- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-17
- Bylos Nr.
- 1A-485-113-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- Ž. Z.
- Nukentėjusysis
- H. B.
- Kategorijos
Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-485-113/2009
Teisėja Laimutė Venckuvienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.5.;
2009 m. gruodžio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendžio, kuriuo Ž. Z. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 mėnesiams pataisos namuose. Iš Ž. Z. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 240,90 Lt žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ž. Z. nuteistas už tai, kad jis 2008-02-14, laikotarpiu nuo 22 val. iki 22.30 val., I. Kanto g. 5 namo kieme, Klaipėdos m., konflikto metu sudavė kumščiu H. B. keletą smūgių į veidą, po to su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu metaliniais strypais sudavė jam ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, H. B. nugriuvus ant žemės, su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu metaliniais strypais sudavė jam ne mažiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis Ž. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-09-02 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik nukentėjusiojo H. B. parodymais apie įvykio aplinkybes, nors jie buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Kiti įrodymai, kuriais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, yra išvestiniai, netiesioginiai ir gauti tų pačių nukentėjusiojo parodymų pagrindu. Teismas neįvertino H. B. teiginio, kad jis suprato, jog į atokią vietą važiuoja aiškintis santykių kumščiais, vadinasi, H. B. buvo pasiruošęs muštynėms. Jis, atvirkščiai, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė pasiūlęs važiuoti į atokesnę vietą, turėdamas tikslą ramiai išsiaiškinti su nukentėjusiuoju, nes nukentėjusysis jų susitikimo prie „Klaipėdos“ viešbučio metu agresyviai nusiteikęs šaukė, kad jis grąžintų 40 Lt skolą, ir aplinkiniai pradėjo stebėti tarp jų kilusį konfliktą. Tačiau teismas šių jo parodymų nevertino. Apklausiamas kaip liudytojas H. B. nurodė, jog jie susistumdė ir apsikumščiavo, vėliau nurodė, jog būtent jis (Ž. Z.) pirmas sudavė jam kelis smūgius į veidą. Tokie nukentėjusiojo parodymai, apelianto nuomone, yra ne tik prieštaringi, bet ir nelogiški, kadangi nukentėjusysis yra žymiai už jį aukštesnis ir stambesnis, nukentėjusiojo pusėje buvo jėgos persvara. Teismas nevertino jo parodymų, kad būtent jis gynėsi nuo H. B., sudavusio jam smūgius kastetu. Jo patirtus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvada. Todėl, nuteistojo manymu, teismas nevisapusiškai ištyrė būtinosios ginties šioje byloje aplinkybes. Žala nukentėjusiojo sveikatai buvo padaryta ginantis nuo jo pavojingų veiksmų ir jam su kastetu rankoje kėsinantis padaryti daugiau sužalojimų, t. y. esant realiam ir akivaizdžiam pavojui. Jo gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi į jį pobūdį. Kad jis prieš H. B. panaudojo metalinį strypą, nėra jokių įrodymų, išskyrus paties H. B. parodymus. Vien tai, kad jis dėl padaryto kūno sužalojimo nesikreipė į policiją, nėra pagrindas laikyti, jog ne H. B., o jis padarė nusikaltimą. Visiškai nelogiškai skamba nukentėjusiojo paaiškinimas, kad jis, bijodamas palikti firmos automobilį be priežiūros, sėdėjo jame, nors ir suprato, kad jis (Ž. Z.) telefonu kažką išsikvietė į pagalbą. Per tą laiką nukentėjusysis, jei jis būtų jautęs