Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-2061-342/2023

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-07-04
Bylos Nr.: eI3-2061-342/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-03873-2022-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas: M. S.
Atsakovas: Palangos miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie AM
Advokatai: Paulius Bružas

Kategorijos

16.2Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai
16.3pavadinimo nepavyko patikrinti
55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI3-2061-342/2023Teisminio proceso Nr. 3-63-3-03873-2022-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2; 16.3; 55.1.1, 55.1.3

(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. liepos 4 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Pauliui Bružui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie AM dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu prašo panaikinti atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, administracija) 2022-11-23 sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ ir grąžinti prašymą dėl specialiojo plano techninės klaidos ištaisymo nagrinėti iš naujo atsakovui bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teigia, jog šį prašymą atsakovas 2022-09-16 išnagrinėjo tik dalinai daugiau kaip po metų laiko nuo pirminio prašymo ir tik tada, kai pareiškėjas 2022-09-14 kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą dėl vilkinimo.

Mano, kad atsakovas išnagrinėjo tik vieną prašymo dalį dėl koncepcijos derinimo, tačiau visiškai nenagrinėjote kito jo prašymo dėl Specialiojo plano klaidos ištaisymo. Tik vėliau, advokatui pateikus pakartotiną prašymą, buvo išnagrinėta ir prašymo dalis dėl Specialiojo plano grafinėje dalyje įsivėlusios klaidos ištaisymo ir dėl to 2022-11-23 priimtas atsakovo sprendimas – prašymo netenkinti. Teigia, kad nesutinka su minėtu sprendimu, mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis prieš tai sprendime išdėstytai atsakovo pozicijai minėtu klausimu, taip pat galiojantiems teisės aktams.

Akcentuoja, kad minėtu sprendimu atsakovas pripažino, kad minėtas Specialus planas yra teritorijų planavimo dokumentas, Teritorijų planavimo įstatymo prasme, nes priešingu atveju, juo neprivalu vadovautis. Tačiau, teigia, kad šioje byloje ginčijamu 2022-11-23 sprendimu atsakovas pakeitė poziciją ir jau nurodė, kad Specialusis planas nėra teritorijų planavimo dokumentas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 5 str. 4 ir 5 dalis, todėl jo korekcija taisant technines klaidas nėra galima. Toks atsakovo sprendimas, kaip minėta, prieštarauja jo pačio prieš 2 mėnesius laiko priimtam sprendimui ir neatitinka teisės normų reikalavimams.

Remiasi, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 5 str. 5 dalį „Įstatymų nustatytais atvejais gali būti rengiami ir kiti šio straipsnio 4 dalyje nenurodyti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai“.

Nurodė, kad Specialusis planas buvo parengtas atsakovės ir jos suderintas, jį jis pats laiko (2022-09-16 sprendimas) Palangos miesto bendrojo plano dalimi, dėl to Teritorijų planavimo įstatymo prasme jis yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas (pats atsakovas juo vadovaujasi, kaip specialiojo planavimo dokumentu).

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindais.

Atsiliepimas

Atsakovas miesto savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjo skundu.

Nurodė, kad pareiškėjas reikalauja kaip klaidą taisyti TPDRe registruoto spec. plano sprendinius. Minėtas specialusis planas buvo patvirtintas Savivaldybės tarybos 2016-10-27 sprendimu Nr. T2-265 „Dėl gamtinio karkaso teritorijų – Palangos miesto bendrojo plano V1 ir V2 rajonų intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų – apsaugos ir naudojimo specialiojo plano patvirtinimo“ (TPDR Nr. T00079371). Į pareiškėjo 2022-07-18 prašymą Palangos m. savivaldybės administracija atsakė 2022-09-16 raštu Nr. (19.5.E) D3-3386. Paaiškino, kad 2022-10-20 pareiškėjas pateikė papildomą prašymą esą jam neatsakyta į 2022-07-18 prašymo antrą klausimą dėl „faktinės klaidos“ taisymo.

Teigia, kad Administracijos 2022-11-23 rašte Nr. (19.5.e)D3-4119 nurodoma, kad pareiškėjui yra atsakoma į 2022-10-20 prašymą, o ne į 2022-07-18 prašymą, į kurį yra atsakyta galiojančiu, neapskųstu 2022-09-16 administraciniu sprendimu (atsakymu) Nr. (19.5.E) D3-3386. Be to, 2022-11-23 rašte nurodoma, kad pareiškėjui yra atsakoma ne pirmą kartą, o pakartotinai.

