Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo manymu, skundžiamas MGK sprendimas buvo priimtas netinkamai ištyrus pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus ir įrodymus dėl jo rezidavimo vietos 2013 m. pradžioje, pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės T. B. bendrų prievolių, taip pat iš užsienio kompanijų „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir įmonės) gautų lėšų apmokestinimo, kadangi visa įrodinėjimo našta buvo nepagrįstai perkelta pareiškėjui, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai taisyklei, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Pažymi, kad jis MGK su skundu pateikė naujų įrodymų, kurių nebuvo surinkęs mokesčių administratoriui: 1) informaciją dėl jo ir jo šeimos faktinės gyvenamosios vietos 2013 m.; 2) informaciją dėl jo sūnaus mokymosi Jungtinėje Karalystėje (toliau – JK) 2013 m.; 3) informaciją apie jo sutuoktinės naudotas lėšas tikrinamuoju laikotarpiu, kurios nebuvo surinktos mokestinio patikrinimo eigoje. Pareiškėjo vertinimu, naujai pateikti įrodymai papildomai pagrindė jo ir anksčiau dėstytą poziciją dėl jo, kaip JK rezidento, tačiau MGK sprendime šių įrodymų neįvertino kaip paneigiančių mokesčių administratoriaus sprendimą ir jo pagrįstumą. Nurodo, kad skunde MGK taip pat išdėstė daug aplinkybių, kurių nenustatė mokesčių administratorius ir kurios nebuvo nustatytos mokestiniame patikrinime, todėl daro išvadą, jog šiame ginče nebuvo tinkamai nustatytos ir ištirtos visos faktinės aplinkybės, nurodydamas šiuo klausimu aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką.

Nesutinka su MGK ir VMI sprendimuose padarytomis išvadomis jį laikyti nuolatiniu Lietuvos gyventoju 2013 m., nes tam, kad nustatyti jo rezidavimo vietą 2013 m., turi būti nustatyta, su kuria iš valstybių (Lietuvos Respublika ar JK) jį siejo glaudesni ryšiai, o būtent: 1) dėl gyvenamosios vietos nurodo, kad nors jis turėjo leidimą gyventi Lietuvoje ir joje deklaravo savo gyvenamąją vietą, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad jis ir jo šeima taip pat turėjo leidimą gyventi JK, kur buvo deklaravę gyvenamąją vietą; 2) dėl pajamų deklaravimo nurodo, kad 2013 m. jis teikė metinę pajamų deklaraciją ir Lietuvoje, ir JK, o Lietuvoje deklaravimo pareigą turėjo dėl to, kad gavo su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) dėl pajamų šaltinio nurodo, kad 2013 m. jis gavo pajamas tiek Lietuvoje, tiek JK, o jo sutuoktinė – tik JK; be to, pareiškėjo įsitikinimu, turi būti atsižvelgiama į tai, kurioje valstybėje buvo gauta daugiau pajamų: JK 2012–2013 m. jis gavo 644 285 svarų sterlingų (apie 2 666 760 Lt) pajamų, o Lietuvoje 2013 m. deklaravo 43 572 Lt, vien 2013 m. sausio mėn. JK gavo 103 583,82 svarų sterlingų (apie 428 743 Lt), todėl mokesčių administratoriaus argumentas, kad pareiškėjas atlyginimą JK gavo tik 2013 m. sausio mėn., negali paneigti fakto, kad jo ekonominių interesų centras 2013 m. buvo JK; 4) dėl banko sąskaitų nurodo, kad jas turėjo tiek Lietuvoje, tiek JK, be to, mokestinio ginčo metu nustatyta, kad kortelės buvo naudojamos abejose valstybėse; 5) turi būti įvertinti ir kitų socialinių interesų buvo aspektai, kurie 2013 m. akivaizdžiau buvo labiau susiję su JK: a) pareiškėjo sūnus I. B. mokėsi tik JK ir Lietuvoje neturėjo kitų asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų; b) pareiškėjas savo vardu turėjo užsisakęs televizijos paslaugas JK, už kurias buvo sumokėta iki 2014 m. liepos 31 d., o Lietuvoje negyveno, todėl jomis nesinaudojo; c) pareiškėjo sutuoktinė faktiškai visą laiką gyveno ir dirbo JK; d) pareiškėjas nekilnojamąjį turtą Lietuvoje įsigijo tik 2013 m. birželio mėn., komunalinius mokesčius pradėjo mokėti rugpjūčio-rugsėjo mėn., kas patvirtina, kad iki 2013 m. rugpjūčio mėn. jis neginčijamai buvo labiau susijęs su JK, o ne su Lietuva. Pažymi, kad paminėtos aplinkybės negali būti vertinamos kaip jo gynybinė pozicija, nes jos yra objektyvios ir pagrįstos įrodymais.

Pareiškėjo įsitikinimu, VMI cituojamas jo 2016 m. sausio 25 d. elektroninis laiškas neturi tokios įrodomosios galios, kadangi pareiškėjas nekalba ir nerašo lietuviškai, todėl elektroninis laiškas yra rašytas ne jo, be to, savęs laikymas mokesčių mokėtoju savaime nereiškia savęs laikymo rezidentu visų pajamų atžvilgiu, nes jis privalomai buvo laikomas mokesčių mokėtoju Lietuvoje 2013 m. laikotarpiu, kaip čia gavęs darbo užmokestį, kuris apmokestinamas Lietuvoje.

Apibendrindamas teigia, kad pateikė pakankami įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių, kad jo socialinių, ekonominių ir asmeninių interesų vieta 2013 m. buvo labiau JK, nei Lietuvoje, todėl mano, kad MGK sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažymi ir tai, kad VMI taip pat nenustatė, iš kokių lėšų jo buvusi sutuoktinė 2013 m. Maskvoje už apytiksliai 250 000 Eur įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, nors jos atlyginimas buvo 1 000 svarų sterlingų. Nustačius, kad T. B. šį turtą įsigijo iš pareiškėjo lėšų, būtų patvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija ir būtų konstatuota, kad realiai naudą iš gautų lėšų patyrė ir pareiškėjo buvusi sutuoktinė, su kuria jis išsiskyrė 2015 m. gegužės 22 d. Dėl šių aplinkybių MGK sprendime net nepasisakė, nurodžiusi, jog tokie pareiškėjo paaiškinimai laikytini gynybine pozicija. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad VMI privalėjo ištirti: 1) T. B. pajamų šaltinius tikrinamu laikotarpiu (ar tikrinamu laikotarpiu ji dirbo, ar vykdė kitą veiklą, iš kurios galėjo gauti pajamų, pakankamų pragyvenimui); 2) ar tikrinamu laikotarpiu T. B. įsigijo turto; 3) ar T. B. kartu su sutuoktiniu keliavo, atostogavo (tai pagrįstų aplinkybę, kad naudą iš gautų pajamų gavo ir T. B.). Kadangi VMI ir MGK savo iniciatyva nerinko įrodymų dėl to, ar jo buvusi sutuoktinė realiai dalyvavo įmonių veikloje ir gavo iš to pajamų, pareiškėjo įsitikinimu, mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos neįvykdė savo pareigos pagrįsti jam apskaičiuotus mokesčius bei nepagrindė, dėl ko nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl jų priimti sprendimai turi būti laikomi nepagrįstais ir panaikinti. Pareiškėjas nurodo ir cituoja suformuotą teismų praktiką bylose, kuriose buvo sprendžiami klausimai, susiję su minėtos prezumpcijos taikymu ir teigia, jog MGK nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotos praktikos sutuoktinių mokestinių prievolių bylose.

Taip pat nurodo, kad MGK sprendime klaidingai įvertino įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ jam atliktus banko pavedimus, visas į jo banko sąskaitas gautas pinigines lėšas priskirdama apmokestinamosioms pajamoms, o ne lėšomis, kuriomis buvo kompensuotos komandiruočių išlaidos. Atkreipia dėmesį į tai, kad VMI ir MGK perdavė visą įrodinėjimo naštą pareiškėjui, nors mokesčių administratorius patikrinimo metu turėjo visas galimybes kreiptis į šias įmones ir surinkti reikalingus dokumentus. Nesikreipęs į įmones, mokesčių administratorius negali nustatyti, už ką buvo vykdomi šie pavedimai ir neturi galimybės paneigti pareiškėjo pozicijos, kad iš įmonių gautos lėšos buvo komandiruočių išlaidų kompensavimas.

