Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2S-1429-613/2021

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-21
Bylos Nr.: e2S-1429-613/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-06-3-08299-2021-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Giedrė Seselskytė
Pareiškėjas: viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės
Suinteresuotas asmuo: V. D.
Advokatai: Saulius Tamošaitis

Kategorijos

3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
3.3.2.6Kiti su atskirųjų skundų nagrinėjimu susiję klausimai
3.4.5.20Bylų dėl teismo leidimų išdavimo, faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitų bylų, kurios pagal CK bei kitus įstatymus nagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka, nagrinėjimas

Civilinė byla Nr. e2S-1429-613/2021Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08299-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.3.2.5; 3.3.2.6; 3.4.5.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 21 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

sekretoriaujant Joanai Runelienei,

dalyvaujant pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės atstovams M. B., V. B., R. B.,

apeliantui (suinteresuotam asmeniui) V. D., jo atstovui advokatui Sauliui Tamošaičiui,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens V. D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės pareiškimą dėl teismo leidimo išdavimo paciento V. D. priverstiniam hospitalizavimui ir priverstiniam gydymui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Respublikinė Klaipėdos ligoninė pateikė teismui prašymą išduoti teismo leidimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atsisakančio hospitalizavimo, priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filiale iki 1 (vieno) mėnesio nuo priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pradžios, nes pacientui diagnozuotas psichikos sutrikimas F20.0 – (duomenys neskelbtini), konstatuotas sunkus lėtinis endogeninis psichikos sutrikimas, iš paciento elgesio ir kitų objektyvių duomenų galima spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir turtui. Prašymą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1.1. 2021 m. lapkričio 19 d. 20.15 val. V. D. buvo atvežtas greitosios pagalbos automobiliu, lydimas policijos pareigūnų į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Priėmimo skyrių. Gavus rašytinį V. D. sutikimą, jis 2021 m. lapkričio 19 d. 20.55 val. buvo hospitalizuotas ir gydytas iki 2021m. lapkričio 26 d. 2021 m. lapkričio 19 d. 20.15 val. (penktadienį) Respublikos Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo priėmimo skubiosios pagalbos skyriaus budintis psichiatras fiksavo įraše paciento būklę: žmona „išėjo iš namų, nes kekšė“, „vartojo narkotikus“, „į klausimus atsako Dievas“, buvo konstatuota preliminari diagnozė F23.1 – (duomenys neskelbtini). 2021 m. lapkričio 22 d. (pirmadienį) V. D. konsultuotas gydančio psichiatro, jis fiksavo, kad pacientas labai įtarus, kalbėdamas nuolat atlieka tam tikrus stereotipinius judesius, paaiškina, kad taip susisiekia su Dievu, garsiai kalbasi, klausia patarimo, sako, kad Dievas jam padiktuoja visą informaciją, į vienus klausimus Dievas leidžia atsakyti, į kitus neleidžia, nuolat išsako įvairius grasinimus, kad „susidoros“ su žmonos „meilužiu indėnu“, „narkomafija“, „policijos šefu“, skyriuje visą laiką išliko įtarus, priešiškas, greitai supykdavo, pradėdavo grasinti, kalbėdavo pakėlęs balsą, savo iniciatyva nutraukdavo pokalbį, elgdavosi neadekvačiai, provokuojančiai.

1.2. Psichinio pobūdžio problemas, kilusias ir progresavusias nuo 2017 metų pastebėjo ir V. D. žmona D. D., sūnus K. D. ir kiti artimieji asmenys, t. y. paciento sesers R. V., pusbrolio D. G. paliudijimai, kad pacientas jiems grasino. V. D. psichikos sutrikimas vystėsi apie 5 metus, reiškėsi įtarumas, paranojiškumas, ryškėjo kliedesinė simptomatika, klausos haliucinacijos, sutrikimas progresavo, keitėsi asmenybė, pacientui yra diagnozuotas psichikos sutrikimas F20.0 – (duomenys neskelbtini).

1.3. 2021 m. lapkričio 26 d. 10.20 val. V. D. pateikė raštu prašymą dėl stacionarinio gydymo atsisakymo, todėl jis nuo 2021 m. lapkričio 26 d. 10.20 val. yra hospitalizuotas ir gydomas priverstinai.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė prašė tenkinti prašymą jame nurodytais motyvais. Prašymą palaikė ir posėdyje dalyvavęs psichiatras V. B..

3. Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens V. D. atstovas advokatas D. P. išreiškė nuomonę, kad leidimo išduoti nereikia, kadangi vyksta skyrybų procesas, todėl yra ginčai dėl turto. Be to pažymėjo, kad praleistas kreipimosi į teismą terminas, kad yra neteisėtai apribotos V. D. teisės.

4. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta E. D. pažymėjo, kad jokių sveikatos problemų tėvas neturėjo, kad ji ir tėvas nebendrauja su artimais giminaičiais, kad mama prieš du mėnesius išėjo iš namų pas kitą vyrą.