Paaiškino, jog pareiškėjui buvo atsakyta, kad klaida yra tada, kai nekeičiama planavimo dokumento sprendinių esmė. Šiuo atveju pareiškėjas reikalauja, kad būtų keičiama esmė – pakeisti aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti specialiojo plano sprendiniai. Administracijos 2022-11-23 raštu Nr. (19.5.e)D3-4119 atsakant į naują pareiškėjo 2022-10-20 prašymą, pakartotinai buvo atsakyta, kad klaida yra tik tada, kai nekeičiama planavimo dokumento sprendinių esmė ir nurodyta, kad galima būtų koreguoti specialųjį planą tik jį pripažinus bendrojo plano dalimi.

Spec. plano viešinimo metu pareiškėjas pastabų ir pasiūlymų neteikė.

Nurodė, kad atsakovė pakartotinai pareiškėjui atsakė, kad minėtas specialusis planas (TPDR Nr. T00079371) yra galiojantis, juo būtina vadovautis, tačiau pasikeitus teisinei reglamentacijai, tokios rūšies specialiojo plano nebėra, o koreguoti galima tik tokios rūšies specialiuosius planus, kurie numatyti TPĮ 5 str. 4 d. arba tokie, kurie yra nurodyti kokiame nors lex specialis. Šiuo atveju jokio lex specialis nėra ir pareiškėjas tokio lex specialis nenurodo.

Nurodė, kad tokios pozicijos laikosi ir VTPSI, kuri atlieka kompleksinio teritorijų planavimo dokumento tikrinimo procedūras ir surašo aktą dėl galimybės tvirtinti planavimo dokumentą. Koreguoti spec. planą tiesiogiai galima būtų jei tokios rūšies planas būtų numatytas TPĮ 5 str. 4 d. arba kokiame nors lex specialis (tokio nėra). Vadovaujasi Vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544; TAR, 2019-01-08, Nr. 2019-00216) 3 str. 11 d., ir mano, jog kanalas yra dirbtinis vandens telkinys, o Žiogupis nėra dirbtinis vandens telkinys, jis yra Ražės intakas ir tai yra neginčijamas faktas. Aplinkos ministras Lietuvos Respublikos teritoriją suskirsto pagal upių baseinus ir visus Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius upių baseinus priskiria upių baseinų rajonams (Vandens įstatymo 22 str.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1114 (Žin., 2000, Nr. 80-2422) buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių valstybės kadastras. Žiogupis kaip upė buvo nurodytas ir Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatoriuje (Žin., 2001, Nr. 107-3888): tai Lietuvos pajūrio upių baseino upė, kodas 20010724, Ražės kairysis intakas.

Teigia, kad pareiškėjo teiginiai ir subjektyvūs vertinimai paprasčiausiai neatitinka tikrovės ir prašo skundo netenkinti.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į skundą. Nesutinka su pareiškėjo pateiktu skundu.

Nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos gavo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų persiųstą Teismo 2023-01-30 nutartį administracinėje byloje Nr. eI3-2061-342/2023, pareiškėjo M. S. 2022-12-23 skundą dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022-11-23 sprendimo, kuriuo prašoma panaikinti Palangos MSA 2022-11-23 sprendimą ir grąžinti prašymą dėl specialiojo plano techninės klaidos ištaisymo nagrinėti iš naujo atsakovui, bei Palangos MSA atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Teigia, jog pareiškėjas į Palangos MSA kreipėsi 2021-11-05 prašydamas suderinti parengtą detaliojo plano koncepciją bei ištaisyti specialiojo plano grafinėje dalyje įsivėlusią klaidą. 2022-09-16 Palangos MSA pateikė atsakymą į dalį pareiškėjo 2021-11-05 skundo – dėl parengtos detaliojo plano koncepcijos derinimo. 2022-11-23 Palangos MSA pateikė atsakymą į kitą pareiškėjo 2021-11-05 skundo dalį – informavo apie priimtą sprendimą prašymo dėl specialiojo plano grafinės dalies klaidos ištaisymo netenkinti. Mano, kad Palangos MSA 2022-11- 23 nepagrįstas, nes jame nurodytos aplinkybės nesutampa su tomis aplinkybėmis, kurias Palangos MSA nurodė 2022-09-16 atsakyme pareiškėjui. Tai yra, pareiškėjas nurodo, kad 2022-09-16 atsakyme Palangos MSA nurodė, kad nederina pareiškėjo pateiktos detaliojo plano koncepcijos, nes ji neatitinka Gamtinio karkaso teritorijų – Palangos miesto bendrojo plano V1 ir V2 rajonų intensyviam naudojimui įrengiamų želdinių – apsaugos ir naudojimo specialiojo plano (toliau – SP).

