- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-01-14
- Bylos Nr.
- 1A-98/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-1-00404-2005-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- A. B., L. Č., Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus
- Kaltinamasis
- V. Š.
- Nukentėjusysis
- D. Č., G. Č.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. ir L. Č. bei Panevėžio apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo
A. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 str. 5 d., 129 str. 1 d. laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2005 m. birželio 27 d. iki 2005 m. liepos 4 d. laikas.
L. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu dešimčiai metų.
Vadovaujantis BK 64 str. 1, 2 d., ši bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų ir trims mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2006 m. gegužės 11 d. iki 2007 m. vasario 9 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. laikas.
V. Š. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK), išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme (BPK 303 str. 5 d. 2 p.)..
Iš A. B. ir L. Č. solidariai priteista 8465,50 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo D. Č. gydymo išlaidoms atlyginti bei nukentėjusiajam G. Č. 1068 Lt turtinei žalai atlygini. Iš L. Č. priteista 4671 Lt valstybei ekstradicijos išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. ir L. Č. nuteisti už tai, kad 2005 m. birželio 25 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini) L. Č., sukurstytas A. B. sumušti D. Č. už tai, kad šis ją išvadino necenzūriniais žodžiais, mušdamas rankomis ir spardydamas kojomis D. Č. į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, smurto vartojimo metu A. B. toliau lenkiant jį daryti nusikalstamą veiką – sakant, kad „jis apsimeta ir reikia dar mušti“, padarė nukentėjusiajam galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų dangalų uždegimu, sukėlusiems nukentėjusiojo mirtį, tuo A. B. sukurstė tyčia nužudyti D. Č., o L. Č. tyčia jį nužudė.
V. Š. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis 2005 m. birželio 25 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su A. B., L. Č., prieš tai A. B. sukursčius sumušti D. Č. už tai, kad šis ją išvadino necenzūriniais žodžiais, bendrininkams naudojant smurtą prieš D. Č., A. B. toliau lenkiant bendrininkus daryti nusikalstamą veiką - sakant, kad „jis apsimeta ir reikia dar mušti“, L. Č. suduodant ne mažiau kaip penkis kartus į krūtinės sritį bei šoną, suduodant ne mažiau penkis smūgius lazda į įvairias kūno vietas, vieną kartą abiem kojomis užšokant D. Č. ant krūtinės, vieną kartą kojomis užšokant ant galvos, kumščiais suduodamas ne mažiau kaip du kartus gulinčiam D. Č. į įvairias kūno vietas, spirdamas ne mažiau kaip du kartus į įvairias kūno vietas, viso suduodant ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį smūgių D. Č. į galvą, tuo padarant nukentėjusiajam galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų dangalų uždegimu, sukėlusiems nukentėjusiojo mirtį, t. y. tyčia nužudė D. Č..
Šalies argumentai
Nuteistoji A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir ją išteisinti, nes ji jokio nusikaltimo nepadarė. Teismas neatsižvelgė į visas įvykio aplinkybes ir nenustatė tikrojo padarytos nusikalstamos veikos motyvo. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai neįvertino nuteistojo L. Č. parodymų apie tai, kad po įvykio jam buvo siūlomi pinigai (50000 Lt) už kaltės sau prisiėmimą bei kad pas jį į tardymo izoliatorių buvo atvykęs advokatas, kuris dar kartą už piniginį atlygį siūlė prisiimti sau kaltę dėl šios veikos padarymo.
Skunde, apibūdindama liudytojų asmenybes ir jų gyvenimo būdą, apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi jų parodymais ir priėmė neteisingą išvadą, jog ji buvo nusikaltimo iniciatorė. Nurodydama liudytojų A. M., V. Š. ir nuteistojo L. Č. buvusią darbovietę, teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą ir neapklausė liudytojo V. O.. Skunde nurodoma, kad vairuodamas pastarojo liudytojo automobilį, nukentėjusysis apgadino V. Š. brolio automobilį.
Šalies argumentai
Apeliantė, nurodydama įvykio aplinkybes, teigia, kad šios veikos motyvas buvo D. Č. skolos. Tai, kad nukentėjusysis turėjo problemų dėl skolų, patvirtino nuteistasis L. Č., liudytojai G. Č. ir A. M.. Teismas nepagrįstai pripažino, jog apeliantė skundėsi dėl necenzūrinių žodžių. Taip pat, skunde ji nurodo, kad iki įvykio su L. Č. nebuvo pažįstama. Todėl apeliantė mano, kad teismo išvada apie tai, jog jai nepažįstamas asmuo (L. Č.) sumušė kitą žmogų už, neva, jai pasakytus necenzūrinius žodžius, yra nelogiška.
Teismas nepagrįstai pripažino teisingais kaltinamųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, remdamasis tik aplinkybe, kad šiose apklausose dalyvavo gynėjai. Skundo autorė teigia, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę ir padarė nepagrįstą išvadą dėl apeliantės kaltės. Įvykio dieną liudytojai Z. Č., G. Č., D. V. ir A. V. buvo neblaivūs, dėl tokios būsenos jie negalėjo nieko matyti ir prisiminti. Be to, nei vienas iš šių liudytojų ir liudytojai R. B., D. Š., nuteistasis L. Č. ir išteisintasis V. Š. nepavirtino, kad apeliantė prašė smurtauti prieš D. Č..
