Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. ir nukentėjusiojo K. Š. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. L. pagal BK 144 str. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš A. L. priteista 4415 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Nukentėjusiajam K. Š. pripažinta teisė į ieškinių patenkinimą, o jų dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 31 d., apie 21³⁰ val., (duomenys neskelbiami), privačių valdų miško 70 kvartalo 19-ame sklype, šaudydamas ir iššovęs ne mažiau kaip 5 kartus iš legaliai laikomo graižtvinio šaunamojo ginklo KO-44,7 Nr. AA2343, paskutiniu šūviu pataikęs nuo jo bėgančiam K. Š. į dešiniosios kojos kelį, padaręs pastarajam šautinę žaizdą dešiniojo kelio srityje su dešiniojo šlaunikaulio, dešiniojo blauzdikaulio lūžimu, kelio raiščių plyšimu, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo K. Š. sveikatą, nes dėl padaryto sužalojimo, susidarius dešinio blauzdikaulio vidinio kondilo defektui su dešiniojo šeivikaulio nervo uždegimu, nukentėjusysis prarado daugiau nei 30 % bendrojo ir profesinio darbingumo.

A. L. buvo kaltinamas tuo, kad šiais nusikalstamais veiksmais sunkiai sutrikdęs nukentėjusiojo K. Š. sveikatą, turėdamas galimybę suteikti pirmąją pagalbą, jam nepagelbėjo ir paliko be pagalbos, gresiant pavojui gyvybei, negalint nukentėjusiajam pačiam imtis savisaugos priemonių.

Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas netinkamai įvertinus įrodymus ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, suvaržius jo gynybos teises. Išskyrus nukentėjusiojo K. Š. parodymus, byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis K. Š. sužalojo tyčia. Teismas, darydamas tokią išvadą, rėmėsi 2004-10-29 balistinės ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, jog jo šautuvui užkliuvus už vielinių vartų, savaiminis šūvis įvykti negalėjo, nes šūviui būtinas šautuvo nuleistuko nuspaudimas. Tačiau 2004-06-02 teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas balistas parodė, kad apelianto šautuvas neturi saugiklio, kuris užtikrintų apsaugą nuo netikėto šūvio. Jis patvirtino, jog A. L. lendant pro vielinius vartus ir šautuvo nuleistukui užkliuvus už vartų, nuleistukas galėjo būti nuspaustas, dėl to įvyko šūvis. 2005-03-14 teismo posėdyje nuteistojo gynėjas paprašė iškviesti ir apklausti surašiusius ekspertizės aktą ekspertus, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp ekspertizės akto ir eksperto balisto duotų parodymų teisme dėl šūvio galimybės, užkliuvus šautuvo nuleistukui už vartų konstrukcijos. Teismas, pažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 22 str. 2 d. nuostatas, prašymą atmetė, taip suvaržydamas jo teisę teikti teismui įrodymus ir gintis nuo pareikšto kaltinimo visomis leistinomis gynybos priemonėmis. Apelianto nuomone, šis pažeidimas turėjo tiesioginės įtakos neteisėto nuosprendžio priėmimui, nes teismas supainiojo sąvokas „savaiminis šūvis” ir „šūvis, kietu daiktu nuspaudus šautuvo nuleistuką”. Taip pat dėl šios priežasties teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis K. Š. sužalojo tyčia.

Skunde apeliantas nurodo, kad šūvis įvyko jam lendant pro vartus ir ne jo pirštu, o tyrimo metu nenustatyta vartų dalimi nuspaudus šautuvo nuleistuką. Šią aplinkybę patvirtina visi byloje esantys medicinos ekspertizės aktai, kuriuose nurodyta, jog šūvio įėjimo vieta yra K. Š. dešinės blauzdos užpakalinio ir vidinio paviršių srityje 4-5 cm žemiau pakinklio, o kulkos judėjimo kryptis yra nežymiai iš apačios į viršų. Atsižvelgiant į K. Š. ūgį, šūvio įėjimo anga yra apie 30-35 cm nuo žemės paviršiaus. Dėl nurodytų aplinkybių ir atsižvelgiant į tai, kad šūvio kryptis yra iš apačios į viršų, akivaizdu, jog tam, kad tyčia šaudamas sužalotų K. Š. , jis turėjo gulėti ant žemės, nes tik tokiu būdu iš šautuvo iššauta kulka galėjo pataikyti jam į koją iš apačios į viršų 4-5 cm žemiau pakinklio. Tačiau tokių duomenų byloje nėra, to netvirtino ir nukentėjusysis. Todėl teismo išvada, kad tyčia šaudydamas K. Š. į kojas apeliantas jį sužalojo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ši aplinkybė yra esminė, vertinant apelianto tyčią šūvio metu. Visos bylos aplinkybės patvirtina, jog vydamasis ir bandydamas sulaikyti brakonieriavimu įtariamą K. Š. , jis nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK numatyti padariniai. Pasak apelianto, jis veikė neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, todėl teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jo veikos neperkvalifikavo į BK 137 str. 1 dalį.

Nuosprendyje konstatuota, kad jis (apeliantas) turėjo realų pagrindą K. Š. ir T. K. įtarti brakonieriavimu. Jo tyčia buvo nukreipta sulaikyti brakonierius. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės taisyklės) 17.2 p. numatyta, jog tauriųjų elnių patinus galima medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 15 d. ir tik medžiotojams selekcininkams. Aplinkos ministro 2003-07-29 įsakymu Nr. 401 iš viso buvo uždrausta elnių patinų medžioklė 2003-2004 metų medžioklės sezono metu. Dėl to elnio patino sumedžiojimas uždraustu laiku, t. y. 2003-05-31, kvalifikuojamas, kaip didelės žalos gyvūnijai padarymas, ir nurodytą veiką padarę asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 272 str. 1 dalį. Tokiu būdu apeliantas, žinodamas šias aplinkybes ir turėdamas realų pagrindą manyti, kad K. Š. bei T. K. padarė nusikaltimą, bandė juos sulaikyti.

Nuosprendyje konstatuota, jog jis (apeliantas), bandydamas sulaikyti K. Š. ir T. K. , pažeidė Medžioklės taisyklių 22.9, 51, 57.1 ir 57.10 punktus. Tačiau minėtos taisyklės nereglamentuoja, kaip reikia elgtis, bandant sulaikyti asmenis, įtariamus brakonieriavimu. Įvykio metu galiojusioje Medžioklės taisyklių redakcijoje iš viso nėra 22.9, 57.1 ir 57.10 punktų, o 51 punkte kalbama apie tai, kokius dokumentus medžioklės plotų naudotojai privalo pateikti įmonėms, superkančioms žvėrieną. Dėl to teismo išvada, kad įvykio metu apeliantas pažeidė Medžioklės taisyklių 22.9, 51, 57.1 ir 57.10 punktų reikalavimus, yra nepagrįsta bei neteisėta.

Prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir dėl skundo priimti naują sprendimą: jo veiką perkvalifikuoti iš BK 135 str. 1 d. į BK 137 str. 1 d. ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 str. 1 d., padarė siekdamas sulaikyti aktyviai bandžiusius išvengti sulaikymo asmenis, padariusius nusikaltimą, numatytą BK 272 str. 1 dalyje.

Nukentėjusysis K. Š. apeliaciniame skunde nurodo, jog nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas bei keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių. Teismas, paskirdamas A. L. bausmę, švelnesnę negu BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, pažeidė BK 61 str. 2 d. ir BK 54 str. 1, 2 d. reikalavimus, vienpusiškai įvertino bausmių skyrimo pradmenis, teikdamas per didelę reikšmę A. L. asmenybės teigiamoms savybėms bei atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms. Vertindamas jo asmenybę, teismas neatkreipė dėmesio į kaltininko asmenybės įvaizdį formuojančias aplinkybes: jo elgesį iki nusikaltimo padarymo, nusikalstamos veikos metu ir po nusikaltimo padarymo. Kaltininko nuoširdų gailėjimąsi nepagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes jis, siekdamas išvengti atsakomybės bei sušvelninti savo padėtį, daug kartų klaidino ikiteisminį tyrimą ir teismą. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas iki nuosprendžio priėmimo laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

Be to, išteisindamas A. L. pagal BK 144 str., teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos, ir tai sukliudė priimti teisingą nuosprendį. Nukentėjusysis teigia, kad A. L. , priėjęs prie jo ir pamatęs, jog jis sunkiai sužeistas, ne tik nesistengė padėti, bet atėmė mobiliojo ryšio telefoną, po to įstūmė į šalia buvusią duobę ir paliko. Juo labiau, turėdamas mobiliojo ryšio telefoną ir matydamas, kad nukentėjusysis sužeistas, nekvietė medicinos pagalbos, o skambino draugams, todėl medicinos pagalba suteikta tik po keturių valandų. Įvykio metu gresiant pavojui nukentėjusiojo gyvybei, A. L. , turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju bei galimybę suteikti pirmąją pagalbą, nepagelbėjo ir iš įvykio vietos pasišalino, palikdamas nukentėjusįjį pavojingoje gyvybei padėtyje, nors privalėjo juo rūpintis ir galėjo suteikti pirmąją pagalbą.

Spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, teismas padarė esminių BPK pažeidimų. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos privalo būti išnagrinėtas baudžiamojoje byloje, išskyrus motyvuotai konstatuotus išimtinius atvejus, numatytus BPK 115 str. 2 dalyje. Nukentėjusiojo nuomone, civilinio ieškinio dalis dėl moralinės (neturtinės) žalos turėjo būti išspręsta nuosprendžiu, nes visos tam reikalingos aplinkybės teismui buvo žinomos ir aiškios, jokių papildomų duomenų šiam klausimui išspręsti nereikėjo. Be to, teismas net nenurodė, kokia papildoma medžiaga turi būti pateikta. Teismas taip pat be pagrindo nepriteisė turtinės žalos, išlaidų už advokato pagalbą, nors byloje pateikti kvitai.

Be to, teismo išvada apie nustatytas bylos faktines aplinkybes nekonkreti, prieštaringa. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, neištyrė dalies esminių bylos aplinkybių, neįvykdė BPK 305 str. 1 d. 2-4 p. reikalavimų, tuo padarė dar vieną esminį BPK pažeidimą. Prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. sausio 17 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 26 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Šioje nutartyje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino balistinės ekspertizės akto, nenurodė, už kokios vartų konstrukcijos galėjo užkliūti ir būti nuspaustas šautuvo nuleistukas. Iš minėto ekspertizės akto matyti, kad nuleistukui nuspausti reikalinga ne mažesnė nei 2 kg svorio jėga. Nuleistukas nuo jo neatsargaus paspaudimo yra apsaugotas skliauteliu. Minėti vartai buvo ne kartą apžiūrėti ir fotografuoti įvykio vietos apžiūrų ir nukentėjusiojo K. Š. bei įtariamojo A. L. parodymų patikrinimo vietoje metu. Vartai yra iš metalo tinklo, jų rėmas – metalo kampuotis. Protokoluose neminimos tokios vartų konstrukcijos, už kurių galėjo užkliūti ir būti nuspaustas šautuvo nuleistukas. Kompleksinės teismo medicinos - balistinės ekspertizės akte nustatyta, kad šūvio metu kulka pataikė į vietą, į kurią buvo nutaikytas šautuvo vamzdis, nes esant nedideliam atstumui kulkos skriejimo trajektorija praktiškai sutampa su šautuvo vamzdžio taikymo linija. Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šių duomenų netyrė, nutartyje dėl jų nepasisakė, nors šie duomenys yra svarbūs bylai išspręsti teisingai, todėl neišnaudojo visų galimybių atsiradusiems prieštaravimams pašalinti. Tuo pačiu pažymi, kad A. L. išteisintas pagal LR BK 144 str. pagrįstai.

Prokuroras prašo nuteistojo A. L. ir nukentėjusiojo K. Š. apeliacinius skundus atmesti. A. L. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atmesti. K. Š. ir jo atstovas prašo nukentėjusiojo skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti.

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas (LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.). Nukentėjusiojo K. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai išspręsto civilinio ieškinio ir išlaidų, susijusių su advokato atstovavimu, atlyginimu (LR BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).

Pirmosios instancijos teismas A. L. pagal BK 144 str. išteisino, nenustatęs, jog padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, kad A. L. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės. Nukentėjusįjį suradus, jam tuoj pat buvo suteikta medicininė pagalba, o ją suteikus, jis buvo gabenamas į ligoninę. Tai patvirtino liudytojų K. S. , K. R. , A. Ž. parodymai. Vežamo į gydymo įstaigą nukentėjusiojo perdavimą iškviestam ir pakeliui sutiktam greitosios medicinos pagalbos (GMP) ekipažui patvirtino liudytojų I. Š. bei A. A. parodymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. sausio 17 d. nutartyje nurodė, kad A. L. pagal LR BK 144 str. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, pagrįstai. Todėl teisėjų kolegija šioje dalyje nukentėjusiojo K. Š. apeliacinio skundo argumentų nenagrinėja.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo A. L. padaryto nusikaltimo pagal LR BK 135 str. 1 d. aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistojo, nukentėjusiojo parodymus, specialistų išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą. Iš A. L. apeliacinio skudo matyti, kad pastarasis savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigia. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė ne tik paties nuteistojo parodymais, bet ir kitais byloje surinktais objektyviais įrodymais, vertindamas juos viseto aspektu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir ekspertizės aktus. Iš 2004 m. spalio 29 d. balistinės ekspertizės išvadų matyti, kad nuteistojo A. L. šautuvui užkliuvus už vielinių vartų, savaiminis šūvis įvykti negalėjo, nes šūvio įvykimui būtinas šautuvo nuleistuko nuspaudimas, taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kulkos rikošetavimą, t.y. šūvis, nenuspaudus nuleistuko, neįvyksta (t.2, b.l.78-80). 2004 m. gruodžio 27 d. kompleksinės teismo ekspertizės išvadomis nustatyta, kad šūvio įėjimo žaizda yra K. Š. dešinės blauzdos užpakalinio ir vidinio paviršių srityje žemiau pakinklio, o išėjimo žaizda yra priekiniame išoriniame paviršiuje kelio sąnario srityje. Kulkos judėjimo kryptis atitinka šautinio sužalojimo kanalo kryptį, kuri yra iš dešinės blauzdos užpakalinės dalies į priekį, iš vidinio paviršiaus link išorinio, nežymiai iš apačios į viršų, o kulkos skriejimo trajektorija sutampa su šautuvo vamzdžio taikymo linija, kas rodo, kad šūvio metu kulka pataikė į vietą, į kurią buvo nutaikytas šautuvo vamzdis. Nustatyti K. Š. pozos jo sužalojimo metu nėra galimybės, tačiau jis galėjo būti sužalotas stovint, einant ar bėgant (t.2, b.l.84-92). Apeliacinio proceso metu apklaustas ekspertas E. V. šias išvadas visiškai patvirtino.

Šios išvados visiškai patvirtina nukentėjusiojo K. Š. parodymus, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad pro vartus nubėgęs link miško, jis stabtelėjo ir atsisukęs pamatė, kad vyriškis (kaip vėliau paaiškėjo A. L. ) taikosi į jį. Jis išgirdo šūvį ir tuo metu pajuto skausmą dešinės kojos kelyje. Iš liudytojo T. K. parodymų matyti, kad A. L. į jį ir nukentėjusįjį šaudė, būdamas nukreipęs šautuvo vamzdį į jų pusę, tai yra tyčia. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad K. Š. kulkos įėjimo žaizda yra užpakalinio ir vidinio paviršių srityje žemiau pakinklio, o išėjimo žaizda yra priekiniame išoriniame paviršiuje kelio sąnario srityje. Akivaizdu, kad K. Š. šūvio metu savo kūnu buvo atsisukęs nugara į šaudantįjį, t.y. nuteistąjį A. L. . Iš minėtos kompleksinės teismo medicinos ir balistinės ekspertizės aktų taip pat matyti, kad šūvio įėjimo žaizda yra K. Š. dešinės blauzdos užpakalinio ir vidinio paviršių srityje 4-5 cm žemiau pakinklio, nežymiai iš apačios į viršų. Tai leidžia teigti, kad K. Š. buvo sužalotas šiam bėgant arba stabtelėjus, sulenktai kojai pakilus nuo žemės paviršiaus, nes, priešingu atveju, kulkos judėjimo kryptis negalėtų būti iš apačios į viršų. Byloje nėra akivaizdžių įrodymų, kad A. L. gulėjo ir jo ginklas buvo žemiau nukentėjusiojo kojos kelio lygmens. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. L. turėto šautuvo vamzdis buvo nutaikytas į nukentėjusiojo K. Š. kojas. Įvertinus anksčiau paminėtas aplinkybes, A. L. versija, kad jis šaudė į viršų, prieštarauja bylos faktiniams duomenims ir rodo, kad nukentėjusiojo K. Š. ir liudytojo T. K. parodymai, jog šaudymo metu nuteistasis šautuvo vamzdį buvo nukreipęs į juos, teisingi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo K. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nėra visiškai vienodi. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, jie vertinami visete su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Todėl apygardos teismas K. Š. parodymais rėmėsi pagrįstai. Iš K. Š. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad su T. K. norėjo gamtoje išgerti alaus, todėl nuvažiavo į panemunę. Pievoje jie išgirdo šūvį, todėl T. K. pasiūlė nueiti pažiūrėti, kas ką medžioja. Priėję aptvertą teritoriją, pamatė baltos spalvos maišus, kuriuos apžiūrėjo, ir rado mėsą, šalia mėtėsi elnio ar briedžio galva. Ją pakėlę, išgirdo šūvį, tačiau nieko nepastebėjo, o atsigręžęs pamatė bėgantį T. K. , šaukiantį, jog į juos šaudo. Nukentėjusysis taip pat ėmė bėgti, tik į kitą pusę. Įbėgęs į mišką, stabtelėjo ir atsisukęs pamatė vyrą, kuris iššovė ne mažiau kaip penkis kartus. Jis pajuto skausmą kojoje, todėl parkrito ant žemės. Vyras buvo už 15-20 m už aptvertos teritorijos vartų (t.1, b. l. 51-52).

K. Š. apklaustas vėliau parodė, kad T. K. sušukus ,,bėgam”, jis išgirdo kažką sakant vyrišką balsą, tada, pradėjęs bėgti, atsigręžė ir pamatė į juos nusitaikiusį vyrą, pasigirdo šūvis. Iki miško buvo 100-150 m, jis bėgdamas neatsisuko, tačiau suprato, jog vyras taikosi į jį, nes antras ar trečias šūvis praskriejo netoli galvos. Pamiškėje jis stabtelėjo, atsisuko ir pamatė, kad vyras jau buvo už aptvertos teritorijos 1-2 m ir taikėsi į jį, o iššovus sužeidė į koją (t.1, b. l. 53-54).

Dar po trijų mėnesių K. Š. parodė, jog nematė, kokioje padėtyje A. L. nešėsi ginklą ir kur taikėsi šūvių metu, tačiau pirmą kartą ginklas buvo nutaikytas ne į orą, bet žemiau. Po to, kai su T. K. pradėjo bėgti į skirtingas puses, vyriškis iššovė ne mažiau kaip du šūvius. Bėgdamas jis jautė, kad vyriškis taikosi į jį ir nori sužeisti (t.1, b. l. 55-56).

Analogiškai jis parodė parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1, b.l. 60-61).

K. Š. parodymai iš dalies sutampa su liudytojo T. K. parodymais. Liudytojas T. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su K. Š. , gerdami alų miške, girdėjo 1-2 šūvius. Jie nuėjo pasižiūrėti ir maždaug už 300 m pievoje prie tvoros pamatė maišus, kuriuose buvo mėsa, o šalia elnio galva. Netrukus išgirdo už nugaros šaukiant : ,,šausiu”. Jis atsisuko ir pamatė besitaikantį į juos vyrą. Jis ir K. Š. pradėjo bėgti į skirtingas puses (t.1, b.l. 76-77). Papildomos apklausos metu T. K. davė panašius parodymus ir patikslino, kad po pirmo šūvio jis ir K. Š. pradėjo bėgti, iš karto pasigirdo antras šūvis ir liudytojas matė, jog vyras bėgo iš paskos, atstatęs ginklą į juos, iš viso buvo apie 5-6 šūviai (t.1, b.l. 78-79).

Iš šių parodymų matyti, kad nukentėjusiojo A. L. ir liudytojo T. K. parodymai apie įvykio aplinkybes nežymiai skiriasi: vienu atveju buvo teigiama, kad jie matė į juos atstatytą ginklą, kitu - jog tai jautė, bet nebuvo atsisukę, dar vėliau teigė, jog matė ginklą nuleistą į žemę. Nors kai kurios jų parodymų detalės skiriasi, tačiau būtina įvertinti įvykio netikėtumą, greitą jo eigą, stresinę situaciją, be to, ilgą laiką, praėjusį nuo pirmos apklausos ikiteisminiame tyrime iki paskutinės apklausos teisme. Todėl šie netikslumai nedaro nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų niekiniais.

Tas pat pasakytina apie šūvių skaičių. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas T. K. teigia girdėję 5-7 šūvius. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė penkis. Nuteistasis A. L. parodė, kad į šautuvo dėtuvę telpa tik penki šoviniai, todėl medžioklėje jis tiek ir turėjo; du iš jų iššovė į orą, trečiuoju buvo sužeistas nukentėjusysis, o du paėmė pareigūnai. Ekspertas V. Ž. teisme patvirtino, kad tiek šovinių galėjo būti. Liudytojai K. R. ir A. Ž. parodė girdėję tris šūvius. Įvykio vietos, ginklo ir daiktų apžiūros protokole nurodyta, jog paimti du šoviniai (t.1, b. l. 5-7).

