- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-09-19
- Bylos Nr.
- 1A-457-491-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00436-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Ričardas Gilys
- Nukentėjusysis
- V. Z.
- Nuteistasis
- L. K.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant jį per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei per tą patį laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam 520 Lt dydžio turtinę žalą.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
L. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 6 d., apie 3 val., pastato, esančio (duomenys neskelbtini) kieme išdaužęs nukentėjusiojo V. Z. automobilio (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinių durelių stiklą, įsibrovė į šį automobilį, iš kur pagrobė nukentėjusiojo turto už 420 litų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu L. K. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, nes šis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, pateikia savąjį įrodymų vertinimą ir teigia, kad apylinkės teismas neištyrė visų byloje surinktų duomenų, todėl vienus jų nepagrįstai pripažino įrodymais, o kitus atmetė. Taip pat apeliantas mano, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį ir vadovaudamasis ne įrodymų visetu, o vienintelio asmens – nukentėjusiojo – parodymais, apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatas. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesant jo veikoje BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių, jo veiką kvalifikavo pagal minėtą teisės normą.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Pagal BPK 305 str. 1 d., be kita ko, teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, tačiau ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus bei išvadas (BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p.). Vertinti bylos įrodymus teisėjas turi pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 305 str. 5 d.). Teisėjo vidinis įsitikinimas turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymai byloje turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tik tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, jokių prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių duomenų nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Skundžiamame nuosprendyje šioje baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismas iš esmės apsiribojo tik bylos įrodymų išvardinimu, ir pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatą įrodymus vertinti atsižvelgus į jų visetą, esminę bei lemiamą reikšmę skyrė tik nukentėjusiojo parodymams. Motyvai dėl nuteistojo L. K. veikos, kurią apylinkės teismas laikė įrodyta, nuosprendyje iš esmės nenurodyti, išsamesnė byloje surinktų įrodymų analizė ir jų vertinimas taip pat teismo atlikti neišsamiai ir todėl netinkamai. Dėl šios priežasties pirmos instancijos teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir todėl priėmė neteisingą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Kaip matyti iš bylos, pirmos instancijos teismas L. K. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės grindė vienintelio nukentėjusiojo V. Z. parodymais, kad jis matė nuteistąjį nubėgantį iš įvykio vietos, nes jį pažįsta kaip to paties miestelio gyventoją, atpažino jį pagal plaukus, iš tamsios aprangos (14, 18–19, 25–26, 96–97 b.l.). Teismas taip pat nurodė kai kuriuos L. K. ir liudytojo M. M. parodymų neatitikimus. Neabejotina, kad nukentėjusiojo parodymai yra vienas iš faktinių duomenų šaltinių ir gali būti laikomi pakankamais įrodinėjant konkretaus asmens kaltę arba jo nekaltumą. Tačiau tam, kad taip būtų, nukentėjusiojo parodymai turi nekelti jokių abejonių, neprieštarauti kitiems byloje surinktiems duomenims, turi būti gauti teisėtais būdais ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu atidžiai susipažinus su nukentėjusiojo parodymais šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu bei teisme matyti, kad šio proceso dalyvio parodymai pirmiausiai nebuvo visiškai nuoseklūs, ir antra – jie kai kur iš esmės prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Kalbant apie parodymų nenuoseklumą matyti, kad 2010 m. liepos 6 d. apklausos metu nukentėjusysis nurodė, jog L. K. jis atpažino iš kūno sudėjimo ir plaukų, o 2010 m. rugpjūčio 18 d. apklausos metu teigė, kad L. K. atpažino iš jo aprangos. 2010 m. liepos 6 d. apklausos metu jis teigė, kad jo matytas asmuo nubėgo link buvusių kolūkio sodų, o 2010 m. rugpjūčio 18 d. apklausos metu – asmuo nubėgo į (duomenys neskelbtini) mokyklos stadiono pusę. Apklausiamas 2010 m. rugpjūčio 18 d. nukentėjusysis pasakojo apie du smūgius į jo automobilį, nors iškart po įvykio nei protokole pareiškime, nei pirmoje apklausoje apie pirmąjį smūgį ir automobilio signalizacijos suveikimą jis nieko neužsiminė. Matyti ir tai, kad pradžioje tyrimo nukentėjusysis nieko neminėjo apie tai, kad suveikus automobilio signalizacijai pirmąjį kartą jis girdėjo nubėgant ne vieną, o kelis (du ar net tris) asmenis, kaip kad jis parodė 2010-08-18 bei teisme. Teisiamojo posėdžio metu V. Z. nurodė matęs iš įvykio vietos kelias pėdas, tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog aikštelė, kurioje stovėjo jo automobilis, yra asfaltuota. Be to, ir 2010 m. rugpjūčio 18 d. apklausos metu bei apeliacinės instancijos teisme jis pats patvirtino, kad aikštelė asfaltuota ir ten pėdų negalėjo likti.
