- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-03
- Bylos Nr.
- A-444-666-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, Lietuvos
- Pareiškėjas
- A. B.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui A. B. , Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui D. T. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) 2009 m. gruodžio 18 d. raštą Nr. 4-(8.44-11)-3412 ir Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Valstybinė medicininio audito inspekcija, ir Inspekcija) 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 4R-2265(2-444) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją ir Valstybinę medicininio audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos išnagrinėti jo skundus iš esmės ir įvertinti Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) veiksmus dėl jo priverstinio hospitalizavimo nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. birželio 26 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Valstybinė medicininio audito inspekcija vilkino atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus ištirti jo skundą iš esmės ir įvertinti Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laivės atėmimo vietų ligoninės administracijos veiksmus dėl jo priverstinio hospitalizavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime (b. l. 24-27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 79 straipsnio 2 dalimi, atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę; kontroliuoja, kaip fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi standartizacijos norminių dokumentų reikalavimų sveikatos priežiūros kokybės klausimais; vykdo įstatymų ir šios Inspekcijos nuostatų nustatytas kitas funkcijas. Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 8 d. skunde prašė įvertinti būtent Kauno tardymo izoliatoriaus ir LAVL medicinos personalo veiksmų teisėtumą dėl neteisėto hospitalizavimo, šantažo ir psichologinio spaudimo nutraukti bado akciją. Ši pareiškėjo skundžiama veika, t. y. neteisėtas hospitalizavimas asmens turi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 146 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos – neteisėto laisvės atėmimo požymių ir Inspekcija nėra kompetentinga nagrinėti skundžiamą veiką, vertinant jos teisėtumą. Be to, badavimas nėra nurodytas Tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifikacijoje TLK-102, todėl Kauno tardymo izoliatoriaus ir LAVL administracijos ir medicinos personalo veiksmai pareiškėjo badavimo metu negali būti prilyginami asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui, nes šie veiksmai yra reglamentuoti specialiajame teisės akte, reglamentuojančiame būtent tardymo izoliatoriaus pareigūnų ir asmens sveikatos priežiūros specialistų veiksmus suimtajam pareiškus apie badavimą, t. y. šiame teisės akte reglamentuojami specifiniai, tik tarp tardymo izoliatoriaus pareigūnų, sveikatos priežiūros specialistų ir suimtojo, pareiškusio apie badavimą, susiklostantys teisiniai santykiai, tai yra specifinė sritis. Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 8 d. skunde prašė teisiškai įvertinti Kauno tardymo izoliatoriaus ir LAVL personalo veiksmus dėl neteisėto hospitalizavimo, šantažo ir psichologinio spaudimo bei teisiškai įvertinti ir pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu Kalėjimų departamento 2009 m. lapkričio 9 d. raštą Nr. 2S-3055. Inspekcija informavo pareiškėją kad nėra kompetentinga nagrinėti jo skundą ir kadangi skundas jau buvo išnagrinėtas Kalėjimų departamente, nepersiuntė jo pagal kompetenciją.
Atsakovas Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime (b. l. 35-36) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad atliko visus būtinus ir tinkamus veiksmus, veikė pagal kompetenciją. Sveikatos apsaugos ministerija turi pavaldžias įstaigas, kurios atlieka atskiras viešojo administravimo funkcijas sveikatos apsaugos srityje, todėl pareiškėjo skundai buvo perduoti išnagrinėti pagal kompetenciją Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, o paskui Valstybinei medicininio audito inspekcijai. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė nei vieno jo teiginius pagrindžiančio įrodymo, neaišku kuo pasireiškia pareiškėjo nuomone neteisėti Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 56-59) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus skundus, oficialius atsakymus į juos, padarė išvadą, jog Sveikatos apsaugos ministerija vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais atliko visus būtinus, tinkamus veiksmus ir aptariamojoje situacijoje veikė pagal kompetenciją, pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas taip pat padarė išvadą, jog nėra pažeisti pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys sveikatos apsaugą (pvz. Sveikatos sistemos įstatymas, visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas ir t.t.). Byloje nėra duomenų, jog SAM pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (tame tarpe 23 str.