- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-27
- Bylos Nr.
- I-1697-463/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, dalyvaujant pareiškėjui V. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis tam tikrais laikotarpiais nuo 2015 metų buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimams prilygstančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo pažeisti minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimai. Į kameros plotą buvo įskaityti joje esantys baldai. Nebuvo galimybių prie stalo pavalgyti, nes tik dvi kėdės buvo, o ir stalas mažas.
Teigė, kad sanitarinis mazgas nuo kameros nebuvo atitvertas. Nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos. Nuolat sklido nemalonus kvapas. Buvo neužtikrintas jo privatumas atliekant gamtinius reikalus. Buvo netinkamas apšvietimas, visą laiką buvo įjungtas apšvietimas, skaudėjo akis, galvą. Kamerose nebuvo karšto vandens. Be to, neišduodamas priemonės indam plauti, todėl indai buvo riebaluoti nebuvo tinkamų galimybių jų išsiplauti. Taip pat nurodė, kad nebuvo veidrodžio, lentynėlės, skirtos higienos priemonėms laikyti bei kito būtino inventoriaus.
Dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal teisės aktus.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundą ir nesutiko su argumentais, kad 2015 m. sausio 8 d. ir balandžio 24 d, kad nebuvo laikomas vienas. Teigė, kad neteisingi Lukiškių TI-K duomenys.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei prašė priteisti 4,26 Eur išlaidų, patirtų teismui teikiant medžiagą (b. 1. 10–16).
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas tik keturias paras buvo laikomas pažeidus ploto reikalavimą. Pabrėžė, kad pareiškėjas per Lukiškių TI-K vyko tranzitu ir tik trumpais laikotarpiais buvo laikomas įstaigoje. Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dl nurodytų aplinkybių, pripažino, kad galėjo būti pažeistas ploto reikalavimas. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Kamerose laikomiems asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Vykdomi graužikų naikinimo darbai.
Nurodė, kad kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Teigė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010, ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d. ) 21 punkto reikalavimų ir nepažeidžia pareiškėjo privatumo. Pabrėžė, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, patvirtintose normose nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Remontuojamose kamerose veidrodžiai yra įklijuojami. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka minėtos higienos normos 24 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
Pareiškėjo prašymą priteisti neturtinę žalą laikė nepagrįstu bei vertino kaip siekį pasipelnyti iš valstybės. Pažymėjo, kad pareiškėjas per Lukiškių TI-K vyko tranzitu ir buvo laikomas trumpais laikotarpiais. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nei žalos, nei jos dydžio, nei priežastinio ryšio nepagrindė.
Prašė priteisit 4,26 Eur realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimo, t. y. už 71 lapą pateiktų kopijų teismui.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Byla nagrinėjama atsakovės atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs Lukiškių TI-K nuo 2015 m.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko nustatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimo.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 8 d. ir tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki keturių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 7,31 kv. m iki 40,40 kv. m (b. l. 18–23). Tokie duomenys atitinka ir pareiškėjo Apskaitos kortelėje nurodytus duomenis (b. l. 26–29).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik tam skirtose patalpose. Minėtos higienos normos 5 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes, esant mažesniam plotui, neišvengiamai blogėja visos gyvenimo sąlygos, jos laikytinos žeminančiomis, ypač kai asmuo tokiomis sąlygomis laikomas ilgesnį laiką. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. 3,6 kv. m, 4 paras. Nepažeidus šio reikalavimo – 5 paras. Taigi, pareiškėjas trumpais laikotarpiais buvo laikoms Lukiškių TI-K. Buvo pažeistas ploto reikalavimas, kai pareiškėjas 2015 m. kovo 21–22 d. buvo laikomas kameroje Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m (kameroje buvo 3 asmenys, vienam asmeniui teko 2,44 kv. m), 2015 m. kovo 26 d., kai buvo laikomi 3 asmenys kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m (vienam asmeniui teko 2,6 kv. m) bei 2015 m. balandžio 28 d. kameroje Nr. 118 buvo laikomi keturi asmenys, kurios plotas 7,38 kv. m (1,85 kv. m). Teismo vertinimu, keturias paras pareiškėjui teko labai nedidelė kamerose ploto dalis, itin reikšmingai pažeidus nustatytą minimalų ploto reikalavimus.
Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jis buvo laikomas su daugiau asmenų, nei pateikė Lukiškių TI-K, laikytini nepagrįstais, nes pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti jokių duomenų nepateikė. Be to, jis nepateikė duomenų, kad dėl šio pažeidimo kreipėsi administraciją. Teismas remiasi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis.
Darytina išvada, kad kiti pareiškėjo nurodyti nepatogumai kameroje (baldai, negalėjimas sėdėti prie stalo) neišvengiamai susiję su per mažu kamerų plotu. Reikalavimo, kad baldai nebūtų įskaityti į bendrą kameros plotą, teisės aktai nenustato.
Pažymėtina Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją).
Pareiškėjas teigė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šios higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje nustatytas, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, atitverta 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 24–25). Tačiau Lukiškių TI-K byloje su patikrinimo aktais pateikė ir fotonuotraukas, iš kurių neaišku, kokiose kamerose jos darytos, tačiau klozeto nėra įrengta. Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl netinkamo tualeto įrengimo, t. y. buvo įrengta tik skylė grindyse (b. l. 37, 48, 49, 51, 52), darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu tualetu iš viso 9 paras.
Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad buvo ribojamas jo privatumas atliekant gamtinius reikalus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Pažymėtina, kad neišvengiami tam tikras kalinamųjų ir suimtųjų privatumo, apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų ribojusi pareiškėjo privatumą, pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Akcentuotina, kad absoliutus pareiškėjo privatumo užtikrinimas yra objektyviai negalimas.
Pažymėtina, kad atskira vėdinimo sistema veikiančiam Lukiškių TI-K neturėjo būti įrengta. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengti nėra galimybių. Šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Kameros vėdinamos per langus.
Pareiškėjas skunde teigė, kad netinkamas apšvietimas, nėra šilto vandens, neišduodamos priemonės indams plauti.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose ginčui aktualiuose patikrinimo aktuose (b. l. 74–75) kameroje Nr. 112 nebuvo nustatytų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (dėl apšvietimo, temperatūros, drėgmės ir vėdinimo), kameroje yra šalto vandens tiekimo sistema ir tai atitinka nustatytus reikalavimus, Langai atsidaro, vėdinamas per langus. Sanitarinis mazgas ir praustuvė buvo švari. Pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad remontas atliekamas pagal poreikį ir finansines galimybes. Iš pateiktų sutarčių matyti, kad atliekami kenkėjų naikinimo darbai (b. l. 84–87). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų kreipėsi į administraciją. Nurodyti teiginiai yra nekonkretūs, neindividualizuoti, todėl teismas šiuos teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose nebuvo veidrodžio, lentynėlių higienos priemonėms laikyti nėra tinkamai individualizuoti. Jis nepateikė duomenų, kad į administraciją kreipėsi su prašymais. Pažymėtina, kad vien faktas, jog kameroje nebuvo veidrodžio negali sukelti pareiškėjo skunde nurodomos žalos. Lukiškių TI-K nurodė, kad atliekant remontą, kamerose įklijuojami ir veidrodžiai. Pažymėtina, kad apskritai pareiškėjas labai trumpą laiko tarpą buvo laikomas įvairiose kamerose. Pareiškėjo nurodyti teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas esminiu pažeidimu pripažįsta minimalaus kameros ploto, turėjusio tekti vienam asmeniui, pažeidimą – 4 paras bei neužtikrintą teisę naudotis tualetu – 9 paras.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, iš jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-02-19 sprendime byloje Z. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 16262/05) konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje.
Atsižvelgus į anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas 4 paras buvo laikomas reikšmingai pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, bei 9 paras neužtikrinus teisės naudotis tinkamai įrengtu tualetu, darytina išvada, jog tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės.
Teismas konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui kėlė diskomfortą ir psichologinę kančią bei sumenkino jo žmogiškąjį orumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas skunde jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į esminę sąlygą – kalinimo trukmę (4 paros) bei 9 patas neužtikrinus teisės naudotis tualetu (įrengta skylė grindyse), daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 70 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.
Lukiškių TI-K prašymas priteisti 4,26 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, netenkinamas. Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė teismui, vykdydamas teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį (b. l. 4). Kadangi įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, tai Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. M. (gim. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.