Pažymi, kad tiek MGK, tiek VMI pripažino, kad abi įmonės, kurios yra registruotos Didžiosios Britanijos Mergelių salose, buvo aktyvios ir vykdė realią veiklą, o tai reiškia, kad jos turėjo patirti ir patyrė realias komandiruočių ir kelionių išlaidas, kurios buvo kompensuotos pareiškėjui, šis faktas ginčijamuose sprendimuose nebuvo paneigtas. Įmonių atliktų banko mokėjimų paskirtyje buvo nurodoma, kad tai kelionės išlaidų kompensavimas ir kelionės išlaidų grąžinimas. Be to, pareiškėjas 2016 m. sausio 19 d. paaiškinimuose yra nurodęs, kad, eidamas „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, nėra gavęs darbo užmokesčio, jam buvo kompensuojamos tik faktinės komandiruočių išlaidos, o papildomuose paaiškinimuose - kad komandiruočių metu buvo atsiskaitoma grynaisiais pinigais, kurių jis nuo 2013 m. sausio 1 d. turėjo ne mažiau kaip 150 000 JAV dolerių, tačiau pastaroji aplinkybė Patikrinimo akte nėra nurodoma, kas sudaro pagrindą spręsti, kad VMI mokestinio patikrinimo metu vertino išimtinai tik pačiam mokesčių administratoriui naudingas aplinkybes, neatlikdama išsamaus ir objektyvaus visų faktinių aplinkybių vertinimo.

Nesutinka su MGK sprendime atliktu vertinimu, kad pareiškėjas yra įmonių (duomenys neskelbtini) Lietuvos skyriuje sąskaitoje esančių piniginių lėšų tikrasis savininkas (naudos gavėjas), nes buvo remiamasi įmonių 2016 m. spalio 14 d. tikrojo piniginių lėšų kliento sąskaitose savininko (naudos) gavėjo anketomis ir juridinio asmens anketomis. Kadangi mokestinis patikrinimas buvo atliktas už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., pareiškėjui nesuprantama, dėl ko buvo remiamasi 2016 m. informacija, kurioje nėra nurodyta, kad naudos gavėju pareiškėjas buvo visą laiką nuo sąskaitos atidarymo, MGK sprendime dėl šio pareiškėjo argumento nepasisakė, todėl sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Akcentuoja, kad jam apskaičiavus delspinigius ir paskyrus baudą, kurių suma bendrai sudaro net 40 proc. apskaičiuotų mokėtinų mokesčių, tokio dydžio delspinigiai ir bauda yra akivaizdžiai prieštaraujantys proporcingumo principui, cituoja šiuo klausimu aktualią LVAT praktiką, kurios, jo teigimu, MGK nesilaikė, todėl priėmė akivaizdžiai neteisėtą sprendimą.

MGK ginčijamu sprendimu (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-5, b. l. 228–247) patvirtino VMI sprendimą, taip pat neatleido pareiškėjo nuo 39 692,14 Eur GPM delspinigių. MGK, įvertinusi mokestinio ginčo byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas 2013 m., taip pat kaip ir vėlesniais tikrintaisiais 2014 m., 2015 m. laikotarpiais atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte išdėstytas nuostatas dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo apibrėžimo. Dėl pareiškėjo buvusios sutuoktinės mokestinių prievolių pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI dar 2016 m. įvertino T. B. pajamų deklaravimo teisingumą 2013–2014 m. MGK rėmėsi pareiškėjo pirminiu paaiškinimu, kuriame pareiškėjas neginčijo, kad pajamas gavo asmeniškai, o pareiškėjo pozicija su jo sutuoktinės pozicija dėl jos dalyvavimo įmonių veikloje sutapo. Dėl „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ išmokėtų kelionių išlaidų kompensavimo nurodė, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių į jo bankų sąskaitas įmokėtų piniginių lėšų paskirtį, nors pagal LVAT praktiką, pagrįsti tokio pobūdžio aplinkybes tenka mokesčių mokėtojui. MGK pažymėjo, kad surinkti ir gauti papildomą informaciją iš minėtų įmonių, kurios įtrauktos į tikslinių teritorijų sąrašą, siekiant nustatyti ginče aptariamų lėšų paskirtį, nėra galimybių. Pareiškėjo argumentus, kad iš įmonių gautos piniginės lėšos turi būti vertinamos kaip paskolų pareiškėjui grąžinimas, vertino kaip pareiškėjo gynybinę poziciją. Argumentus, kad iš įmonių gautomis lėšomis pareiškėjas grąžino dalį įmonės „(duomenys neskelbtini)“ skolos įmonei „(duomenys neskelbtini)“, laikė nepagrįstais, nes pareiškėjas nepateikė piniginių lėšų grynaisiais perdavimą patvirtinančių įrodymų. MGK padarė išvadą, kad mokesčių administratorius surinko ginčui reikšmingus įrodymus, detaliai juos išanalizavo bei išdėstė argumentus, kuriais remdamasis apskaičiavo pareiškėjui mokestinę bazę ir mokėtiną GPM. Taip pat sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjo atleisti nuo delspinigių mokėjimo arba jų sumažinimo.