Paaiškino, jog atsakyme pareiškėjui Palangos MSA nurodė, kad SP nėra teritorijų planavimo dokumentas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – TP įstatymas) 5 straipsnio 4 ir 5 dalyse pateiktas sampratas, todėl koreguoti taisant technines klaidas SP nėra galimybės. Pareiškėjas mano, kad pagal TP įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje bei 30 straipsnio 8 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, SP gali būti koreguojamas taisant technines klaidas.

Prašo teismą bylą nagrinėti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės 2022-11-23 sprendimo Nr. (19.5 E) D3-4119, kuris buvo priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą dėl Gamtinio karkaso teritorijų – Palangos miesto bendrojo plano V1 ir V2 rajonų intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų – apsaugos ir naudojimo specialiojo plano klaidos ištaisymo. Pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas vadovaujantis TPĮ 5 str. 4 d. , 30 str. 1 d. 1 p. ir 8 d. nuostatomis.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2016 m. spalio 27 d. priimtas Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T2-265 „Dėl gamtinio karkaso teritorijų – Palangos miesto bendrojo plano V1 ir V2 Rajonų intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų – apsaugos ir naudojimo specialiojo plano patvirtinimo, kuriuo buvo nuspręsta patvirtinti gamtinio karkaso teritorijų – Palangos miesto bendrojo plano V1 ir V2 rajonų intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų – apsaugos ir naudojimo specialųjį planą.

VTPSI pareiškėjui atsakydama į 2021-12-14 paklausimą, kuriame keliamas klausimas, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. T2-265 patvirtinto Gamtinio karkaso teritorijų – Palangos miesto bendrojo plano V1 ir V2 rajonų intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų – apsaugos ir naudojimo specialiojo plano, informuoja, kad į Palangos miesto savivaldybės 2021-12-02 raštu Nr. Nr. (4.12.E) D3-3924 „Dėl tarnybinės pagalbos“ pateiktą analogišką klausimą atsakė 2022-02-01 raštu Nr. (6.28Mr)-2D-1995 „Dėl tarnybinės pagalbos prašymo“. Inspekcija 2022-01-21 raštu Nr. 2D-1320 „Dėl prašymo (dalies) persiuntimo nagrinėti pagal kompetenciją“ persiuntė nagrinėti Aplinkos apsaugos agentūrai (rašto kopija pateikta ir pareiškėjui).

Pareiškėjo atstovas pateikė prašymą atsakovei dėl sprendimo vilkinimo, nurodė, kad buvo kreiptasi 2021 m. lapkričio 5 d., tačiau atsakymo nebuvo gauta ilgiau nei aštuonis mėnesius, nors anot jo atsakymas turėjo būti paruoštas per 20 d.

2022 m. rugsėjo 16 d. priimtas atsakovės sprendimas Nr. (19.5.E) D3-3386 „Dėl I. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo (Vilimiškėje) detaliojo plano ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano keitimo, teritorijoje tarp Žiogupio upelio, melioracijos griovio ir pravažiavimų, Palangoje koncepcijos.

Pateiktuose paaiškinimuose atsakovas pateikė informaciją, kad šiaurinėje ginčo teritorijos pusėje yra kanalas/griovys, o vakarinėje suplanuotos teritorijos pusėje yra upė Žiogupis. Pagal spec. planą kanalas/griovys taip pat turi apsaugos zonas, kurias norint pakeisti, kaip teisingai nurodė Savivaldybės administracija, reikėtų spec. planą pripažinti Bendrojo plano dalimi ir rengti koregavimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo atsakydamas į atsakovo 2021-12-02 paklausimą Nr. (4.12.E) D3-3924 informavo, kad klausimą dėl galimai klaidingai Specialiajame plane vietoje kanalo pažymėto melioracijos griovio 2022-01-21 raštu Nr. 2D-1320 „Dėl prašymo (dalies) persiuntimo nagrinėti pagal kompetenciją“ persiuntėme nagrinėti Aplinkos apsaugos agentūrai su prašymu informuoti Inspekciją apie nagrinėjimo rezultatus. Aplinkos apsaugos agentūros atsakymas atsakovei bus persiųstas atskiru raštu.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes (žr., pvz., LVAT 2012-09-19 aprobuotas LVAT praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija 23, p. 542-877, II.4. skyrius).

