- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-12
- Bylos Nr.
- Iv-1335-365/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02443-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Dzedulionis
- Pareiškėjas
- Agencja Celna D
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos teritorinei muitinei
- Advokatai
- Kęstutis Žvinys
- Kategorijos
- 10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis, dalyvaujant pareiškėjos Agencja Celna D.T.A. Sp. Zo. o. atstovams Antoniui Jozefui Bakajui (Antoni Jozef Bakaj), advokatui Kęstučiui Žviniui, atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Eligijui Vinckui, vertėjai E. Pikulik, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Agencja Celna D.T.A. Sp. Zo. o. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos teritorinė muitinė (toliau – muitinė) atliko tyrimą dėl nebaigtos Bendrijos /bendrosios tranzito procedūros, įformintos Naujosios kompiuterizuotos tranzito sistemos (toliau – NCTS) priemonėmis (tranzito lydintysis dokumentas Nr. 10PL401010119DF742,2010 07 07) ir nustatė, kad PRZEMYŠL OC poste 2010 07 07 sportinė avalynė naudojantis NCTS priemonėmis buvo deklaruota Bendrijos/bendrajai tranzito procedūrai . Procedūros vykdytojas – AGENCJA CELNA DTA, , adresas - (duomenys neskelbtini) , Kąty Wroclavkie, Lenkijos Respublika. Prekės paskirties įstaigai – Malkų įlankos jūrų uosto postui turėjo būti pateiktos iki 2010 07 16. 2010 07 16 NCTS priemonėmis gautas elektroninis pranešimas IEO18 apie procedūros užbaigimą Pilies jūrų uosto poste (pakeitus paskirties įstaigą). Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Bendrijos tranzito procedūra Pilies jūrų uoste baigta neteisėtai, nes paaiškėjo, kad į Pilies jūrų uosto postą prekės , nurodytos tranzito lydinčiajame dokumente Nr. 10PL401010119DF742 (2010 07 07), nebuvo pateiktos; procedūra baigta neteisėtai, pateikus tik tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 10PL401010119DF742 ir nepateikus prekių. Tikrinimo metu nustatyta, kad nėra duomenų nei apie prekių atvykimą, nei apie išvykimą iš Pilies jūrų uosto posto arba Laivų krovos akcinės bendrovės „Klaipėdos Smeltė „ teritorijos. Muitinės kriminalinė tarnyba informavo, kad nėra duomenų apie prekių, nurodytų tranzito lydinčiajame dokumente Nr. 10PL303080119E2E15, buvimo vietą. Apie tai, kad procedūra užbaigta apgaulės būdu, muitinė 2011 06 22 raštu informavo muitinio tranzito procedūros vykdytoją, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Prekių muitinė vertė nustatyta vadovaujantis bendrijos muitinės kodekso 31 str. remiantis Lietuvos Respublikos sukauptais duomenimis Prekei - sportinė avalynė, su padais iš gumos, muitinė vertė – 165,30 lt. už porą (PREMI DB MVR 1005) . Tikrinimo metu buvo pripažinta, kad atsirado mokestinė prievolė muitinei dėl apgaule užbaigtos bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, įformintos naudojantis NCTS priemonėmis (tranzito lydintysis dokumentas Nr. 10PL401010119DF742 (2010 07 07): 925230 lt. muito, 1343993 lt. PVM, 165983 lt. PVM delspinigių. Skolininku pripažintas procedūros vykdytojas AGENCJA CELNA DTA, mokestinės prievolės atsiradimo data – 2010 07 16. Šiai įmonei buvo skirta 1134612 lt. bauda. Įmonė įpareigota per 10 dienų nuo muitinės sprendimo gavimo dienos sumokėti nurodytus mokesčius ir baudą.(t.1 b.l.42-43, 37-40).
Šalies argumentai
Pareiškėja Agencja Celna D.T.A. Sp. Zo. o. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą ir (t. I, b. l. 14-18) prašo panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Klaipėdos TM) 2011-08-05 sprendimą Nr. (LM18)-RŽ209-291 bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, MD) 2011-10-14 sprendimą Nr. 1A-4.13-353.