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatus, darbo reglamentą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog visos institucijos, nagrinėjusios pareiškėjo klausimus, nevilkino atlikti jų kompetencijai priskirtų veiksmų, priimti sprendimai yra adekvatūs įrodymams ir atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pagrindo nėra ir pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad teismas pažeidė ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80, 88 straipsnius, nes buvo suvaržytos jo teisės ne tik dalyvauti teismo posėdyje, bet ir teikti įrodymus, keisti ar tikslinti skundo pagrindą ar dalyką, šalinti teisėjus ir kt. Teismas nesprendė, ar jo nurodytos priežastys ir motyvai yra svarbūs neatvykti į teismo posėdį. Teigia, jog nebuvo išnagrinėti jo skundo reikalavimai, nes sprendime nėra motyvų, pažeistos materialinės teisės normos ir yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Sveikatos apsaugos ministerija Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio pagrindu jo skundą pagal kompetenciją persiuntė Kalėjimų departamentui, nes nenurodė įstatyminio pagrindo ir motyvų, kurie neleidžia ir draudžia Sveikatos apsaugos ministerijai ir Inspekcijai priimti administracinės procedūros sprendimą ir vertinti sveikatos priežiūros įstaigų medicininio personalo darbą. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas garantuoja piliečiams teisę skųsti visų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą SAM ir Inspekcijai. Minėtame įstatyme yra nustatyti priverstinio hospitalizavimo pagrindai, kurie buvo pažeisti jo priverstinio hospitalizavimo metu 2009 m. birželio 12 d. Teismas sprendime taip pat nenurodė motyvų, kad nebuvo pažeisti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo reikalavimai priverstinai jį hospitalizavus. Teigia, kad jo sveikatai dėl badavimo nebuvo grėsmės, nes 2009 m. birželio 23 d., laikinai nutraukus badavimą, jau 2009 m. birželio 26 d. buvo išrašytas iš ligoninės ir 2009 m. birželio 28 d. atnaujino bado akciją, kurią tęsė iki 2009 m. spalio 9 d. Teigia, kad buvo priverstinai hospitalizuotas dėl politinių pagrindų, šantažo ir psichologinio spaudimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78-80) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia argumentus nurodytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74-75) prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Mano, kad teismas teisingai taikė ABTĮ 80 straipsnį nuspręsdamas nevilkinti bylos ir nagrinėti ją teismo posėdyje. Teigia, kad teismas sprendime atskirai pasisakė dėl kiekvieno skunde nurodyto reikalavimo, pritaikė tinkamas materialinės teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o n statuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovų įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti tiriama ir vertinama, ar pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad atsakovai tokius veiksmus atliktų, ir ar atsakovas turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus, o to paties straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui.
Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 8 d. skunde, adresuotame Sveikatos apsaugos ministerijai ir Valstybinei medicininio audito inspekcijai, prašė įvertinti Kalėjimų departamento 2009 m. lapkričio 9 d. raštą bei atlikti medicininį auditą. Sveikatos apsaugos ministerija neturi įgaliojimų nei vertinti Kalėjimų departamento raštų ar sprendimų, nei atlikti medicininį auditą, todėl persiuntė pareiškėjo skundą Valstybinei medicininio audito inspekcijai bei skundžiamu 2009 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 4-(8.44-11)-3412 informavo apie tai pareiškėją. Kaip minėta, kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus, Sveikatos apsaugos ministerija neturėjo įgaliojimų nagrinėti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais atliko visus būtinus, tinkamus veiksmus ir aptariamojoje situacijoje veikė pagal kompetenciją, pareiškėjo teisių nepažeidė. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo naikinti skundžiamo 2009 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. 4-(8.44-11)-3412 ir įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją išnagrinėti jo skundus iš esmės ir įvertinti Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus.
Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 8 d. skunde nurodė, kad prašo atlikti medicininį auditą, tačiau, įvertinus minėto skundo turinį, matyti, jog jis prašė įvertinti Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės medicininio personalo veiksmus dėl jo hospitalizavimo bei psichologinio spaudimo, taip pat prašė įvertinti Kalėjimų departamento 2009 m. lapkričio 9 d. raštą.
Sveikatos sistemos įstatymo 79 straipsnyje ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos yra sveikatinimo veiklos paslaugų valstybinės kontrolės subjektas, atliekantis asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo kontrolę. Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos veiklą ginčijamo sprendimo priėmimo metu reglamentavo Valstybinio medicininio audito nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 1996 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1172, Valstybinio medicininio audito inspekcijos nuostatai, patvirtinti Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 154, Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos tvarkos aprašas, patirtintas Inspekcijos direktoriaus 2007 m. sausio 12 d. Nr. 3v-4.