Šiuo atveju analizuojant bylos aplinkybes turi būti tikrinamas ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas, sprendžiama, ar viešojo administravimo subjektas kompetentingas atlikti reikalaujamus veiksmus, ar turi pareigą juos atlikti, o pareiškėjas reikalauti tokių veiksmų atlikimo.

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu sprendimu ir iš esmės teigia, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje bei kitų įstatymuose nustatytų reikalavimų. Teigia, kad ginčijamas sprendimas neatitinka gero administravimo principo imperatyvų. Pažymi, kad ginčijamame sprendime nėra nurodomos konkrečios teisės normos, kuriomis remiantis atsakovė užvilkino administracinės procedūros pradėjimą bei netenkino pakartotinai pateikto jo prašymo, taip sukurdama neaiškią ir dviprasmišką situaciją šios bylos kontekste. Apibendrinus pareiškėjo skundo argumentus, darytina išvada, jog nagrinėjamos administracinės bylos atveju pirmiausia būtina įvertinti, ar ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ nuostatas. Taigi, šios bylos atveju teismas pirmiausia turi nustatyti, ar skundžiamas atsakovės administracinis aktas buvo priimtas pagal administracinei procedūrai keliamus reikalavimus, numatytus VAĮ.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad VAĮ 10 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., LVAT 2012-04-02 sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018 ir kt.).

VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (VAĮ 10 str.). LVAT yra išaiškinęs, kad VAĮ 10 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį, priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., LVAT 2012-04-02 sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012, 2015-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.). VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir atsakovė, priimdama individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją. Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

LVAT yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013-11-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012-07-20 nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012-08-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 10 straipsnio imperatyvais (žr., pvz., LVAT 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

Pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (žr., pvz., LVAT 2013-08-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-834/2013, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018 ir kt.).

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 išaiškino, jog tais atvejais, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi sprendimo priėmimo metu negaliojusia įstatymo redakcija, konstatuoja, kad buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes tokiu atveju faktiškai buvo pažeista pareiškėjo teisė į visapusišką, objektyvų ir teisingą situacijos išnagrinėjimą ir pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 3 straipsnio 4 dalies, 10 straipsnio reikalavimų. Ginčijamas sprendimas nurodytos teisės normos požiūriu surašytas ydingai, nes jame nėra pakankamai aiškiai išdėstyti motyvai, kurių pagrindu atsisakyta nagrinėti prašymą, visiškai nenurodytas teisinis reglamentavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ginčijamo sprendimo turinio nėra pakankamai aišku, kokia/kokiomis konkrečiai teisės normomis remiamasi nusprendžiant nenagrinėti pareiškėjo prašymo, todėl nėra galimybės įvertinti, ar toks sprendimas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, konkrečiai ir aiškiai nesusiejo faktinių aplinkybių su taikomomis teisės normomis, todėl nėra aiškus pareiškėjo prašymo nenagrinėjimo (atmetimo) pagrindas. Aplamai iš priimto administracinio akto nėra galimybės suprasti ar pareiškėjo prašymas nenagrinėtas, ar atmestas dėl statybos leidimo išdavimo ar tarnautojų veiksmų. Tai, reiškia, kad, visų pirma, nebuvo aiškiai apibrėžtos ginčo teisinių santykių ribos, taip apribojant pareiškėjo teisę į teisminę gynybą; antra, apsunkinta galimybė teismui patikrinti, ar sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas, apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to, pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti. Administracinių teismų pagrindinė paskirtis – spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis) ir tokiu būdu ginti asmens teises santykiuose su valstybės institucijomis. Viešasis administravimas, visų pirma, yra siejamas su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai (žr., pvz., LVAT 2014-03-25 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovės atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyti ginčijamo sprendimo priėmimo argumentai, siejami su atitinkamų teisės normų reikalavimais, nagrinėjamoje byloje negali būti vertinami pareiškėjo ginčijamo administracinio akto faktiniu bei teisiniu pagrindimu, kurį atsakovė privalėjo išdėstyti pačiame individualiame administraciniame akte, atlikusi pareiškėjo prašymo pagrįstumo vertinimą. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018-04-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-88-756/2018 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog negalima tokia viešojo administravimo subjekto veikloje susiklostanti teisinė situacija, kuri neužtikrintų teisinio tikrumo bei aiškumo šio teisinio santykio dalyviams. Nagrinėjamu atveju atsakovė privalėjo priimti ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, atsakydama dėl jame iškelto reikalavimo išduoti statybą leidžiantį dokumentą, motyvuoti savo poziciją taip, jog motyvų išdėstymas būtų adekvatus, aiškus ir pakankamas, pagrįsdama ne tik objektyviais duomenimis (faktais), bet ir konkrečiomis teisės normomis. Vadovaudamasi iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančiu teisinės valstybės principu, VAĮ 10 straipsnyje įtvirtinta pareiga motyvuoti individualius administracinius aktus ir VAĮ 3 straipsnio 4 punkte nurodytu įstatymo viršenybės principu, teisėjų kolegija sprendžia, jog priimtas individualus administracinis aktas nelaikytinas pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, atsakovė adekvačiai, aiškiai ir pakankamai nemotyvavo, kodėl pareiškėjo prašymas nenagrinėtas ar atmestas. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai ir ribojantys tiek pareiškėjo teises į teisminę gynybą, tiek ginčui persikėlus į teismą, atima galimybę pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o kartu teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą.