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išteisindamas V. Š., rėmėsi prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą. Tačiau šiuo nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir apeliantei. Apie paminėto nutarimo panaikinimą ir ikiteisminio tyrimo atnaujinimą jai nebuvo pranešta, tokiu būdu buvo atimta teisė tokį sprendimą apskųsti. Nutarimo panaikinimo motyvas buvo naujai paaiškėjusios aplinkybės. Tačiau byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nebuvo pateiktas nei vienas dokumentas. Jos nuomone, tai reiškia, kad minimas nutarimas panaikintas be jokio teisinio pagrindo, o vėliau atlikti veiksmai yra neteisėti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo apeliantei bylą nutraukti.
Skundo autorės nuomone, apygardos teismo nuosprendis yra nekonkretus, neatitinkantis BPK 305 str. nuostatų, nes jo aprašomojoje dalyje nenurodyta kuo apeliantė buvo kaltinama, jame nenurodyta kada, kur ir kieno apeliantė prašė mušti D. Č., kokiais objektyviais įrodymais tai įrodyta ir už ką ji yra nuteista.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. Č. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Apeliantas mano, kad ši byla yra „sufabrikuota“, liudytojų parodymai yra nenuoseklūs, o liudytojas R. B. teisme parodė, kad ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai vertė jį (R. B.) duoti apeliantui nepalankius parodymus, nors apeliantas yra nepažįstamas su šiuo liudytoju ir jų nesieja jokie tarpusavio santykiai.
Skunde aptardamas liudytojo R. Bt. parodymus, teigia, kad juose nurodytos svarbios aplinkybės apie V. Š. bandymą papirkti apeliantą, siūlant jam 50000 Lt.
Nuteistosios A. B. parodymai yra nenuoseklūs, todėl jie turi būti vertinami kritiškai. Be to, su išteisintuoju V. Š. ją sieja artimi santykiai, jie turi bendrų vaikų. Apeliantas pažymi, kad iki įvykio jis nepažinojo nei šios nuteistosios, nei nukentėjusiojo, nei liudytojo R. B., todėl jis neturėjo jokio motyvo nužudyti D. Č. ar sutrikdyti pastarojo sveikatą.
Įvykio metu konfliktas kilo tarp nukentėjusiojo ir pastarojo draugo - V. Š.. Apeliantas, bandydamas juos išskirti, tik du kartus sudavė delnu nukentėjusiajam per veidą. Be to, išvažiuojant iš įvykio vietos, nukentėjusysis nebuvo tokios kritinės būsenos, kad jam būtų reikalinga medikų pagalba.
Apelianto nuomone, prokuroras buvo šališkas, nes jam (apeliantui) nebuvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga. Byloje neišsiaiškinta kokiu būdu nukentėjusysis pateko į ligoninę ir kokia diagnozė jam buvo nustatyta. Tai pat, apeliantas nesutinka ir su teismo medicinos specialisto išvadomis dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų. Skundo autorius mano, jog V. Š. palenkė liudytojus, kurie dar yra ir materialiai priklausomi nuo jo (V. Š.), kad pastarajam jie duotų naudingus parodymus.
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį dalyje dėl V. Š. išteisinimo panaikinti, pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Taip pat, prašo pripažinti, kad nuteistieji A. B., L. Č. ir V. Š. nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe ir tai yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
Nurodydamas teismo argumentus, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas išteisino V. Š., prokuroras teigia, kad tokia teismo išvada bei išvada dėl bendrininkų grupės nebuvimo neatitinka bylos aplinkybių. Teismas netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu surinktus duomenis ir nepagrįstai išteisino V. Š., vadovaudamasis liudytojų D. Š., R. B., A. M. ir nuteistosios A. B. parodymais bei neatsižvelgdamas į nuteistojo L. Č. nuoseklius parodymus. Šis nuteistasis viso proceso metu neneigė sudavęs du smūgius nukentėjusiajam į veidą ir kartu parodė, kad smurtą prieš D. Č. vartojo ir išteisintasis.
Liudytojo R. B. parodymai yra nenuoseklūs, todėl jie turi būti vertinami kritiškai. Be to, jis yra saistomas giminystės ryšiais su nuteistąja A. B..
Teismas neteisingai interpretavo liudytojo D. Š. parodymus, nes šis liudytojas pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus apie smurto vartojimo aplinkybes. Be to, prieš važiuojant į V. O. sodybą jis (D. Š.) žinojo, kad reikės muštis ir dėl šios priežasties į automobilio bagažinę įdėjo metalinį strypą. Todėl V. Š. parodymai apie jo nežinojimą, jog bus mušamas D. Č., turi būti vertinami kritiškai. Prokuroras teigia, kad sumanymas ieškoti D. Č. bei jį „pamokyti“ kilo A. B. pasakius, kad šis ją užgaulioja, tuo metu kai ji, L. Č. ir V. Š. važiavo automobiliu iš Prūselių k. karjero. Šią aplinkybę pripažino ir teismas.
Apygardos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad V. Š., kaip ir A. B. bei L. Č., po smurto pavartojimo nesuteikė D. Č. pagalbos, paliko jį nuošalioje vietoje ir niekam nepranešė apie tokios pagalbos reikalingumą.
Prokuroras nesutinka su skundžiamo nuosprendžio teiginiu, kad tik tarp L. Č. pavartoto smurto prieš D. Č. ir pastarojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Visos bylos aplinkybės rodo, kad A. B., L. Č. ir V. Š. tikslas buvo sumušti D. Č. už, neva, A. B. įžeidimą, kas ir buvo įvykdyta, o L. Č. ir V. Š., suduodami smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, veikė tiesiogine nekonkretizuota tyčia. Prokuroras teigia, kad išteisinamasis nuosprendis dalyje dėl V. Š. išteisinimo turi būti panaikintas, o dėl pašalintos sunkinančios kaltininkų atsakomybę aplinkybės, kad nusikalstamą veiką A. B., L. Č. ir V. Š. padarė bendrininkų grupe, - pakeistas.
