Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja: D. Jankauskienė Teisminio proceso 1-25-1-01554-2009-5

2012 m. lapkričio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Arūno Paštuolio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Aliui Juodviršiui, išteisintajam A. P., jo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, nukentėjusiojo atstovui advokatui Gintarui Černiauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, esant BK 28 straipsnio 1 dalyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo kaltintas tuo, kad 2009-12-12, apie 21.20 val., vairuodamas automobilį „BMW 535“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, užstojo pravažiavimą, esantį tarp (duomenys neskelbtini) namo, neduodamas kelio įvažiuojančiam automobiliui „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo J. J., taip sudarydamas konfliktinę situaciją ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 182 punktą, o situacijai spręsti prie jo automobilio priėjus automobilio „BMW 316“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleiviui G. M., kilusio tarpusavio konflikto metu pastarąjį išplūdo necenzūriniais žodžiais ir iš turėto legaliai laikomo ginklo ,,ČZ 75 B Luger“ šovė nukentėjusiajam G. M. į koją, padarydamas kiaurinį šautinį kairės pėdos sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nustatė, jog A. P. grėsė pavojus, nes G. M. buvo agresyviai nusiteikęs ir jo veiksmai (stiklo išdaužymas) buvo pavojingi, realūs ir akivaizdūs, t. y. kėsinimasis buvo prasidėjęs ir tebesitęsiantis, veiksmai nukreipti prieš jį ir jo turtą. Tokią išvadą, teismo nuomone, patvirtino ir įvykio situacija, t. y. kad nukentėjusysis pirmas priėjo prie A. P. automobilio, plūdosi, išdaužė stiklą, buvo neblaivus (praėjus beveik trims valandoms nuo įvykio, G. M. nustatytas 0,97 promilės neblaivumas), buvo tamsus paros laikas, kaltinamojo automobilyje buvo mažametis vaikas, kuris išsigando nukentėjusiojo veiksmų, kaltinamasis sėdėjo automobilyje, o nukentėjusysis stovėjo lauke, t. y. turėjo pranašumą prieš kaltinamąjį. Atsižvelgęs į tai, teismas laikė, jog A. P. turėjo teisę gintis nuo G. M. ir tai darė teisėtai, nes net ir tuo atveju, jeigu A. P. šovė išlipęs iš automobilio, šie veiksmai buvo atlikti ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, kadangi automobilyje buvo mažametis sūnus, kurio palikti ir gintis kitokiu būdu A. P. neturėjo galimybės, ir tai ribojo jo galimybę vertinti situaciją (nagrinėjant bylą nebuvo tiksliai nustatyta, ar buvo šauta sėdint automobilyje ar išlipus iš jo).

Teismas taip pat įvertino, jog panaudodamas šaunamąjį ginklą, A. P. šovė ne į nukentėjusįjį tiesiogiai, o į žemę (tai patvirtina ir pats G. M.), padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veiksmų nelaikė peržengiančiais būtinosios ginties ribas, turint omenyje, kad įstatymas neriboja gynybai naudojamų priemonių. Taip pat teismas konstatavo, kad teisiamojo posėdžio metu nustatyta, kad A. P. šovė į žemę ir pataikė į G. M. koją atsitiktinai, taip jį sužalojo. Kaltinimas tvirtino, kad tai jis padarė tyčia. A. P. veika formaliai atitinka baudžiamajam įstatyme numatyto nusikaltimo požymius, tačiau veiksmus jis atliko gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, tai yra būtinosios ginties sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo gynėjas G.Černiauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras A. Juodviršis ir A. P. prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Pažymėtina, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d., - asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams, ir gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai - toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Kėsinimosi akivaizdumas taip pat siejamas ir su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Nagrinėjant nusikalstamos veikos situaciją, turi būti itin kruopščiai tiriama pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja Baudžiamojo kodekso V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Taigi kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, daro išvadas, kad apylinkės teismas padarė teisingas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos ir pagrįstai baudžiamąją bylą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis pripažino, jog A. P., pataikydamas į nukentėjusiojo koją, nesiekė tyčia sutrikdyti jo sveikatos, jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, o tai šalina baudžiamąją atsakomybę (BK 28 str.).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įvykio situaciją bei nesilaikė kėsinimosi pavojingumo, intensyvumo ir realumo nustatymo kriterijų, kurie yra suformuoti teismų praktikoje. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir laiko, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog G. M. tyčia kumščiu sudavė į A. P. automobilio durų stiklą ir jį išdaužė. B. M. tyčią išdaužyti stiklą patvirtina įvykio vietos metu nustatytas stiklo šukių išsidėstymas, kurių daugiausia buvo automobilio viduje, o tai leido manyti, jog durys stiklo dužimo metu buvo uždarytos.

Kolegijos nuomone, taip pat teisingai nustatyta, jog konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis. Darant prielaidą apie jo parodymų patikimumą, t. y. kad pirmas plūstis necenzūriniais žodžiais pradėjo A. P., kad G. M. jau nueidinėjo nuo A. P. automobilio, tačiau išgirdęs nepagarbų žodį apsisuko, grįžo ir tik tuomet išdaužė stiklą, galima spręsti, kad smurtinių veiksmų pirmas ėmėsi būtent G. M.. Tai, jog nukentėjusysis buvo konflikto iniciatorius, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina ir liudytoja J. J., kuri nurodė, jog priėjo prie G. M. ir paėmusi už žasto norėjo jį nusivesti iš įvykio vietos. Be to, aplinkybę, jog A. P. grėsė realus pavojus, patvirtina įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, iš kurių matyti, kad G. M. buvo agresyviai nusiteikęs ir jo atlikti veiksmai – stiklo išdaužymas, buvo pavojingi, realūs ir akivaizdūs, t. y. kėsinimasis buvo prasidėjęs ir tebesitęsiantis, pavojingi veiksmai buvo nukreipti prieš A. P. bei jo turtą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog kėsinimosi pavojingumą, intensyvumą ir realumą netiesiogiai patvirtina ir įvykio situacija, nes nukentėjusysis pirmas priėjo prie automobilio, jis plūdosi, išdaužė stiklą, buvo neblaivus (praėjus beveik 3 val., jam nustatytas 0,97 promilės girtumas), įvykis buvo tamsiu paros metu, A. P. automobilyje buvo mažametis vaikas, kuris išsigando nukentėjusiojo elgesio ir veiksmų, nukentėjusysis buvo lauke, todėl turėjo pranašumą prieš automobilyje sėdėjusį A. P., automobilyje buvo A. P. mažametis sūnus, kurio palikti ir gintis kitokiu būdu kaltinamasis neturėjo galimybės, o tai ribojo jo galimybę kitaip vertinti situaciją.

Be to, teismas nustatė, kad A. P. panaudojo šaunamąjį ginklą, tačiau šovė ne į nukentėjusįjį tiesiogiai, o į žemę (tai patvirtina ir pats nukentėjusysis). Visai tai įvertinus, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog A. P. veika formaliai atitinka BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, tačiau jie buvo atlikti besiginant nuo G. M. pavojingo kėsinimosi, t. y. esant būtinosios ginties sąlygai.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nukentėjusiojo G. M. apeliacinį skundą atmesti.