Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo H. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš H. R. nukentėjusiajai A. J. 520 Lt laidojimo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

H. R. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. liepos 30 d., apie 16.30 val., apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbiami), asmeninio konflikto su J. J. metu, tyčia sudavė pastarajam vieną smūgį peiliu į pilvo sritį, padarydamas nukentėjusiajam durtinį - pjautinį kiauryminį pilvo sužalojimą, pasireiškusį durtine-pjautine žaizda pilvo kairėje su plonžarnės, pasaito, pasaito arterijos bei aortos sužalojimais. Dėl šių sužalojimų išsivystė nukraujavimas į pilvo ertmę ir nukentėjusysis mirė. Tokiu būvu H. R. tyčia nužudė J. J. .

Apeliantas skunde ginčija ir jam paskirtos bausmės dydį. Tvirtina, kad devyneri metai laisvės atėmimo yra neteisinga bausmė ir prašo svarstant bausmės dydžio klausimą atsižvelgti į tai, jog sunkiai serga (diagnozuota tuberkuliozė), jis neilgai gyvens.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašė nuteistojo H. R. apeliacinį skundą atmesti, gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo H. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad H. R. nužudė J. J. tyčia, asmeninio konflikto metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir kvalifikavo nuteistojo H. R. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nustatyti objektyvieji nusikaltimų sudėties požymiai H. R. apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijami – H. R. neneigia nužudęs J. J. , tai yra jis pripažįstą padaręs J. J. sužalojimus, buvusius tiesioginiame priežastiniame ryšyje, su J. J. mirtimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. J. mirtis įvyko nuo durtinio – pjautinio kiauryminio pilvo sužalojimo, pasireiškusio durtine – pjautine žaizda pilvo kairėje su plonžarnės, pasaito, pasaito arterijos bei aortos sužalojimais nukraujavus į pilvo ertmę (t.1, b. l. 45-50). Apeliacinės instancijos teisme iš esmės yra ginčijami tik subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai - J. J. užpuolimo ir smurtinių veiksmų prieš šį atlikimo motyvas ir tikslas. Nuteistasis H. R. nurodo, kad pagrindinė priežastis, sąlygojusi jo smurtinius veiksmus, buvo ne noras nužudyti J. J. , o apsiginti nuo jį užpuolusio J. J. .

Visose bylose yra svarbu teisingai nustatyti nusikaltimo padarymo motyvą ir tikslą, o šioje byloje tai yra būtina, nes nustačius, jog kaltininko motyvas ir tikslas buvo gynyba nuo pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę, leidžia pastarajam taikyti BK 28 straipsnio nuostatas. Nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas yra glaudžiai susipynę terminai. Nusikaltimo motyvas – tai veikos priežastis, paskata, nusikalstamo elgesio varomoji jėga ir paaiškinimas. Nusikaltimo tikslas – tai asmens nusikalstamos veikos siekiai, priežastys dėl ko jis ėmėsi nusikalstamos veikos. Nusikaltimo motyvas ir tikslas yra sunkiai įrodomi nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, kaip minėta, šioje byloje juos būtina teisingai nustatyti ir įrodyti. Paprasčiausiai nusikaltimo motyvą ir tikslą būtų galima nustatyti iš paties nusikaltimo subjekto parodymų, paaiškinimo, kodėl jis padarė nusikalstamą veiką ir ko tokia savo veika siekė. Tačiau nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymai nėra vienintelis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis įrodinėjami subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai - motyvas, tikslas. Nusikaltimo motyvui, tikslui įrodyti ir nustatyti taip pat naudojami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, ekspertizės aktai ir kiti procesiniai veiksmai, kuriais remiantis fiksuojami objektyvieji nusikaltimo požymiai. Palyginus šiuos baudžiamojoje byloje užfiksuotus požymius, su nuteistojo (įtariamojo, kaltinamojo) parodymais, galima patikrinti ar kaltininko parodymuose nurodytas jo poelgio tikslas ir motyvas atitinka realų nusikaltimo padarymo tikslą ir motyvą. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad nuteistojo H. R. parodymai apie jo atliktų smurtinių veiksmų motyvą ir tikslą - tai, kad J. J. pagriebė žarsteklį ir norėjo šiuo suduoti, dėl ko jis labai išsigando, ir realizavo savo teisę į būtinąją gintį, tai yra gynėsi nuo jį puolusio asmens, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kolegijos nuomone, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga ir pagrįsta. Kaip matyti iš liudytojos K. R. parodymų, J. J. apelianto nurodytu momentu (iš karto po to, kai sudavė vienas kitam smūgius), H. R. žarstekliu negrasino ir pastarojo su žarstekliu rankose nesivijo. Pagal liudytojo parodymus 2006 m. liepos 30 d. tarp H. R. ir J. J. kilus konfliktui, šie apsižodžiavo ir sudavė vienas kitam smūgius, tačiau po to apsiramino, toliau bendravo, ir ji išėjo į parduotuvę. Tačiau kai sugrįžo iš parduotuvės namo, rado J. J. gulintį ant slenksčio, H. R. sėdėjo šiek tiek toliau nuo namo. H. R. jai pasakė, kad jis peiliu nudūrė J. J. . Kai atvažiavo policijos pareigūnai, ji girdėjo, kaip H. R. šiems sakė, jog dar ,,per mažai davė“. Byloje apklausus kaip liudytojus asmenis, betarpiškai bendravusius su nuteistuoju po įvykio apie J. J. nužudymo aplinkybes, iš jų taip pat nei vienas neparodė, kad J. J. būtų puolęs H. R. ir H. R. šiam peiliu dūręs gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi. Liudytoja A. K. visada aiškino, kad nuvykus į įvykio vietą ir H. R. paklausus, kas atsitiko, šis atsakė, jog seniai taip norėjo padaryti (nužudyti) ir nesakė, jog jis gynėsi nuo J. J. . Liudytojas A. R. taip pat nurodė, kad pas jį namo 2006 m. liepos 30 d. atbėgęs H. R. prisipažino nužudęs J. J. , sakė, jog šį ,,kaip paršą užvertė“. Jis, išbėgęs į lauką, pamatė tarpduryje kraujo klane gulintį J. J. . Nukentėjusioji A. J. , apklausta apie jai žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodė, jog H. R. prieš savaitę iki įvykio grasino J. J. nužudyti. Pažymėjo, jog jai J. J. skundėsi, kad bijo H. R. , ji ne kartą matė J. J. sumuštą. Nukentėjusios parodymuose nurodytas aplinkybes apie H. R. smurtavimą prieš J. J. savo parodymuose taip pat nurodė ir anksčiau minėti liudytojai K. R. , A. R. . Kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojų ir nukentėjusiosios parodymais, jie nėra paneigti byloje surinktais įrodymais. Nuteistojo H. R. apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino liudytojų parodymus, yra nepagrįstas. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais reikalavimais - ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus ištyrė, juos patikrino apklausdamas teisiamajame posėdyje liudytojus, nukentėjusiąją, nuteistąjį H. R. , paskelbdamas ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad tiek nuteistojo, tiek ir nukentėjusiosios, liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys duomenys teismo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu - liudytojų K. R. , A. R. , A. K. , nukentėjusiosios A. J. parodymai buvo vertinami visų įrodymų visete, taip pat analizuojami ir pagal nuteistojo parodymų kontekstą, atsižvelgus ir į kitus bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikėsi.

