Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-13 · Administracinė byla Nr. I-3411-643/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-13
Bylos Nr.
I-3411-643/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01977-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
P. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3411-643/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01977-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 13 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau ir – Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. birželio 2 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K 289, 151 ir kt. kamerose, kurios neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 5 kv. m ploto reikalavimas, neįskaitant kamerose esančių lovų, stalo bei sanitarinio mazgo. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis atskirtas nuo kameros apie 1,5 m sienele, kuri neuždengė įėjimo į kamerą. Pareiškėjas nurodo, kad atliekant gamtinius reikalus pro stebėjimo langelį jį mato prižiūrėtojai ir kiti praeinantys asmenys, todėl turėdavo skubėti, jausdavo baimę ir nuolatinę įtampą, toks elgesys žemino jo orumą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Mano, kad dėl nurodytų aplinkybių jam kilo neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–12).

Nurodo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nurodo, kad iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus užimamų baldų plotą, kadangi nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai to nenumato.

Nurodo, jog tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taip pat nurodo, kad tam tikrose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardindamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau šiose taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita.

Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo išdėstyti argumentai nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų, t. y. nėra nustatyta Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir realiai kilusios žalos pareiškėjui, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. ir nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 2 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas <...>, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus <...>. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Iš atsiliepime į skundą ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 6–7, 14) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: 118, 122, 151, 193, 289, 331, 388. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 3 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2018 m. balandžio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 289 (plotas 7,78 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2018 m. balandžio 5 d. – 2018 m. balandžio 25 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 289 (2 asmenys kameroje). 2018 m. balandžio 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 151 (plotas 7,48 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2018 m. balandžio 27 d. – 2018 m. gegužės 7 d. buvo kameroje Nr. 151 (2 asmenys kameroje). 2018 m. gegužės 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 331 (plotas 7,21 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2018 m. gegužės 9 d. – 2018 m. gegužės 20 d. buvo kameroje Nr. 331 (2 asmenys kameroje). 2018 m. gegužės 21 d. išvyko į Marijampolės apskrities areštinę per Kauno tardymo izoliatorių. 2018 m. gegužės 25 d. atvyko iš Marijampolės areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118 (plotas 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2018 m. gegužės 26 d. perkeltas į kamerą Nr. 193 (plotas 7,78 kv. m; 1 asmuo kameroje). 2018 m. gegužės 27 d. – 2018 m. gegužės 31 d. buvo kameroje Nr. 193 (2 asmenys kameroje). 2018 m. birželio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 388 (plotas 26,96 kv. m; 5 asmenys kameroje). 2018 m. birželio 2 d. buvo kameroje Nr. 388 (6 asmenys kameroje).

Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. gegužės 21 d. ir nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 2 d., t. y. 53 paras. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas, arba kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjas visas 53 paras buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų (pareiškėjui kameroje tekdavo nuo 3,6 kv. m iki 7,78 kv. m). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl jautė baimę ir nuolatinę įtampą. Naudojantis tualetu galėjo būti stebimas prižiūrėtojų ir kitų asmenų. Kaip jau nustatyta, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 53 paras, iš jų 6 paras kamerose buvo vienas (2018 m. balandžio 3, 4, 26 dienomis ir 2018 m. gegužės 8, 25, 26 dienomis). Su kitais asmenimis pareiškėjas praleido 47 paras. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėjas gyveno šiose kamerose: 118, 122, 151, 193, 289, 331, 388 (b. l. 6–7, 14).

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime (b. l. 16–17) nurodyta, kad 2012 m. posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose kamerose (kuriose gyveno pareiškėjas) įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodyta, kad ginčo laikotarpiu užuolaidos buvo įrengtos šiose gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas: Nr. 118, Nr. 122, Nr. 151, Nr. 193, Nr. 331 (b. l. 9).

Nurodyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo kameroje Nr. 388 (laikotarpiu 2018 m. birželio 1–2 dienomis) buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, be to, kamerose Nr. 118 (2018 m. gegužės 25 d.), Nr. 122 (2018 m. balandžio 3 d.), Nr. 151 (2018 m. balandžio 26 d.), Nr. 193 (2018 m. gegužės 26 d.) ir Nr. 331 (2018 m. gegužės 8 d.) pareiškėjas kalėjo vienas. Nurodyti duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo kameroje Nr. 289 (2018 m. balandžio 4 d.) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu įrenginiu, nes joje nebuvo užuolaidos, nors pareiškėjas buvo vienas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 7 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, o likusias 46 paras (2018 m. balandžio 4 d., 2018 m. balandžio 5–25 dienomis, 2018 m. balandžio 27 – gegužės 7 dienomis, 2018 m. gegužės 9–20 dienomis, 2018 m. gegužės 27–31 dienomis) ši teisė nebuvo užtikrinta ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas 46 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, P. B. kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, užuolaidų įrengimas ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas sanitarinių mazgų įrengimas.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei siekdamas užkardinti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pareiškėjas nenurodo konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, taigi, teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytas, nepagrįstas ir jų nevertina, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus bei pažeminimą.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo – neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (46 paras), patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų institucijos veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 138 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 138 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 138 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė