Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., 65 str. 1 d. 1 p. a) p.p., šią bausmę subendrinus visiško bausmių sudėjimo būdu su Biržų rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme (pakeista 2007 m. spalio 8 d. to paties teismo nutartimi), galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 12 (dvylikai) metų ir 1 (vienai) dienai, bausmę atliekant – pirmus trejus metus – kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose. Vadovaujantis BK 27 str. 2 d. 2 p., V. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Civilinis ieškinys patenkintas visiškai: iš nuteistojo V. M. priteistas 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų neturtinės ir 3 000 (trys tūkstančiai) litų 05 (penki) centai turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. O. B.. Iš V. M. priteista 51 litas proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tyčia nužudė V. B. , tai yra, 2006 m. gruodžio 24 d., apie 16.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tarpusavio konflikto metu, kilusio dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, dūrė V. B. penkis kartus peiliu į krūtinę, nugarą, kairį žastą, nuo ko nukentėjusysis mirė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 6 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ir jį nuteisė turėdamas išankstinę nuomonę. Nebuvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes ir remtasi tik nenuosekliais, tikrovės neatitinkančiais Š. K. parodymais. Nuteistasis pažymi, kad šis asmuo pats buvo įtariamas toje pačioje byloje, todėl siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, jį apkalbėjo. Pasak apelianto, Š. K. buvo narkomanas, pasislėpė nuo teismo užsienyje, kur mirė. Minėtas liudytojas teigė, kad įvykio metu buvo bute, kur vyko konfliktas. Po to savo parodymus pakeitė ir sakė, kad atėjęs vėliau matė nuteistąjį besiginčijantį su V. B. , tačiau nepatvirtino, kad jis (V. M. ) mušė nukentėjusįjį. Apelianto manymu, įtarimų kelia ir ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonas buvo rastas būtent pas Š. K. , nors V. B. nuteistojo namuose jo išsiėmęs nebuvo. Nuteistasis teigia, kad nukentėjusysis galėjo mirti ne nuo sužalojimų, patirtų jo namuose, o pakartotinai užpultas ir sumuštas lauke. Atkreipia dėmesį, kad nebuvo rastas nusikaltimo įrankis, tai yra, peilis, nors Š. K. paaiškino galintis jį atpažinti. Nurodo, kad jokių įkalčių pats nepaslėpė.

Apeliantas pažymi, kad Biržų ikiteisminio tyrimo pareigūnai bylą suklastojo ir tai liudija P. K. parodymai Panevėžio apygardos teisme. Liudytojų A. K. ir V. V. parodymus taip pat galėjo įtakoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų spaudimas, tuo tarpu šios liudytojos teisme nebuvo apklaustos, todėl tai būtina padaryti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, siekiant išsiaiškinti, ar nebuvo jų apkalbėtas. Be to, nuteistasis prašo suteikti galimybę ir jam duoti išsamius parodymus, nes priverstas gintis pats, kadangi neturi lėšų pasisamdyti tinkamą gynėją.

Apeliantas prašo visas aplinkybes išsamiai ir objektyviai ištirti ir išteisinti jį įvykdžius nužudymą, kurio iš tiesų nepadarė.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji ir civilinė ieškovė prašo nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nuosprendį palikti galioti, nes ji teisėtas ir pagrįstas.

Atsikirtime nurodoma, kad, nors nuteistasis V. M. kaltės nepripažino, tačiau pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė tikrąsias V. M. padaryto nusikaltimo aplinkybes, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką bei paskyrė tinkamą bausmę ir pagrįstai patenkino civilinį ieškinį. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį, kad dėl jauniausio sūnaus netekties patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą, kurios nuteistasis neatlygino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. M. ir jo gynėja advokatė J. T. Litvinskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. M. nužudė V. B. . Nors nuteistasis tai neigia, tačiau jo parodymai apie įvykį – neatitinka tikrovės, paneigti bylos įrodymų visumos, kuri visiškai patvirtina apelianto kaltę.

