Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Žalnieriūnienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjo A. G. atstovei G. Z., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 421,77 Lt.

Paaiškino, kad dirba Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos (toliau - KPV) Kelių patrulių rinktinėje (toliau - KPR) vyriausiojo patruliu. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) redakciją, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Taikant tokį teisinį reguliavimą, jam nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 421, 77 Lt priemokų ir priedų. Konstitucinis Teismas (toliau - KT) 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog šis teisinis reguliavimas yra neteisėtas. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje byloje yra galimas civilinės atsakomybės valstybei taikymas (Konstitucijos 5 str., Civilinio kodekso (CK) 2.81 str., 6.263 str. 1 d., 6. 273 str.), nes Seimas 2002-04-23 priėmė VTĮ pakeitimo įstatymą Nr. IX-855, iš kurio Vilniaus AVPK kilo pareiga taikyti Vilniaus AVPK pareigūnų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimą. Pareiškėjo manymu, Seimas privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisės į darbo užmokestį. Seimo kaltė kvalifikuotina kaip neatsargumas. Be to, CK 6.271 str. 1 dalis numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės. Valstybei nustačius tokį teisinį reguliavimą, jis negavo dalies savo darbo užmokesčio, t.y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tad, remiantis CK 6.247 straipsniu, 6.249 str. 1 dalimi, neatsargūs valstybės veiksmai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms. Abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai pagal CK 6.279 str. 1 dalį pagal analogiją. Kadangi teisinė situacija kol kas nėra aiški, teismas, išsprendęs bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo (-ų) (b.l.2-4).

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad, apskaičiuojant pareiškėjui priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 str. 2 dalį, nes galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t.y., jog įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį veikė teisėtai, t.y. vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nei vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Kadangi Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki KT 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, atsakovas daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2009-02-19 nutartis Nr. A-822-256/2008). Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, tačiau pagal Biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 dalį, 5, 7 straipsnius, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnį Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - Departamentas). KT nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau KT pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus. Valstybė klausimą dėl lėšų grąžinimo turėtų spręsti atskiru sprendimu pagal analogiją taikant Vyriausybės 2006-07-14 nutarimą Nr. 720.

Vilniaus AVPK manymu, Vilniaus AVPK pareiškėjui atlyginimą mokėjo iš lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina tik iš Lietuvos valstybės. Biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, o Vilniaus AVPK turi būti pašalintas iš atsakovų (LVAT 2009-12-23 nutartis Nr. A-756-1285/2009). Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjui 2006 metais buvo nuskaičiuota 245,87 Lt, kurie buvo grąžinti už 2006 metais dirbtus viršvalandžius. Dėl sumų už 2006 m. pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2010 m. 2007-2008 m., taikant 70 proc. ribojimą, iš viso nuskaičiuota 175,90 Lt (b.l. 13-15).

Pareiškėjo atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundą prašė tenkinti, nes skundo padavimo terminas nėra praleistas. Priedai ir priemokos už 2006 metus pareiškėjui buvo priskaičiuotos bei ribojimas taikytas 2008 metais, todėl termino kreiptis į teismą nepraleido.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai įrodymai (Suvestinis atsiskaitymo lapelis už 2006-01-2006-12, b.l.5) patvirtina, jog pareiškėjui 2006 metais buvo priskaičuoti priedai už laipsnį, už stažą, už kategoriją, taip pat priemokos už naktinį darbą bei darbą švenčių dienomis, tačiau ribojimas iki 70 procentų nebuvo taikytas.

Dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A. G. 2007 metais buvo iš viso neišmokėta 175,90 Lt (iš jų 2007m. gegužės mėnesį ribojimas (nepriemoka) buvo 24,54 Lt., 2007m. gruodžio mėnesį - 151,36 Lt (b.l.16).

2008 m. rugsėjo mėnesį buvo paskaičiuoti priedai už viršvalandžius, dirbtus 2006 m. I-IV ketvirčiais (152,38 Lt +158,10 Lt + 100,19 Lt + 398,12 Lt), tačiau šioms išmokoms 2008m. rugsėjo mėnesį buvo taikytas ribojimas iki 70 proc. – 245,87 Lt (0,55 Lt (už 2006 m. I ketv.)+52,46 Lt (už 2006 m. II ketv.)+ 192,86 Lt (už 2006 m. IV ketv.)) (b.l.17-18).

Iš viso 2007-2008 metais pareiškėjui neišmokėta 421,77 Lt.

Departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 kreipėsi į policijos įstaigų vadovus, paaiškindamas, kad iki šiol nėra nustatytas susidariusios nepriemokos policijos pareigūnams grąžinimo teisinis reguliavimas, nenumatyti tam tikslui papildomi biudžetiniai asignavimai. Todėl, kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų (b.l.20).

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė ir išvados.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai."

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.

Remiantis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais ir įvertinus tai, kad tinkamas darbo užmokesčio apmokėjimas yra darbdavio pareiga, atmestini atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodyti argumentai, kad, Vilniaus AVPK ribodamas darbo užmokesčio apmokėjimą, vadovavosi įstatymais. VTĮ 23 str. 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis darytina išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Vilniaus AVPK. Tokiu būdu atmestinas atsakovo – Vilniaus AVPK argumentas, kad Vilniaus AVPK yra netinkamas atsakovas ir, skundo tenkinimo atveju, sumą galima būtų priteisti tik iš atsakovo – Lietuvos valstybės. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės – atžvilgiu atmestinas.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, todėl skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką reiškia solidariai Vilniaus AVPK ir Lietuvos valstybei. Remiantis susiklosčiusia LVAT praktika, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. A-444-638-05, Administracinių teismų praktika Nr.8, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-583-2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-189-06 ir kt.), o reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurios kompetencijai priklauso biudžeto formavimas, skirti tam reikalingus asignavimus. Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiškėjas skunde nereiškia. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.

Dėl KT sprendimo galiojimo ,,priekį“.

LVAT administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 išaiškino, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas - tikrasis teisinis santykis su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises bei ­pareigas koreguoti. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu" KTĮ 72 str. 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu" KTĮ 72 str. 4 d. prasme.

Pagal tokią LVAT poziciją pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki KT nutarimo, ar jau jį paskelbus.

Tokios pozicijos teisingumą patvirtina ir KT 2011 m. spalio 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutarė pripažinti, kad KTĮ 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai; nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų ištirti, ar KTĮ 72 str. 4 dalis tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 2 daliai, 107 str. 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją KT sprendimų galia dėl teisės aktų konstitucingumo yra nukreipiama į ateitį. KT konstatavo, kad įvairūs įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų (taip pat administravimo subjektų, teismų sprendimų) vykdymu, šių teisės aktų nuostatas vykdymo procese taiko teismai ir kitos teisę taikančios institucijos. Tai, ar KTĮ 72 str. 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismai ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas. KT nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. byla Nr. A5-1831/2011), inter alia įvertinusi ir KT 2011-10-25 nutarimo teiginius, konstatavo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (KT 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigia, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (KT 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Pabrėžė, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi - asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Apibendrinusi tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą, apmokėjime už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.

Dėl senaties termino.

LVAT nagrinėjamoje byloje (2012-01-25 nutartis Nr. A-62-1811/2012, b.l. 72-77) pasisakė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-01-28, todėl, pritaikius DK 27 str. 2 dalį, jis turi teisę į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2010-01-01. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms.

Pareiškėjas prašo priteisti 421,77 Lt, t.y. darbo užmokesčio nepriemoką, kuri buvo neišmokėta 2007-2008 metais. Pareiškėjas į teismą dėl darbo užmokesčio nepriemokos kreipėsi 2010-01-28.

Šio teismo sprendimo dalyje „Faktinės bylos aplinkybės“ minėta, jog pareiškėjui 2006 metais ribojimas priedų bei priemokų sumos iki 70 procentų ribojimas nebuvo taikytas; dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo A. G. 2007 metais buvo iš viso neišmokėta 175,90 Lt (dėl šios sumos ginčo nėra), o 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo paskaičiuoti priedai už viršvalandžius, dirbtus 2006 m. I-IV ketvirčiais (152,38 Lt +158,10 Lt + 100,19 Lt + 398,12 Lt), tačiau šioms išmokoms 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo taikytas ir ribojimas iki 70 proc. iš viso 245,87 Lt. Įvertinus, jog priskaičiuotos priemokos bei priedai išmokami sekantį mėnesį, pareiškėjas apie išskaitas (nepriemokas), padarytas 2008 m. rugsėjo mėnesį, sužinojo 2008 m. spalio mėnesį, tad dėl išskaitų (nepriemokų) priteisimo į teismą kreipėsi nepraleidęs trejų metų senaties termino. Teismui nagrinėti skundo padavimo atnaujinimo klausimą nėra jokio teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 d., 127 str., teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato A. G. 421,77 litų darbo užmokesčio nepriemokos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.