Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Zarasų skyriaus, atstovui V. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro pareiškimą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, V. Š. dėl sprendimo panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašo panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 13-27331“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. Š.“ ( toliau- ir Sprendimas) ,kuriuo atsakovui V. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį-1,49 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,58 ha vandens telkinio , ežero (duomenys neskelbtini) dalį ( ( vertė 1992 Lt), esančią 33,85 ha dydžio vandens telkinio sklype (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras pareiškime, teismo posėdžio metu prokuroras R.Senkus nurodė , kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau - Atkūrimo įstatymas), kurio 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – Vandens įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis numato, jog valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje pateikti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vandens telkiniams. Vienas iš kriterijų- paviršiniai vandens telkiniai iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas ( toliau- Vandens įstatymas , Įstatymas ) buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d., o įsigaliojo 1997 m. lapkričio 19 d. Paviršinių vandens telkinių įrašymo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir šį sąrašą tvirtina Vyriausybė. Taigi, visi Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus (vieną iš jų arba kelis) atitinkantys paviršiniai vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.7 straipsnį išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti perleidžiami. Pažymėjo, kad LR aplinkos apsaugos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 buvo patvirtintas Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas. Šio sąrašo 4.5 punktu sąrašui priskirti vandens telkiniai iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise , ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais buvo perkelta į LR Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos Nr. XI-580 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Tai patvirtina valstybės nuoseklų požiūrį į minėtą kriterijų, kaip eleminuojantį, bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei.

Nagrinėjamu atveju, į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 2003-10-14 nutarimu Nr. 1268 „Dėl Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašo patvirtinimo" (toliau – Sąrašas) ežeras (duomenys neskelbtini) 2008 m. gruodžio 19 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 13-27331 priėmimo dieną nebuvo įtrauktas. Tačiau iš archyvinių dokumentų- 1929 metų (duomenys neskelbtini), V-to rajono seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirtstytų žemių sąraše ežeras (duomenys neskelbtini) priskirtas valstybės nuosavybėn,1937 metų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento valstybinių ežerų sąraše , nurodytas Zarasų miškų urėdijos žinioje esantis (duomenys neskelbtini) ežeras , kurio savininkas valstybė.

Tai reiškia, jog ežeras (duomenys neskelbtini), nežiūrint į tai, kad teisės aktų nustatyta tvarka nėra įtrauktas į Sąrašą, iki 1940 metų ir vėliau buvo valstybės nuosavybė, todėl negalėjo būti privatizuotas. Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 13-27331“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. Š.“ prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą, o jo atstovas V.Č. teismo posėdyje prašė tenkinti prokuroro pareiškimą. Nurodė , jog archyviniai dokumentai patvirtina, kad ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė Lietuvos valstybei. Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme nėra minimi Vandens įstatymo 4 straipsnyje nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami prie valstybės išperkamų vandens telkinių. Utenos apskrities viršininko administracija, priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. Š., nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ežeras (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo įtrauktas į Vyriausybės patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, galėtų būti laikomas neprivatizuotinu vandens telkiniu. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau- ir LVAT), kuris formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje ( byloje Nr. eA-1446-261/2017 ) konstatavo, kad reikšmingu faktu laikoma, kad ežeras , į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise. Jeigu ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, į jį negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės.

Atsakovas V. Š. atsiliepimo į prokuroro pareiškimą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvauja, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškimas tenkinamas.

Byloje nagrinėjamas administracinis ginčas, kurį iškėlė Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, gindamas viešąjį interesą, dėl įstatymų pažeidimų, atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį (ežeras (duomenys neskelbtini)), t.y. dėl Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. Š.“, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko parengta 2003 m. vasario 3 d. išvada (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ patvirtina V. Š. pagal susitarimą teisę atkurti nuosavybės teises į 2,5 ha vandens telkinio į buvusios savininkės A. V. valdytą 7,50 ha vandens telkinį. Utenos apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 10 įsakymu Nr. 16-382 patvirtino Žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimą (duomenys neskelbtini), kuriame V. Š. buvo suprojektuotas 1,58 ha dydžio perduoti neatlygintinai nuosavybėn sklypas, projektinis Nr.136. Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu (duomenys neskelbtini)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. Š.“, buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. P. valdyto nekilnojamojo turto jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį-1,49 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,58 ha vandens telkinio , ežero (duomenys neskelbtini) dalį ( ( vertė 1992 Lt), esančią 33,85 ha dydžio vandens telkinio sklype (duomenys neskelbtini).

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad V. Š. vardu Apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 13-27331 pagrindu įregistruotos nuosavybės teisės į 158/3385/ dalis žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini).