Neginčytinai nustatyta, jog 2006 m. gruodžio 24 dieną V. B. mirė nuo durtinio-pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo, išsivysčius ūmiai mažakraujystei. Minėtą dieną jo lavonas rastas prie Rotušės gatvėje esančio namo Nr. 13 Biržų mieste; apie jį pranešta 16⁴⁵ val. Toje pačioje gatvėje netoliese – namo Nr. 18 pirmajame bute, kuriame gyvena nuteistasis V. M. , prieš nužudymą buvo V. B. , taip pat – liudytojas Š. K. . Pastarasis ir tapo tiesioginiu įvykio liudytoju, davusiu parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui (vėliau miręs).

Taigi, V. M. kaltę visų pirma patvirtina liudytojo Š. K. parodymai, iš kurių seka, kad 2006.12.23 d. vakare, jam būnant bute pas V. M. ir jo sugyventinę A. K. , tarp pastarosios ir V. B. kilo konfliktas, kurio metu šis puolė A. K. . Minėtame incidente nuteistasis nedalyvavo ir galėjo jo nematyti. Kitą dieną – gruodžio 24 d. V. K. pas V. M. lankėsi du kartus. Pirmą kartą atėjus, bute buvo nuteistasis, A. K. ir V. V. (V. B. nebuvo). Kai atėjo antrą kartą, po pietų, buto virtuvėje aptiko besiginčijančius V. M. ir V. B. (kitų asmenų tuomet nebuvo). Šio konflikto metu V. M. aiškinosi, ar V. B. buvo užpuolęs A. K. , jiedu pykosi, stumdėsi. Nuteistasis liepė jam (V. K. ) palaukti kambaryje, ką šis ir darė. Netrukus pro praviras duris pamatė V. B. nukrentant ant grindų, tuomet įėjęs į virtuvę pastebėjo, kad pastarasis guli ant nugaros, sužalotas ir kruvinas krūtinės-pilvo srityje, jis tik gargaliavo, ant grindų buvo kraujo, numestas didelis virtuvinis peilis, kuris taip pat buvo kruvinas (pastaroji aplinkybė nurodyta apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje protokoluose – 2 t., b. l. 127, 130). V. M. tuo metu stovėjo. Liudytojas paaiškino, kad viskas įvyko labai greitai, jis nematęs sužalojimo momento, tačiau supratęs, kad nukentėjusysis nudurtas, išsigando ir pasimetė, pasiūlė V. M. išnešti sužalotąjį į gatvę, kad jį pamatę žmonės iškviestų medicininę pagalbą. Taip ir padarę: abu su V. M. ištempė V. B. iš buto, betempiant nusismaukė jo kelnės, galėjo nukristi ir batai, paguldę lauke ant šaligatvio, sužalotąjį paliko, o patys grįžo į butą; matė, kad prie paliktojo pradėjo rinktis žmonės. Neužilgo (galimai po 10-20 minučių) į butą atėjo A. K. ; paėmusi užklotą, kuriuo kraujo ,,balą“ viduryje virtuvės buvo uždengęs V. M. , ji ėmėsi valyti kraują. Neilgai trukus atvyko policijos pareigūnai, kuriems belaužiant užrakintas buto duris (kas jas užrakino – nežino), V. M. pasakė jam – Š. K. (ir galimai A. K. – taip pat), kad jeigu ką – tai jis esą miegojo (apie tai kas atsitiko – neva nežino). Be to, liudytojas Š. K. paaiškino, jog išeidamas iš buto (atvykus policijos pareigūnams) paėmė ant staliuko prie sofos buvusį mobilaus ryšio telefoną ,,Nokia“, tai padarė negalvodamas – ar šis telefonas jo, ar kieno nors kito.