grėsmę, būtų galėjęs šauktis pagalbos, kviesti policiją, pasišalinti iš muštynių vietos, be to, ir pats automobilis buvo apdraustas, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, o tai suteikia pagrindą abejoti jo duotais parodymais apie neva prieš jį pavartotą smurtą, atvykusį dar vieną asmenį. Specialisto išvadoje aptarti nukentėjusio sužalojimai galėjo būti padaryti ir medine lazda, kuria jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, nebūtinai metaliniais strypais. Nuteistojo teigimu, iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusysis į medikus kreipėsi tik dėl dešinės rankos lūžio, taip pat jam buvo nustatytas veido nubrozdinimas, apie jokius kitus sužalojimus jis medikų neinformavo. O tai atitinka jo parodymus, kad jis, gindamasis nuo H. B., sudavė pastarajam kelis smūgius medine lazda per dešiniąją ranką, norėdamas išmušti kastetą, kad jie taip pat vienas kitam sudavė po keletą smūgių į veidą. Jokie tyrimai dėl galimo nukentėjusiojo galvos sužalojimo, suduodant smūgius, nebuvo atliekami, kitokie sužalojimai kreipimosi metu nebuvo užfiksuoti, o tai akivaizdžiai rodo, kad kreipimosi į medikus metu tokie sužalojimai nukentėjusiajam nebuvo padaryti. Todėl H. B. parodymai, kad jam buvo suduoti smūgiai per galvą, rankas, kojas, yra melagingi. Taip pat neatitinka tikrovės nukentėjusiojo paaiškinimai, kad jis buvo užspeistas kampe prie mūrinės tvoros, nes iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, jog toje vietoje yra tinklinė tvora su didele skyle, per kurią nukentėjusysis galėjo pasišalinti kilus grėsmei. Be to, pasak nuteistojo, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad iš jo telefono numerio būtų buvę skambinta kokiam nors asmeniui, nukentėjusysis taip pat nenurodė jokių neva atvykusį automobilį identifikuojančių požymių, nors jis dirba vairuotoju ir galėjo juos įsidėmėti, juo labiau, kad tą patį automobilį, kaip pats nurodė, matė antrą kartą tą patį vakarą prie ligoninės.
Apelianto nuomone, teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į tai, kad nuo jo paskutinio teistumo iki neva jo padaryto nusikaltimo buvo praėję 4 metai, nuo išėjimo į laisvę buvo praėję 2 metai, per visą šį laiką jis nepadarė jokios naujos nusikalstamos veikos, įsidarbino taksi vairuotoju, darbe buvo charakterizuojamas tik teigiamai, drausminių nuobaudų neturėjo, išlaikė ir auklėjo savo mažametę dukrą. Tai akivaizdžiai rodo, kad ankstesnių bausmių tikslas buvo pasiektas – jis padarė reikiamas išvadas ir nėra linkęs daugiau daryti nusikalstamų veikų. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis anksčiau buvo teistas ne už smurtinius nusikaltimus. Todėl, nuteistojo manymu, jam yra pagrindas taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai Ž. Z. pripažino kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę. Nors nuteistasis Ž. Z. neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai. Juos teismas vertino sistemiškai, atsižvelgdamas į jų visumą, tarpusavio ryšį. Apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiojo H. B. parodymais, specialisto išvada, jo parodymais teisme. Šie įrodymai patvirtina, papildo vieni kitus, sudarydami vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleisdami išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo H. B. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, aiškūs, atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl jais netikėti ir nesivadovauti teismui nebuvo jokio pagrindo.