Išteisintasis V. Š. atsikirtimu į prokuroro skundą prašo atmesti prokuratūros apeliacinį skundą ir palikti galioti nepakeistą apygardos teismo nuosprendį. Atsikirtimo autoriaus nuomone, prokuroro apeliacinis skundas nepagrįstas ir neteisėtas.
Išteisintasis tvirtina, kad nukentėjusiajam D. Č. nesudavė nei vieno smūgio, o gynė jį nuo L. Č. smūgių, mėgino patraukti jėga, žodžiais prašė nebeliesti. Šias aplinkybes patvirtina nuteistoji A. B. bei liudytojai R. B., D. Š. ir A. M.. Priešingai nei teigia prokuroras, nuteistojo L. Č. parodymai nepatvirtinti jokiais kitais bylos duomenimis. Teismas teisingai įvertino paminėtų liudytojų ir nuteistųjų parodymus bei kitą byloje surinktą medžiagą. Apygardos teismo išvada dėl nuteistojo L. Č. kaltės yra pagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo apie prokuratūros 2007 m. gruodžio 18 d. nutarime išdėstytus įrodymus, kuriais remiantis baudžiamoji byla V. Š. buvo nutraukta. Tą pačią bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, prokuroras nepateikė jokių naujų duomenų, patvirtinančių išteisintojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą.
Tai, kad liudytojas A. B. ir nuteistoji A. B. yra siejami giminystės ryšiais, neduoda jokio pagrindo abejoti paminėto liudytojo parodymais apie išteisintojo veiksmus. Be to, šio liudytojo parodymuose esantys neatitikimai nėra esminiai ir neturi reikšmės nustatant išteisintojo vaidmenį nusikaltimo padaryme.
Liudytojas D. Š. įvykio metu buvo labai girtas, dėl tokios būsenos jis galėjo neadekvačiai suprasti kas kokius veiksmus įvykio metu atliko, todėl jo parodymai turi būti vertinami kritiškai. Nurodydamas bendrininkavimo instituto būtinąjį požymį, teigia, kad aplinkybė apie galimą jo, V. Š., žinojimą ir (ar) galėjimą numanyti, jog A. B. ir L. Č. ieško D. Č. tam, kad pastarąjį „pamokyti“, nėra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo gyvybės atėmimu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantys nuteistieji, išteisintasis ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuratūros skundą – atmesti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o prokuratūros – patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų L. Č. ir A. B. skundai tenkinami iš dalies, o prokuroro skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. B. nuteisė už kurstymą nužudyti D. Č., o L. Č. – už tyčinį paminėto asmens nužudymą.
Pirmosios instancijos taip pat pagrįstai ir motyvuotai išteisino V. Š. dėl tyčinio D. Č. nužudymo.
Šių teismo sprendimų ir juos pagrindžiančių įrodymų vertinimo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.
Prokuroro apeliaciniame skunde V. Š. kaltė grindžiama tariamai nuosekliais nuteistojo L. Č. parodymais ir pirmosios instancijos teismo neteisingai interpretuotais liudytojo D. Š. parodymais.
Su šiais prokuroro argumentais dėl paminėtų asmenų parodymų nuoseklumo, o tuo pačiu patikimumo sutikti negalima.
Štai pirmosios apklausos metu (3 t., 131-132 b. l.) L. Č. net nenurodė, kad V. Š. sudavė smūgius D. Č.. Jis tvirtino, kad paminėti asmenys tik stumdėsi. Jis iš automobilio išlipo, turėdamas tikslą apginti V. Š. (o ne jį sudrausminti), ir sudavė nukentėjusiajam 3-4 smūgius kumščiu į galvą.
Papildomos apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje, akistatos su V. Š. metu (3 t., 133-135, 136-145, 146-150 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme. L. Č. jau nurodė, kad matė V. Š. sėdintį ant gulinčio D. Č. ir suduodantį jam (D. Č.) apie 10 smūgių kumščiais į veidą. Be to, L. Č. tvirtino, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik 2 smūgius kumščiu į veidą.
Liudytojas D. Š. savo pirmojoje apklausoje tvirtino, kad su V. Š., L. Č., A. B. ir D. Č. automobiliu niekur nevažiavo ir jo mušamo nematė (1 t., 102-103 b. l.). Vėlesnėje apklausoje (1 t., 104-105) jis jau nurodė, kad su paminėtais asmenimis važiavo automobiliu ir matė, kad V. Š. prie automobilio vieną kartą sudavė D. Č. į veidą. Po smūgio pastarasis nugriuvo. Gulintį D. Č. pagaliu, rankomis, kojomis mušė L. Č..
2006 m. rugsėjo 18 d. apklausoje (1 t., 106-107 b. l.) D. Š. jau teigė, kad D. Č. jam matant mušė tik L. Č..
2006 m. spalio 25 d. apklausos metu (1 t., 108-109 b. l.) jis vėl patvirtino, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo ir V. Š.. Jis teigė, kad išteisintasis spardė D. Č..
Akistatos su L. Č. metu (1 t., 110-112) D. Š. jau tvirtino, kas V. Š. kumščiais mušė gulintį ir stovintį nukentėjusįjį.
Parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 114-118 b. l.) D. Š. vėl tvirtino matęs, kad V. Š. nukentėjusįjį mušė su maždaug 5 cm skersmens lazda.
Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją pabaigoje (1 t., 123-126 b. l.) D. Š. atsisakė šios apklausos pradžioje duotų V. Š. kaltinančių parodymų ir išsamiai paaiškino savo parodymų keitimo priežastis (dėl L. Č. draugų daromo poveikio). Iš paminėtoje apklausoje duotų D. Š. parodymų seka tik tai, kad V. Š. galėjo suduoti nukentėjusiajam smūgius, kadangi buvo išlipęs iš mašinos.
Kad V. Š. nedalyvavo nukentėjusiojo mušimo procese, šis liudytojas netvirtino ir pirmosios instancijos teisme (6 t., 33 b. l.). Maža to, jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra teisingi.
Apeliacinės instancijos teisme D. Š. taip pat patvirtino, kad nematė, jog V. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam. Jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad V. Š. mušė D. Č. rankomis ar pagaliu, yra neteisingi. Tokius parodymus jis davė paveiktas L. Č. draugų (6 t., 201-202 b. l.).
Tokiu būdu šio liudytojo ir nuteistojo L. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, laikyti nuosekliais ir patikimais jokiu būdu negalima. Šiais parodymais galima remtis tik tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.
Pažymėtina, kad apeliantas neteisingai interpretuoja liudytojo D. Š. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, tvirtindamas, jog paminėtas liudytojas pirmosios instancijos teisme patvirtino, „jog matė, kaip V. Š. D. Č. sudavė du-keturis smūgius, tačiau nematė į kurias vietas jie buvo suduoti“.
Kolegija jau pažymėjo, kad aptariamos apklausos pabaigoje D. Š. atsisakė šios apklausos pradžioje duotų V. Š. kaltinančių parodymų ir nurodė tokio atsisakymo priežastis. Todėl negalima teigti, jog šis liudytojas pirmosios instancijos teisme patvirtino V. Š. kaltinančius parodymus. Tokiu būdu prokuroro apeliacinio skundo ribose vertinant skundžiamame nuosprendyje suformuluotas išvadas dėl įrodymų, pagrindžiančių V. Š. kaltę, pakankamumo, galima atsižvelgti tik į jau aptartus D. Š. parodymus, duotus tyrėjui (1 t., 104-105, 108-109, 110-112, 114-118 b. l.), kurių jis vėliau nepatvirtino ir į nenuoseklius L. Č. parodymus.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi ir todėl teismas negali konstatuoti, kad šie parodymai yra teisingi ir jais remtis priimant nuosprendį. Šie parodymai yra reikšmingi tikrinant ir vertinant kitus byloje surinktus įrodymus. Jie taip pat turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi (kasacinės nutartys Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-274/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-420/2012).
Jau paminėti D. Š. parodymai dėl V. Š. išlipimo iš automobilio momento, smurto pobūdžio, suduotų smūgių skaičiaus, naudotų įrankių iš esmės skyrėsi nuo L. Č. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (3 t., 131-132, 133-135, 136-145, 146-151 b. l., 6 t., 38-40 b. l.). Todėl remtis šiais D. Š. parodymais, vertinant L. Č. teisme duotų parodymų patikimumą, o tuo pačiu įrodomąją vertę, nėra teisinio pagrindo. V. Š. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepripažino, kad smurtavo prieš D. Č.. Tokie teisme duoti išteisintojo parodymai, nežiūrint jų specifiškumo (turi teisę laisvai rinktis gynybos taktiką, nesaistomas priesaikos ir atsakomybės už melagingų parodymų davimą, turi interesą išvengti atsakomybės), BPK 20 str. prasme taip pat yra leistinas įrodymas baudžiamojoje byloje. Todėl norint šiuos parodymus atmesti, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai paneigia išteisintojo parodymus. Akivaizdu, kad nenuoseklių ir todėl nepatikimų L. Č. parodymų aiškiai nepakanka tam, kad būtų galima atmesti V. Š. parodymus, kuriuos iš esmės patvirtino nuteistoji A. B. bei liudytojai A. M. ir R. B.. Pastarojo parodymai, priešingai nei teigia prokuroras, dėl aptariamos aplinkybės (V. Š. bendrininkavimo nužudant D. Č.) yra vienodi.
Prokuroro skunde nėra aiškiai suformuluota, kokią reikšmę vertinant R. B. parodymus apie V. Š. vaidmenį nužudant D. Č., turi šio liudytojo ir nuteistosios A. B. giminystės ryšiai. Todėl atsakyti į tokį abstraktų skundo argumentą nėra galimybės.
Galima sutikti su prokuroro teiginiais, kad V. Š. žinojo, jog, važiuojant į V. O. sodybą, gali tekti muštis su D. Č.. Tačiau ši aplinkybė ir metalinio strypo, kuris nebuvo naudojamas žalojant D. Č., įdėjimas į automobilio bagažinę bei intensyvus nukentėjusiojo ieškojimas dar neduoda pagrindo išvadai, kad tarp šio žinojimo bei V. Š. objektyviai atliktų veiksmų iš vienos pusės ir atsiradusių padarinių iš kitos pusės yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio seka, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog L. Č. ir A. B. nesuteikė D. Č. pagalbos, paliko jį nuošalioje vietoje ir niekam nepranešė apie tokios pagalbos reikalingumą, siekė atskleisti ir atskleidė nuteistųjų tyčios turinį ir kryptingumą. Nustačius, kad V. Š. objektyviai neatliko jokių veiksmų, nulėmusių įstatyme numatytų padarinių atsiradimą, prokuroro skunde nurodytas L. Č. ir A. B. tyčios turinį apibūdinantis neveikimas neturi reikšmės sprendžiant V. Š. kaltės ir atsakomybės už tyčinį nužudymą klausimus.
