- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-30
- Bylos Nr.
- 2A-341/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- V. M., S. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-474-109/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. Mačiulių prekybos centras ieškinį atsakovams V. M. ir S. M. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. Mačiulių prekybos centras administratorius vykdydamas 2005 m. kovo 24 d. kreditorių susirinkimo protokolą bei remdamasis Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14 punktu kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti sandorius, sudarytus bankrutuojančios įmonės su atsakovais, pagal kuriuos bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. Mačiulių prekybos centras iš pelno išmokėjo atsakovei V. M. 9 305,58 Lt, o S. M. 9 800 Lt, niekiniais ir taikyti vienašalę restituciją – priteisti ieškovo naudai iš V. M. 9 305,58 Lt, o S. M. – 9 800 Lt. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą individualiai įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Atsakovė V. M. 2004 m. gegužės 17 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr.463 paėmė iš įmonės kasos sau, kaip įmonės savininkei, 9 205,58 Lt, 2004 m. birželio 16 d. kasos išlaidų orderiu Nr.559 – 100 Lt, taip pat 2004 m. gegužės 24 d. kasos išlaidų orderiu Nr.483 išmokėjo S. M. 9 800 Lt. Šiais neteisėtais atsakovų veiksmais buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Be to, atsakovų sudarytas su įmone neatlygintinas sandoris laikytinas niekiniu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 ir 3 punktams.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino V. ir S. Mačiulių prekybos centro sandorius, sudarytus su V. M. ir S. M., pagal kuriuos atsakovams bankrutuojanti įmonė iš pelno pagal kasos išlaidų orderius 2004 m. gegužės 24 d. Nr.483 išmokėjo S. M. 9 800 Lt, o V. M. pagal 2004 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį Nr.463 ir 2004 m. birželio 16 d. kasos išlaidų orderį Nr.559 išsimokėjo 9 305,58 Lt, niekiniais; taikė restituciją – priteisė ieškovui iš atsakovės V. M. 9 305,58 Lt, o iš S. M. – 9 800 Lt; iš kiekvieno atsakovo priteisė ieškovui po 250 Lt atstovavimo išlaidų, o valstybei iš S. M. 291,41 Lt, o V. M. 306,25 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2004 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė V. ir S. Mačiulių prekybos centrui bankroto bylą, areštavo šios individualios įmonės turtą, nustatė 10 dienų laikotarpį, per kurį V. ir S. Mačiulių prekybos centro valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus (b.l. 10, 11). Apie visus šiuos įpareigojimus ir draudimus atsakovai žinojo, nes šią nutartį apskundė apeliacine tvarka. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2004 m. gegužės 13 d. Lietuvos Apeliacinio teismui palikus minėtą nutartį nepakeistą (b. l. 15-20). Teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovų IĮ yra nemoki, todėl pagrįstai įmonei iškėlė bankroto bylą (ĮBĮ 2 str. 2 d. 8 p., 9 str. 5 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad ĮBĮ reglamentuoja įmonių bankroto procesą ir yra specialus įstatymas. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis numato, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Todėl teismas atmetė atsakovų argumentus, kad iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui, įmonės savininkas turi teisę gauti individualios įmonės pelną bei paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną savo asmeniniams poreikiams vadovaujantis Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo (toliau-IĮĮ) 6 straipsnio 6 dalies 1 punktu bei 2 punktu. Teismo teigimu, atsakovai taip pat neįrodė, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonė turėjo pelną ir jie iš kasos paėmė įmonės pelno dalį (CPK 178 str.). Teismas nurodė, kad V. M. patvirtino, jog ji buvo įmonės vadove, taip pat dirbo kasininke. Kasos išlaidų orderiuose išsimokėti sau ir sutuoktiniui viso 19 105,58 Lt pasirašė V. M. , kaip įmonės vadovė (b. l. 7-9) ir tai buvo nuspręsta bendru įmonės savininkų sprendimu. Teismas konstatavo, kad V. M. pasirašydama kasos išlaidų orderiuose už įmonės vadovą, esant įsiteisėjusiai teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo individualiai įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui, pažeidė imperatyvius ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2, 3 punktų reikalavimus. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). CK 1.64 straipsnis nurodo, kad sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, todėl teismas sutiko su ieškovo teiginiu, kad atsakovų pinigų išėmimas iš įmonės kasos sau yra sandoris. Teismas nurodė, kad pagal savo prigimtį ieškinys turėjo būti prilygintas actio Pauliana ieškiniui (ieškinio teisinis pagrindas – CK 6.66 str.). Teismas konstatavo, kad sprendime nurodytų aplinkybių analizė patvirtina, kad neteisėtais atsakovų veiksmais buvo pažeisti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, atsakovai pažeidę kreditorių interesus elgėsi nesąžiningai ir apie tai atsakovai žinojo, todėl esant visoms actio Pauliana sąlygoms ieškinys tenkintinas (CK 6.66 str., 6.67 str.).
Šalies argumentai
Atsakovė V. M. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai taikė Individualių įmonių įstatymo normas. Individualios įmonės savininkas turi teisę naudoti savo reikmėms lėšas, gaunamas iš įmonės veiklos, o jo turtas nėra atskirtas nuo įmonės turto. Pagal IĮĮ 6 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, įmonės savininkas turi teisę savo asmeniniams poreikiams gauti įmonės lėšas tiek iš jos pelno, tiek paimti šias lėšas avansu. Todėl atsakovų veiksmai, susiję su lėšų paėmimu iš įmonės, kyla ne iš sandorio, o iš įstatymo. Lėšų paėmimui iš individualios įmonės savininkas neturi sudaryti jokio sandorio, priešingai negu nurodė teismas. Neteisinga teismo išvada, kad neįrodyta, jo atsakovai paėmė iš įmonės kasos būtent įmonės pelno dalį. Pelno buvimas nėra privaloma sąlyga naudotis IĮĮ 6 straipsnio 6 dalies normoje nustatyta įmonės savininko teise. IĮĮ 6 straipsnio 7 dalyje numatytas tik vienintelis atvejis, kai individualios įmonės savininko teisės ir pareigos gali būti apribotos – kai savininkas tampa neveiksniu ar ribotai veiksniu ir dėl to paskiriamas įmonės administratorius.