Nustatytos bylos aplinkybės liudija, kad važiuoti atokiau „išsiaiškinti santykius“ buvo suinteresuoti tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis. Tarp Ž. Z. ir H. B. kilo konfliktas prie „Klaipėdos“ viešbučio, kurio metu, kaip parodė H. B., Ž. Z. jam pasiūlė važiuoti kur nors atokiau ir „vyriškai išsiaiškinti santykius“, jis su tuo sutiko, iš situacijos suprato, kad važiuoja spręsti ginčą kumščiais (t. 1, b. l. 7, 162, 186), kelią, kur važiuoti, rodė Ž. Z. Ž. Z., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė galvojęs, kad H. B. jam „rėš“, bijojęs „gauti“ nuo H. B. prie „Klaipėdos“ viešbučio, todėl pasiūlęs važiuoti aiškintis toliau nuo viešbučio (t. 1, b. l. 159-160). Taigi jie abu suprato, kokiu tikslu važiuoja į atokesnę vietą, abu to norėjo. Tai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad H. B. buvo pasiruošęs muštynėms, o jis, atvirkščiai, pasiūlęs važiuoti į atokesnę vietą, turėdamas tikslą ramiai išsiaiškinti su nukentėjusiuoju. Tai, kad H. B., apklausiamas kaip liudytojas, nurodė, jog jie su Ž. Z. susistumdė ir apsikumščiavo, o vėliau parodė, jog būtent Ž. Z. pirmas sudavė jam kelis smūgius į veidą, nereiškia, kad H. B. parodymai yra prieštaringi, tiesiog jis iš pradžių apie įvykį papasakojo bendrais bruožais, nes tiek Ž. Z. jam, tiek jis Ž. Z. sudavė smūgius, vėliau detalizavo įvykio aplinkybes. Nuteistojo teiginys, kad minėti nukentėjusiojo parodymai yra nelogiški, nes nukentėjusysis yra žymiai už jį aukštesnis ir stambesnis, nukentėjusiojo pusėje buvo jėgos persvara, traktuotinas kaip bylos duomenimis nepagrįstas samprotavimas, prielaida, jis nepaneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nors nuteistasis neigia mušęs nukentėjusįjį metaliniais strypais su jam į pagalbą atvykusiu dar vienu asmeniu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė įrodyta bylos duomenimis. H. B. tiek protokole-pareiškime, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad Ž. Z. su dar vienu jam į pagalbą atvykusiu asmeniu sumušė jį metaliniais strypais, davė nuoseklius parodymus dėl jam metaliniais strypais suduotų smūgių skaičiaus – jam buvo suduota iš viso apie 20 smūgių į įvairias kūno vietas. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimai padaryti kietu buku, turinčiu ribotą, galimai pailgą formą daiktu bei kietu buku, turinčiu ribotą paviršių daiktu; sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 15 traumuojančių kontaktinių smūginių bei dinaminių poveikių (t. 1, b. l. 10-11). H. B. padarytos poodinės kraujosruvos veide, krūtinės kairėje pusėje, kairėje rankoje, abiejose kojose, odos nubrozdinimai veido kairėje pusėje, kairėje rankoje, dešinėje kojoje, nuskeltas apatinio žandikaulio antro danties kairėje kramtomasis paviršius, dešinio dilbio lūžis su nežymiu poslinkiu. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu specialistas patvirtino savo išvadą, paaiškino nukentėjusiojo patirtų sužalojimų mechanizmą. Nukentėjusiojo parodymai atitinka specialisto išvadoje konstatuotas aplinkybes, specialisto paaiškinimus. Tai, kad, kaip nurodyta specialisto išvadoje aptariant medicininius dokumentus, H. B. kreipėsi į gydytoją dėl dešinio dilbio sumušimo ir jam buvo diagnozuotas dešinio dilbio lūžimas, nereiškia, kad jam nebuvo padaryta kitų sužalojimų, kad jo parodymai, kaip teigia nuteistasis, yra melagingi. Visų pirma, šis nukentėjusiajam padarytas sužalojimas buvo sunkiausias, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu kraujosruvos, odos nubrozdinimai priskiriami nežymių sužalojimų kategorijai, todėl natūralu, kad