Nesant pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl V. Š. išteisinimo pagal BK 129 str. 1 d., nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad L. Č. (vykdytojas) ir A. B. (kurstytoja) veikė bendrininkų grupe (BK 25 str. 2 d.).
L. Č. apeliaciniame skunde ginčijami iš esmės visi skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę, nurodant, kad liudytojų ir nuteistosios A. B. parodymai yra melagingi, o byla „sufabrikuota“.
Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas L. Č. kaltę pagrindžiančius įrodymus BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė.
Iš nuteistojo L. Č. ir liudytojo R. B. parodymų matyti, kad šie asmenys vienas kito nepažinojo. R. B. taip pat patvirtino, kad jis nepažinojo ir V. Š.. Taigi šis liudytojas neturi jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį arba stengtis padėti išvengti atsakomybės išteisintajam. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė R. B. parodymais, duotais tyrėjui (1 t., 130-131 b. l.), nors šie parodymai (dėl L. Č. veiksmų) iš esmės sutampa su A. B. bei V. Š. parodymais ir turi reikšmės išteisintojo ir nuteistosios parodymų vertinimui. Tokios išvados abstraktūs R. B. teiginiai apie neįvardintų policijos pareigūnų spaudimą nepaneigia.
Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. B. parodymus, pagrįstai konstatavo, kad iš teisme ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matyti, jog iš automobilio pirmieji išlipo L. Č. ir D. Č.. Paminėta aplinkybės taip pat pilnai sutampa su A. B. ir V. Š. parodymais ir paneigia L. Č. versiją, kad iš automobilio pirmieji išlipo V. Š. ir D. Č., o jis (L. Č.) tai padarė vėliau, norėdamas sutramdyti smurtaujantį V. Š..
Iš liudytojo A. M. parodymų, duotų tyrėjai (1 t., 145-146 b. l.), ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., 147-149 b. l.) seka, kad jis buvo gerai pažįstamas tiek su L. Č., tiek su V. Š. (visi užsiėmė automobilių remontu) ir darbo santykiuose nebuvo vieni kitiems pavaldūs. Su jais jokių konfliktų, nesutarimų nebuvo. Priešingai, visi paminėti asmenys buvo geri draugai. Tai reiškia, kad A. M. taip pat neturi jokio pagrindo apkalbėti L. Č. ir meluoti siekdamas padėti V. Š.. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę remtis A. M. parodymais ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas L. Č. apkaltinamąjį, o V. Š. – išteisinamąjį nuosprendį.
Kolegija, aptardama prokuroro skundo argumentus, jau pasisakė dėl liudytojo D. Š. parodymų nuoseklumo ir įrodomosios vertės, todėl papildomai šių aplinkybių neaptarinėja. Pažymėtina tik tai, kad A. B. ir D. Š. galimi nesantuokiniai ryšiai ar bendro vaiko turėjimas nėra šioje byloje įrodinėtina aplinkybė, o D. Š. parodymai nėra vienareikšmiškai palankūs A. B..
Kolegija netiki ir todėl atmeta tyrėjui duotus liudytojo R. Bt. parodymus (1 t., 154-155 b. l.), kuriuos pirmosios instancijos teismas perskaitė teismo posėdyje (6 t., 40 b. l.). Tokį sprendimą dėl paminėto liudytojo parodymų vertinimo kolegija priima atsižvelgdama į tai, kad V. Š. paneigė pažintį su R. Bt., o pastarasis savo apklausoje nenurodė susipažinimo ar pažinties su V. Š. (nors iš matymo) aplinkybių. Be to, nėra įtikinamas R. Bt. aiškinimas, kad tik iš matymo pažįstamas V. Š. jam (R. Bt.) girdint, įkalbinėtų L. Č. prisiimti kaltę už tai žadėdamas didelę sumą pinigų (50000 Lt ir po 200 Lt kas mėnesį nuo kiekvieno įtariamojo), kuriais išteisintasis neabejotinai nedisponavo.
Byloje nėra jokių duomenų, kad A. B. ir V. Š. yra meilužiai ir turi bendrų vaikų. Priešingai, iš V. Š. ir A. B. parodymų (2 t., 17-18, 90-91 b. l.) seka, kad jie nebuvo gerai pažįstami (A. B. netgi nežinojo V. Š. pavardės). Todėl apelianto teiginiai apie šių asmenų artimus ryšius ir iš to sekantį A. B. norą padėti V. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės neatitinka tikrovės. Akivaizdu ir tai, kad V. Š. patvirtinus, jog A. B. skundėsi, kad D. Č. ją išplūdo ir kad smurtavimo metu ji ragino L. Č. dar mušti nukentėjusįjį, nuteistoji negalėjo turėti jokių paskatų padėti V. Š. (melagingai tvirtinti, kad pastarasis D. Č. nemušė).
Neatitinka tikrovės ir apelianto teiginiai apie valstybinį kaltinimą apygardos teisme palaikiusio prokuroro R. V. šališkumą. Apeliantas nenurodo, kokių liudytojų parodymus prokuroras nuslėpė ir kokią bylos medžiagą „sufabrikavo“. Todėl detaliau aptarti tokius deklaratyvius L. Č. teiginius nėra galimybės.
Priešingai nei teigia apeliantas, jam buvo pranešta apie teisę susipažinti su bylos medžiaga. Nuteistasis šia teise pasinaudoti atsisakė (4 t., 100 b. l.). Todėl su bylos medžiaga buvo supažindintas nuteistojo gynėjas. Tai neprieštarauja BPK 181 str. ir 218 str. nuostatoms.