Pareiškėjas iš esmės neginčija mokestinio patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su jų vertinimu. Skundą teismui grindžia argumentais, kad mokesčių administratorius ir MGK netinkamai ištyrė pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl pareiškėjo rezidavimo vietos 2013 m. pradžioje, pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės bendrų mokestinių prievolių bei iš užsienio įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ gautų lėšų apmokestinimo, o visą įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui.

Dėl pareiškėjo rezidavimo vietos 2013 m.

Pareiškėjas nurodo, kad GPM sumos nuo 2013 m. gautų piniginių lėšų apskaičiuotos nepagrįstai, nes 2013 m. jis buvo ne Lietuvos Respublikos, o JK rezidentas, su JK jį siejo glaudūs asmeniniai ir ekonominiai ryšiai, o Lietuvoje apsigyveno tik 2013 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. MGK ir Mokesčių administratorius, remdamiesi GPMĮ 4 straipsnio 1–5 punktuose nurodytais kriterijais, pareiškėją laikė nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM apskaičiavimo tikslais.

GPMĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai, kuriais remiantis yra pagrindas pripažinti fizinį asmenį nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM tikslais, t. y. 1) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje, arba 2) fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje, arba 3) fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 183 arba daugiau dienų; 183 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, arba 4) fizinis asmuo, kuris Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 280 arba daugiau dienų vienas paskui kitą einančiais mokestiniais laikotarpiais ir viename iš šių mokestinių laikotarpių išbuvo Lietuvoje ištisai arba su pertraukomis 90 arba daugiau dienų, jei šio straipsnio 3 dalyje nenustatyta kitaip; 90 ir 280 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, arba 5) fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir neatitinka šios dalies 3 ir 4 punkto kriterijų, tačiau tokiam fiziniam asmeniui atlyginimas pagal darbo sutartį arba pagal jų esmę atitinkančias sutartis mokamas arba jo gyvenimo kitoje valstybėje išlaidos dengiamos iš Lietuvos valstybės arba savivaldybių biudžetų.

LVAT yra išaiškinęs, kad fizinio asmens pripažinimui nuolatiniu Lietuvos gyventoju pakanka nustatyti, kad yra mažiausiai vienas iš GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų kriterijų (žr. LVAT 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575– 2144/2011).

Iš MGK byloje surinktų duomenų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad: pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis; nuo 2005 m. lapkričio 3 d. turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; su T. B. 2010 m. gegužės 5 d. sudarė santuoką, kurią nutraukė 2015 m. gegužės 22 d.; turi 3 vaikus: sūnų I. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) bei dukras A. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir V. B. (gim. (duomenys neskelbtini)); nuo 2005 m. lapkričio 14 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje (nuo 2005 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. liepos 21 d. deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini), o nuo 2014 m. liepos 21 d. - adresu: (duomenys neskelbtini)); pareiškėjo buvusi sutuoktinė ginčui aktualiu laikotarpiu taip pat deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje (nuo 2008 m. balandžio 21 d. iki 2014 m. liepos 21 d. deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini), o nuo 2014 m. liepos 21 d. - adresu: (duomenys neskelbtini)); pareiškėjo vaikų gyvenamosios vietos taip pat buvo deklaruotos Lietuvoje (adresu: (duomenys neskelbtini)) (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-4, b. l. 55–56, 97, MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-5, b. l. 148–149). Nors į bylą yra pateiktas rašytinis patvirtinimas apie tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. kovo 30 d. ir nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. nuomojosi butus JK (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-2, b. l. 43), tačiau tai neįrodo, jog išsinuomotuose butuose gyveno būtent pareiškėjas, ypač įvertinus tą aplinkybę, kad pareiškėjo sūnus I. B. nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2013 m. birželio 20 d. mokėsi JK (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-1, b. l. 2–3), kuriam šioje šalyje buvo reikalingas būstas. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ir jo šeima taip pat turėjo leidimą gyventi JK, kur buvo deklaravę gyvenamąją vietą, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti.