Be to, kas paminėta, kalbant apie nukentėjusiojo parodymus šiuo atveju labai svarbus ir reikšmingas yra įvykio laikas. Vertinant šią aplinkybę, lyginant ją su nukentėjusiojo parodymais bei kitus bylos duomenis taip pat yra reikšmingų neatitikimų, kurie verčia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo teiginiais. Nustatyta, kad nusikaltimas buvo padarytas 2010-07-06, apie 3 val. nakties. Nukentėjusysis parodė, kad tuomet jau buvo pakankamai išaušę, dėl to jis gerai matė įvykio vietą, maždaug už 20 metrų nubėgantį L. K. ir todėl jį gerai įsidėmėjo bei atpažino. Pasak jo, policija į įvykio vietą atvažiavo labai greitai ir kai jie atvyko buvo jau visiškai šviesu, policijos pareigūnas protokolus rašė lauke. Tuo tarpu iš įvykio vietos apžiūros protokolo (11 – 13 b.l.) matyti, kad įvykio vietos apžiūra buvo atlikta nuo 4.40 val. iki 5 val., prie dirbtinio apšvietimo. Atkreiptinas dėmesys, kad fotonuotraukose prie įvykio vietos apžiūros protokolo aplinkos fonas taip pat yra pakankamai tamsus. Tai reiškia, kad įvykio metu apie 3 val. nakties buvo dar visiškai tamsu, kas verčia rimtai abejoti V. Z. parodymais, tame tarpe ir nukentėjusiojo galimybe esant pakankamai dideliam atstumui iš nugaros gerai įsidėmėti nubėgantį tamsiai vilkintį žmogų. Pagaliau (į ką iš viso nekreipė dėmesio pirmos instancijos teismas), 2010 m. spalio 22 d. apklausos metu ir teisme V. Z. nurodė, kad 2010 m. liepos 5 d. vakare prie parduotuvės (duomenys neskelbtini) L. K. su A. J. ir M. M. gėrė alų. Pats gi apeliantas ir liudytojai A. J. bei M. M. neigė tą vakarą vartoję alkoholį. Be to, L. K., A. J. ir M. M. tvirtino, kad tąkart, matant V. Z., L. K. ir A. J. prie parduotuvės buvo tik dviese, be tuo metu prie tvenkinio žvejojusio M. M..
Kita vertus, apylinkės teismas nuosprendyje praktiškai iš viso nepasisakė dėl paties nuteistojo parodymų, kurie taip pat turi būti įvertinti ir motyvuotai atmesti arba pripažinti teisingais. Įvertinus tai, kad L. K. buvo pripažintas kaltu, galima manyti, jog šis teismas jo parodymus atmetė. Iš bylos matyti, kad L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismuose savo kaltę neigė, ir pakankamai išsamiai nurodė, ką jis veikė prieš įvykį bei galimai įvykio metu – pagal jo parodymus, jis tuo metu miegojo namuose. L. K. parodymus apie tai, ką jis pastarasis veikė vakarą prieš įvykį, iš esmės patvirtino du liudytojai – A. J. ir M. M.. Šių trijų proceso dalyvių parodymai, priešingai nei tvirtinama skundžiamame teismo nuosprendyje, iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja ir papildo vieni kitus. O iš jų seka, kad 2010 m. liepos 5 d. apie 18 – 19 val. L. K. su A. J. buvo prie (duomenys neskelbtini) miestelyje esančios parduotuvės (duomenys neskelbtini). Iš šios parduotuvės jiedu nuėjo prie upėje žvejojančio M. M.. Pastarajam baigus žvejoti, visi trys vaikščiojo po (duomenys neskelbtini) kaimą. Apie 22 val. A. J. išėjo į namus. M. M. su L. K. išsiskyrė apie vidurnaktį prie L. K. tėvų ir jo močiutės vienas šalia kito esančių namų. Abu jie nuėjo kiekvienas į savo namus (30–31, 33–34, 44–45, 49–50, 95–99 b.l.). Tokiu būdu, šioje byloje yra dvi grupės faktinių duomenų: pirmoji jų – niekuo nepatvirtinti, ir kaip minėta, iš esmės prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems duomenims ir todėl abejotini nukentėjusiojo parodymai, kad nusikaltimą padarė L. K.. Ir čia tiesiog negalima neatkreipti dėmesio į tai, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai praktiškai nieko nepadarė tam, kad iš karto po įvykio užfiksavimo įvykio