Panevėžio apygardos prokuratūroje 2018 m. gegužės 28 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus 2018 m. gegužės 24 d. pareiškimas Nr. 42SD-1658-( 14.42.7) „ Dėl (duomenys neskelbtini) ežero vandens telkinio ploto dalies nuosavybės teisių atkūrimo“ , kuriame prašoma ginti viešąjį interesą, nes ginčijamu Sprendimu neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens ūkio paskirties žemės sklypą- ežerą (duomenys neskelbtini), kuris iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei .

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2018-06-11 pateikė administraciniam teismui pareiškimą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. Š.“.

Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar asmenų grupės interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Taigi, nors įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis procesas, kurio tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenės interesą, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyktų skaidriai ir teisėtai, pagrindžia ir ypatingas nuosavybės teisių atkūrimo objektas, t. y. žemė, miškai ir vandens telkiniai (LVAT 2007-01-15 nutartis a. b. Nr. A180-48/2007, 2011-06-20 nutartis a. b. Nr. A525-2279/2011; LAT 2006-04-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-291/2006, 2009-10-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-397/2009).

Byloje yra pateikti archyviniai dokumentai. 1929 metų (duomenys neskelbtini), V-to rajono seniūnijos mokestiniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirtstytų žemių sąraše ežeras (duomenys neskelbtini) priskirtas valstybės nuosavybėn,1937 metų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Miškų departamento valstybinių ežerų sąraše , nurodytas Zarasų miškų urėdijos žinioje esantis (duomenys neskelbtini) ežeras , kurio savininkas valstybė.

Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė ežero (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nuosavybės teise priklausymo valstybei paneigiančių įrodymų, be to, šios aplinkybės proceso dalyviai neginčijo ir nepateikė nustatytajai aplinkybei prieštaraujančių įrodymų.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo proceso užtikrinimu į ypatingą nuosavybės teisių atkūrimo objektą – vandens telkinį, todėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas, prokuroro kreipimasis į teismą nagrinėjamuoju atveju yra jo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. 2 d., Prokuratūros įstatymo 9 str. 3 d. 7 p. ir 19 str. įtvirtinta pareiga.

Administracinių bylų teisenos įstatymo ( toliau- ir ABTĮ ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Kiekvienu konkrečiu atveju byloje dėl viešojo intereso gynimo turi būti nustatyta nuo kokios datos turi būti skaičiuojama ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007-06-28 byloje Nr. A8 – 660/2007; 2007-11-05 Nr. A17-742/200; 2014-08-12 Nr. A146-700/2014; LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2008-07-25 nutartis Nr. A146-335/2008 Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009-02-12 Nr. A882-65/2009; 2011-05-23 Nr. A556-2907/2011 ir kt.). Nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti atliktas tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Šiuo atveju, terminas kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2018 m. gegužės 28 d. t.y. nuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriaus 2018 m. gegužės 24 d. pareiškimo Nr. 42SD-1658-( 14.42.7), kuriuo ši institucija kreipėsi į prokuratūrą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo, gavimo dienos. Pareiškėjas pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo pateikė teismui 2018m. birželio 11 d. Byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, kad prokuroras informaciją apie viešojo intereso pažeidimą šioje ginčo situacijoje buvo gavęs anksčiau nei iš minėto Nacionalinės žemės tarnybos 2018 m. gegužės 24 d. pareiškimo , todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas prašymą dėl viešojo intereso gynimo pateikė nepraleisdamas kreipimosi į teismą termino.

Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės vidaus vandenys nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ši nuostata įtvirtinta ir Žemės įstatymo 6 straipsnyje. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-8 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims (Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Pagal LR CK 4.7 straipsnio nuostatas išimtinei valstybės nuosavybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad negali būti perleidžiami.