Kolegijos nuomone, byloje apklaustos kaip liudytojos K. R. parodymai apie tarp J. J. ir H. R. kilusį konfliktą, vykusių pokalbių tarp H. R. ir liudytojų (betarpiškai bendravusių su H. R. po nusikalimo padarymo) turinys (nuteistojo pasakyti žodžiai ,, per mažai davė“, ,,kaip paršą užvertė“, ,,seniai taip norėjo padaryti“), taip pat nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai, kad H. R. yra konfliktiška asmenybė, išgėręs mušdavo J. J. , grasino šį nužudyti, J. J. bijojo H. R. , kolegijai leidžia daryti neabejotiną išvadą apie nuteistojo H. R. nusikalstamos veikos motyvą ir tikslą: H. R. pagrindinė nusikalstamo elgesio priežastis, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, buvo H. R. būdo savybės, piktavališka elgesio motyvacija, apsvaigimas nuo alkoholio, o ne, kaip nurodo apeliantas, savo skunde - noras apsiginti nuo jį puolusio J. J. .

H. R. taip pat nurodo, kad jis nenorėjo J. J. mirties. Tačiau smogimas peiliu į gyvybiškai svarbų organą – pilvą yra tyčinis valingas veiksmas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai kvalifikavo H. R. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį nužudymą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką H. R. , teisingai taikė BK 41, 54 straipsnių normas, atsižvelgė į visas įstatyme nurodytas bei byloje nustatytas aplinkybes. H. R. padarė labai sunkų nusikaltimą - asmeninio konflikto metu, veikdamas tiesiogine tyčia, nužudė J. J. . Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio. H. R. atsakomybę lengvinančių atsakomybių byloje nenustatyta. Byloje esantys duomenys vienpusiai charakterizuoja H. R. asmenybę kaip neigiamą – H. R. konfliktiška asmenybė, piktnaudžiauja alkoholiu, išgėręs būna agresyvus, nedirba ir neturi pragyvenimo šaltinio, anksčiau ne kartą buvo teistas, taip pat ir už smurtinius nusikaltimus. Kolegija laiko, kad esant tokiems bylos duomenims, H. R. paskirta bausmė - laisvės atėmimas devyneriems metams, kuri yra mažesnė už įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per griežta, ją švelninti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas H. R. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, atsižvelgiant į nuteistojo H. R. apeliacinio skundo ribas, pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo H. R. apeliacinį skundą atmesti.