Atsakovė rašte nurodė, kad teritorijų planavimo dokumento techninė klaida yra spausdinimo, skaičiavimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kita klaida ištaisyti teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta supaprastinta tvarka koreguojant teritorijų planavimo dokumentą, tačiau tokia korektūra turi būti atlikta, jeigu ištaisius techninę klaidą nekinta patvirtinto teritorijų planavimo dokumento sprendinio esmė ir jo atitiktis teritorijos planavimo sąlygoms, pateiktoms rengiant šį teritorijų planavimo dokumentą.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnis apibrėžia 29¹ teritorijų planavimo dokumento techninės klaidos sąvoką, tai spausdinimo, skaičiavimo, faktinių duomenų neatitikimo ar kita klaida, kurią ištaisius nekinta patvirtinto teritorijų planavimo dokumento sprendinio esmė ir jo atitiktis teritorijos planavimo sąlygoms, pateiktoms rengiant šį teritorijų planavimo dokumentą. Tuo pačiu Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai konkretizuoja savivaldybės bendrojo plano sprendinius ir savivaldybės tarybos sprendimu specialiojo teritorijų planavimo dokumentai pripažįstami savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi. Kitų patvirtintų savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai derinami, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, su atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, o rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą, integruojami į atitinkamo bendrojo plano sprendinius. Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos patvirtinti savivaldybės lygmens ar vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentų (išskyrus specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus) sprendiniai, savivaldybės tarybos sprendimu pripažinti savivaldybės bendrojo plano sudedamąja dalimi, registruojami kaip atitinkamų teritorijų planavimo dokumentų korektūros. Remiantis to paties straipsnio 6 dalimi kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, jeigu jų neprivaloma keisti pagal šio straipsnio 5 dalį, gali būti koreguojami taisant technines klaidas, keičiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinius, nustatant papildomus sprendinius ar kai yra priimtas teismo sprendimas. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 4 ir 5 dalis tokios rūšies, kaip specialieji planai nerengiami, todėl atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir nustačius, kad Specialiajame plane padaryta techninė klaida, ji galėtų būti ištaisyta tik tuo atveju, jei SP būtų pripažintas Palangos miesto bendrojo plano sudėtine dalimi ir būtų atliktas bendrojo plano koregavimas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalį.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad remiantis gautais atsakovės paaiškinimais, kad už melioracija atsakingas Palangos miesto savivaldybės administracijos tarnautojas nurodė, kad ginčo objektas yra jo prižiūrimas melioracijos griovys pagal melioracijos planą, taip pat siekiant nesuklaidinti teismo atsakovės atstovas teigia, kad šiaurinėje ginčo teritorijos pusėje yra kanalas (griovys), o vakarinėje suplanuotos teritorijos pusėje yra upė Žiogupis. Kanalas (griovys) taip pat turi apsaugos zonas, kurias norint pakeisti, reikėtų specialųjį planą pripažinti Bendrojo plano dalimi ir rengti koregavimą.