2. Teismas neteisingai taikė CK 1.63 straipsnį nurodydamas, kad lėšų paėmimas iš individualios įmonės kasos savininkų poreikiams yra sandoris. Sandoris yra toks veiksmas, kuris sukelia šalims teises ir pareigas. Šiuo atveju atsakovai – įmonės savininkai tik pasinaudojo IĮĮ 6 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punkte numatyta teise paimti individualios įmonės lėšas. Jokios teisės ir pareigos savininkams iš minėto veiksmo įmonės atžvilgiu neatsirado. Individualios įmonės turtas yra neatskirtas nuo jos savininkų turto, todėl net ir paaiškėjus, kad įmonė patiria nuostolius, jie būtų dengiami iš savininkų turto, pačiai įmonei nereiškiant reikalavimo grąžinti iš kasos paimtas lėšas.
3. Teismas neteisingai taikė CK 1.80 straipsnio normą. CK 1.80 straipsnio norma gali būti taikoma tik esant aiškiems įrodymams, kad konkretus sandoris prieštarauja konkrečiai imperatyviai įstatymo normai. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti niekiniais įmonės sandorius sudarytus su V. M. ir S. M., pagal kuriuos atsakovams bankrutuojanti įmonė iš pelno išmokėjo pinigus. Ieškovas reiškė reikalavimą ne dėl pinigų išmokėjimo pripažinimo, o dėl neįvardintų sandorių, pagal kuriuos šie pinigai buvo išmokėti, tuo apsunkindamas atsakovų teisę reikšti motyvuotus atsikirtimus. Teismas sandorių pripažinimą niekiniais motyvavo tuo, jog jie prieštaravo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 ir 3 punktų normoms. Tačiau nurodytos normos numato ne vieną apribojimą ar draudimą, kurie įsigalioja po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, todėl neaišku kurį apribojimą ar draudimą pažeidė atsakovai. Be to, nėra aišku kokį pažeidimą yra padaręs atsakovas S. M., nes jis už įmonės vadovą kasos išlaidų orderiuose nepasirašė.
Atsiliepimas
Ieškovas bankrutuojanti individuali įmonė V. ir S. Mačiulių prekybos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Byloje nustatyta, kad individualiai įmonei V. ir S. Mačiulių prekybos centrui bankroto byla iškelta 2004 m. kovo 22 d. Šios įmonės savininkai – V. M. ir S. M. iš įmonės kasos pinigus pasiėmė 2004 m. gegužės 17 d., 2004 gegužės 24 d. ir 2004 m. birželio 16 d. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teisme ar ne ginčo tvarka. Todėl nors Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 2 punktas ir numato individualios įmonės savininkui teisę paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams, tačiau ši įstatymo norma, įmonei iškėlus bankroto bylą, negali būti taikoma, nes pasikeičia įmonės statusas ir įmonės savininkui išlieka tik tos teisės, kurios numatytos Įmonių bankroto įstatyme, o ne specialiosiose teisės normose.
Be to, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas numato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Nagrinėjamoje byloje vienas iš individualios įmonės savininkų – atsakovė V. M. buvo ir įmonės administracijos vadove, todėl teismas teisingai nurodė, kad ji neturėjo teisės nei sudaryti sandorius, nei vykdyti jokių administracinių patvarkymų. Šiuo atveju, išmokėti pinigus iš įmonės kasos.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareikštas reikalavimas atitinka actio Pauliana institutą, nes atsakovams paėmus pinigus iš bankrutuojančios įmonės kasos, pažeidžiami kitų kreditorių interesai, nesilaikoma kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo, sumažinamas įmonės mokumas. Nors ieškinys šiuo pagrindu ir nebuvo pareikštas, tačiau bankroto bylos yra viešojo intereso bylos ir teismas jose turi būti aktyvus, o taip pat ir gali viršyti ieškinio reikalavimų ribas. Be to, iš faktinių ieškinio aplinkybių ir įrodinėjimo dalyko matyti, kad faktiškai šiuo pagrindu ieškovas grindė savo reikalavimą, todėl teismas pagrįstai jį tenkino dar ir CK 6.66 str. (actio Pauliana).
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad lėšų paėmimas iš individualios įmonės kasos nėra sandoris. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 1.63 straipsnio 1 dalį, sandoriu laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. CK 1.64 str. 1 d, nurodyta, kad sandorį sudarančio asmens valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Atsižvelgdamas į šias įstatymo nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovai Mačiuliai, paimdami iš įmonės kasos pinigus, sudarė su šia įmone sandorį.
Taip pat pagrįsta teismo išvada, kad sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl jis naikintinas CK 1.80 str. pagrindu ir taikytina restitucija. Apeliantė neteisingai nurodė, jog teismas nepagrindė, kokias normas jis laiko imperatyviomis, nes teismo sprendime ši aplinkybė aiškiai išdėstyta ir nurodytos Įmonių bankroto įstatymo normos, kurias tiek ieškovas, tiek ir teismas nurodė, kaip pažeistas, sudarant ginčijamą sandorį.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Netenkinant apeliacinio skundo, iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias šioje byloje sudaro teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. M. 6 litus pašto išlaidų valstybei.