Pareiškėja nurodė, kad vien lydinčiojo tranzito dokumento T1 pateikimas be prekių Klaipėdos TM nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, o tuo pačiu ir pažeidimas įvyko būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymėjo, kad prieigą prie naujosios kompiuterizuotos tranzito sistemos (NCTS) turi vien tik muitinės darbuotojai, todėl atsakomybė už apgaulingą tranzito procedūros užbaigimą negali būti perkelta pareiškėjai. Pareiškėjos teigimu, į solidarių skolininkų ratą be pareiškėjos taip pat įeina prekių savininkas, vežėjas bei vairuotojas. Pažymėjo, kad muito mokesčio suma yra per didelė, apskaičiuota remiantis Lietuvos Respublikos teisės normomis, nors turėjo būti vadovaujamasi Bendrijos teisės nuostatomis. Tokiu atveju, muito mokesčio dydis būtų daugiau nei trisdešimt kartų mažesnis. Turint išsamią informaciją, reikalingą prekių muitinės vertės nustatymui ir galint ją palyginti su sėkmingai užbaigtos tranzito procedūros analogiškų prekių vertės duomenimis, būtina teisingai perskaičiuoti ir atitinkamai sumažinti ginčijamą muito mokesčio dydį, atitinkamai perskaičiuojant ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) dydį, PVM delspinigių dydį, baudos dydį. Pareiškėjos finansinė padėtis neleidžia sumokėti muito mokesčio, kurio dydis labai ženkliai viršija bendrovės finansines galimybes. Pareiškėja nesutiko su teiginiu, jog ji nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, paaiškindama, kad išvykimo įstaigai pateikus duomenis apie tranzito procedūros užbaigimą iš NCTS ir patikinus, kad procedūra užbaigta tinkamai, ji manė, kad Klaipėdos TM 2011-06-22 raštas jai išsiųstas per klaidą. Pažymėjo, kad pareiškėja verslu užsiima jau 20 metų ir jos atžvilgiu nėra vykdoma išieškojimų, susijusių su muitinės prievolių vykdymu. Teismo posėdžio metu nurodė, kad nors ginčo prekės EB muitinės informacinėje sistemoje oficialiai nurodytos kaip eksportuotos, o tranzito procedūra uždaryta, tačiau pareiškėjai skaičiuojamos milžiniškos prievolės sumos. Skaičiuojant skolos dydį prekėms buvo pritaikytos žinomų firmų, kaip „Adidas“ ir „Nike“, sportinės avalynės kainos, kurios neatitinka faktinės pervežtos avalynės vertės. Pervežtos avalynės vieneto kaina siekia nuo 0,5 iki 1 dolerio, o muitinė skaičiuoja kelių šimtų litų vertę.
Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (t. I, b. l. 32-36) nurodė, kad būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje T1 tranzito dokumentas buvo pateiktas be prekių, su kuriomis jis susijęs, o tai reiškia, kad pažeidimas įvykdytas būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje, nes tik čia buvo konstatuota, kad prekių siunta nepateikta muitinės įstaigai. Atsakovas rėmėsi Bendrijos muitinės kodekso 92 str., 96 str. ir pažymėjo, kad procedūros vykdytojas visais atvejais yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo, taip pat turi nepažeisti su Bendrijos tranzito procedūra susijusių teisės aktų nuostatų, o tokias nuostatas pažeidus, atsakomybė kyla būtent jam. Tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Būtent pareiškėja nesilaikė nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, todėl ji yra atsakinga už skolą muitinei. Nagrinėjamu atveju yra visiškai nesvarbu kas konkrečiai įvykdė apgaulingus veiksmus. Pareiškėja turėjo deramai įvertinti riziką, ar tapdama procedūros vykdytoja galės įvykdyti įsipareigojimus muitinei, susijusius su Bendrijos tranzito procedūra ir nustatyta tvarka pateikti prekes ir atitinkamus dokumentus paskirties muitinės įstaigai. Nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, nepriklausomai nuo to, baigtas ar ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Nagrinėjamai situacijai negalėjo būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso 29 str. nuostatos, skaičiuojant prekių vertę, nes prekės buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją laikinai, t. y. turint tikslą kas išgabenti galutiniam gavėjui Rusijoje. Atsakovo nuomone, buvo tinkamai įvertintas tiek padaryto pažeidimo pobūdis, tiek pareiškėjos nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi faktas, tiek pareiškėjos neprisipažinimo dėl padaryto pažeidimo faktas, todėl paskirta 50 proc. dydžio bauda yra adekvati padarytam pažeidimui ir neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d. įtvirtintoms baudos skyrimo taisyklėms. Teismo posėdžio metu pabrėžė, kad pareiškėja turėjo žinoti, kad procedūra nėra užbaigta, kadangi ji prekių nepristatė į paskirties įstaigą. Pasirinkdamas netinkamą transporto kompaniją, procedūros vykdytojas veikia savo rizika. Neaišku kokio pobūdžio avalynė buvo gabenama ginčijamu tranzitu, kadangi prekės nebuvo pateiktos. Jei pareiškėja tas prekes būtų pristačiusi į paskirties įstaigą, jas būtų galima fiziškai įvertinti, šiuo atveju neaišku ką vertinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (t. I, b. l. 120) nurodė, kad pritaria atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjai laikėsi skunde išdėstytų aplinkybių. Pareiškėja laikėsi nuomonės, kad muitinė nepagrįstai nustatė, jog išorinio tranzito procedūra užbaigta apgaulės būdu ir nuo 2010 07 16 atsirado mokestinė prievolė Lietuvos muitinei, už kurios įvykdymą atsako pareiškėjas. Pripažįstant skolą muitinei, turi būti nustatoma teritorija, kurioje galėjo būti atlikti veiksmai, dėl kurių atsirado skola muitinei, o to nebuvo padaryta. Muitinės tyrimo metu nustatyta, kad į paskirties įstaigą prekės nebuvo atgabentos ir nebuvo iš ten išgabentos, o lydinčiajame dokumente Nr. 10PL401010119DF742 (2010-07-07) nurodytos transporto priemonės nebuvo kirtusios Lietuvos Respublikos sienos, t.y. nebuvo atvykusios į Lietuvos teritoriją ir nebuvo iš jos išvykusios. Tokiu būdu pažeidimas, sąlygojantis muitinės skolos atsiradimą, buvo atliktas ne Lietuvoje, apmokestinimo muitais prievolė apskritai negalėjo kilti Lietuvos valstybės atžvilgiu, nes mokesčių objekto nebuvo šios valstybės teritorijoje. Kompetencija išieškoti skolą muitinei priklauso tai valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas pažeidimas – prekės paėmimas iš muitinės priežiūros. Jeigu pažeidimo arba nusižengimo vietos nustatyti negalima, tai išieškoti muitų skolą turi valstybė narė, kuriai priklauso išvykimo įstaiga. Nenustačius pirmojo pažeidimo Lietuvoje fakto konstatuotina, pareiškėjo nuomone, kad nusižengimas buvo įvykdytas ne Lietuvoje; prekės buvo paimtos prieš pasiekiant paskirties įstaigą (saugojimo vietą). Prekėms neatvykus į paskirties įstaigą Lietuvoje darytina išvada, kad tranzito dokumentas buvo atskirtas nuo prekių anksčiau , nei šis dokumentas buvo pristatytas į paskirties įstaigą Lietuvos teritorijoje. Todėl pirmojo pažeidimo vieta laikytina ne Lietuva ir skolos išieškojimo kompetencija turėjo būti palikta išvykimo įstaigos valstybei , t.y. Lenkijai.
Pareiškėja nesutiko, kad už bendrijos tranzito procedūros įvykdymą atsako tik jos vykdytojas pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 str.1d. Pagal bendrijos 96 str.2d. prekių vežėjas arba gavėjas atsako ne tik už nesugadintų prekių pristatymą į paskirties vietą, bet atsako ir apskritai už pačių prekių pristatymą į paskirties vietą. Bendrijos muitinės kodekso 203 str.3d. numato, kad neteisėto prekių paėmimo iš muitinės priežiūros atveju skolininkais yra laikomi asmenys, paėmę prekes iš muitinės priežiūros ir žinoję arba yra turėję žinoti, kad prekės yra paimamos iš muitinės priežiūros, asmenys įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba turėję žinoti, kad prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, taip pat asmenys, turėję vykdyti prievoles , susijusias su laikinuoju prekių saugojimu arba su prekėmis įformintos muitinės procedūros taikymu. Remiantis šia norma pareiškėjas daro išvadą, kad bendrijos procedūros vykdytojas nėra vienintelis asmuo, kuris turi atsakyti už skolą muitinei. Pareiškėjas prekių fiziškai nekontroliavo, todėl muitinė negalėjo jo pripažinti skolininku už importo skolos muitinei atsiradimą apgaulės būdu, t.y. nepristačius prekių į paskirties įstaigą, baigus Bendrijos /bendrąją tranzito procedūrą. Muitinės Klaipėdos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kontrabandos , piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, susijusių su prekių , nurodytų tranzito lydinčiajame dokumente Nr. 10PL401010119DF742 (2010-07-07) gabenimu, apgaulės būdu užbaigus Bendrijos/bendrąją tranzito procedūrą. Šios aplinkybės muitinė nevertino, tačiau tai aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas turi būti atleistas nuo atsakomybės už skolą muitinei.