Tuo tarpu pareiškėjas skunde nurodo ir šias aplinkybes patvirtina Palangos miesto savivaldybės administracijos raštas „Dėl I. K. iki 1940 m. nuosavybės teise valdyto žemės sklypo (Vilimiškėje) detaliojo plano ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano keitimo, teritorijoje, tarp Žiogupio upelio, melioracijos griovio ir pravažiavimų, Palangoje koncepcijos matyti, kad atsakovė nurodžiusi, jog Gamtinio karkaso teritorijų – Palangos miesto bendrojo plano V1 ir V2 rajonų intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų – apsaugos ir naudojimo specialiojo plano grafiniame plane buvo nurodytas kanalas. Taip pat atsakovė nurodo, kad Upių, ežerų ir tvenkinių valstybės kadastro (UETK) valdytoja yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, pagal kadastrą, Žiogupis apibrėžiama kaip upė nurodyta Lietuvos Respublikos upių ir tvenkinių klasifikatoriuje: tai Lietuvos pajūrio upių baseino upė, kodas 20010724, Ražės kairysis intakas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo išsamiai išnagrinėtos visos reikšmingos aplinkybės, turinčios teisinės reikšmės sprendžiant, ar yra teisinis ir faktinis pagrindai atsisakyti derinti pareiškėjo koncepcijos, nevertinant ir neanalizuojant pareiškėjo prašymo dėl specialiojo plano klaidos ištaisymo. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad administracija iš esmės nevertino techninės klaidos galimybės ir kokias pasekmes tai sukelia pareiškėjui. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovei sprendžiant dėl pareiškėjo pateiktos koncepcijos, be kita ko, turėtų būti vertinamos aplinkybės, susijusios su Žiogupio upelio intakais, natūraliais ir/ar dirbtiniais jų vandens dariniais bei apsauginėmis zonomis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, atsakovei neįvertinus visų esminių aplinkybių, sprendimu buvo nepagrįstai atsisakyta derinti koncepcsiją.

Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad planavimo organizatoriaus – savivaldybės administracijos direktoriaus išskirtinė teisė organizuoti savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą.

Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnyje nurodyta administracinės procedūros samprata – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą; administracinės procedūros dalyviai: asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, ir viešojo administravimo subjektas, kuris dėl gauto skundo pradėjo administracinę procedūrą. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinę procedūrą pradeda viešojo administravimo subjekto vadovas arba jo įgaliotas pareigūnas ar valstybės tarnautojas arba viešojo administravimo subjekto vadovo sudaryta komisija rašytiniu pavedimu (įsakymu, potvarkiu, rezoliucija) per 3 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis reguliuoja administracinės procedūros terminus: administracinė procedūra turi būti baigta ir administracinės procedūros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios, o kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą administracinė procedūra negali būti baigta, administracinę procedūrą pradėjęs viešojo administravimo subjektas gali ją pratęsti, bet ne ilgiau kaip 10 darbo dienų.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nenurodė motyvuotų priežasčių, kodėl neatsakė į pirmąjį pareiškėjo raštą anksčiau. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovę 2021 m. lapkričio 16 d. su raštu suderinti detaliojo plano koncepciją ir ištaisyti specialiojo plano grafinėje dalyje įsivėlusią klaidą, tačiau teigia, kad atsakymo negavo, tada jo atstovas advokatas pateikė atsakovei prašymą dėl sprendimo priėmimo vilkinimo, nurodė, kad šis prašymas buvo išnagrinėtas 2022 m. rugsėjo 14 d. Paaiškėjus, kad atsakovė išnagrinėjo tik dalį prašymo ir sukūrė neaiškią situaciją pareiškėjui teisiniuose santykiuose, jo atstovas pateikė 2022 m. spalio 20 d. prašymą, kuriame nurodė, kad buvo išnagrinėta viena prašymo dalis dėl koncepcijos kūrimo ir nebuvo analizuota kita jo prašymo dalis dėl Specialiojo plano klaidos ištaisymo. Todėl pateiktu pareiškėjo atstovo prašymu prašoma išnagrinėti likusioji 2022 m. liepos 18 d. prašymo dalis dėl galimybės ištaisyti galbūt Specialiajame plane padarytą klaidą – Specialiajame plane vietoje kanalo nurodant melioracijos griovį su 15 m. apsaugos juosta. Byloje nėra duomenų, kad administracinė procedūra buvo pratęsta, atsakovas tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl darytina išvada, kad šios bylos atveju buvo pažeistas VAĮ nustatytas administracinės procedūros baigimo ir sprendimo priėmimo terminas (20 darbo dienų nuo administracinės procedūros pradžios).