5. Teismo posėdžio metu taip pat nustatyta, kad V. D. darbuotojai (7 žmonės) parašė pareiškimą vyriausiam gydytojui, prašydami paleisti V. D. iš ligoninės, nes jis yra geras vadovas, laiku mokantis algą, o D. D. yra konfliktiška, jau kurį laiką nedirbanti moteris ir su ja niekas dirbti nenori. Be to, nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 22 d. advokatas kreipėsi į ligoninę telefonu ir raštu dėl V. D. paleidimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi pareiškimą tenkino ir nutarė leisti mėnesį laiko (iki 2021 m. gruodžio 29 d.) priverstinai hospitalizuoti ir gydyti V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), jo priežiūrą ir gydymą pavedant Viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filialui.

7. Teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 26 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo komisija priėmė sprendimą Nr. S3/PF-91 ir V. D. nuo 2021 m. lapkričio 26 d. 10.20 val. yra hospitalizuotas ir gydomas priverstinai.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepažeidė įstatymo nustatytų terminų kreiptis į teismą.

9. Teismas, įvertinęs pateiktą prašymą, ligoninės atstovų paaiškinimus, padarė išvadą, kad V. D. būtinas stacionarinis gydymas, todėl, siekiant apsaugoti jo paties ir aplinkinių sveikatą, jis priverstinai hospitalizuotinas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti nustatyta diagnoze. Abejotini ir kritiškai vertintini liudytojos E. D. parodymai, įžvelgtina šeimos narių priešprieša dėl turto dalijimo santuokos nutraukimo procese, pateiktas darbuotojų raštas inicijuotas pačios liudytojos E. D., o darbuotojai, pasirašę raštą, yra suinteresuoti turėti darbą, dirbti, todėl negali būti objektyvūs ir nešališki.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo V. D. (toliau – apeliantas), atstovaujamas advokato Sauliaus Tamošaičio, prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti pareiškėjo prašymo dėl priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pažymėjo, kad kartu su atskiruoju skundu buvo pateiktas išrašas iš V. D. pasirašytos Teisinių paslaugų sutarties ir toks dokumentas įstatymu yra pripažįstamas tinkamu atstovavimo teisę patvirtinančiu dokumentu (CPK 57 straipsnio 3 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas kelia perteklinius reikalavimus CPK nurodytiems atstovavimo teisę patvirtinantiems dokumentams.

10.2. Pirmosios instancijos teismas neužtikrino teisės būti išklausytam, todėl skundžiama nutartis yra iš esmės neteisėta ir negali būti vykdoma, nes gali sukelti itin sunkius padarinius. Be to, skundžiama nutartimi yra atimta žmogaus laisvė, išsamiai neišsiaiškinus visų reikšmingų aplinkybių. Nutartimi leista atlikti priverstinę intervenciją į žmogaus sveikatą neapibrėžto sąrašo ir didelę abejonę paminėtų aplinkybių kontekste keliančiais medikamentais.

10.3. Teisės būti išklausytam nesuteikimas taip pat gali lemti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą, t. y. tinkamo proceso principas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses. Minėto pobūdžio reikalavimo užtikrinimo poreikį pabrėžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, esantis sudėtine platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalimi, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimo byloje Kress prieš Prancūziją, peticijos Nr. 39594/98, par. 72).

10.4. Taip pat pažymėjo, kad laisvės atėmimas ir priverstinis gydymas yra iš esmės artimas baudžiamojo poveikio priemonėms. 2021 m. gruodžio 3 d. atskirojo skundo esmę sudaro Žmogaus teisės būti išklausytam pažeidimas ir vadovaujantis paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir EŽTT praktika tokios teisės pažeidimas teisminiame procese sudaro apeliacijos dalyką, t. y. jokie įstatymai neatima iš žmogaus teisės pasinaudoti apeliacija, kad būtu realizuota teisė būti išklausytam. Atimant žmogui laisvę ir nusprendžiant leisti daryti priverstinę intervenciją į žmogaus sveikatą vienašališku teisėjo sprendimu, nepaliekant žmogui galimybės nei pasisakyti, nei apeliuoti neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų.

10.5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą dėl pamatinės žmogaus teisės į laisvę atėmimo ir priverstinės intervencijos į žmogaus sveikatą, tokio teismo sprendimo apskundimo galimybė privalo būti ir yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Priešingu atveju būtu pažeidžiamas Konstitucinis Teisinės valstybės principas ir konstitucinės žmogaus teisės bei pati Konstitucija.

Atsiliepimas

11. Pareiškėja VšĮ Respublikinė Klaipėdos ligoninė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Greitosios medicinos pagalbos tarnybos brigada, lydima policijos pareigūnų, pristatė suinteresuotą asmenį į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialą dėl suinteresuoto asmens psichikos būklės įvertinimo. Tai patvirtina greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, forma Nr. 110/a, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1234.