Iš liudytojo Š. K. parodymų aišku, jog nežiūrint to, kad jis nematė nukentėjusiojo V. B. , kuris iki tol nebuvo sužeistas, žalojimo peiliu momento, tačiau faktiniai duomenys apie įvykio vietą, joje buvusių asmenų ratą bei įvykio eigą liudija, jog nėra jokių prielaidų manymui, kad V. B. mirtinai sužalojo kas nors kitas, o ne V. M. . Nuteistojo kaltę patvirtinančias faktines aplinkybes liudytojas Š. K. detaliai ir nuosekliai parodė ne tik apklaustas 2007.01.04 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo (2 t., b. l. 138-141), bet keletą kartų ikiteisminio tyrimo eigoje (2 t., b. l. 112-113, 126-128), nepakeitė parodymų ir apklausiamas papildomai (2 t., b. l. 142, 143-144, 145). Š. K. parodymai apie tai, kad V. M. nužudė V. B. – įtvirtinti ir jų patikrinimo vietoje metu (2 t., b.l. 129-134). Taigi, tokių Š. K. parodymų patikimumo šiuo atveju nepaneigia pirmieji – 2006.12.26 d. parodymai (2 t., b. l. 104-105), kuomet šis liudytojas, neneigęs savo buvimo fakto nuteistojo bute įvykio metu, nenurodė ką nors žinantis apie V. B. nužudymą. Vėliau Š. K. paaiškino, kad pirmosios apklausos metu nesakė tiesos, nes buvo išsigandęs ir pasimetęs. Kolegijos manymu, šios aplinkybės yra suprantamos ir paaiškina priežastis, dėl kurių minėtas liudytojas iš karto po įvykio neatskleidė tiesos, juo labiau, kad su nuteistuoju buvo pažįstami, bendravo, be to, pastarasis įspėjo nepasakoti apie nužudymą (esą miegojęs ir nematęs). Nors ikiteisminio bylos tyrimo pradžioje – 2006.12.26 Š. K. buvo pareikštas įtarimas kartu su V. M. nužudžius V. B. (2 t., b. l. 103), tačiau 2007.01.04 priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu (2 t., b. l. 114). Tiek prieš šį nutarimą (2007.01.03), tiek po to (laikotarpiu nuo 2007.01.04 iki 2007.05.06) Š. K. pakartotinai davė V. M. kaltinančius parodymus ir, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nesislapstė, be to, minėtam liudytojui nebuvo paskirta kokia nors kardomoji priemonė, todėl jis turėjo teisę išvykti, tačiau Š. K. 2007.09.28 d. mirė (3 t., b. l. 175). Taigi, parodant V. B. nužudymo aplinkybes, liudytojui nebebuvo tikslo pačiam išvengti už tai baudžiamosios atsakomybės, o jo santykiai su nuteistuoju buvo geri, ką patvirtino ir pats nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje, todėl priežasčių apkalbėti V. M. Š. K. neturėjo. Tai, kad šio liudytojo parodymai, kuriais pamatuotai remtasi apkaltinamajame apygardos teismo nuosprendyje, atitinka tikrovę, rodo ir kiti bylos įrodymai, patvirtinantys tas pačias aplinkybes.

Išnaudojus visas galimybes, nei į pirmosios instancijos, nei į apeliacinės instancijos teismą nepavyko iškviesti į užsienį išvykusių (adresai nežinomi) liudytojų A. K. ir V. V. , todėl esantiems įrodymams patikrinti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, buvo perskaityti bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje (tam numatytas pagrindas – BPK 276 str. 4 d.). Taip pat buvo apklausta teisiamajame posėdyje ir apklausas ikiteisminio tyrimo metu atlikusi pareigūnė Nida Garjonienė.

Liudytoja A. K. patvirtino, kad 2006.12.23 d. bute (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno, tarp jos ir V. B. įvyko konfliktas, kurio metu pastarasis jai smogė, grąsino išžaginti. Tuo metu bute buvo jos draugė V. V. , Š. K. bei V. M. , kuris šio konflikto nematė, nes miegojo. Tačiau ji pastarajam pasiskundė dėl netinkamo V. B. elgesio. Kitą dieną, supykusi ant nuteistojo už tai, kad šis neišvarė V. B. , išėjo iš namų, palikusi V. M. ir V. B. . Kai grįžo – bute rado V. M. ir Š. K. , koridoriuje ir virtuvėje buvo daug kraujo, jį išvalė, nors matėsi, kad prieš tai irgi valyta. Suprato, kad kažkas įvyko, teiravosi apie tai V. M. ir Š. K. , tačiau šie nieko nesakė. Netrukus atvyko policijos pareigūnai. Pažymėtina, kad A. K. analogiškus parodymus davė ne vieną, o keletą kartų apklausta ikiteisminio tyrimo eigoje (2 t., b. l. 76-78, 91-93, 94-95). Šios liudytojos parodymai apie jai žinomas įvykio aplinkybes – konfliktą su V. B. , asmenis, buvusius bute prieš pastarojo sužalojimą ir po to, sutampa su liudytojo Š. K. parodymais.