nukentėjusysis kreipėsi į gydytoją dėl sunkiausias pasekmes sukėlusio sužalojimo. Antra, specialisto išvadoje, apžiūrėjus nukentėjusįjį, išsamiai aprašyti visi kiti jam padaryti sužalojimai. Byloje nėra jokių duomenų, kad H. B. galėjo specialisto išvadoje aptartus sužalojimus patirti po nagrinėjamo įvykio. Tai, kad nukentėjusysis nesišaukė pagalbos, nekvietė policijos, nepasišalino iš muštynių vietos, nors suprato, kad Ž. Z. telefonu kažką kviečia į pagalbą, nesuteikia pagrindo abejoti H. B. parodymais. H. B. teigė tikėjęsis, kad kilęs konfliktas bus baigtas jo ir Ž. Z. apsikumščiavimu, bandęs Ž. Z. ir jam į pagalbą atvykusį asmenį atkalbėti nuo tolimesnių veiksmų, nebėgęs, nes bijojęs palikti taksi firmai priklausiusio automobilio be priežiūros, iškart nekvietęs policijos, nes iš pradžių norėjęs Ž. Z. atsilyginti tuo pačiu, tačiau supratęs padėties rimtumą, pakeitęs nuomonę, norėjęs, kad būtų surastas Ž. Z. į pagalbą atvykęs asmuo (t. 1, b. l. 13, 161, 186). Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, taip pat nėra jokio pagrindo abejoti H. B. parodymais, kad jis buvo užspeistas į kampą prie mūrinės tvoros, nes jis jau pirmosios apklausos metu parodė, jog, pribėgęs prie mūrinės tvoros, nebeturėjo kur bėgti, tą patį patvirtino ir teisme (t. 1, b. l. 7, 185). Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad H. B. parodė vietą prie mūrinės tvoros, kur Ž. Z. ir atvykęs asmuo mušė jį metaliniais strypais (t. 1, b. l. 26), jis taip pat parodė vietą, kur jam automobiliu buvo užstatytas išvažiavimas (t. 1, b. l. 24), ties šia vieta ir buvo tinklinė tvora su didele skyle, per kurią, kaip teigia nuteistasis, būtų buvusi galimybė pabėgti iš įvykio vietos, tačiau ten kaip tik ir stovėjo užstatęs išvažiavimą nuteistasis ir atvykęs asmuo, todėl jis turėjo bėgti į priešingą pusę (t. 1, b. l. 186). Taigi šie nukentėjusiojo parodymai yra logiški, atitinka įvykio aplinkybes. Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog iš nuteistojo telefono numerio būtų buvę skambinta kokiam nors asmeniui, kad nukentėjusysis nenurodė atvykusio automobilio valstybinio numerio, nepaneigia ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma nustatytų įvykio aplinkybių.
Paties Ž. Z. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra neaiškūs, nenuoseklūs, prieštaringi. Apeliaciniame skunde jis nurodo, kad H. B. ir jis vienas kitam sudavė po keletą smūgių į veidą, gindamasis nuo H. B., jis sudavė pastarajam kelis smūgius medine lazda per dešiniąją ranką, norėdamas išmušti kastetą. Ikiteisminio tyrimo metu Ž. Z. nurodė iš viso H. B. pagaliu sudavęs 4-5 kartus į įvairias kūno vietas, o teisme teigė sudavęs jam pagaliu apie 5 kartus per rankas (t. 1., b. l. 47-48, 57, 159). Tačiau pasakodamas apie muštynių mechanizmą, jis iš pradžių ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad pagaliu per H. B. turėtą kastetą trenkė vieną kartą, vėliau jau aiškino sudavęs jam per rankas du kartus (t. 1, b. l. 47-48, 57). Taigi iš nuteistojo parodymų neaišku, kiek smūgių jis sudavė nukentėjusiajam, kokia buvo šių smūgių lokalizacija. Be to, nuteistasis davė skirtingus parodymus ir dėl savo paties patirtų sužalojimų bei jų sekos, pirmosios apklausos metu teigdamas, kad po smūgių į veidą, H. B. spyrė jam į kojas, šoną, pajutęs stiprų smūgį į kairę akį, jis nugriuvo ant žemės, tada H. B. jam dar kojomis vieną kartą spyrė į petį, po to spyrė į kaklą, vėlesnės apklausos metu parodydamas, kad jam suduotas smūgis į kairę akį buvo paskutinis, o teisme – kad H. B. spardė jį, kai jis nugriuvo ant žemės. Ž. Z. teigimu, nukentėjusysis