11.2. Teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad suinteresuotas asmuo kelia grėsmę visuomenėje.

11.3. Pažymėjo, kad pareiškėja, vykdydama Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje numatytą pareigą, užtikrino suinteresuoto asmens teisę dalyvauti ir būti išklausytam teismo nuotoliniu būdu.

11.4. Taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju suinteresuotam asmeniui taikoma priverstinė hospitalizacija teismo leidimu pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnyje nurodytos aplinkybes, todėl jo teisės pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigą, asmens sveikatos priežiūros specialistą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygas arba jų atsisakyti gali būti ribojamos.

Šalies argumentai

11.5. Teigia, kad CPK 582 straipsnis nenumato galimybės pateikti atskirąjį skundą dėl teismo sprendimo išduoti teismo leidimą pratęsti asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą.

11.6. Atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl asmens priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo, įstatymų leidėjas suteikia teisę psichikos ir elgesio sutrikimą turinčiam asmeniui į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą. Apie tokią teisę suinteresuoto asmens atstovas buvo informuotas raštu.

11.7. Pareiškėja nuolat vykdo suinteresuoto asmens psichikos sveikatos priežiūrą ir sveikatos būklės vertinimą. Gydantis gydytojas psichiatras kasdien vertina suinteresuoto asmens psichikos būseną. Reikšmingų pokyčių, kurie patikimai rodytų, kad suinteresuotas asmuo nebekelia realios grėsmės kitiems asmenims, kol kas nekonstatuota. Išlieka mąstymo turinio sutrikimai, kliedesinis aplinkos ir savęs suvokimas, kurių aktualumas nėra sumažėjęs ir daro įtaką suinteresuoto asmens elgesiui. Nustačius nesant priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybių ir gydytojui psichiatrui rekomendavus, suinteresuotam asmeniui nedelsiant būtų nutraukta priverstinė hospitalizacija ir priverstinis gydymas ankščiau, negu baigiasi nustatytas terminas.

11.8. Teigia, kad suinteresuotas asmuo pareiškėjos yra laikomas teisėtai, o suinteresuoto asmens teisės nėra pažeidžiamos.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismo posėdžio metu apeliantas V. D. nurodė, kad jis jokios grėsmės aplinkiniams nekelia, yra sveikas. Antrą kartą atvykusiems policijos pareigūnams ir medicinos darbuotojams durų neatidarė, nes išsigando, prarado nuovoką, kadangi patirties tokiose situacijose neturėjo. Be to, su pareigūnais ir medikais buvo viską jau aptarę, jiems atvykus pirmą kartą. Su kaimynais santykiai geri. Pas šeimos gydytoją vykdavo pats. Jau keturi metai neserga. Šeimos gydytojas nėra siuntęs konsultacijai pas psichiatrą. Kartu gyvenanti dukra pagalbos nekvietė. Ginklų neturi. Policijos pareigūnams ir medicinos darbuotojams nesipriešino. Galėtų pats tinkamai vartoti paskirtus vaistus. Mano, kad pats gali pasirūpinti savimi ir savo sveikata. Tai, kas yra įvardijama medicininiuose dokumentuose, nėra ligos požymiai, o hobis, apie kurį plačiau nepageidavo papasakoti. Įvardijo kaip bioenergetiką. Jei gydytojai skirs gydymą, gydysis. Per trisdešimt metų nė vieną kartą žmona nėra kreipusis dėl smurto pavartojimo prieš ją. Šiuo metu paskirtus vaistus vartoja prižiūrimas medikų.