Be to, tas pačias reikšmingas aplinkybes toje apimtyje, kiek pati matė ir girdėjo, keletą kartų apklausta patvirtino ir liudytoja V. V. (2 t., b.l . 21-24). Ji parodė, kad 2006.12.23 d. vakare bute (duomenys neskelbtini), kai V. M. miegojo, V. B. priekabiavo prie A. K. , smogė jai į veidą. Apie tai, pažadinę V. M. , pasakė ir jam. Tuomet pastarasis aiškinosi dėl incidento su V. B. , sakydamas, kad jei šis lįs prie A. K. - jį užmušiąs. Šio įvykio metu bute dar buvo ir Š. K. .

Atsižvelgiant į tai, kad liudytojos A. K. ir V. V. neturėjo jokių priežasčių melagingai apkaltinti V. M. , tas pačias aplinkybes nuosekliai patvirtino po keletą kartų, o jų parodymų tikrumą patikino ikiteisminio tyrimo pareigūnė N. Garjonienė, daroma išvada, jog šių liudytojų parodymais yra pagrindas remtis, apelianto teiginiai apie pareigūnų poveikį joms ar kitiems asmenims niekuo nepamatuoti.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., b. l. 16-27) aišku, jog toje vietoje, kur Š. K. nurodė su V. M. nutempę ir palikę sužalotą V. B. , netrukus po to rastas pastarojo lavonas; jo vilkimo ir kraujo pėdsakai užfiksuoti nuo buto Nr. (duomenys neskelbtini) įėjimo laiptelių; tai, kad V. B. buvo ištemptas iš minėto buto, liudija ir vilkimo kelyje rasta viena kojinė (antrąja tokia pat kojine buvo apauta V. B. koja); minėtame bute – koridoriuje, virtuvėje taip pat aptikti panašūs į kraują pėdsakai. Biologinį (DNR) tyrimą atlikusio specialisto išvados (1 t., b. l. 117-121) patvirtina, kad ant laiptų ir bute esančių daiktų (antklodės), V. M. ir Š. K. kelnių rastas kraujas yra nužudytojo V. B. . Be to, minėti rašytiniai bylos įrodymai rodo ir tai, kad buto virtuvės grindų danga – drėgna, rasti ir paimti rankšluosčiai, medžiaginis audinys – šlapi; šie duomenys atitinka ir papildo Š. K. bei A. K. parodytas aplinkybes, jog įvykio vietoje po V. B. sužalojimo likę gausūs jo kraujavimo pėdsakai buvo valomi.

Remiantis teismo medicinos specialisto (1 t., b. l. 40-42) bei trasologinio-biologinio tyrimo specialisto išvadomis (1 t., b. l. 130-144) nustatyta, kad tuo pačiu duriančiu-pjaunančiu įrankiu (galimai peiliu) V. B. buvo padaryti penki sužalojimai, visi jie – kairėje krūtinės ląstos pusėje, viena šių žaizdų – kiaurinė, durtinė-pjautinė, lydima širdies pažeidimo, išsivysčius ūmiai mažakraujystei, tapo nukentėjusiojo mirties, įvykusios per keletą-kelioliką minučių, priežastimi. Nužudytojo drabužiuose rasti sužalojimai atitinka jo kūno sužalojimus. Kaip matyti iš minėtų medicinos specialisto išvadų apie V. B. padarytų sužalojimų laiką, vietą, pobūdį ir pasekmes, bei eksperto Rimanto Arlicko paaiškinimų apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jog nukentėjusiojo kraujavimas vyko tik nuo šių išvardintų krūtinės ląstos sužalojimų, yra pagrindas teigti, kad visi jie padaryti vienu laiku ir vienoje vietoje. Kad tai įvyko ne kur kitur, o bute (duomenys neskelbtini), patvirtina aukščiau išdėstyti Š. K. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, biologinio (DNR) tyrimo specialisto išvados bei teismo medicinos specialisto išvados, kurias paaiškindamas ekspertas R. Arlickas nurodė, jog mažai tikėtina nuteistojo versija, kad po sužalojimų V. B. galėjo ateiti pas V. M. į butą, pabūti 10 ar daugiau minučių, o po to išeiti. Nužudytojo kraujo pėdsakai ant V. M. ir Š. K. kelnių liudija, kad šie asmenys galėjo susitepti krauju tempdami sužalotąjį iš buto.