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad šūvis, kurio metu buvo sužalotas K. Š. , įvyko nuspaudus šautuvo nuleistuką ne jo pirštu, o užkliuvus jo šautuvui už vielinės tvoros (vartų) nenustatytų dalių. Teisėjų kolegijos nuomone, A. L. versija, kad šūvis, sužalojęs nukentėjusį K. Š. , buvo savaiminis ir įvyko jo šautuvui užkliuvus už vielinių vartų, prieštarauja bylos faktinėms bylos aplinkybėms. Byloje nustatyta, kad pro minėtus vartus pirmas išbėgo K. Š. , o po to iš paskos bėgantis A. L. neva šautuvą kėlė per vartų viršų. Tokia A. L. versija paneigiama byloje surinktais įrodymais. Pirma, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad metaliniai vielos tinklo vartai buvo praviri 0,8 m (t.1, b.l. 5-13). Nuteistasis A. L. pripažįsta, kad vydamasis K. Š. , jis taip pat pro juos pralindo. Teisėjų kolegijos nuomone, A. L. kelti šautuvą pro metalinių vartų viršų nebuvo reikalo ar būtinybės. Antra, iš nukentėjusiojo K. Š. parodymų matyti, kad šūvis įvyko būtent tada, kai A. L. jau buvo praėjęs pro vartus. Trečia, balistinės ekspertizės akte nurodyta, kad šautuvui užkliuvus už vielinių vartų ir šautuvą truktelėjus savaiminis šūvis, t.y. nenuspaudus nuleistuko, įvykti negalėjo (t.2, b.l.78-80). Akivaizdu, jog tam, kad įvyktų šūvis, už vartų konstrukcijos turėjo užkliūti nuleistukas, o ne kita šautuvo dalis. Iš balistinės ekspertizės akto taip pat matyti, kad nuleistukui nuspausti reikalinga ne mažesnė nei 2 kg jėga. Šautuvo nuleistukas yra apsaugotas skliauteliu. Minėti vartai ir metalinės vielos tvora ne kartą buvo apžiūrėti ir fotografuoti: įvykio vietos apžiūros (t.1, b.l.5-13,26-29), nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1, b.l.60-65, 114-117). Nustatyta, kad vartai yra iš metalo tinklo, o jų rėmas – metalo kampuotis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei vienu iš šių atvejų nenurodytos tokios vartų konstrukcijos detalės, už kurių galėjo užkliūti ir būti nuspaustas šautuvo nuleistukas, tokių detalių nėra matyti ir prie įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje pridėtose fotonuotraukose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis A. L. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenurodė ir negalėjo nurodyti, būtent už kurios minėtų vartų dalies konstrukcijos užkliuvo šautuvo nuleistukas. Nors apeliacinio proceso metu A. L. jau teigė, kad tokia dalimi galėjo būti vartų užrakinimo lankelis (auselė), tačiau jis negalėjo įtikinamai paaiškinti ir parodyti, kokiu būdu ši vartų konstrukcijos dalis galėjo nuspausti šautuvo nuleistuką. Tokią versiją paneigė ir posėdyje dalyvavęs ekspertas E. V. . Ketvirta, kompleksinės teismo medicinos - balistinės ekspertizės akte nustatyta, kad šūvio metu kulka pataikė K. Š. į vietą, į kurią buvo nutaikytas šautuvo vamzdis, nes esant nedideliam atstumui kulkos skriejimo trajektorija praktiškai sutampa su šautuvo vamzdžio taikymo linija (t.2, b.l.84-92). Ši ekspertų išvada visiškai sutampa su nukentėjusiojo K. Š. parodymais. Penkta, byloje nėra jokių duomenų, kad iššauta kulka pataikė K. Š. į koją rikošetu. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti balistinės ir kompleksinės teismo medicinos – balistinės ekspertizės išvadomis, nes jos pagrįstos faktine bylos aplinkybių analize ir moksliniais tyrimais. Tačiau pirmosios instancijos teisme dalyvavusio balisto V. Ž. parodymai vertinami kritiškai, nes jie pagrįsti tik teoriniais samprotavimais, neištyrus daiktinių įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių (t.2, b.l.50). Apeliacinio proceso metu ekspertas V. Ž. tai pripažino, todėl jo išvados negali būti pagrindu netikėti anksčiau paminėtų pirmųjų teismo ekspertizių išvadomis.

Teisėjų kolegijos nuomone, esant minėtiems įrodymams, A. L. , šaudydamas į nukentėjusį, suvokė ir numatė, kad gali pastarąjį sužaloti. Jo veiksmai, - šaudymas, nukreipus šautuvo vamzdį bėgančiajam į kojas, buvo tyčiniai. Duomenų, kad tuo jis siekė būtent sunkaus sveikatos sutrikdymo, byloje nėra. Vadinasi, A. L. veikė neapibrėžtos, nekonkretizuotos tyčios forma, esant bet kokiai padarinių prielaidai, todėl jis turi atsakyti pagal faktiškai sukeltus padarinius. Dėl padaryto sužalojimo nukentėjusysis prarado didelę dalį, t.y. virš 30% bendrojo darbingumo. Sutinkamai su 2003 m. gegužės 23 d. LR sveikatos apsaugos ministro ir LR teisingumo ministro įsakymo Nr. V-298/158AI-86, 3 dalies 6.10, 6.11 p., sužalojimas, dėl kurio prarandama 30% ir daugiau % bendrojo ar profesinio darbingumo, laikomas sunkiu sveikatos sutrikdymu, tad A. L. veika šioje dalyje kvalifikuojama pagal BK 135 str. 1 d., kaip tyčinis, sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas netiesioginės tyčios forma. Esant šioms aplinkybėms, A. L. veiksmai negali būti perkvalifikuoti pagal BK 137 str. 1 d.