Pareiškėjas nuo 2005 m. balandžio 29 d. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Iš šios bendrovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių už 2013 m. (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-4, b. l. 140–151), matyti, kad juose nurodyta, jog pareiškėjas dirbo kiekvieną darbo dieną po 8 valandas, o žiniaraščiuose nėra jokių duomenų apie bendrovės direktoriaus vykimą į komandiruotes. Kaip 2016 m. sausio 25 d. paaiškinime nurodė pats pareiškėjas, jis nuo 2013 m. vasario mėn. dirbo tik Lietuvoje (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-2, b. l. 96). Jame taip pat nurodė, kad 2013–2014 m. save laikė Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtoju. 2013 m. birželio 10 d. pareiškėjas kartu su sutuoktine T. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjui priėmimo-perdavimo aktu buvo perduotas 2013 m. liepos 9 d. (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-4, b. l. 61–67, 68–69, MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-5, b. l. 136–137). Tiek notariškai patvirtintoje buto pirkimo-pardavimo sutartyje, tiek buto priėmimo-perdavimo akte nurodyta, kad V. B. deklaruota gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjas buvo įsigijęs minėtą butą, kuriame po jo įsigijimo nuo 2014 m. liepos 21 d. buvo deklaruota jo ir jo šeimos narių gyvenamoji vieta, į MGK bylą pateiktas UAB „Senamiesčio namai“ patvirtinimas, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d. buvo išsinuomojęs butą Vilniuje, kas, kaip ir butų nuomos JK atveju, kelia abejonių dėl to, koks buvo tikrasis būsto nuomos tikslas, ir jis buvo nuomojamas tikslu jame gyventi pareiškėjui, ar kitiems asmenims.

Tikrintu laikotarpiu pareiškėjas, kaip nuolatinis Lietuvos gyventojas, teikė metines pajamų deklaracijas (forma GPM308), kuriose deklaravo su darbo santykiais susijusias pajamas, gautas Lietuvoje (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-4, b. l. 80–85). Šiose deklaracijose gyvenamosios vietos adresą pareiškėjas taip pat nurodė Lietuvoje, t. y. minėtame įsigytame bute (duomenys neskelbtini). Pagal VMI viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 3 punkto nuostatas, šią deklaraciją privalo pateikti tik nuolatiniai Lietuvos gyventojai. Taigi, pareiškėjas laikė save nuolatiniu Lietuvos gyventoju, turinčiu pareigą tokias deklaracijas teikti. Gyventojas, kuris, remdamasis GPMĮ 4 straipsnyje pateiktais kriterijais, save laiko nuolatiniu Lietuvos gyventoju, privalo vykdyti jam priklausančias mokestines prievoles, t. y. Lietuvos Respublikos mokesčių administratoriui teikti deklaracijas ir į Lietuvos Respublikos biudžetą mokėti pagal Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus mokėtiną mokestį.

Pažymėtina, kad asmuo gyvenamosios vietos faktą gali įrodinėti įvairiomis priemonėmis. Nors įstatymų leidėjas gyvenamosios vietos deklaravimo fakto nelaiko vieninteliu kriterijumi, sprendžiant dėl asmens, kaip nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso, pareiškėjo veiksmai mokestinio patikrinimo metu pagrindžia, kad jis laikė save nuolatiniu Lietuvos gyventoju, t. y. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir gavo darbo užmokestį, teikė nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų deklaracijas, deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir turėjo čia nuosavybes teise nekilnojamojo turto. Nurodytos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu atitiko GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijų ir mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėją pripažino nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM tikslais.