Taigi, bylos įrodymų visuma neabejotinai patvirtina V. M. kaltę, kad jis, supykęs dėl netinkamo V. B. elgesio jo draugės A. K. atžvilgiu, kilus tarpusavio konfliktui, savo bute peiliu mirtinai sužalojo V. B. . Nuteistojo parodymai atmestini kaip neatitinkantys tikrovės, visiškai paneigti kitų įrodymų. Tai, jog V. M. neigia kaltę siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, o jo parodymai – nepatikimi, rodo ir šių parodymų nenuoseklumas. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu V. M. paaiškino, kad 2006.12.23 d. Š. K. jo bute nebuvo, o kitą dieną (gruodžio 24 d.) atėjęs kruvinas V. B. pasakęs, kad gatvėje jį užpuolė trys vaikinai (2 t., b. l. 155-156). Kitų apklausų metu nuteistasis atsisakė paaiškinti įvykio aplinkybes ir nurodė parodymus apie tai duosiąs, kai bus atliktos ekspertizės ir kai su jomis bei kita bylos medžiaga susipažins (2 t., b. l. 158, 159, 161-162). Kitokią įvykių versiją negu duodant pirminius parodymus V. M. pateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (4 t., b. l. 13-15). Tuomet nuteistasis patvirtino, kad Š. K. 2006.12.23 d. jo bute lankėsi. Gruodžio 24 d., pasak V. M. , pirmasis iš jo buto išėjo Š. K. , po to – V. B. (tai neatitinka ne tik Š. K. , bet ir A. K. parodytų aplinkybių), o po kiek laiko V. B. atėjo sužalotas ir kruvinas krūtinės srityje, kas jį sužalojo – nesakė, ne mažiau kaip po 10 minučių pastarasis išėjo; praėjus kiek laiko atėjęs Š. K. pasakė, kad ,,užvertė“ (t. .y. nužudė) V. B. , nes būdami bare kažko nepasidalino.

Kolegija mano, kad naują įvykių versiją, kaltinant Š. K. , nuteistasis V. M. pateikė prisiderindamas prie išaiškėjusių bylos aplinkybių, po Š. K. mirties. Pats sau prieštaraudamas apkaltino pastarąjį, nors pirmosios apklausos metu nurodė, neva V. B. jam pasakęs, kad jį sužalojo trys vaikinai, o teisme aiškino, kad nukentėjusysis apie tai nieko nesakęs. Teiginiai apie tariamą Š. K. ir V. B. konfliktą bare – neatitinka ne tik kitų bylos įrodymų, bet ir įvykio laiko, vietos bei eigos aplinkybių, kurias parodė pats nuteistasis. Šiuo atveju tokia versija neįtikėtina ir dėl to, kad konfliktui įvykus bare, V. B. sužalotas ir mirė kitoje vietoje, kur prie namų (duomenys neskelbtini) dienos metu jo lavoną tuoj pat pastebėjo pašaliniai asmenys (gyventojai).

Tai, kad nenustatytas konkretus peilis, kuriuo buvo mirtinai sužalotas V. B. , nesumenkina įrodymų, patvirtinančių V. M. kaltę, reikšmės. Nustatyta, kad įvykio vietoje buvo peilių (tai patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, Š. K. parodymai) ir tai suprantama, nes ta vieta – virtuvės patalpa. Taip pat nustatyta, kad iki atvykstant policijos pareigūnams buvo laiko, per kurį valyti kraujo pėdsakai, todėl neatmestina, kad paslėptas ir nužudymo įkaltis – peilis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei įvertinus tai, kad liudytojas Š. K. specialiai neapžiūrinėjo minėto įrankio, pastarasis iš tiesų objektyviai galėjo neatpažinti nei vieno iš pateiktų peilių kaip daikto, kuriuo nužudytas V. B. (1 t., b. l. 179-180).

Apelianto teiginiai apie netinkamą gynybą – taip pat niekuo nepamatuoti. Kaip matyti iš bylos duomenų, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, jo teisė į gynybą buvo užtikrinta, procese dalyvavo gynėjai (advokatai).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad V. M. kaltė tyčia nužudžius V. B. visiškai įrodyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis – teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinio skundo ribose paliekamas nepakeistas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo V. M. apeliacinį skundą.