Byloje yra neabejotinai nustatyta, kada nukentėjusysis buvo sužalotas, kada pristatytas į gydymo įstaigą ir kada mirė. Tai, kad nuo sužalojimų padarymo iki mirties praėjo 50 parų, neturi jokios reikšmės nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos juridiniam įvertinimui.
Teismo medicinos komisijinės ekspertizės akto išvadoje, kurią davė du aukščiausią kvalifikacinę kategoriją turintys ekspertai (1 t., 53-58 b. l.) aiškiai pasisakyta dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, rastų bei galimai išnykusių ir dėl to neužfiksuotų sužalojimų bei kitų bylai reikšmingų aplinkybių. Ekspertų išvados yra išsamios ir motyvuotos. Abejoti jomis kolegija neturi pagrindo.
Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme Lietuvos Respublikoje vyksta vadovaujantis BPK normomis, o ne Viešojo administravimo įstatymu. Todėl apelianto teiginiai apie būtinumą vadovautis paminėtu įstatymu nevertintini.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad L. Č. D. Č. nužudė sukurstytas A. B. už tai, kad nukentėjusysis ją išvadino nepadoriais žodžiais. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, nužudymo motyvas yra nustatytas.
Tačiau pirmosios instancijos teismas nei skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje, nei motyvuojamojoje dalyse nenurodė pagal kokią BK 129 str. 1 d. redakciją kvalifikuojami L. Č. veiksmai. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija, kurioje už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d. buvo nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų. Nuosprendžio priėmimo metu galiojo 2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija, kuri už šią nusikalstamą veiką nustatė laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Tokiu būdu įstatymų leidėjas, padidindamas sankcijos minimalią ribą, sugriežtino baudžiamąją atsakomybę,
Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų bausmės skyrimo L. Č. motyvų („trukmė nustatytina artima vidurkiui“) seka, kad pirmosios instancijos teismas L. Č. nuteisė pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 129 str. 1 d. redakciją, nes 10 metų laisvės atėmimo bausmė ir yra artima šio įstatymo sankcijos vidurkiui. Tuo tarpu nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 129 str. 1 d. redakcijoje numatytas sankcijos vidurkis buvo lygiai 10 metų.
Taigi teismas taikė griežtesnį baudžiamąjį įstatymą ir tuo pažeidė BK 3 str. 3 d. nuostatas, numatančias, kad griežtinantis bausmę baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios. Todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nuteistojo L. Č. nusikalstama veika iš BK 129 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcijos) perkvalifikuotina į BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakciją).
Įvertinus nuteistojo asmenybę, t. y. jo teistumą (nusikalto per bausmės vykdymo atidėjimo laiką), administracinių nuobaudų turėjimą ir kitas BK 54 str. 2 d. numatytas ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintas aplinkybes, L. Č. skirtina tokio paties dydžio (10 metų) laisvės atėmimo bausmė, kuri netgi perkvalifikavus L. Č. nusikalstamą veiką, nėra aiškiai per griežta ir atitinka nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumą.
A. B. apeliaciniame skunde yra daug deklaratyvių arba faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančių teiginių bei asmeninių pamąstymų apie nusikalstamos veikos padarymo motyvus, L. Č. pareiškimus dėl bandymų papirkti, liudytojų patologinį girtumą, teismo šališkumą, BPK 305 str., teisės į gynybą pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent A. B. ieškojo D. Č. G. Č. namuose (duomenys neskelbtini) kaime. Šią aplinkybę patvirtino G. Č., Z. Č., D. Š.. Atmesti šių liudytojų parodymus vien dėl to, kad jie yra nepalankūs nuteistajam, nėra teisinio pagrindo. Apeliantės teiginiai apie liudytojų patologinį girtumą yra aiškiai išgalvoti, o įvertinus pirmosios instancijos teisme duotus A. B. parodymus, kad ji G. Č. ir Z. Č. iš viso nematė, nes pas juos nebuvo užėjusi, ir pakankamai prieštaringi. Liudytojos Z. Č. parodymais nustatyta, kokį kiekį alkoholio, per kokį laiką išgėrė skunde nurodyti asmenys. Iš paminėtų asmenų parodymų seka, kad jie nebuvo tiek girti, jog negalėtų prisiminti ir atpasakoti reikšmingas bylai aplinkybes.
Neatitinka tikrovės apeliantės skundo argumentai, kad D. Č. buvo ieškomas dėl kažkokių skolų, o ji su L. Č., V. Š., D. Š. ir R. B. važiavo tik į (duomenys neskelbtini) kaimą pas motiną ir kad ji apie D. Č. jos adresu išsakytus įžeidimus niekam neužsiminė.
Apeliantė nutyli, kad pirmosios instancijos teisme ji pripažino, jog D. Č. buvo ją išplūdęs. Tačiau apie tai ji nuteistajam, išteisintajam ir kitiems jau paminėtiems asmenims esą minėjusi po D. Č. sumušimo. Ji taip pat nurodė, kad konfliktas su D. Č. buvo maždaug prieš metus iki jo nužudymo.
Kolegija pažymi, kad nuteistosios parodymai dėl paminėtų aplinkybių yra itin nenuoseklūs.
Sprendžiant įtariamosios suėmimo klausimą teisme ir savo pirmojoje apklausoje ji nurodė, kad pas savo tėvus 11km. atėjo pėsčiomis, o G. Č. namuose ieškojo ne D. Č., o D. Š.. Ji taip pat nurodė, kad su D. Č. konfliktavo 2005 m. balandžio mėnesį (2 t., 5-7, 17-18 b. l.).