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad 2013 m. patyrė vartojimo išlaidų JK, pareiškėjas, jo sutuoktinė ir vaikai 2011–2014 m. turėjo leidimą gyventi JK, sutuoktinė deklaravo gyvenamąją vietą JK, iki 2013 m. vidurio dirbo Londone įmonėje (duomenys neskelbtini), pareiškėjo sūnus nuo 2012 m. sausio 3 d. iki 2013 m. birželio 20 d. mokėsi JK, savaime nepatvirtina jo interesų buvimo JK tikrintuoju laikotarpiu. Kaip minėta, tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė ir jų vaikai 2013 m. gyvenamąją vietą buvo deklaravę Lietuvoje, pareiškėją su Lietuva siejo darbiniai santykiai, čia jis gavo darbo užmokestį ir mokėjo mokesčius, turėjo nekilnojamojo turto. Kaip nurodo pats pareiškėjas nurodo, paskutinį kartą darbo užmokestį JK gavo 2013 m. sausio mėnesį, t. y. po to pareiškėjo su JK nesiejo jokie darbiniai santykiai. Be to, iš banko sąskaitų išrašų (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-3, b. l. 78–100) akivaizdu, jog pareiškėjas 2013 m. patyrė išlaidų ne tik JK, bet ir Lietuvoje, kurias galėjo patirti tik fiziškai joje būdamas, pvz. 2013 m. gegužės 19 d. ir 2013 m. birželio 10 d. buvo atlikti grynųjų pinigų išėmimai iš bankomatų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); 2013 m. rugpjūčio 8 d. atsiskaityta parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. rugsėjo mėn. – atsiskaityta stomatologijos klinikoje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ degalinėse Vilniuje, 2013 m. spalio mėn. – parduotuvėse ir prekybos centruose „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. lapkričio mėn. – „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. gruodžio mėn. – „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ degalinėse Vilniuje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ gėrimų parduotuvėje, parduotuvėse ir prekybos centruose „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, salone „(duomenys neskelbtini)“ ir kt. Šios nustatytos faktinės aplinkybės dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas nuolatiniu Lietuvos gyventoju GPM tikslais.

Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas iš Didžiosios Britanijos Mergelių salose registruotų kompanijų „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ į savo asmenines (duomenys neskelbtini), Lietuvos skyriaus banko, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) banko sąskaitas gavo 340 609,59 USD ir 43 722,41 Eur piniginių lėšų, kurių paskirtis nurodyta kaip kelionės išlaidų kompensavimas, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad minėtų įmonių buvo komandiruojamas į kurias nors užsienio šalis. Pareiškėjas vykusias komandiruotes grindžia Konsultavimo sutartimi. Taip pat nurodo, kad mokesčių administratorius nesikreipė į pinigines lėšas pervedusias įmones, o visą įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

MGK byloje pateikta Konsultavimo sutartis (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-2, b. l. b. l. 65–69), kuri, pareiškėjo teigimu, pagrindžia vykusias komandiruotes. Iš šios sutarties turinio matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo vykdyti konsultavimo (tarpininkavimo) sandorius „(duomenys neskelbtini)“ vardu, konsultuoti apie rinkodarą ir eksportą Baltijos ir Juodosios jūrų krovininiuose uostuose. Konsultavimo sutarties 3 priede (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-5, b. l. 52) nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini)“ kompensuos visas komandiruotės išlaidas, kaip numatyta Konsultavimo sutarties nuostatose, išlaidos bus kompensuojamos tiesiogiai pervedant lėšas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus asmeninę banko sąskaitą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompanijai „(duomenys neskelbtini)“ išrašė sąskaitas faktūras (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-5, b. l. 57) už suteiktas paslaugas, tačiau jose nurodyta tik paslaugų pavadinimas - konsultacijų paslaugos, paslaugų kiekis - valandų skaičius, viena valandos kaina - 40 USD ir bendra paslaugų suma.