13. Teismo posėdžio metu apelianto V. D. atstovas advokatas Saulius Tamošaitis palaikė atskirajame skunde nurodytus motyvus ir teisinius argumentus. Papildomai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, aplinkybių, kodėl teismo posėdyje negali būti išklausytas asmuo, kurio klausimas buvo sprendžiamas, o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Be kita ko, teismas nevertino asmens sveikatos istorijos, jos neišsireikalavo. Pažymėjo, kad asmens sveikatos istorijoje nėra jokių šeimos gydytojo įrašų ir (ar) siuntimų, kad reikalinga įvertinti V. D. psichinė būklė. Be to, Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 6 dalis įtvirtina, kad psichikos būklės įvertinimo į psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytoją psichiatrą gali kreiptis pats pacientas ir (ar) jos atstovas ir tik tada, jei pacientas pats neįgyvendina / negeba įgyvendinti savo teisės, šią teisę gali įgyvendinti kiti minėtame straipsnyje įvardyti asmenys (PSPĮ 6 straipsnio 2 dalis). Teigia, kad lapkričio 19 d., prievarta paimant suinteresuotą asmenį iš namų, turėjo būti įvertinta jo psichikos sveikatos būklė ir priimtas kompetentingų gydytojų sprendimas, kad asmeniui yra reikalinga pagalba. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad į greitosios medicinos pagalbą kreipėsi V. D. sutuoktinė, kuri su juo kartu net negyvena. Policijos pareigūnai buvo iškviesti ne tikslu reaguoti į teisės pažeidimą, o palydėti V. D. į psichiatrijos ligoninę. Mano, kad įvykis yra susijęs su V. D. sutuoktinės inicijuotu santuokos nutraukimo procesu. Šio atskirojo skundo esmė yra pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir ar nagrinėjamu atveju asmeniui reikalinga taikyti prievartinį gydymą. V. D. patvirtino, kad, jei jam bus skirtas gydymas, jis gydysis. Kad V. D. gydytųsi, gali užtikrinti ir kitas kartu su juo gyvenantis suaugęs asmuo. Gydymo įstaiga, kaip ir suinteresuotas asmuo, yra suinteresuoti bylos baigtimi. Visuose teisminio nagrinėjimo procesuose egzistuoja rungtyniškumo principas. Priešingu atveju būtų paneigta įrodinėjimo teisė. Nagrinėjamu atveju gydymo įstaiga teigia, kad V. D. kelia pavojų visuomenei, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad nėra užfiksuotas joks įvykis, kurio metu V. D. būtų kėlęs grėsmę visuomenei. Visuomenėje yra daugybė asmenų, sergančių psichikos ligomis, tačiau jie jokios grėsmės visuomenei nekelia. Suinteresuoto asmens, priešingai nei kvalifikuoto gydytojo, įrodinėjimo galimybės dėl ligos diagnozės ir gydymo reikalingumo yra ribotos, todėl šioje byloje siekiama įrodyti, kad nėra pavojaus ir nereikalinga prievarta. Jei yra reikalingas gydymas, tegul gydytojai skiria gydymą ir asmuo gydysis. Asmuo turi teisę pasirinkti gydymo įstaigą, gydymo sąlygas, gydančius specialistus, o ne prievarta būti gydomas būtent šiame gydymo įstaigos filiale. Objektyvių duomenų apie pavojaus kėlimą byloje nėra. Nėra duomenų, kad jis kėlė kažkokį pavojų ir gydymo įstaigoje. Prielaidos, kad gali kelti pavojų, taip pat turi būti įrodinėjamos (CPK 12 straipsnis). Pranešimus pateikę asmenys negali objektyviai nurodyti aplinkybių dėl suinteresuoto asmens sveikatos būklės, kadangi jie kartu negyvena. Be to, yra konfliktiniuose santykiuose su sutuoktine, kadangi vyksta derybos dėl santuokos nutraukimo sąlygų. Jeigu ligos požymiai, kaip teigia suinteresuoto asmens sutuoktinė, pasireiškė prieš penkis metus, ji jau būtų anksčiau kreipusis. Nagrinėjamu atveju daroma žala ir suinteresuoto asmens verslui. V. D. vadovauja tarptautinei bendrovei, jis geriausiai žino visas verslo peripetijas. Verslas yra specifinis – (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu daroma žala ir šeimos turtui, nes jis mažėja. Gali kilti reali nuostolių grėsmė ir (ar) bendrovės bankrotas. Prievartinės priemonės yra kraštutinės, kai negalima pasiekti rezultatų kitomis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, ar nagrinėjamu atveju reikalinga kraštutinė priemonė. Jeigu nustatomas psichikos sutrikimas, tai nereiškia, kad būtina taikyti priverstinį gydymą. Vien tai, kad pranešimus pateikę asmenys nurodė, kad kelia pavojų, tai savaime nereiškia, kad taip ir yra. Turi būti pateikti objektyvūs duomenys, kad taip yra.

14. Teismo posėdžio metu pareiškėjos VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės atstovė R. B. pažymėjo, kad pagal PSPĮ priverstinis gydymas taikomas, kai pacientas kelia grėsmę visuomenei ir sau pačiam atsisakius nuo gydymo. Šiuo atveju pacientas atsisako gydymo. Licenzijuoti sveikatos priežiūros specialistai priėmė sprendimą, kad šiuo atveju būtinas stacionarinis gydymas, kadangi ambulatorinis gydymasis kelia abejonių. Mūsų sveikatos įstaigos priedermė yra ne finansinis suinteresuotumas, o užtikrinti tinkamas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, kuriems tokios paslaugos yra būtinos. Pacientas laikotarpiu nuo lapkričio 19 d. iki lapkričio 26 d. įstaigoje gydėsi savo noru. Lapkričio 26 d. pacientas, pasikonsultavęs su advokatu, pateikė raštišką atsisakymą nuo gydymo. Sveikatos priežiūros specialistai, įvertinę sveikatos sutrikimą, turėjo pareigą kreiptis į teismą motyvuotu sprendimu.