Kitoje apklausoje (2 t., 21-22 b.l.) ji jau tvirtino, kad į motinos namus ją nuvežė L. Č.. A. B. taip pat pripažino, kad važiuojant automobiliu ji skundėsi, jog D. Č. ją įžeidinėjo, vadino nepadoriais žodžiais ir kad būtent ji buvo užėjusi pas Z. Č. ieškoti D. Č..
2006 m. lapkričio 30 d. apklausos metu A. B. iš esmės patvirtino tas pačias aplinkybes ir papildomai nurodė, kad jai užėjus pas Z. Č. ieškoti D. Č. ir Z. Č. pasakius, kad pastarasis V. O. padeda krauti šieną, tuo nepatikėjo ir todėl apieškojo kambarius. Šioje apklausoje A. B. nurodė naują D. Č. ieškojimo priežastį – dėl vaikino vardu Albertas sumušimo (2 t., 32-33 b. l.).
Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (2 t., 44-47 b. l.) A. B. jau tvirtino, kad D. Č. Z. Č. bute ieškojo L. Č., o ne ji. Apie jos įžeidimą nuteistoji šios apklausos metu neužsiminė.
2010 m. spalio 19 d. apklausos metu (2 t., 55 b. l.) A. B. nurodė, kad greičiausiai L. Č. klausė, ar D. Č. jos neskriaudžia. Ji atsakė, kad pastarasis ją yra įžeidęs vadindamas nepadoriais žodžiais.
Kolegija nekvestionuoja nuteistosios teisės laisvai rinktis gynybos taktiką keisti parodymus. Tačiau toks nuteistosios parodymų nenuoseklumas aiškinant jai pareikštame įtarime ir kaltinime nurodytas aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad jos parodymai dėl kurstymo nužudyti D. Č. yra nepatikimi ir jais galima remtis tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems savarankiškiems įrodymų šaltiniams.
Kolegija jau pasisakė, kad įtariamojo ar kaltinamojo tyrėjui arba prokurorui duoti parodymai teismui įrodomosios vertės neturi. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, visai neturi į juos atsižvelgti. Būtent taip nuteistosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir vertino pirmosios instancijos teismas.
Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad A. B. aktyviai ieškojo D. Č.. Šioje dalyje jau aptarti A. B. parodymai (2 t., 21-22, 32-33 b. l.) pilnai sutampa su G. Č. ir D. Š. parodymais.
Z. Č. patvirtino, kad maždaug prieš dvi savaites iki D. Č. nužudymo tarp pastarojo ir A. B. buvo žodinis konfliktas. Tai iš esmės pripažino ir pati nuteistoji (2 t., 5-7 b. l.). Tokį nužudymo motyvą patvirtino ne tik V. Š., bet ir A. M..
Tokiu būdu reikšmingas bylai aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs visumą byloje surinktų įrodymų, o ne vieno išteisintojo ar išgėrusių liudytojų parodymus.
Pažymėtina, kad pati nuteistoji pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog jam nepažįstamą D. Č. mušė būtent L. Č., o gynė V. Š. (6 t., 35-36 b. l.). Todėl apeliacinio skundo argumentas apie netinkamą paminėtų aplinkybių vertinimą prieštarauja jos pačios parodymams.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tyrė ir kitus galimus D. Č. nužudymo motyvus (autoįvykį) ir padarė pagrįstą išvadą, kad ši aplinkybė su D. Č. nužudymu nėra susijusi. Tą apeliaciniame skunde pripažįsta ir pati apeliantė.
Kolegija jau aptarė byloje esančius duomenis apie bandymus papirkti L. Č., todėl pakartotinai dėl šių A. B. skundo argumentų nepasisako.
Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę (BPK 276 str. 1 d. 1 p.) perskaityti liudytojo V. O. parodymus, nes buvo išnaudotos visos galimybės iškviesti jį į teismo posėdį, tačiau to padaryti nepavyko. To padaryti nepavyko ir apeliacinės instancijos teismui (6 t., 120 b. l.). Todėl negalima teigti, kad teismas nesiėmė priemonių ištirti visas reikšmingas bylai aplinkybes ar „nevargino savęs“ bandant apklausti šį liudytoją.
Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme perskaitytų V. O. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 91-92, 94-95 b. l.) seka, kad juose nėra nurodyta jokių A. B. kaltę paneigiančių aplinkybių. Priešingai, iš paminėtų liudytojo parodymų matyti, kad jis girdėjo kalbas, jog D. Č. buvo nužudytas dėl A. B. įžeidimo.
Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kad D. Č. buvo nužudytas dėl konflikto tarp jo ir A. M. ar dėl nukentėjusiojo skolų neįvardintam asmeniui.
Apeliantė nenurodo, kokias dar reikšmingas bylai aplinkybes gali patvirtinti šis liudytojas, todėl išsamiau atsakyti į paminėtą skundo argumentą nėra galimybės.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ji ragino L. Č. dar mušti D. Č.. Šie nuteistosios teiginiai neatitinka tikrovės.
Tokią aplinkybę nuo pat pirmųjų apklausų ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 69-70, 83-84, 100-101 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme (6 t., 36-38 b.l.) nurodė V. Š.. Netikėti šiais išteisintojo parodymais, kurie skirtingai nuo A. B., yra nuoseklūs ir neprieštaringi, kolegija neturi pagrindo.
Tai, kad liudytojas R. B., kuris nebuvo išlipęs iš mašinos ir kuris vadovavosi nuostata „geriau nieko nematyti ir nieko negirdėti“ (1 t., 131 b. l.) negirdėjo savo sesers raginimų mušti D. Č., dar nereiškia, kad tokių raginimų nebuvo.