Atsižvelgiant į šių dokumentų abstraktų pobūdį, teismas sutinka su mokesčių administratoriaus ir MGK pozicija, kad šie dokumentai nepagrindžia aplinkybių, kad pareiškėjas iš tiesų vyko į komandiruotes „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir tikslais, kurių metu jis suteikė šiai kompanijai kažkokias konkrečias tarpininkavimo paslaugas (surado klientus, su kuriais vėliau buvo pasirašytos sutartys, vykdomi sandoriai ir pan.). Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ žiniaraščiuose (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-4, b. l. 116–151) nėra jokių duomenų apie pareiškėjo komandiruotes, taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad dėl pareiškėjo išvykimo į komandiruotes būtų priimti įsakymai. Pareiškėjas 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu VMI pateikė paaiškinimą Nr. (21.108-32)-460-21 (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-5, b. l. 56), kuriame nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ žiniaraščiuose V. B. išvykimas į komandiruotes nebuvo žymimas ir nebuvo išrašomi įsakymai dėl komandiruočių, nes komandiruotės buvo vykdomos „(duomenys neskelbtini)“ tikslais ir apmokamos „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis.

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų ar teisiškai reikšmingų argumentų, leidžiančių abejoti mokesčių administratoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

CK 3.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis).

LVAT savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, kad byloje nesant jokių objektyvių prielaidų vertinti, kad ginčo pajamos buvo gautos iš bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto, nėra pagrindo remtis LVAT formuojama praktika dėl iš tokio turto gautų pajamų paskirstymo sutuoktiniams apmokestinimo GPM tikslais (žr., pvz. LVAT 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-300-492/2016).

MGK medžiagoje pateikti tiek pareiškėjo, tiek jo buvusios sutuoktinės paaiškinimai. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. paaiškinime Nr. 42-14864 (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-2, b. l. 104) nurodė, kad jo buvusi sutuoktinė T. B. neturėjo nuosavybės ir kitų dalyvavimo teisių įmonėse „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ ir nedalyvavo šių įmonių veikloje, nors apie jų egzistavimą žinojo. Ar ji turėjo priėjimą prie sąskaitų ar bankinių kortelių ir ar gaudavo informaciją apie piniginių lėšų panaudojimą, pareiškėjas nurodė tiksliai nežinantis. 2016 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo buvusi sutuoktinė T. B., atsakydama į VMI paklausimą, elektroniniu paštu pateiktame paaiškinime (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-5, b. l. 84) (paaiškinimas į lietuvių kalbą vertėjos išverstas žodžiu teismo posėdžio metu) nurodė, kad ji nedalyvavo minimų įmonių veikloje, apie pinigines lėšas nieko nežinojo, jų negavo ir jomis nesinaudojo. Taigi, pirminiame mokesčių administratoriui teiktame paaiškinime pareiškėjo išdėstyta pozicija dėl buvusios sutuoktinės dalyvavimo minimų įmonių veikloje sutapo su jos pačios paaiškinimais. Taip pat reikšmingos aplinkybės yra tos, kad pareiškėjas buvo vienintelis „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, šių įmonių banko sąskaitose esančių piniginių lėšų tikrasis savininkas (naudotojas), pareiškėjas asmeniškai išgrynindavo pinigus iš šių sąskaitų, naudojosi įmonių mokėjimo kortelėmis atsiskaitydamas už Lietuvoje ir užsienyje asmeniniams poreikiams tenkinti įsigytas prekes ir paslaugas. Vilniaus apskrities VMI atliko pareiškėjo buvusios sutuoktinės T. B. mokestinį tyrimą ir 2016 m. spalio 21 d. surašė mokestinio tyrimo ataskaitą Nr. FR0686-5068 (MGK byla Nr. 6.11-(7-122/2018)-5, b. l. 79–83), kurioje padarė išvadą, kad T. B. 2013 m. pajamų negavo. Remiantis šiomis aplinkybėmis, mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog gautos pajamos įgytos bendra sutuoktinių valia.

Pareiškėjo manymu, jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių skaičiavimo nuo 2017 m. gegužės 23 d., vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nes areštavus mokesčio permoką, žala biudžetui nebuvo padaryta, o už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 23 d., delspinigiai turėtų būti mažinami, remiantis teisingumo ir protingumo principais, nes viso mokestinio patikrinimo metu jis bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė deklaracijas, sąžiningai mokėjo mokesčius.

GPMĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje) (MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuostatos dėl delspinigių skaičiavimo pradžios, delspinigių skaičiavimo trukmės ir dydžio įtvirtintos MAĮ 97, 98 ir 99 straipsniuose.

Atleidimo nuo delspinigių pagrindai nustatyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje, t. y. mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Pareiškėjas prašo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu – kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.