15. Teismo posėdžio metu pareiškėjos VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės atstovas psichiatras M. B. paaiškino, kad, tai, jog pacientas kelia grėsmę, paliudijo žmona ir vaikai. O nagrinėjamu atveju yra svarbus priežasties ir pasekmės ryšys. Liga progresuoja jau keletą metų, todėl akivaizdu, kodėl vyksta santuokos nutraukimo procesas. Advokatas sukeičia priežastis ir pasekmes vietomis. Būtent blogėjanti psichikos būsena yra priežastis, o pasekmės yra tokios, kad tampa sunku gyventi ir siekiama inicijuoti santuokos nutraukimo procesą. Pagerėjus būklei, galbūt ir neįvyks santuokos nutraukimo procesas. Kitas aspektas yra tai, kad pacientas teigia esantis sveikas, todėl jis nei kreipsis į gydymo įstaigas, nei gydysis. Tai, kad asmens sveikatos istorijoje nėra jokių šeimos gydytojo įrašų apie psichikos sveikatos būklę, nėra reikšminga, kadangi pacientas turi tiesiogiai kreiptis į psichikos sveikatos centrą. Kadangi asmuo nemano, kad jis serga, todėl į gydymo įstaigą ir nesikreipė. Kad pacientas kelia pavojų, nustatyta iš sutuoktinės paaiškinimų. Pacientas laiko save bioenergetiku. Sūnus paliudijo, kad jį puolė smaugti. Kol psichika yra sutrikusi, grėsmė išlieka. Kokią grėsmę kelia pacientas, jo sutuoktinė ir sūnus išdėstė raštu. Pagrindo abejoti jų paaiškinimais nebuvo. Pavojus kilo ne rugsėjo mėnesį, o gerokai anksčiau. Anksčiau nesikreipė pagalbos todėl, kad galbūt tikėjosi, kad pats pacientas susivoks, kreipsis pagalbos ir gydysis ambulatoriškai. Neteko bendrauti su sūnumi. Vieną kartą bendravo su paciento sutuoktine. Nekilo abejonių dėl jos paaiškinimų. V. D. taip pat buvo išklausytas. Pažymėjo, kad turi specialių žinių, leidžiančių spręsti apie paciento tam tikrą elgesį, mąstymo sutrikimus, emocijų pakitimus ir kt. V. D. ir šiuo metu neturi nusiskundimų dėl savo sveikatos būklės. Jei artimieji nebūtų ėmęsi iniciatyvos, jis pats nebūtų kreipęsis iki šiol. Šiuo metu šiek tiek aktualumas atslūgo, o pavojus kyla ne visai visuomenei, o paciento sutuoktinei ir sūnui. Pažymėjo, kad nepastebėjo paciento sutuoktinės intereso meluoti apie paciento sveikatos būklę. Nevertinamos aplinkybės, ar sutuoktiniai kartu (ne)gyvena. Vertinama tai, kad yra sutuoktinė, kuri rūpinasi artimo žmogaus savijauta ir sveikata.

16. Teismo posėdžio metu pareiškėjos VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės atstovas psichiatras V. B. paaiškino, kad vien ta aplinkybė, kad V. D. nesilankė pas šeimos gydytoją ir jam nebuvo fiksuotas joks psichikos sveikatos sutrikimas, nepaneigia fakto, kad psichikos sutrikimas vystosi. Priėmimo skyriaus gydytojai paciento sutikimu ji stacionarizavo. Nagrinėjamu atveju buvo atliktas psichologinis ištyrimas, nustatyta diagnozė. V. D. nėra kritiškas savo būklei. Turime pagrįstos informacijos, kad jis netęs ambulatorinio gydymo, kadangi jis laiko save sveiku. Nagrinėjamu atveju psichozė yra aktuali, ji daro įtaką elgsenai, fiksuojami mąstymo sutrikimai. Gydymas yra reikalingas ūmios psichozės aktualumui. Ūmi psichozė nėra laikoma hobiu. Streso požymiai nebuvo fiksuoti. Šiuo atveju buvo fiksuoti psichozės požymiai, dėl to ir buvo reikalinga pagalba. Religiniai įsitikinimai nėra psichikos sutrikimas. Psichozės požymiai pasireiškia tada, kai sutrinka žmogaus mąstymas, aplinkos suvokimas, reiškiasi klausos arba regos haliucinacijos, pasikeitusios emocijos, t. y. emocijų ir mąstymo sutrikimas. Vertinama simptomų visuma, o ne atskiri reiškiniai. Ne visais atvejais pacientui, sergančiam šizofrenija, taikomas priverstinis gydymas.