Iš tiesų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme D. Š. nepatvirtino, kad A. B. ragino L. Č. smarkiau mušti nukentėjusįjį. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 104-105, 108-109, 110-112 b. l.) jis nurodė, jog D. Č. mušimo metu A. B. šaukė, kad pastarasis apsimeta ir ragino dar jį mušti.
Apeliacinės instancijos teisme D. Š. taip pat patvirtino, kad A. B. sakė, jog D. Č. ją „visaip išvadino ir aš jam atsilyginsiu“ (6 t., 202 b. l.). Taigi šis nužudymo motyvas ir konkretūs kurstymo nužudyti objektyviosios pusės elementai yra nustatyti ne remiantis prielaidomis, o byloje surinktais ir skundžiamame bei šiame nuosprendyje aptartais įrodymais.
Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą A. B. ir V. Š. (2 t., 40 b. l.) BPK nustatyta tvarka buvo panaikintas aukštesniojo prokuroro (2 t. 49 b. l.) ir byla dėl šiems asmenims inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo perduota teismui, tik kuriam, sutinkamai su BPK 6 str., suteikta teisė vykdyti teisingumą, t. y. priimti išteisinamąjį, apkaltinamąjį nuosprendį ar nutraukti baudžiamąją bylą. Tokių baigiamųjų aktų priėmimo nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ar nutarime panaikinti šį nutarimą išdėstyti motyvai teismo nesaisto.
Pažymėtina, kad jau paminėtas aukštesniojo prokuroro nutarimas nebuvo pakeistas ar panaikintas. Jis nebuvo net apskųstas. Todėl apeliantės teiginiai apie proceso nelegitimumą neatitinka tikrovės.
Neatitinka tikrovės apeliantės teiginiai, kad jai nebuvo žinoma apie tokio nutarimo priėmimą, tuo pažeidžiant jos teisę apskųsti šį aukštesnio prokuroro sprendimą. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nutarimo nuorašai buvo išsiųsti A. B. ir jos gynėjui (2 t., 50 b. l.). Šiame nutarime yra išaiškinta teisė jį apskųsti.
Apeliaciniame skunde nėra aiškiai suformuluota, kuo pasireiškė teismo šališkumas objektyviąja ar subjektyviąja prasme, todėl atsakyti į šį abstraktų skundo argumentą nėra galimybės.
Priešingai nei teigiama skunde, nuosprendžio aprašomojoje dalyje pakankamai aiškiai išdėstyta, kada (2005-06-25, apie 23.00 val.), kur ((duomenys neskelbtini)), ką (L. Č.), už ką (už tai, kad D. Č. ją išvadino necenzūriniais žodžiais), kokiu būdu (sakant, kad „jis apsimeta ir reikia dar mušti“) A. B. kurstė L. Č. nužudyti D. Č.. Kad kaltinimo esmė jai buvo suprantama, A. B. patvirtino pirmosios instancijos teisme (6 t., 27 b. l.). Todėl apeliantės teiginiai apie nuosprendžio ydingumą ir BPK 305 str. nuostatų pažeidimą neatitinka tikrovės.
Iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo ir jos dydžio nustatymo motyvų „skirtina sankcijoje numatyta bausmė“ matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai laikėsi BK 61 str. 3 d. reikalavimų. Todėl negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kokia BK 129 str. 1 d. redakcija (galiojusi veikos padarymo ar nuosprendžio priėmimo metu) buvo šiuo atveju taikyta. Tačiau įvertinus tai, kad toje pačioje byloje nuteistajam L. Č. teismas bausmę skyrė pagal 2007 m. birželio 28 d. BK 129 str. 1 d. redakciją, darytina išvada, jog analogišką baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą teismas padarė ir A. B. atžvilgiu.
Todėl skundžiamas nuosprendis dėl analogiškų motyvų, kurie išdėstyti aptariant L. Č. nusikalstamos veikos juridinį įvertinimą, keistinas ir A. B..
Perkvalifikavus A. B. nusikalstamą veiką į švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, jai taip pat skiriama tokio paties dydžio bausmė (7 metai laisvės atėmimo). Ši bausmė yra artimesnė sankcijos minimaliai ribai ir netgi įvertinus nuteistosios asmenybę ir šeiminę padėtį bei kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui.
Papildomai pažymėtina, kad A. B. buvo šio labai sunkaus nusikaltimo sumanytoja ir iniciatorė, be kurios aktyvaus poveikio vykdytojui šis nusikaltimas iš viso nebūtų padarytas. Jos nusikalstamas poveikis D. Č. mušimo metu (sakymas, kad nukentėjusysis tik apsimeta ir todėl jį reikia daugiau mušti) iš esmės ir nulėmė pačių sunkiausių padarinių atsiradimą.
Nuteistiesiems A. B. ir L. Č. paskirtų bausmių nėra pagrindo švelninti taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, kaip išimtinę aplinkybę nustatant užsitęsusį procesą baudžiamojoje byloje, nes proceso ilgumą šiuo atveju didžiąja dalimi nulėmė pačių nuteistųjų veiksmai (L. Č. slapstymasis nuo teisėsaugos institucijų, A. B. neatvykimas į teismo posėdžius).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendį pakeisti.
L. Č. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įst. red.) perkvalifikuoti į BK 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) ir paskirti jam dešimties metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., šią bausmę ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, kurios vykdymas atidėtas Panevėžio apygardos teismo 2005 m. birželio 16 d. nutartimi, subendrinti visiško sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų ir teims mėnesiams.
A. B. nusikalstamą veiką iš BK 24 str. 5 d. ir 129 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įst. red.) perkvalifikuoti į BK 24 str. 5 d. ir 129 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įst. red.) ir paskirti jai septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.