Pareiškėjas laikėsi nuomonės, kad muitinė neteisingai apskaičiavo prekių vertę. Pagal Muitinės kodekso 29 str. importuojamų prekių muitinė vertė laikytina sandorio vertė, t.y. kaina, faktiškai sumokėta už prekes, parduodamas eksportui į bendrijos muitų teritoriją. Kaina laikytini visi įvykdyti ar priklausantys vykdyti mokėjimai pardavėjui už importuojamas prekes. Prekių pardavėjo sąskaitos buvo nurodytos T1 deklaracijose įforminant prekių tranzito procedūrą Lenkijos muitinėje, pareiškėjui pateikiant atitinkamo dydžio garantiją. Sąskaitose nurodyta vienos poros kiniškos sportinės avalynės vertė 0,50 JAV dolerio (t.1 b.l.68). Klaipėdos teritorinė muitinė paskaičiavo prekių vertę, kuri neturi nieko bendro su tikrąja prekių verte, todėl paskaičiuota skola muitinei nepagrįstai didelė ir finansiškai nepakeliama pareiškėjui. Muitinė privalėtų perskaičiuoti prekių vertę ir atitinkamai PVM, delspinigius ir baudas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos TM 2011-08-05 sprendimu Nr. (LM18)-RŽ209-291 įregistravo pareiškėjai mokestinę prievolę muitinei (925 230 Lt muito, 1 343 993 Lt PVM, 165 983 Lt PVM delspinigių bei 1 134 612 Lt baudos) dėl apgaulės būdu užbaigtos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros, vykdytos pagal tranzito lydintįjį dokumentą Nr. 10PL401010119DF742 (2010-07-07) (t. I, b. l. 19-22, 42-43). Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja pateikė 2011-09-05 skundą MD (t. I, b. l. 62-70), kuris 2011-10-14 sprendimu Nr. 1A-4.13-353 patvirtino Klaipėdos TM 2011-08-05 sprendimą Nr. (LM18)-RŽ209-291 (t. I, b. l. 24-27, 37-40).
Ginčas kilo dėl minėtų sprendimų.
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas laikosi nuomonės, kad muitinė nepagrįstai nustatė, jog išorinio tranzito procedūra užbaigta apgaulės būdu ir nuo 2010 07 16 atsirado mokestinė prievolė Lietuvos muitinei, už kurios įvykdymą atsako pareiškėjas. Nors neneigia, kad į Lietuvą buvo atvežta ir pateikta muitinės pareigūnui T1 deklaracija be prekių , mano, kad deklaracijos atskyrimas įvyko ne Lietuvoje, t.y. pažeidimas dėl kurio atsirado muitinės skola, padarytas ne Lietuvoje.
1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą Bendrijos muitinės kodekso 215 str.1 d. nustatyta, kad skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje padaromi jos atsiradimą lemiantys veiksmai, o jeigu tos vietos nustatyti negalima, toje vietoje, kurioje muitinė prekes pripažino esant tokioje padėtyje, kuriai susidarius atsiranda skola muitinei; jeigu prekėms įforminta muitinės procedūra nėra baigta ir jeigu tos vietos negalima nustatyti per nustatytą laikotarpį taikant Komiteto procedūrą, toje vietoje, kurioje šioms prekėms buvo įforminta atitinkama procedūra arba šios prekės buvo įvežtos į Bendriją taikant atitinkamą procedūrą. ETT 2008-04-03 sprendime byloje Nr. C-230/06 išaiškino, kad prekių paėmimas iš muitinės priežiūros reiškia, kad įvykdytos tokios objektyvaus pobūdžio sąlygos, kaip prekės fizinis nebuvimas patvirtintoje saugojimo vietoje tuo momentu, kai muitinės valdžios institucija ketina atlikti šios prekės tyrimą, arba laikinas T1 tranzito dokumento atskyrimas nuo prekių, su kuriomis jis susijęs. Nustatant muitus išieškosiančios valstybės kompetenciją, reikia nustatyti, ar tuo metu, kai buvo konstatuota, jog prekių siunta nepateikta muitinės įstaigai, buvo galima nustatyti pažeidimo ar nusižengimo vietą, nes tokiu atveju, jeigu galima nustatyti pažeidimo vietą, kompetencija išieškoti skolą muitinei priklauso tai valstybei, kurios teritorijoje buvo padarytas pirmasis kaip paėmimas iš muitinės priežiūros kvalifikuotinas pažeidimas ar nusižengimas . Nagrinėjamoje byloje , būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje T1 tranzito dokumentas buvo pateiktas be prekių, su kuriomis jis susijęs. Tokiu būdu tik Lietuvoje konstatuota, kad prekių siunta nepateikta muitinės įstaigai ir padaryta pagrįsta išvada, kad pažeidimas įvykdytas būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje, t.y. veiksmai, lemiantys skolos atsiradimą, padaryti Lietuvoje. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos muitinė buvo kompetentinga įregistruoti skolą muitinei.