17. Teismo posėdžio metu liudytoja E. D. parodė, kad yra V. D. dukra. Paskutinius du metus gyvena kartu su tėvu, kartu vykdo verslą, tėvas – gamybos srityje, ji – pardavimų. Nepastebėjo tėvo elgsenos pakitimų, buvo ir yra sąžiningas žmogus. Nemanau, kad kelia grėsmę sau, motinai ar broliui. Nėra patyrusi neigiamų veiksmų. Niekas nėra nukentėjęs nuo tėvo veiksmų nei kai buvo maža, nei kai grįžusi pradėjo gyventi kartu su tėvu. Tėvo ir brolio santykiai nutrūko dėl to, kad jis su draugu pradėjo vystyti veiklą ir išsikraustė iš namų, ne dėl to, kad tėvo veiksmai pasikeitė. Brolis kartu su tėvu dirbo 12 metų, tarp mūsų ryšio nėra, kadangi su juo neaugau, bendravau tiek, kiek buvo reikalinga darbe. Tėvas teisingas, geras darbdavys, tėvas. Policijos pareigūnai nebuvo kviesti dėl netinkamo jo elgesio. Jokių agresijos protrūkių neteko matyti nei vaikystėje, nei dabar. Pirmą kartą atvykus policijos pareigūnams ir greitosios medicinos darbuotojams, tėvas tiesiog pabendravo su medikais ir tiek. Antrą kartą atvykę tiek policijos pareigūnai, tiek greitosios medicinos darbuotojai patys elgėsi agresyviai, šaukė, tėtis elgėsi ramiai. Antrą kartą atvykusiems pareigūnams durų neatidariau, nes jie nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atvyko. Iš jų pusės jaučiau puolimą. Lankiau tėvą gydymo įstaigoje. Kol buvo gydomas tabletėmis, buvo galima su juo susikalbėti, tačiau, teismui leidus taikyti priverstinį gydymą, nebuvo įmanoma su juo susikalbėti, jis vos apversdavo liežuvį. Po advokato kreipimosi į gydymo įstaigą, buvo sumažintos vaistų dozės. Tėvas sveikai maitinasi, prisižiūri, sportuoja. Nemanau, kad šiuo atveju reikalingas priverstinis gydymas. Vengia bendrauti su tėvą gydančia įstaiga, medikais, kadangi nesijaučia saugi, nepasitiki gydytojais dėl to, kad tėvas buvo paimtas prievarta. Šiuo metu yra susitarta dėl konsultacijos su kitu psichiatru Kaune.

18. Teismo posėdžio metu liudytojas S. N. parodė, kad su V. D. yra pažįstami kelis metus, su juo sieja verslo reikalai. Kai susipažino, nepastebėjau, kad serga psichine liga, jokios agresijos, pykčio priepuolių neteko matyti. Nemano, kad yra pavojingas visuomenei. Yra konkretus, dalykiškas žmogus. Neteko stebėti, kad kažką sau pasidarytų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

20. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria leista apeliantą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

21. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

22. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja pateikė naujus įrodymus – VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės 2021 m. gruodžio 9 d. raštą apelianto atstovui „Dėl paciento teisių įgyvendinimo“. Apelianto atstovas į bylą pateikė naujus įrodymus – greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelę, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. gruodžio 16 d. raštą „Dėl duomenų pateikimo“, kreipimąsi į (duomenys neskelbtini) dėl psichiatro konsultacijos, E. D. 2021 m. gruodžio 17 d. prašymą Klaipėdos apygardos teismui. Tiek pareiškėja, tiek apelianto atstovas nurodo, kad teismui pateikti įrodymai patvirtina jų procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, yra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateikti nauji įrodymai yra glaudžiai susiję su nagrinėjama byla, jų pridėjimas prie bylos nagrinėjimo neužvilkins, todėl yra pagrindas pateiktus įrodymus pridėti prie bylos medžiagos ir vertinti juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

23. Teismo procesinis sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

24. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė asmens teisę būti išklausytam, šis pažeidimas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais apelianto teiginiais.

25. CPK 329 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl apelianto atskirojo skundo priėmimo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti suinteresuoto asmens atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-1416-613/2021, konstatavo, kad buvo pažeista V. D. teisė būti išklausytam, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – suinteresuoto asmens V. D. atskirąjį skundą priėmė. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks procesinės teisės pažeidimo konstatavimas savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, dėl to naikintina. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks procesinės teisės pažeidimas būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

27. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo nustatytas asmens teisės būti išklausytam pažeidimas, siekdamas šį pažeidimą ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, surengė bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, užtikrindamas suinteresuoto asmens V. D. dalyvavimą teismo posėdyje ir jo teisę duoti paaiškinimus nagrinėjamu klausimu. Todėl apelianto teiginiai, nurodyti šios nutarties 24 punkte, negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, neįvertinus jos teisėtumo ir pagrįstumo kitais aspektais, nurodytais šios nutarties 23 punkte.

28. Apelianto atstovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti priverstinį gydymą, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad suinteresuotas asmuo V. D. kelia grėsmę sau ir (ar) aplinkiniams. Be to, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nevertino V. D. sveikatos būklės iki tos dienos, kai jis buvo prievarta išvežtas iš savo namų ir pristatytas gydymui į psichiatrijos ligoninę.

29. CK 2.26 straipsnis, reglamentuojantis fizinio asmens laisvės apribojimo atvejus, numato, jog asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus atitinkamoje srityje, sutikimą dėl jo hospitaliazcijos, tačiau ne ilgiau kaip tris darbo dienas, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu (CK 2.26 straipsnio 4 dalis).

30. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Šio įstatymo 27 straipsnyje numatyta, jog asmuo, sergantis sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Tuo atveju, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios. Jeigu paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą reikia pratęsti, psichiatrijos įstaigos administracija dėl šio pratęsimo privalo kreiptis į teismą. Teismas pagal psichiatrijos įstaigos išvadą gali priverstinį paciento hospitalizavimą ir priverstinį gydymą nutraukti arba pratęsti, bet kiekvieną kartą ne daugiau kaip 6 mėnesiams. Pagal gydančiojo psichiatro rekomendaciją psichiatrijos įstaigos administracija paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą turi teisę nutraukti ir anksčiau (Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsnio 2, 3 dalys).

31. Bylos medžiaga patvirtina, kad Priėmimo skubiosios pagalbos skyriuje suinteresuotam asmeniui (apeliantui) nustatyti ūmios psichozės reiškiniai, jis hospitalizuotas pagal būtinosios pagalbos indikacijų 12.2 punktą su jo sutikimu, nurodant preliminarią diagnozę – F23.1 (duomenys neskelbtini). Hospitalizacijos metu suinteresuotam asmeniui diagnozuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini0 (F20.0), konstatuotas sunkus lėtinis endogeninis psichikos sutrikimas, klinikoje stebima ūmi psichozė, ryškūs mąstymo sutrikimai, aiškiai išsakomi kliedesiai, jais pagrįsti grasinimai artimiesiems, klausos haliucinacijos, aktualus psichozės turinys, darantis tiesioginę įtaką suinteresuoto asmens veiksmams ir elgesiui, kuris reiškiasi nuolatine verbaline agresija, grasinimais, psichozės įtakoje panaudoti smurtą prieš kitus asmenis. Teismui buvo pateiktas 2021 m. lapkričio 26 d. VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovo ir dviejų gydytojų psichiatrų motyvuotas sprendimas Nr. S3/PF-91 dėl priverstinės hospitalizacijos ir priverstinio gydymo pratęsimo būtinumo ilgiau kaip 3 darbo dienas. Teismui taip pat buvo pateikti kiti rašytiniai įrodymai, t. y. suinteresuoto asmens žmonos D. D. 2021 m. lapkričio 19 d. prašymas, sūnaus K. D. 2021 m lapkričio 19 d. prašymas, sesers R. V. ir D. G. 2021 m. lapkričio 19 d. prašymai, kuriuose išdėstytos aplinkybės dėl suinteresuoto asmens sveikatos būklės ir elgesio. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių duomenų, paneigiančių gydytojų išvadas dėl paciento psichikos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei. Įrodymų, paneigiančių gydytojų išvadas, apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir apeliantas.

32. Pažymėtina ir tai, kad apelianto atstovui pareiškėja raštu išaiškino, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę psichikos ir elgesio sutrikimą turinčiam asmeniui į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą, atliekamą trijų gydytojų psichiatrų, nesusijusių su psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas priverstinai hospitalizuotas ir (ar) priverstinai gydomas. Tačiau nei apeliantas, nei jo atstovas, nesutikdami su gydytojų išvadomis dėl priverstinio hospitalizavimo būtinumo nagrinėjamu atveju, dėl keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai, šias išvadas paneigiančių duomenų nepateikė, nepateikė teismui ir duomenų, kad yra kreipęsi dėl papildomos psichikos sveikatos būklės įvertinimo PSPĮ nustatyta tvarka.

33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto atstovo nurodomos aplinkybės dėl neva neteisėtų policijos pareigūnų ir greitosios pagalbos specialistų veiksmų, kurie buvo atlikti V. D. paimant iš namų ir pristatant jį į gydymo įstaigą, nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės, sprendžiant klausimą dėl priverstinio gydymo taikymo pagrįstumo.

34. Teismo posėdžio apeliacinėje instancijoje metu apeliantas ir jo atstovas advokatas paaiškino, kad V. D. gydysis ambulatoriškai, jei jam bus paskirtas gydymas, kad jis yra pajėgus tai padaryti savarankiškai ir (ar) padedamas kartu gyvenančios pilnametės dukros. Jų nuomone, nėra pagrindo tęsti priverstinio gydymo, nes V. D. savo veiksmais nekelia pavojaus nei sau, nei aplinkiniams, byloje nėra duomenų, kad V. D. kėlė ir (ar) kelia pavojų savo ir aplinkinių sveikatai.

35. Nagrinėjamu atveju remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog apelianto (paciento) V. D. psichikos būklę vertino gydytojai psichiatrai, jų motyvuotame sprendime nurodyta, kad V. D. diagnozuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) (F20.0), konstatuotas sunkus lėtinis endogeninis psichikos sutrikimas, klinikoje stebima ūmi psichozė, ryškūs mąstymo sutrikimai, aiškiai išsakomi kliedesiai, jais pagrįsti grasinimai artimiesiems, klausos haliucinacijos, aktualus psichozės turinys, darantis tiesioginę įtaką suinteresuotas asmens veiksmams ir elgesiui, kuris reiškiasi nuolatine verbaline agresija, grasinimais, psichozės įtakoje panaudoti smurtą prieš kitus asmenis. Teismo posėdžio metu gydytojai psichiatrai patvirtino, kad V. D. psichikos būklės pagerėjimas nežymus. Savo elgesiu, veiksmais pacientas gali kelti pavojų aplinkinių (sutuoktinės ir sūnaus) sveikatai ir gyvybei. Pacientas nėra kritiškas savo sveikatos būklei, todėl mažai tikėtina, kad savarankiškai kreipsis dėl gydymosi į sveikatos specialistus.

