Panevėžio apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. birželio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Institucija) nubaudė S. Š. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 87 straipsnio 2 dalį 216 eurų bauda su pažeidimo padarymo įrankių konfiskavimu. S. Š. buvo nubaustas už Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 10.2 punkto ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. D1-383 „Dėl plombos aprašymo patvirtinimo bei žvejybos įrankių ženklinimo tvarkos nustatymo“ 2.1 ir 2.4 punktų pažeidimą, t. y. už tai, kad jis 2015 m. birželio 2 d. savo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) laikė 3 statomus tinklus, kurie nebuvo nustatyta tvarka paženklinti.

Šį Institucijos nutarimą S. Š. apskundė apylinkės teismui, kuris skundžiamu nutarimu S. Š. skundą atmetė ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.

Apeliaciniu skundu S. Š. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir bylą nutraukti, o taip pat priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Jis cituoja skundžiamą nutarimą, ATPK 286 straipsnį, pateikia savąjį byloje esančių įrodymų vertinimą ir teigia, kad teismas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai išaiškino ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes. Teismas neįvertino ir klaidingai interpretavo policijos pareigūnų nurodytų aplinkybių prieštaringumą ir nenuoseklumą. Bausti jį tik dėl to, kad prižiūri senyvo savo tėvo sodybą ir moka už jį mokesčius, nėra teisinio pagrindo. Taip pat S. Š. nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad jo tėvui priklausančioje sodyboje rasti tinklai yra jo (S. Š.), o ne kurio nors kitos asmens, todėl skundžiamas nutarimas, grindžiamas tik abejonėmis ir spėliojimais, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad sodybos, kurios faktiniu savininku yra S. Š., kieme buvo rasti 3 draudžiami tinkliniai žvejybos įrankiai, kurie buvo nepaženklinti plombomis. Pasak tinklus suradusių policijos pareigūnų, S. Š. sūnus nurodė jiems, kad tinklai yra S. Š.. Institucijos manymu S. Š. mėgina išvengti atsakomybės, pateikdamas versiją, kad nežino iš kur sodyboje atsirado tinklai, nors jie demonstratyviai buvo išdžiauti sodybos kieme. Mano, kad už sodybą ir tai, kas joje laikoma, atsakingas būtent faktinis jos valdytojas S. Š.. Apibendrindama byloje esančius duomenis Institucija mano, kad S. Š. pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn ir jam paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Taip pat Institucija mano, kad S. Š. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįstas, nes tai nėra numatyta ATPK.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Visų pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog sodyboje rasti žvejybos įrankiai priklausytų asmeniui, vykdančiam specialiąją žvejybą ir (ar) žvejui verslininkui, šie įrankiai buvo rasti privačiam asmeniui priklausančios sodybos teritorijoje, todėl šiuo konkrečiu atveju labiau aktuali mėgėjišką žvejybą reglamentuojančių teisės aktų analizė.

Atsakomybėn pagal ATPK 87 straipsnio 2 dalį traukiami asmenys, neteisėtai laikę teisės aktais draudžiamus naudoti žvejybos įrankius. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 10.2 punkte įtvirtinta, kad draudžiama laikyti ar gabenti <...> ne mėgėjų žvejybos įrankius, išskyrus atvejus, kai šie įrankiai teisės aktų nustatyta tvarka naudojami verslinei ar specialiajai žvejybai. Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad ne mėgėjų žvejybos įrankiai yra tinkliniai žvejybos įrankiai <...>. Iš šių teisės aktų analizės akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju asmuo, nesantis žveju verslininku ir (ar) turinčiu teisę vykdyti specialiąją žvejybą, negalėjo disponuoti tinkliniais žvejybos įrankiais, todėl sodybos kieme laikydamas tinklus ir nepaženklinęs jų nustatyta tvarka, jų savininkas galimai padarė ATPK 87 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą.

Tačiau iš byloje esančių duomenų negalima neginčijamai konstatuoti, kad rasti tinkliniai žvejybos įrankiai priklauso būtent S. Š.. Nors jis prižiūri senyvo savo tėvo sodybą, moka už jį mokesčius, rūpinasi sodyba, vien tik tuo grįsti S. Š. kaltės negalima. Pažymėtina, kad S. Š. Institucijos darbuotojams nurodė, kad sodybos kieme rasti draudžiami žvejybos įrankiai yra ne jo. S. Š. sūnus, iš kurio ir buvo paimti minėti tinklai, apylinkės teisme neigė policijos pareigūnams sakęs, kad tinklai yra jo tėvo S. Š.. Šį galimą pažeidimą tyrę Institucijos darbuotojai iš esmės neatliko jokių procesinių veiksmų – neapklausė nei S. Š. tėčio, nei sūnaus, iš kurio buvo paimti tinklai, nei kitų asmenų apie šių įrankių priklausomybę, jų panaudojimą, kitas svarbias aplinkybes, nepaneigė S. Š. iškeltos versijos ir nepašalino abejonių dėl S. Š. kaltės. Gavę iš policijos pareigūnų tinklų paėmimo aktą ir pačius tinklus Institucijos darbuotojai po dviejų dienų surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą S. Š. ir persiuntė jį nagrinėjimui kitam Institucijos padaliniui, kurio darbuotojai apžiūrėjo tinklus ir surašė nutarimą dėl S. Š. nubaudimo. Ypatingai atkreipiamas dėmesys į tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole S. Š. buvo kaltinamas pažeidęs tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. D1-383 „Dėl plombos aprašymo patvirtinimo bei žvejybos įrankių ženklinimo tvarkos nustatymo“ 2.1 ir 2.4 punktų reikalavimus, tuo iš esmės pripažįstant, kad sodybos kieme rastų tinklų savininkas turėjo teisę laikyti verslinės žvejybos įrankius, taip pat ir tinklus, bet jis pažeidė tik jų ženklinimo tvarką (minėto teisės akto preambulėje aiškiai nurodyta, kad šis teisės aktas buvo priimtas siekiant tobulinti verslinės žvejybos įrankių ženklinimo tvarką). Tačiau Institucijos nutarimu S. Š. buvo nubaustas ne tik už tai, kad jis laikė nustatyta tvarka nepaženklintus verslinės žvejybos įrankius, bet dar ir už Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. D1-14 patvirtintų Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 10.2 punkto reikalavimų pažeidimą, t. y. už pažeidimą, kurio padarymu administracinio teisės pažeidimo protokole jis iš esmės net nebuvo kaltinamas.

