.1 punktams). VSDFV teigimu, darytina išvada, kad M.S. turėjo galimybę išvengti pėsčiųjų perėja ėjusio K.R.R. partrenkimo.

Tretysis suinteresuotas asmuo P.R. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliaciniu skundu sutinkanti ir mananti, kad teismas neteisingai pritaikė įstatymą, nes jos vyro kaltės dėl įvykusio nelaimingo atsilikimo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nelaimingas atsitikimas, dėl kurio vertinimo kilo šis administracinis ginčas, įvyko 2002 m. spalio 24 d. Taigi pagal bendrąsias materialinės teisės normų galiojimo laike taisykles nagrinėjamam ginčui spręsti yra aktualios Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (1999 m. gruodžio 23 d. Nr. VIII-1509) (toliau- Įstatymas) normos, galiojusios būtent šiuo laiku.

Įstatymo 7 straipsnio ,,Nedraudiminiai įvykiai“ aktuali redakcija buvo tokia:

,,Draudiminiams įvykiams nepriskiriami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatyta, kad jie įvyko:

1) dėl to, kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su technologiniu procesu;

2) nukentėjusiajam darant tyčinį nusikaltimą;

3) nukentėjusiajam savavališkai (be draudėjo žinios) atliekant darbą ne draudėjo naudai (ne draudėjo interesais);

4) nukentėjusiajam sąmoningai siekiant, jog įvyktų nelaimingas atsitikimas;

5) dėl bendro susirgimo.“.

Pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamą atsakovo sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Iš cituotos Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos turinio akivaizdu, kad būtinąja sąlyga tam, kad nelaimingas atsitikimas nebūtų pripažintas draudiminiu įvykiu, yra tiesioginio priežastinio ryšio tarp nukentėjusio asmens neblaivumo ir nelaimingo atsitikimo įvykio konstatavimas (,,įvyko dėl to, kad“).

Įvertinusi visumą administracinėje byloje surinktų įrodymų teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta įstatyminių pagrindų tam, kad pripažinti nagrinėjamą nelaimingą atsitikimą nedraudiminiu įvykiu.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas savo išvadas grindė ikiteisminio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje Nr.30-1-4320-02.

2003 m. rugpjūčio 13 d. prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nutarta baudžiamąją bylą nutraukti, ,,kadangi nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo M.S. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo“.

Teismo autotechninės ekspertizės akte Nr. 11K-107 padaryta išvada, kad ,,nėra galimybių vienareikšmiškai nustatyti, ar M.S. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo K.R.R. parbloškimo, ir kuriems Kelių eismo taisyklių reikalavimams prieštaravo M.S. ir K.R.R. veiksmai“.

Taigi baudžiamojoje byloje esančiais ir pirmosios instancijos teismo tirtais kompetentingų institucijų aktais nėra nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl nukentėjusiojo asmens kaltės. Juolab byloje nėra surinkta duomenų, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl nukentėjusiojo neblaivumo.

Pirmosios instancijos teismo nuorodos į pėsčiųjų pareigas, nustatytas ,,Kelių eismo taisyklėse“, kurias galimai pažeidė nukentėjusysis, nėra pakankamos daryti išvadai, kad jis buvo kaltas dėl autoįvykio. Pažymėtina, kad nelaimingas atsitikimas įvyko pėsčiųjų perėjoje, t.y. važiuojamosios kelio dalies zonoje, kurioje pagal ,,Kelių eismo taisyklių“ V skyriaus normas galioja pėsčiųjų pirmumo teisė; baudžiamosios bylos duomenimis, pareiškėjas galimai pažeidė ,,Kelių eismo taisyklių“ nustatytas vairuotojų pareigas pėstiesiems.

Teismo teiginys, kad nukentėjusysis dėl neblaivumo tinkamai neįvertino situacijos, todėl įžengė į pėsčiųjų perėją prieš pat atvažiuojančią automašiną, laikytinas prielaida, kadangi nėra pagrįstas faktiniais duomenimis.

Skundžiamo sprendimo motyvas, kad nelaimingas atsitikimas negali būti pripažintinas draudiminiu įvykiu, kadangi ,,M.S. kaltės dėl nelaimingo atsitikimo nėra“ neturi teisinio pagrindo. Įstatymas nesieja nelaimingų atsitikimų pripažinimo (nepripažinimo) draudiminiais įvykiais su trečiųjų asmenų kalte.

Iš nurodytų aplinkybių išplaukia išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, padarė jų neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai panaikino skundžiamą atsakovo sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl išvardintų motyvų panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo patenkinami atsakovo apeliacinio skundo reikalavimai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

atsakovo apeliacinį skundą patenkinti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M.S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas KlišauskasGintaras KryževičiusSigita Rudėnaitė