A. L. atžvilgiu negali būti taikomos LR BK 29 str. nuostatos. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas – tokia situacija, kai vejantis, stabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaroma turtinė žala, nesunkus sveikatos sutrikdymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Akivaizdu, kad K. Š. , bandydamas pabėgti, aktyviais veiksmais bandė išvengti sulaikymo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. L. norėjo sulaikyti K. Š. , nes K. Š. ir S. K. rankose pamatė maišus su elnio galva, ir žinodamas, kad tuo metu elnių medžioklė uždrausta, tai darė, turėdamas realų pagrindą įtarti, jog pastarieji brakonieriavo. Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad Medžioklės taisyklių 17.2 p. numatyta, jog tauriųjų elnių patinus galima medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 15 d. ir tik medžiotojams selekcininkams. Aplinkos ministro 2003-07-29 įsakymu Nr. 401 iš viso buvo uždrausta elnių patinų medžioklė 2003-2004 metų medžioklės sezono metu. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl to elnio patino sumedžiojimas uždraustu laiku, t. y. 2003-05-31, gali būti kvalifikuojamas, kaip didelės žalos gyvūnijai padarymas, ir nurodytą veiką padarę asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 272 str. 1 dalį. Tačiau byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad A. L. sunkų sveikatos sutrikdymą K. Š. padarė tyčiniais veiksmais, o ne dėl neatsargumo. Todėl BK 29 str. nuostatų taikymas A. L. negalimas. Esant šioms aplinkybėms, analizuoti kitų BK 29 str. sudėties požymių, nėra pagrindo.

Apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad A. L. , bandydamas sulaikyti K. Š. ir T. K. , pažeidė Medžioklės taisyklių 22.9, 51, 57.1 ir 57.10 punktus. Tačiau apygardos teismas padarė klaidą ir neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 22.9, 51, 57.1, 57.10 punktus. Iš tikrųjų įvykio metu (2003 m. gegužės 31 d.) galiojo 2002 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 511 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų aplinkos apsaugos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ nauja redakcija. Šioje redakcijoje iš viso nėra 22.9, 57.1 ir 57.10 punktų, o 51 punkte kalbama apie tai, kokius dokumentus medžioklės plotų naudotojai privalo pateikti įmonėms, superkančioms žvėrieną. Tačiau tai neturi jokios reikšmės A. L. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui ar vertinimui, nes pastarasis pripažįstamas padaręs tyčia, o ne dėl neatsargumo. Bandydamas sulaikyti įtartus brakonieriavimu asmenis, A. L. neabejotinai pažeidė saugaus elgesio su ginklu reikalavimus. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad Medžioklės taisyklės nereglamentuoja, kaip reikia elgtis, bandant sulaikyti brakonieriavimu įtariamus asmenis, tačiau ir šiuo atveju būtina laikytis kiekvienam turinčiam šaunamąjį ginklą asmeniui privalomų žinoti bendro pobūdžio saugaus elgesio su ginklu reikalavimų, numatytų 2002-01-15 priimtame Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (30 str. 2 d. 5 p.: ,,(...) ginklų, jų šaudmenų savininkui (...) draudžiama (...) nešiotis parengtą šaudyti ginklą”). Be to, minėtų Medžioklės taisyklių 64, 65 p. nuostatos reikalauja medžioklinį šautuvą nešioti ne šovinio lizde, ne medžioklės metu šoviniai iš šautuvo turi būti išimti. Teisminio nagrinėjimo metu A. L. pripažino, kad su ginklo dėkle įdėtais šoviniais vaikščioti negalima (t.2, b.l.40).

Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis K. Š. prokuroro nutarimu buvo pripažintas civiliniu ieškovu, reiškiančiu 32.207,30 Lt dydžio civilinį ieškinį (t.1, b.l. 59). Tuo tarpu ieškininiame pareiškime K. Š. prašo priteisti 48.207,30 Lt žalai atlyginti, kurią, jo teigimu sudaro: 30.000 Lt moralinės žalos, 16.000 Lt būsimų kelio sąnario keitimo išlaidų, 1.000 Lt gynėjui sumokėtų atstovavimo išlaidų, 538 Lt išleisti vaistų pirkimui, 807, 30 Lt transporto išlaidų. Pirmosios instancijos teismas K. Š. pripažino teisę į ieškinių patenkinimą, o jo dydžio klausimą perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, motyvuodamas tuo, kad tam reikalingi faktiniai duomenys apie kaltinamojo turtinę padėtį, jo turimų išlaikytinių skaičių bei gaunamas pajamas, todėl neatidėjus bylos ir negavus papildomos medžiagos, negalima tiksliai paskaičiuoti pareikšto civilinio ieškinio.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiajam K. Š. dėl A. L. tyčinių nusikalstamų veikų buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl trauminio šoko sukeltas fizinis skausmas ir dvasiniai išgyvenimai, jis net 19 parų buvo gydomas ligoninėje, neteko daugiau nei 30 procentų bendrojo darbingumo, dėl ko pripažintas antros grupės invalidu (t.2, b.l.20-23, 30). Ekspertizės akte taip pat pažymėta, kad darbingumo netekimo procentų dydis, priklausomai nuo kojos funkcijos, gali keistis (t.2, b.l.91). Iš bylos medžiagos matyti, kad A. L. niekur nedirba, išlaiko du vaikus, kurių vienas yra nepilnametis (t.1, b.l.96). Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, K. Š. priteistina 20.000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie A. L. turtinę padėtį ir gaunamas pajamas, negali būti priežastimi bent iš dalies netenkinti ieškinio dėl neturtinės žalos.

Nukentėjusysis pateikė teismui apmokėjimo kvitus už pirktus vaistus ir prašo turėtas 538 Lt išlaidas priteisti iš A. L. (t.2, b.l.26-27). Be to, nukentėjusysis prašo priteisti 807,30 Lt transporto išlaidų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors teismui pateikti apmokėjimo čekiai nekonkretizuoti, ir nėra duomenų, kad nukentėjusysis pirko būtent šiuos jam išrašytus vaistus, o turėtas transporto išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė, tačiau netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. K. Š. buvo gydomas ne tik ligoninėje, jam buvo reikalingi vaistai gydymui ir namuose. Antra vertus, K. Š. buvo sužalota koja, tokiu būdu jam buvo sunku judėti, todėl transporto išlaidos pateisinamos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo pareikšto ieškinio suma dėl turėtų išlaidų, susijusių su vaistų pirkimu ir transportui, yra reali ir nėra aiškiai per didelė. Byloje nėra jokių duomenų, kad tokiu būdu nukentėjusysis būtų nesąžiningas ar norėtų pasipelnyti. Todėl K. Š. priteisiama 1345,30 Lt materialinei žalai atlyginti. Byloje taip pat yra kvito šaknelės, patvirtinančios, kad adv. S. Zabitai už nukentėjusiojo K. Š. atstovavimą sumokėta 1.000 Lt (t.2, b.l.23), apeliacinio proceso metu gynėjas pateikė papildomą 1.000 Lt apmokėjimo kvitą. Teisėjų kolegijos nuomone, K. Š. teisę turėti savo atstovą teisme užtikrina įstatymas (BPK 55 str.). Todėl šios išlaidos taip pat priteisiamos iš nuteistojo A. L. . Nukentėjusiojo K. Š. civilinis ieškinys 16.000 Lt sumai atmestas pagrįstai, nes tai išlaidos, kurių nukentėjusysis neturėjo, o tik gali turėti ateityje dėl galimo kelio sąnario keitimo. Todėl šioje dalyje nukentėjusiojo civilinis ieškinys negali būti tenkinamas.

A. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per švelni ar per griežta. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas A. L. laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į jo asmenybę, ypatingai teigiamą jo charakteristiką, amžių, sveikatos būklę, šeimyninę padėtį, padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tyčios formą. A. L. iš esmės pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nors nuteistasis ir ginčija veikos kvalifikaciją, tačiau apygardos teismas teisingai pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - nuoširdų gailestį, nes kaltininkas nebūtinai turi pripažinti visus objektyviuosius ar subjektyviuosius padarytos veikos požymius. Apygardos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. 2 d., nepažeidė. Kaip matyti iš nuosprendžio, A. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė mažesnė, nei numato sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, griežtinti A. L. paskirtą bausmę nukentėjusiojo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo A. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę švelninti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 25 dienos nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio pakeisti: iš A. L. priteisti K. Š. 1345,30 Lt materialinei žalai, 20.000 Lt (dvidešimt tūkstančių) neturtinei žalai ir 2.000 Lt (du tūkstančius) advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.