Pareiškėjas laikėsi nuomonės, kad buvo neteisingai nustatyta prekių vertė. Mano, jog prekių įvežimas į muitų teritoriją yra pakankamas įrodymas, kad prekės buvo parduotos eksportui į Europos bendriją, todėl turėjo būti taikomas Bendrijos muitinės kodekso 29 str., nustatantis taisykles, pagal kurias turi būti nustatoma muitinė prekių vertė. Jeigu bendrijos muitinės kodekso 29 str. taikyti negalima, tuomet muitinė turėjo taikyti muitinės kodekso 30 str.a-d dalis (tapačių prekių sandorio vertė, panašių prekių sandorio vertė, vieneto kaina, už kurią importuotos prekės yra parduodamos, apskaičiuotoji vertė lygi produkcijos vertei). Muitinė , pareiškėjos nuomone, turėjo atsižvelgti į pateiktą eksperto T.Kalinowski išvadą, kurioje teigiama, kad , remiantis peržiūrėtomis sandorių kainomis, batelių partijomis , pagaminimo kokybe ir estetika, avalynės kaina už vieną batų porą yra 1 JAV doleris.
Teismui pateiktas Ribotos atsakomybės bendrovės „Stakos“ (Murmanskas) raštas, kuriame nurodoma, jog ši įmonė atsisakė ginčo krovinio , kad krovinys buvo išsiųstas kitam subjektui Ukrainoje. Nežiūrint į tai, kad įmonė nebeturėjo krovinio pareiškėjo kreipimosi metu, ji išsiuntė pareiškėjui avalynės pavyzdžius. Raštas prieštaringas, šių prieštaravimų pareiškėjas nesugebėjo pašalinti. Todėl rašto informacija teismo vertinama kritiškai, kaip nepagrįsta faktiniais duomenimis. (t.2 b.l.118-119).
Teismui pateikta medžiaga liudija, kad prekės buvo skirtos galutiniam gavėjui Rusijoje ((duomenys neskelbtini)) (t.1 b.l.79), t.y. ne eksportui į Bendrijos muitų teritoriją. Todėl atsakovai pagrįstai atsisakė taikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 str. Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus iki pirmojo punkto, pagal kurį šią vertę įmanoma nustatyti, su sąlyga, kad deklaranto prašymu c ir d punktai turi būti taikomi atvirkštine tvarka; punkto, kuris yra paskesnis pagal šioje straipsnio dalyje nustatytą eilės tvarką, nuostatos gali būti taikomos tik tuomet, kai ,vadovaujantis tam tikru punktu, muitinės vertės nustatyti neįmanoma. Vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi, muitine verte, nustatyta vadovaujantis šiuo straipsniu, laikoma: (a) tapačių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama, sandorio vertė; (b) panašių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė yra nustatinėjama, sandorio vertė; (c) vertė, nustatyta pagal prekių vieneto kainą, už kurią Bendrijoje su pardavėjais nesusijusiems asmenims parduotas didžiausias bendras importuotų prekių ar tapačių arba panašių importuotų prekių kiekis; (d) apskaičiuotoji vertė, gauta susumavus: - medžiagų ir gamybos arba kitokio perdirbimo, atlikto gaminant importuotas prekes, išlaidas arba vertę; - pelną ir bendrąsias išlaidas, kurių dydis lygus pelnui ir bendrosioms išlaidoms, kurios paprastai atsispindi šalies eksportuotojos gamintojų vykdomoje prekyboje prekėmis, parduodamomis eksportui į Bendriją, kurios yra tos pačios klasės ar rūšies kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama; - 32 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų elementų išlaidas arba vertę. Prekės muitinei nebuvo pateiktos, todėl teismas daro išvadą, jog muitinė neturėjo galimybės įsitikinti prekių tapatumu bei taikyti šio straipsnio nuostatas prekių vertei nustatyti. Muitinės kodekso 31 str. nustato, kad jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 ar 30 straipsniais, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje. Todėl muitinė pagrįstai rėmėsi Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje sukauptais duomenimis.