vietoje būtų patikrintas nukentėjusiojo paminėtas įtariamasis L. K. – nukentėjusysis jį iš karto nurodė į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams; nei kad būtų nedelsiant patikrinti kiti jo nurodyti duomenys – kad būtų ieškoma pagrobtų daiktų, nustatinėjami kiti galimai įvykyje dalyvavę asmenys ar ieškoma kitokių galimų įtariamųjų dalyvavimo šiame nusikaltime patvirtinančių ar paneigiančių duomenų. Atkreiptinas dėmesys, kad kratos ieškant pagrobtų daiktų buvo atliktos tik po beveik 10 dienų ir akivaizdu, kad jų metu nieko nebuvo rasta.
Kita grupė duomenų – tai iš esmės kategoriškai nepaneigti paties nuteistojo parodymai, ir juos iš dalies patvirtinantys jau minėtų liudytojų A. J. ir M. M. parodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad abejodamas L. K. ir M. M. parodymų patikimumu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė visiškai neteisingus apelianto parodymus – kad šis iki 24 val. stovėjo su M. M. prie pastarojo namų. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apylinkės teisme L. K. nuosekliai tvirtino kitaip, t.y. kad jis su M. M. stovėjo ir išsiskyrė prie jo (L. K.) namų (44–45, 49–50, 95 b.l.). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo kolegija abejoja nukentėjusiojo parodymų patikimumu, ir sprendžia, kad jais besąlygiškai tikėti ir remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį, kaip kad tai padarė pirmos instancijos teismas, nėra pakankamo pagrindo. Pažymėtina, kad sakydama baigiamąją kalbą apylinkės teisme ir prokurorė iš esmės pati pripažino, jog nebuvo surinkta patikimų duomenų, įrodančių L. K. kaltę (101 b.l.).
Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai, ir daro išvadą, kad įrodymais, kuriais rėmėsi apylinkės teismas, t.y. iš esmės vien tik nukentėjusiojo V. Z. parodymais, neįrodyta, kad būtent L. K. 2010 m. liepos 6 d., apie 3 val., pastato, esančio (duomenys neskelbtini) kieme išdauždamas V. Z. automobilio (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinių durelių stiklą, įsibrovė į šį automobilį, iš kur pagrobė bendros 420 litų vertės V. Z. turtą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstęs įrodymus, apylinkės teismas neanalizavo jų santykio tarpusavyje ir todėl netinkamai motyvavo L. K. kaltės įrodytumą. Atmesdamas L. K. ir liudytojų parodymus, teismas nenurodė šių proceso dalyvių parodymus paneigiančių įrodymų. Išvardinęs nukentėjusiojo parodymus bei prielaidas dėl šių parodymų patikimumo, apylinkės teismas apsiribojo tik paviršutiniais teiginiais, jog yra pagrindas tikėti nukentėjusiojo parodymais, kad L. K. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos nuomone, išlieka pagrįsta abejonė, ar būtent L. K. pagrobė V. Z. turtą. Byloje esančių įrodymų kategoriškai paneigti šią abejonę nepakanka. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais – visos abejonės baudžiamojoje byloje, kurių negalima pašalinti byloje esančiais įrodymais, yra traktuojamos kaltininko naudai.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nesant neginčijamų L. K. kaltės pagrobus V. Z. turtą įrodymų, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir L. K. iš šio kaltinimo išteisinamas neįrodžius jo dalyvavimo padarant minėtą nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p., teismas
NUSPRENDĖ:
2011 m. balandžio 5 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį :
L. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. dėl V. Z. turto vagystės išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo V. Z. civilinį ieškinį atmesti.