Vandens įstatymo, kurio 2 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie valdo, naudoja ar saugo Lietuvos Respublikoje esančius vandens telkinius ir juose esantį vandenį nepaisant jų paskirties bei nuosavybės formų, 4 straipsnis yra skirtas išimtinės valstybės teisės į vandens telkinius įtvirtinimui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal Vandens įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtas sąvokas, paviršinis vandens telkinys – identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Prie paviršinių vandens telkinių taip pat priskiriami tarpinių ir priekrantės vandenų plotai (Vandens įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1- 9 punktuose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t.y.: 1) ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha; 2) upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 km² ; 3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės; 4) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose; 5) paviršiniai vandens telkiniai, svarbūs vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu bei turintys įtaką su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl šios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusą; 6) paviršiniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų atrankos kriterijus; 7) paviršiniai vandens telkiniai, jungiantys vandens turizmo trasas į bendrą sistemą; 8) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbūs paviršiniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms; 9) paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise. Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pažymėtina, kad Vandens įstatymas buvo priimtas 1997m. spalio 21d. Nr. VIII-474,o įsigaliojo nuo 1997m. lapkričio 19 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-1446-261/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje konstatavo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 9 punkte nustatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.). Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas atlyginti už nusavintą vandens telkinį lygiaverčiu turtu galima tik iš laisvo žemės fondo. Tokia sąlyga yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 50 punkte, kuriuo nustatyta, kad perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai ir vandens telkiniai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje, laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos 10 straipsnyje nustatytos miško ir vandens telkinių įsigijimo eilės; šie sklypai perduodami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus (akto redakcija, galiojusi nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki 2009 m. rugsėjo 15 d.). Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvos žemės fondas – žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 21 d. iki 2009 m. gegužės 26 d.).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 276 buvo patvirtinti Aplinkosauginių kriterijų, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, sąrašas, kurio 4.5 punktu sąrašui priskirti vandens telkiniai iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise ir į kuriuos buvę savininkai įstatymų nustatyta tvarka nėra pareiškę savo teisių. Ši nuostata su tam tikrais pakeitimais (žr. Lietuvos Respublikos Seimo Kanceliarijos Teisės departamento 2009 m. gruodžio 16 d. išvadą Nr. XIP-1318(2) „Dėl Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3, 4, 16, 19, 22, 29, 31, 33 straipsnių ir priedo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto“) buvo perkelta į Vandens įstatymo 2009 m. gruodžio 17 d. redakcijos Nr. XI-580 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Tai patvirtina valstybės nuoseklų požiūrį į minėtą kriterijų, kaip eliminuojantį teisę bet kokia forma privatizuoti vandens telkinius, priklausiusius ir priklausančius valstybei.

Teisėjų kolegija įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą bei byloje surinktus duomenis dėl (duomenys neskelbtini) ežero nuosavybės, konstatuoja, jog minėtas ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei ir iki 1997m. lapkričio 19 d. (Vandens įstatymo įsigaliojimo) nebuvo įsigytas privačion nuosavybėn, todėl Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir to paties įstatymo 3 dalies prasme ežaras (duomenys neskelbtini) priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, todėl jis nebuvo ir negalėjo būti laisvu žemės fondu, dėl ko nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos ir valstybei priklausanti nuosavybė tokiu būdu negalėjo būti perduota privačion nuosavybėn.

Administracinėje byloje nustačius, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 13-27331“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. Š.“ kuriuo atsakovui V. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį-1,49 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,58 ha vandens telkinio , ežero (duomenys neskelbtini) dalį ( ( vertė 1992 Lt), esančią 33,85 ha dydžio vandens telkinio sklype Nr. 136, esančiame Utenos apskrityje (duomenys neskelbtini) prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, yra neteisėtas ir naikintinas.

Taigi nustačius, jog konkrečiu atveju, atkuriant nuosavybės teises, buvo padaryti ne formalaus, procedūrinio pobūdžio, o esminiai materialinės teisės imperatyvių normų, kurios draudė atkuriant nuosavybės teises perduoti neatlygintinai nuosavybėn ginčui aktualų paviršinio vandens telkinį ( (duomenys neskelbtini) ežerą), pažeidimai, darytina išvada, jog buvo pažeistas viešas interesas, todėl prokuroras pagrįstai kreipėsi į teismą dėl jo gynimo. Teismas pažymi, kad visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011-06-20 Nr. A525-2279/2011; 2014-07-31 Nr. A858-1361/2014; 2014-08-12 Nr. A146-700/2014 ir kt.). Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. Teismų praktikoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimą; 2008-02-20 nutarimą; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011-08-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; LVAT 2011-02-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011; 2012-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės.

Dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo Vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2014-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 nurodė, jog šioje įstatymo normoje nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis, kad valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams priskiriami paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiškai aiškus iš įstatymo formuluotės, o Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis - į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997 m. lapkričio 19d. - taip pat yra aiški iš įstatymo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 str. nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje šios kategorijos bylose yra nurodęs, kad panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija. Panaikinus administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, valstybė turėtų atgauti nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams natūra grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo (LAT 2007-06-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-149/2007, 2010-02-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-47/2010; 2011-12-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-518/2011).

Taigi, konstatavus neteisėtus Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus ir panaikinus ginčijamą sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės V. Š., nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl atsakovė turi pareigą išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymas tenkinamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, , teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini)“ Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. Š.“, kuriuo V. Š. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį-1,49 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,58 ha vandens telkinio , ežero (duomenys neskelbtini) dalį ( ( vertė 1992 Lt), esančią 33,85 ha dydžio vandens telkinio sklype (duomenys neskelbtini).

Įsiteisėjus teismo sprendimui administracinėje byloje Nr.eI-5244-279 /2018 , panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.