Pareiškėjas nurodė, jog Klaipėdos prokuratūros Korupcijos ir organizuotų nusikaltimų tyrimo departamente atliekamas ikiteisminis tyrimas siekiant nustatyti kur dingo pareiškėjo prekės. (t. 2 b.l. 102-103). Mano, jog muitinė turėjo laukti šio tyrimo rezultatų ir tik po to daryti išvadas dėl to, kas atsako už tranzito procedūros užbaigimą. Priėjimą prie NCTS turi tik muitinės darbuotojai, todėl pareiškėjas negalėjo daryti įtakos procedūros užbaigimui ir negali atsakyti už tranzito procedūros užbaigimo falsifikavimą. Mano, kad pagrindinis vykdytojas neprivalo atsakyti už fizinį prekių pristatymą į paskirties muitinės įstaigą ir užtikrinti tinkamą procedūros užbaigimą. Vykdytojas atsakingas už prekių pristatymą tik kartu su kitais asmenimis.
Bendrijos muitinės kodekso 96 str.1d. nustato, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, vykdymą atsako jos vykdytojas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad prekių vežėjas arba gavėjas , priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą. Tokiu būdu kodeksas aiškiai nurodo, kad procedūros vykdytojas visada atsako už procedūros įvykdymą; 2 dalis numato atvejus, kai už procedūros vykdymą atsako vežėjas arba gavėjas, bet net ir tuo atveju neatleidžia procedūros vykdytojo nuo atsakomybės. Tranzito procedūros vykdytojas yra pareiškėjas ir pastarasis privalėjo deramai įvertinti visus faktorius bei riziką , ar galės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus muitinei ir nustatyta tvarka pateikti dokumentus ir prekes paskirties įstaigai.
Pareiškėjas teigia, kad nebaigus ikiteisminio tyrimo negalima teigti, kad nustatyti visi skolininkai, kad būtina laukti ikiteisminio tyrimo pabaigos. LVAT yra ne karta konstatuota, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini ir netrukdo spręsti mokestinius klausimus. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus. Ikiteisminio tyrimo vykdymo faktas, siekiant nustatyti galimus neteisėtų veikų vykdytojus, nelaikytinas priežastimi, kuri kokiu nors būdu šalintų ar įtakotų procedūros vykdytojo atsakomybę. Todėl muitinė pagrįstai pareiškėjo akcentuojamas aplinkybes dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo ir galimų nusikaltėlių vertino kaip niekuo nepagrįsta gynybinę poziciją.
Bendrijos muitinės kodekso 96 str. numatyta, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Bendrijos muitinės kodekso 203 str. 3 d. nustatyta, kad skolininku laikomas asmuo paėmęs prekes iš muitinės priežiūros. Vykdytojas laikomas skolininku net ir tuo atveju, jeigu tranzito procedūros užbaigimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo (ETT 2008 04 03 sprendimas byloje Nr. 230/06 b.l. 49).
Pareiškėjas prisiėmė riziką gabenti prekes, tad kaip vykdytojas privalo įrodyti, kad tinkamai užbaigė tranzito procedūrą (LVAT byla Nr. A-211-1279/2012). Tik pristačius prekes paskirties įstaigai, ši procedūra gali būti baigta. Nepristačius prekių paskirties įstaigai, muitinė teisingai konstatavo procedūros vykdytojo atsakomybę. Nepristačius prekių į paskirties įstaigą, muitinė neturėjo galimybės nustatyti realią prekių vertę, tad pagrįstai rėmėsi duomenimis iš muitinės departamento PREMI duomenų bazės.
Visos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčijami sprendimai yra pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir faktiniais duomenimis ir jų naikinti nėra pagrindo.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d. nustatyta, kad skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Į bendrijos muitų teritoriją apgaule buvo įvežtas didelis kiekis plataus vartojimo prekių, pareiškėjas dėl padaryti pažeidimo neprisipažino, vengė bendradarbiauti su muitine , į siunčiamus raštus neatsakė ir nereagavo (t.2 b.l.123). Todėl darytina išvada, jog paskirta 50 procentų dydžio bauda adekvati padarytam pažeidimui.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
AGENCJA CELNA DTA Sp.z o.o. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.