Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. D. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti neturtinės žalos atlyginimą – po 30 EUR už kiekvieną parą kalint netinkamomis sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-02-12 iki 2015-04-23 kamerose, kurios neatitiko minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų. Kamerose vasarą ir pavasarį labai trūkdavo oro, o šaltuoju metų laiku pro langą vėdinti buvo per šalta. Be to, kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, pareiškėjas buvo verčiamas plauti sanitarinius įrenginius, neišduodant guminių pirštinių.

Dėl nurodytų sąlygų buvo žeminamas pareiškėjo orumas, dėl oro trūkumo ir kitų pažeidimų pareiškėjui nuolat skauda galvą, sutriko sveikata.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti (b. l. 9-14). Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-02-12 iki 2015-04-22. Pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, įstaiga stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas pažymėjo, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda.

Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių tam yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K per laikotarpį nuo 2015-02-12 iki 2015-04-23.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios vietos plotas.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 15, 21) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-02-12 iki 2015-04-22 kamerose Nr. 115, 191, 124, 132, 340, 347, 306, 166. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2015-02-12–2015-02-19, 2015-02-22–2015-02-28, 2015-03-02, 2015-03-05–2015-03-09, 2015-03-11–2015-03-19, 2015-03-21–2015-03-22, 2015-03-24, 2015-03-27–2015-04-15, 2015-04-17–2015-04-22 laikotarpiais (b. l. 9-10).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 59 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo verčiamas valyti sanitarinius įrenginius ir šiam darbui nebuvo išduodamas guminės pirštinės.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Sveiką gyvenamąją aplinką, be kita ko, užtikrina ir higienos reikalavimų laikymasis. HN 76:2010 54 punkte nustatyta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, sanitariniai techniniai įrenginiai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną (HN 76:2010 57 punktas). Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (HN 76:2010 58 punktas). Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų bei suimtųjų pareigos yra įtvirtintos Bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) bei Suėmimo vykdymo įstatyme (toliau – ir SVĮ), kuriuose, be kita ko, nustatyta, kad šie asmenys administracijos paskyrimu privalo eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose, tardymo izoliatoriaus administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose patys gyvena (SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BVK 110 straipsnio 1 dalis). Iš nurodyto reglamentavimo darytina išvada, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K turėjo pareigą eilės tvarka valyti gyvenamąsias kameras, kuriose gyveno, taip pat ir sanitarinius įrenginius. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo fakto.

Teismui pateiktame atsiliepime į skundą nurodyta, kad pareiškėjas buvo aprūpintas kamerų valymui skirtu inventoriumi ir priemonėmis: šluota, samčiu, šiukšliadėže, kibiru bei kalcinuota soda, tačiau atsakovo atstovas nenurodė, koks inventorius buvo išduotas būtent sanitarinių įrenginių valymui ir iš esmės neginčijo, kad pareiškėjui nebuvo išduotos guminės pirštinės. Teismo vertinimu, sanitarinių įrenginių valymas nedėvint guminių pirštinių neatitinka švaros ir higienos reikalavimų, pagal savo pobūdį nėra normalus atliekant tokio pobūdžio darbą laisvės atėmimo vietoje, todėl gali būti prilyginamas žeminančiam elgesiui.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose vėdinimas pro langą buvo nepakankamas, vasarą ir pavasarį kamerose trūkdavo oro, o žiemą pro langą vėdinti buvo per šalta.

HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 76:2010 26 punktą, oro judėjimo greitis gyvenamosiose kamerose šiltuoju metų laiku turi būti 0,15–0,25 m/s, šaltuoju – 0,05–0,15 m/s. Kita vertus HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi vėdinimo sistemos įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, šis reikalavimas Lukiškių TI-K netaikytinas.

Pagal į bylą pateiktą 2015-03-24 Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą kamerą Nr. 347 buvo galima išvėdinti pro langą (b. l. 24-28). Pareiškėjas skunde iš esmės neneigė galimybės kameras vėdinti tokiu būdu. Kamerų vėdinimas pro langą atitiko nustatytus reikalavimus, todėl teismas neturi pagrindo šiuo atveju konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo fakto. Tuo tarpu pareiškėjo nusiskundimus dėl oro trūkumo teismas laiko neatitinkančiais tikrovės, kadangi pats pareiškėjas skunde teigė, jog oro trūko šiltuoju metų laiku, tačiau pagal byloje esančius duomenis Lukiškių TI-K jis buvo laikomas vasario-kovo mėnesiais. Iš skundo turinio matyti, kad vėdinimo pro langą šaltuoju metų laiku buvo atsisakyta subjektyviu pareiškėjo apsisprendimu, kadangi jam buvo per šalta, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl tinkamo kamerų vėdinimo neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai buvo gana ilgalaikiai dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes, t. y., kad pareiškėjas ilgą laiką (59 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas neatitiko minimalių vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimų. Atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Be to, pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas papildomai neigiamai įtakojo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, o sanitarinių įrenginių valymui skirtų guminių pirštinių neišdavimas, teismo vertinimu, neabejotinai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus.

Kita vertus, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba (b. l. 10). Pareiškėjas per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 39), jis yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėjo negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis.

Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, todėl, įvertinęs šioje byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 200 EUR sumos priteisimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo V. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 EUR (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.