Aprašo 22 punktas numato, kad Inspekcija prašymus ar skundus priima ir juos nagrinėja pagal įgaliojimus, nustatytus Inspekcijos nuostatuose. Inspekcijos nuostatuose nurodomos tokios inspekcijos funkcijos: pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros veiklą; kontroliuoja ir įvertina asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę (tinkamumą); įvertina sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų ekonominį efektyvumą; atlieka standartinių ir faktinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo rodiklių lyginamąją analizę; teikia siūlymus sveikatos apsaugos ministrui, Valstybinei ligonių kasai, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms ir jų steigėjams bei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, prieinamumo ir ekonominio efektyvumo gerinimo; nagrinėja pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus; atlieka pacientų ir asmens sveikatos priežiūros specialistų apklausą; analizuoja pacientams padarytos žalos atvejus; analizuoja ir įvertina asmens sveikatos priežiūros įstaigų išlaidų, susidarančių teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, dydį ir atskirų paslaugų kaštus; atlieka kitas įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose nustatytas funkcijas.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Inspekcijos kompetenciją, bei įvertinus pareiškėjo skundo turinį, darytina išvada, kad pareiškėjo skunde nurodytų klausimų sprendimas, t. y. Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės medicininio personalo veiksmų dėl jo hospitalizavimo bei psichologinio spaudimo, taip pat Kalėjimų departamento veiksmų, neįeina į Inspekcijos kompetenciją, todėl negalima įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, kurie pagal įstatymus atsakovui nepriskirtini. Kaip minėta, kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus, viešojo administravimo subjektai priimti atitinkamus sprendimus pagal asmenų pateiktus prašymus, skundus ir pranešimus gali tik veikdami savo kompetencijos ribose, t. y., neperžengdami įgaliojimų, kurie yra suteikti jiems jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Taigi dėl minėtų priežasčių taip pat nėra pagrindo naikinti skundžiamo Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 4R-2265(2-444) bei įpareigoti Valstybinę medicininio audito inspekciją išnagrinėti jo skundus iš esmės ir įvertinti Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas atsakovų Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės medicininio audito inspekcijos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Tuo tarpu nei Kauno tardymo izoliatoriaus, nei Laivės atėmimo vietų ligoninės medicininio personalo, nei Kalėjimų departamento veiksmai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su šių subjektų veikla.
Apeliantas ginčija teismo priimtą sprendimą taip tap ir dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, nes buvo suvaržytos jo teisės ne tik dalyvauti teismo posėdyje, bet ir teikti įrodymus, keisti ar tikslinti skundo pagrindą ar dalyką, šalinti teisėjus ir kt. Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, o ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Kolegija pažymi, kad proceso šalies neatvykimas į bylos nagrinėjimą dėl tam tikrų priežasčių ir prašymas atidėti bylos nagrinėjimą nėra teismui privalomi, t. y. savaime neįpareigoja teismo tenkinti tokį prašymą ir atidėti bylos nagrinėjimą. Nagrinėjamu atveju apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, pareiškėjas pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl motinos bei sūnaus sveikatos būklės. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo ir teismo sprendimo, teismas įvertino pareiškėjo prašymą ir nenustatė pagrindų bylos nagrinėjimo atidėjimui. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundą, prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir bylos medžiagą, sprendžia, kad būtinumas išreikalauti įrodymus byloje nebuvo iškilęs, jokios kitos priežasties bylą atidėti nebuvo, taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai administracinę bylą iš esmės išnagrinėjo 2010 m. balandžio 13 d. teismo posėdyje. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylos atidėjimo, nepadarė procesinės teisės normų pažeidimo. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas neatvyko ir į apeliacinės instancijos teismo posėdį, bei pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, kad buvo suvaržytos pareiškėjo teisės ne tik dalyvauti teismo posėdyje, bet ir teikti įrodymus, keisti ar tikslinti skundo pagrindą ar dalyką, šalinti teisėjus ir kt., atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė nei papildomų įrodymų, nei siekė keisti ar tikslinti skundo pagrindą ar dalyką, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios keltų abejonių teisėjų nešališkumu, nors tokius galėjo teikti raštu.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.