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pacientas V. D., būdamas gydymo įstaigoje, nors ir gydytojai stengiasi suteikti reikalingą pagalbą ir padėti įveikti pacientą ištikusią nustatytą ūmią psichozę, prieštarauja teikiamam gydymui, išreiškia nepasitikėjimą gydytojais, teismui susidaro nuomonė išklausius pacientą ir jo atstovą, kad pacientas nesutinka būti gydomas, V. D. nėra kritiškas savo būklei, todėl ir buvo kreiptasi dėl priverstinės hospitalizacijos. Licenzijuoti sveikatos priežiūros specialistai priėmė sprendimą, kad šiuo atveju būtinas stacionarinis gydymas, kadangi ambulatorinis gydymasis kelia abejonių. Sutiktina su pareiškėjo atstovų psichiatro M. D. ir psichiatro V. B. nuomone, kad pacientas teigia esantis sveikas, todėl tikėtina, kad jis nesikreips į gydymo įstaigas. Tai, kad asmens sveikatos istorijoje nėra šeimos gydytojo įrašų apie psichikos sveikatos būklę, nėra reikšminga, kadangi pacientas turi tiesiogiai kreiptis į psichikos sveikatos centrą. Kadangi asmuo nemano, kad jis serga, todėl į gydymo įstaigą ir nesikreipė. Kad pacientas kelia pavojų, nustatyta iš sutuoktinės paaiškinimų, sūnus K. D. raštu paliudijo, kad jį puolė smaugti. Kol psichika yra sutrikusi, grėsmė išlieka.

37. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto ir jo atstovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti priverstinę hospitalizaciją. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie leistų abejoti teismui pateikta gydytojų išvada. Tokių duomenų nenustatyta ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad praeityje nebuvo fiksuoti jokie atvejai dėl V. D. pavartoto smurto ar pan., savaime nereiškia, kad šiuo metu, paūmėjus ligai, nekyla reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti žalą sau ir (ar) aplinkiniams. Teismo posėdžio metu dalyvavę gydytojai psichiatrai patvirtino, kad nagrinėjamu atveju psichozė yra aktuali, ji daro įtaką paciento (apelianto) elgsenai, fiksuojami mąstymo sutrikimai, todėl priverstinis gydymas reikalingas. Taip pa pažymėjo, kad pasikeitus situacijai, t. y. pagerėjus paciento psichinei sveikatos būklei, priverstinis gydymas gali būti nutraukiamas net nepasibaigus taikomo priverstinio gydymo terminui.

Dėl kitų argumentų

38. Be kita ko, pareiškėja VšĮ Respublikinė Klaipėdos ligoninė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad teismo nutartis išduoti leidimą apeliacine tvarka neskundžiama.

39. Apeliacinės instancijos teismas, kaip jau yra pažymėjęs civilinėje byloje Nr. e2S-1416-613/2021, atskirasis skundas nagrinėjamoje byloje paduotas dėl teismo nutarties, kuria sprendžiamas vienos iš pagrindinių asmens teisių – teisės į laisvę ir asmens neliečiamumą, klausimas. Atsižvelgiant į šio klausimo svarbą, vien tai, kad šis klausimas pirmosios instancijos teismo sprendžiamas supaprastinto proceso tvarka dėl būtinybės užtikrinti proceso operatyvumą, nesudaro prielaidų užkirsti suinteresuotam asmeniui kelią siekti, kad priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas būtų patikrintas apeliacinės instancijos teismo. Vien ta aplinkybė, kad sprendžiant klausimą dėl asmens priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo įstatymų leidėjas suteikia teisę psichikos ir elgesio sutrikimą turinčiam asmeniui į papildomą psichikos sveikatos būklės įvertinimą, nėra pakankama teigti, kad pirmos instancijos teismo procesinio sprendimo, priimto šiuo klausimu, teisėtumas ir pagrįstumas apskritai negali būti vertinamas, ar kad toks vertinimas nėra tikslingas. Be to, apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad asmuo buvo priverstinai hospitalizuotas neteisėtai, šis procesinis sprendimas galėtų turėti netiesioginių teisinių pasekmių – priverstinai hospitalizuotas asmuo turėtų teisinį pagrindą kreiptis į teismą reikalaudamas žalos atlyginimo iš asmenų, dėl kurių kaltės jis buvo neteisėtai hospitalizuotas (PSPĮ 31 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

40. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, todėl konstatuoja, jog teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Giedrė Seselskytė