VAĮ 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kai administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės priimtas ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl laikytinas neteisėtu ir naikintinu. Panaikinus šioje byloje ginčijamą atsakovės sprendimą, vadovaujantis ABTĮ 94 straipsnyje numatytomis akto panaikinimo pasekmėmis, atsakovė turi pareigą priimti ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Gamtinio karkaso teritorijų – Palangos miesto bendrojo plano V1 ir V2 rajonų intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų – apsaugos ir naudojimo specialiojo plano klaidos ištaisymo.

Teisėjų kolegija mano, jog tikslinga pažymėti ir tai, kad LVAT praktikoje yra konstatuota, jog teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, kad jame nėra aiškūs jo priėmimo motyvai, nereiškia, jog viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., LVAT 2014-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2008/2013; 2014-02-04. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018 ir kt.).

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Atitinkamai VAĮ 10 straipsnyje yra įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010-08-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-15/2010 ir kt.). LVAT ne kartą akcentavo, kad minėta nuostata iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., LVAT 2016-09-01 nutartį administracinėje byloje eA1922-662/2016, 2016-04-26 nutartį administracinėje byloje eA509-756/2016 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos skundžiamas individualus administracinis aktas „Dėl informacijos pateikimo“ negali būti laikomas pagrįstu ir pakankamai motyvuotu Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio prasme. Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų, inter alia (tarp kitko, be kita ko) konstitucinių, teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Tai reiškia, jog atsakovė, rašte nuspręsdama, kad tik pripažinus Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Specialųjį planą Palangos miesto bendrojo plano sudėtine dalimi, galima būtų pakeisti Specialiojo plano sprendinius, privalo tokį savo sprendimą argumentuoti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Dar daugiau, skundžiamas aktas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, nes jame pažeistas administracinės procedūros terminas.

Vadovaujantis ABTĮ 91 straipsniu, skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta pirmiau ir įvertinusi skundžiamą aktą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, sprendžia, kad jis priimtas pažeidus pagrindines procedūras, todėl neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas. Panaikinus Palangos miesto savivaldybės administracijos aktą minėtu pagrindu, teismas netikrina ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės ir nesprendžia, ar teisėtai ir pagrįstai buvo taikytos materialinės teisės normos, kurių pagrindu nebuvo tenkintas pareiškėjo prašymas dėl klaidos ištaisymo.

Dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, o kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Iš 2022-12-23 vietinio mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėjo 23 Eur dydžio žyminį mokestį.

2023-03-07 pateiktas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų. Prašo atlyginti turėtas advokato pagalbai išlaidas, kurios sudarė 650 Eur. Iš byloje pateiktų sąskaitų Nr. 2022/03/06 ir Nr. 2022/12/27 bei 2023-01-03 ir 2023-03-06 mokėjimų nurodymų matyti, kad pareiškėjas šią sumą advokatui sumokėjo. Pareiškėjas pateikė 2022 m. gruodžio 22 d. atstovavimo sutartį. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas visa apimtimi, iš atsakovo priteisiamos visos pareiškėjo turėtos teismo išlaidos – 23,00 Eur ir 650 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus tenkinti.

Panaikinti atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022-11-23 sprendimą Nr. (19.5 E) D3-4119 „Dėl informacijos pateikimo“.

Įpareigoti atsakovę Palangos miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. S. prašymą dėl specialiojo plano techninės klaidos ištaisymo.

Pareiškėjui M. S. iš atsakovės Palangos miesto savivaldybės administracijos priteisti 23 Eur žyminio mokesčio ir 650 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjai Aušrelė MažrimienėEglė KiaurakytėRemigijus Arminas