Čia būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 256 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, jog teismo (teisėjo) įgaliojimai rinkti įrodymus nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą jokiu būdu nereiškia, jog asmenys, surašantys administracinio teisės pažeidimo protokolą, yra atleidžiami nuo pareigos rinkti įrodymus; iš ATPK 256 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) kylantys teismo (teisėjo) įgaliojimai rinkti įrodymus negali būti interpretuojami kaip reiškiantys, kad administracinio teisės pažeidimo protokolą surašantys asmenys (pareigūnai) gali teismui (ar kitam administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjančiam organui (pareigūnui)) pateikti ne visą, neišsamią ar kitaip nekokybiškai parengtą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą; ATPK įtvirtintas teisinis reguliavimas, inter alia ATPK 248 straipsnis, įpareigoja administracinio teisės pažeidimo protokolą surašančius asmenis „laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes“. Taigi akivaizdu, jog administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, visų pirmiausiai, turi būti parengta kokybiškai ir tik tada ji gali būti perduota organui (pareigūnui), turinčiam teisę nagrinėti ją.

Esant tokiai situacijai šioje byloje esminę reikšmę įgauna visapusiškas bylai reikšmingų įrodymų surinkimas ir prieštaravimų tarp jų pašalinimas. Šiuo metu byloje esantys įrodymai nėra pakankami spręsti apie S. Š. kaltės dėl jam pateikto kaltinimo pagal ATPK 87 straipsnio 2 dalį buvimą ar nebuvimą. Nutarimas negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėjimais. Tiriant ir nagrinėjant šią bylą tiek Institucijos pareigūnai, tiek apylinkės teismas nesilaikė ATPK 248 straipsnio, 257 straipsnio, 284 straipsnio ir 286 straipsnio 2 dalies reikalavimų, jie nevisapusiškai ištyrė ir įvertino visus svarbius bylai įrodymus, netinkamai suformulavo atsakomybėn patrauktam asmeniui administracinį kaltinimą. Tokiu būdu tiek skundžiamas nutarimas, tiek Institucijos nutarimas negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Dėl minėtų priežasčių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad minėtiems trūkumams pašalinti reikalinga rinkti papildomus įrodymus atliekant atitinkamus procesinius veiksmus ir galimai tikslinti administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes, ko nei apeliacinės instancijos teisme dėl nustatytų pakankamai trumpų bylos nagrinėjimo terminų, nei apylinkės teisme padaryti nėra galimybės, skundžiamas apylinkės teismo nutarimas ir Institucijos nutarimas naikinami, o byla grąžinama Institucijai tirti iš naujo.

S. Š. apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Proceso dalyvių išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, kompensavimą reglamentuoja ATPK 279 straipsnis, kurio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams kompensuojamas darbo užmokestis, ne mažesnis už vidutinį, arba apmokama už atitraukimą nuo įprasto užsiėmimo proporcingai laikui, kurį jie sugaišo dėl atvykimo į organą (pas pareigūną), nagrinėjantį administracinio teisės pažeidimo bylą; šiems asmenims kompensuojamos jų turėtos išlaidos dėl atvykimo į organą (pas pareigūną), nagrinėjantį administracinio teisės pažeidimo bylą. Akivaizdu, jog ATPK normos nenumato galimybės kompensuoti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens administracinių teisės pažeidimų tyrimo ir nagrinėjimo procese patirtų išlaidų, todėl priteisti S. Š. bylinėjimosi išlaidas šioje byloje nėra teisinio pagrindo. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad iš esmės taip išlaidų administracinių teisės pažeidimų bylose kompensavimo klausimus sprendė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. N-575-5779/08, Nr. N-525-2272-09, Nr. N-575-3736-10 ir kt.).

Nustačius pirmiau nurodytus esminius proceso trūkumus ir pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, tačiau Institucija, o esant reikalui ir apylinkės teismas, tirdami bei nagrinėdami šią bylą iš naujo, privalo įvertinti ir patvirtinti arba paneigti visas tiek apeliaciniame skunde, tiek ir šiame nutarime nurodytas aplinkybes.

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), byloje ir priimti naują nutarimą.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2015 m. birželio 11 d. nutarimą S. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), byloje ir šią bylą grąžinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui tirti iš naujo.

Nutarimas neskundžiamas.