rankomis ir kojomis sudavė jam iš viso ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas. Tačiau specialisto išvadoje konstatuota, kad, apžiūrėjus Ž. Z., stebėtos poodinės kraujosruvos veido kairėje, muštinė kairiojo antakio susiūta žaizda, kraujo išsiliejimas po kairės akies obuolio jungine, sužalojimai patirti dėl ne mažiau kaip vieno traumuojančio smūginio kontakto su kietu buku daiktu (t. 1, b. l. 41). Iš specialisto išvados matyti, kad Ž. Z. į Klaipėdos universitetinę ligoninę kreipėsi dėl kairio antakio muštos žaizdos, jam nustatyta diagnozė – kairio antakio mušta žaizda. Taigi specialisto išvadoje nieko nekalbama apie kitus Ž. Z. nurodytus jo patirtus sužalojimus. Todėl jo parodymus apylinkės teismas pagrįstai atmetė kaip neatitinkančius tikrovės, jais nesirėmė nuosprendyje. Atmetus nuteistojo parodymus, nėra jokio pagrindo svarstyti ir būtinosios ginties Ž. Z. veiksmuose klausimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė Ž. Z. paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 str. įtvirtintomis bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą taisyklėmis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas įvertino tai, kad Ž. Z. padarė baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą kito žmogaus sveikatai, įvertino jo asmenybę, tai, kad jis nusikalto turėdamas teistumą, būdamas anksčiau teistas septynis kartus, todėl BK 27 str. 1 d. prasme yra recidyvistas, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė (t. 2, b. l. 6). Muštynės tarp Ž. Z. ir H. B. kilo dėl menkavertės priežasties – 40 Lt vertės padangos, jiems baigus kumščiuotis, Ž. Z. vis tiek siekė tęsti smurtinius veiksmus prieš H. B., pasikvietęs į pagalbą nenustatytą asmenį, H. B. mušė metaliniais strypais į įvairias kūno vietas, jei pastarasis nebūtų galvos dengęsis rankomis, suduoti smūgiai galėjo būti jam mirtini. Sumušę H. B., nuteistasis su nenustatytu asmeniu pasišalino iš įvykio vietos, palikdami jį gulintį ant žemės sužalotą žiemos metu. Visi aptarti duomenys atkleidžia nuteistojo asmenybės pavojingumą, jo cinizmą, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, visišką tokių vertybių, kaip žmogaus sveikata ir gyvybė, negerbimą ir nepaisymą, abejingumą galimoms savo veiksmų pasekmėms, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, rodo, kad jis linkęs nuolat nusikalsti, jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išanalizavo ir įvertino bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, jų visumą ir, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, Ž. Z. pagal BK 138 str. 1 d. paskyrė mažesnę negu straipsnio sankcijoje už šį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas nuteistajam Ž. Z. paskyrė teisingą, savo rūšimi ir dydžiu aiškiai ne per griežtą bausmę, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.
Pagal BK 75 str. 1 d. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra būtina visų šių sąlygų visuma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartų duomenų visumą, daro išvadą, kad, nors Ž. Z. nuteistas 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme už tyčinį nesunkų nusikaltimą, šiuo atveju nėra esminės BK 75 str. taikymo sąlygos – pakankamo pagrindo manyti, jog Ž. Z. bausmės tikslai galėtų būti pasiekti neizoliavus jo nuo visuomenės, todėl ir nėra pagrindo jam taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Apylinkės teismas tinkamai ir pagrįstai nusprendė, jog bausmės tikslai bus optimaliai pasiekti nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Ž. Z. apeliacinį skundą atmesti.